Karšių – į Nemuno žemupį. Antra dalis

Tiesą sakant, sunku palyginti šių žuvų dydžius, galbūt yra ežerų, kur pagaunama ir stambesnių, tačiau tiek daug didelių, manding, kad niekur.

Pasitaiko, kad kartais būna labai ankstyvas pavasaris ir marių karšiai jau balandžio pirmąją savaitę ima masiškai kibti vėlesniam metų laikui būdingose vietose. Lig tol gaudomi upiniai, o ne pakilę neršti marių karšiai.

Tiesa, šios žuvys tuomet bėga ne tik nuo stiprios Nemuno tėkmės, bet ir nuo migruojančių upe stintų. Sunku pasakyti, kodėl – gal karšius gąsdina dideli išsiruošusių neršti stintų būriai, gal besotės suėda viską, ką tik randa pakeliui, tačiau šimtaprocentinis faktas – jei jos ima plaukti upe aukštyn, karšiai lyg susitarę sprunka į ramius Nemuno pakraščius.

Kita vertus, kažin ar jiems stintos yra maisto konkurentės. Karšiai maitinasi pačiame dugne, stintos – aukštėliau. Bet vis tiek yra kažkokia priežastis, kuri lemia tokį Nemuno žemupio žuvų pasiskirstymą šiuo metų laiku.

Pasitaikė atvejų, kai važiuodavome gaudyti stintų, tačiau „prigriebdavome“ ir karšines dugnines. Žinodavom iš patirties – jei stintos nekibs, tikrai įmanoma, jog prižvejosime karšių. Ir tai dažnai pasitvirtindavo.

Reiškia, jei tame upės ruože nėra stintų, galima čia pat pasigauti karšių. Kuršių mariose juk būdavo labai panašiai – mažosios žuvelės išguidavo visas kitas konkurentes dėl ėdesio. Tad nė nebandyk tose vietose, kur jų daug, žvejoti kuojų, plakių, karšių ar panašių žvynuotųjų! Be stintų, galima būdavo pagauti nebent plėšrūnių, dažniausiai – vėgėlių, kurios pačios misdavo šiomis žuvimis. Tačiau tai tik pamąstymai, tiksliau į šį klausimą turbūt atsakytų ichtiologai.

Įranga

Ankstyvą pavasarį sėkmingai gaudyti karšius Nemune galima tik vieninteliu žūklės įrankiu – dugnine. Plūdinei dar ne laikas, nes žemupio kanaluose plačiašoniai kimba silpnai, o pačioje upėje – pernelyg smarki srovė.

Kažkada parduotuvėse atsiradus feeder tipo dugninėms, dauguma dugnininkų jas labai pamėgo. Nemuno žemupio karšių gaudytojai – ne išimtis. Tačiau tokiomis sąlygomis, ypač anksti pavasarį, reikalingi didesnio užmetimo svorio meškerykočiai, nei įprastai.

Aš žvejoju dar tvirtesniais įrankiais, kurie turi platesnius žiedelius. Tokius pat naudoju meškeriodamas jūroje. Anksti pavasarį srovė stipri, tad reikalingi sunkūs svareliai, masalą tenka svaidyti labai toli, be to vanduo neša pernykštes žoles, kurios kabinasi už valo ir „užkemša“ siaurus žiedelius.

Standartinis valas, kurį renkuosi, yra 0,24 mm diametro. Daug žvejų meškerioja dar storesniu, tačiau karšiai nėra labai galingos žuvys ir visiškai pakanka tokio storio gijos. Taip netgi galima rišti lengvesnį svarelį, be to, įmanoma toliau nusviesti masalą.

Gramzdo svoris gali būti labai įvairus, svarbu, kad masalas išsilaikytų srovėje norimoje vietoje. Kur nors grįžtamojoje tėkmėje arba užutėkiuose pakanka ir 1–2 uncijų svarelių, bet pačioje vagoje prireikia jau 5 uncijų (apie 150 g) svorio.

Svarelio forma – šratas, nors kai kurie meškeriotojai dar naudoja vadinamuosius svarelius su „inkaru“. Svarelio masė, kaip ir užmetimo nuotolis, labai dažnai ankstyvą pavasarį lemia žūklės sėkmę.

Sistemėlės karšiams paprasčiausios – paternoster tipo, su vienu kabliuku. Tačiau galimi du variantai: su trišakiu suktuku, prie kurio aukščiau svarelio 1 m atstumu rišamas 0,7 m pavadėlis, arba maždaug 0,5 m atstumu rišamas („perkerpama kilpa“) panašaus ilgio pavadėlis be suktuko. Visgi pirmasis variantas man pasirodė geresnis.

Masalai

Ankstyvą pavasarį geriausias masalas karšiams yra sliekas: nedidelis mėšlinis sliekelis arba jų kuokštas. Verta bandyti ir vieną, ir kelis sliekus, nes karšiai kartais irgi būna išrankūs. Dabar pūgžlių nėra ko bijoti, kadangi tokiu metų laiku jie beveik nekimba (įdomu, kodėl?).

Tačiau vėliau dygliuotieji tiesiog terorizuos meškeriotojus. Todėl įsibėgėjus pavasariui su mėšliniais sliekeliais nepažuvausi, ir teks ant kabliuko kabinti didelį naktinį slieką, kurio pūgžliai nepajėgia apžioti. Kartais artėjant vasarai tinka ir musės lervos ar augalinės kilmės masalai.

Gaudant karšius Nemuno žemupyje dugninėmis, jaukinti nereikia. Ypač anksti pavasarį, nes plačiašoniai, jei jau kimba, tai kimba ir be prievilo, o jei jų toje vietoje nėra – pilk nors ir kibirais, jie vis tiek dėl to neatplauks.

Maždaug apie gegužės mėnesį vanduo smarkiai nuslūgsta, o karšiai ima glaustis arčiau upės krantų, jų būriai pasiskleidžia kanaluose. Dabar verta bandyti jaukinti, taip pat galima sėkmingai karšius gaudyti ir plūdine meškere. Aš labiau tada mėgstu žvejoti pusiau dugnine su vienu slyvutės formos svareliu ant valo. Plūdė – maždaug 5–6 g.

Žvejojant pavasarį karšius dugnine meškere retai papuola pagauti kitokių žuvų. Galbūt jos ir kibtų, veikiausiai kuojos arba plakiai taip pat rytų masalus, tačiau aš to nenoriu, Todėl karšius gaudau tik tikslingai – rišu palyginti didelius Nr. 4–6 kabliukus, o žuvaudamas naktiniais sliekais – net ir Nr. 2 ilgakotį su papildomomis užkarpėlėmis kabliuką.

Aišku, kartais pasitaiko, jog užkimba kokia priklydusi stinta, viena kita kuoja, stambesnis plakis ar žiobris, masalą pačiumpa ešerys ar net meknė. Pastarosios jei jau papuola, tai tik stambios. Slieku esu pagavęs ir lydeką.

Tačiau aš čia randu panašumo su ankstesnėje straipsnio dalyje minėtomis stintomis – kai susirenka didelis karšių būrys, kitos žuvys apleidžia tas vietas. Visai kitaip būna, jei į Nemuno žemupį atvažiuoji gaudyti kuojų. Žvejojant jas, neretai per dieną išsitrauki ir kelis karšius.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas