Karšis Nemune naktį
Žūklė naktį mane visada viliojo savo ramybe bei paslaptingumu. Tačiau nepradėsiu pasakoti apie jonvabalių švytėjimą ar krentančias žvaigždes. Gal geriau tiesiog imkime ir pažvejokime, juolab, kad antroji vasaros pusė yra idealus metas meškerioti tokiu paros laiku karšius plūdine meškere.
Žūklavietė ir įranga
Upėse, kaip ir stovinčio vandens telkiniuose, karšiai naktimis taip pat keičia savo maitinimosi vietas, t. y. jie drąsiau jaučiasi arti krantų. Tačiau tai juntama nebent Nemune ar Neryje, nes tokiose upėse, kaip Nevėžis, Šventoji, Šešupė ir pan., kurios šiaip jau nėra iš mažųjų, tokia plačiašonių migracija daug mažiau pastebima. Galbūt derėtų labiau akcentuoti tą faktą, jog sutemus karšiai atplaukia į seklesnes nei dieną vietas, taip pat nemaža jų dalis susirenka ramesnėse dumblingose bei vandenžolių priaugusiose įlankose. Nuo to kur žvejosime (pakankamai srauniame vandenyje ar beveik visiškai stovinčio vandens užutekyje) priklausys sistemėlių montavimas bei žuvų gaudymo taktika.
Panagrinėkime pirmąjį atvejį. Dieną, jei gylis pakankamas, čia karšių galima rasti. Paprastai žvejybinėje literatūroje akcentuojama, jog plačiašoniai upėje laikysis kur nors ties grįžtamąja srove, kur ramesnio bei greitesnio vandens sandūros. Neneigiu, kadangi tokias vietas mėgsta dauguma upių žuvų rūšių, čia išsitenka ir greitą tėkmėje nuolat nardančios žvynuotosios, ir tos, kurios jos vengia. Be abejonės, kad tokiose vietose rasime ir karšių. Tačiau tai paprasčiausios tiesos ir taip rašydamas niekada nesuklysi.
Visgi upė yra upė ir žuvys joje nuolatos migruoja, kadangi kinta vandens lygis, keičiasi tėkmės pobūdis, bet pagrindinė priežastis be abejonės yra ta, kad visos žvynuotosios ieško sau tinkamo maisto, kurio kiekis bei buvimo vieta taip pat priklauso nuo jau minėtų priežasčių. Tiesa, dar vienas svarbus faktorius – tai vandens temperatūra, kadangi šylant vandeniui mažėja deguonies ir žvynuotosios tokiu atveju norom nenorom turi plaukti į sraunumas, kur vanduo vėsesnis ir, suprantama, netrūksta „oro“.
Jeigu kalbėsime konkrečiai apie karšius, tai pastarieji pagal savo kūno formą bei įpročius lyg ir turėtų būti tipinės ramių vandenų žuvys. Bet tiek Nemune, tiek Neryje jų galima pagauti, sakyčiau, netipinėse vietose, kartais žemiau rėvų, kur tėkmė net ir labai smarki. O paaiškinimas tas, jog apatiniuose vandens sluoksniuose ta tėkmė ne tokia jau greita, kaip mums atrodo, be to čia yra dugno nelygumų, akmenų ir įvairių sąnašų, kas dar labiau prilaiko bėgantį vandenį. Kadangi karšiai plaukia visiškai padugne, jie puikiai išnaudoja visas minėtas srovės užtvaras. Į smarkią tėkmę plačiašoniai atplaukia patriaukšti dreisenų (paprastai čia pasitaiko tik stambūs šios rūšies egzemplioriai) ir parankioti tarp akmenų esančių dėliukių bei vabzdžių lervų. Pakelkite smarkioje srovėje esantį akmenį ir pažiūrėkite kas apatinėje jo pusėje, tuomet nesunku bus suprasti, kad žuvims net ir greitoje tėkmėje yra kas veikti.
Tačiau čia karšių tendencingai negaudysime, juo labiau naktį. Jų tipinės vietos bus ten, kur gilu, tėkmė vidutinė, gana lygi ir tik vos sūkuriuojanti. Beje, dažnai tai gali būti upės tiesioji, jos susiaurėjimas, kur dugno reljefas beveik lygus. Žvejo akimis tokia vieta nėra kažkuo ypatinga, bet plačiašoniams ji tinkama.
Dieną karšiai bus pasitraukę vagos link, bet naktį priplauks arčiau kranto. Tačiau mieliausia šioms žuvims yra tai, kad čia galima rasti daug dreisenų. Nemuno žvejai šį plačiašonių pomėgį puikiai žino ir, įsibridę iki pažastų, kojomis traiško šiuos moliuskus, o po to ten meškerioja. Dugnas tokiose vietose molėtas, akmenuotas, todėl neatmetu versijos, kad padrumstas vanduo taip pat kažkiek sudomina žuvis, juolab tėkmė nėra labai smarki ir drumzlių greitai nenuneša.
Karšiai paprastai masalą griebia nuo dugno, bet tai nereiškia, kad jis kaip prikaltas turi jame gulėti. Aišku, kartu su srove plaukianti plūdė nėra geriausias pasirinkimas. Bet šviesiu paros metu labai sėkmingai upėse karšius gaudydavau prilaikydamas plūdę, kai dauguma vyresnio amžiaus meškeriotojų tuščiai spoksojo į savo gulinčias ant vandens plūdes. Jų sistemėlė paprasta: ties pavadėlio ir pagrindinio valo sandūra yra slankiojanti slyvutė, kuri pagal savo svorį atitinka plūdės plūdrumą, gylis nustatomas kiek didesnis nei žūklavietėje. Užmetamas masalas ir laukiama iki plūdė sustos ties kokia nors vieta, nes ten yra dugno nelygumas, tėkmės sulėtėjimas, tad svarelis „prigula“ dugne. Tuomet laukiama iki karšis atplauks paragauti masalo.
Man labiau prie širdies aktyvi žūklė, kuri, beje, beveik visada būdavo rezultatyvesnė. Bet naktį sistemėlę keičiu ir naudoju tokį patį metodą, kaip ir tie senoliai, galbūt netgi „grubesnį“. O „grubesnį“ todėl, kad imu slyvutę, kuri gali būti, kad ir du ar tris kartus sunkesnė nei nurodyta plūdės pakėlimo galia. Juk nėra jokio skirtumo – svarelis vis tiek guli dugne, valas eina kiaurai pro jį, tai panašu į elementarią dugninę su plūde. Gylį nustatau nuo pusantro iki dviejų kartų didesnį nei yra realus žūklavietės gylis. Kuo didesnę valo atkarpą paliksime tarp svarelio ir plūdės, tuo mažiau tėkmė neš sistemėlę kranto link, tačiau tokiu atveju sumažės jos jautrumas, be to plūdė vis guls ant vandens paviršiaus. Todėl tenka paeksperimentuoti su sistemėlės ilgiu. Bet kitąsyk visgi tenka aukoti jautrumą vien todėl, kad karšiai kartais kimba būtent sraunesniame žūklavietės plotelyje.
Kad plūdė su šviesele negulinėtų ant vandens, kokie 5 cm žemiau jos ant valo užspaudžiu nedidelį švino šratelį. Plūdę stengiuosi rinktis kuo jautresnę, t. y. ieškau optimalaus plūdrumo konkrečiam atvejui, nors lengvesnių nei 3 g nenaudoju. Nors veikiausiai Nemuno karšių gaudytojai tokią palaikys pernelyg lengva, bet juk meškerioju kitaip, nes aktyviai žuvaudamas naudoju du ar tris kartus plūdresnes plūdes.
Kaip jau ne sykį esu minėjęs, naktį tėkmė pagreitėja, tad pradėjęs meškerioti dar vakare kol šviesu, kartais esu priverstas tamsoje keisti plūdę. Svarbus akcentas yra ilga jos antena. Beje, švieselė ją gerokai prailgina. Plūdės forma geriausia slyvutės, apversto ir smarkiai ištęsto lašo, kylis – tik metalinis. Kodėl metalinis? Todėl, kad plūdė su tokiu kyliu greičiau atsistoja vandenyje. Jei norite meškerioti su gulinčia, galite naudoti tas, kurių pilnos žūklės prekių parduotuvės ir jų kaina gerokai mažesnė, jos turi plastikinius ar bala žino iš ko padarytus lengvus kylius.
Šiuo atveju tipinio karšio kibimo, kuomet plūdė kyla ir gula ant vandens, – nesitikėkite. Ji veikiausiai nirs arba ims čiuožti vandeniu, jei palikta labai ilga valo atkarpa tarp plūdės ir svarelio. Jei toji atkarpa trumpesnė, netoliese yra dugno nuolydis – truputį pačiuožusi plūdė pradings tamsiame nakties vandenyje. Upinis karšis masalą čiumpa daug užtikrinčiau nei ežerinis jo brolis, priešinasi irgi gerokai smarkiau. Tėkmėje jis pasisuka plačiu šonu, stengiasi išnaudoti vandens srautą ir kartais būna ką veikti, norint į krantą išprašyti poros kilogramų gražuolį. Todėl labai plonų valų nerekomenduočiau. Pavadėlį reikėtų rišti bent jau 0,15 mm storio.
Tokiam žūklavimui nereikia paties ilgiausio meškerykočio, pakanka standartinės 4,20 m ilgio match tipo meškerės, užmetimo svoris irgi nereikalingas labai didelis. Čia vėlgi kitaip, nei gaudant aktyviai.
Jaukinimas ir masalai
Karšių jaukinimas naktimis mažai kuo skiriasi nuo jaukinimo dieną. Galbūt sunkiau tiksliai numesti jauką, prievilo naudojama irgi truputį mažiau, ypač tomis valandomis (maždaug nuo vidurnakčio iki 3 val. ryto), kai plačiašoniai trumpam aprimsta. Masalai, suprantama, lieka tie patys.
Tačiau bet kokiu atveju tekančiame vandenyje jaukinu gausiau nei stovinčiame, taip pat į prievilą dedu daugiau įvairių stambių pašarinių dalelių. Tai gali būti žirniai, kukurūzai, perlinės kruopos, kviečiai, visų šių grūdų ir kruopų „miksas“, daug kas priklauso nuo to, prie kokio jauko karšiai tose vietose labiau įpratinti (žvejų ir be manęs netrūksta), kokiu masalu juos gaudau. Meškeriojant tėkmėje reikėtu dar labiau pasunkinti jauką (įvairūs stambios frakcijos priedai jį ir šiaip jau padaro pakankamai sunkų) ir pasistengti, kad jo rutuliai būtų lipnūs, ne taip greitai iširtų vandenyje.
Bet tada iškyla kita problema – srovė jauko rutulius gali nuridenti lygiu dugnu toli nuo žūklavietės. Paplokite juos, nedarykite kamuolio formos. Galbūt bus sudėtinga toli užmesti, tačiau naktimis toli nuo kranto negaudau, juolab mano sistemėlė panaši į pusdugninę, apie tai jau esu rašęs, meškeriojimas gana stacionarus, su tuo susijęs ir vietos pasirinkimas. Kaip rišamąją medžiagą jaukui naudoju molį, be to jis yra ir sunkus, tėkmėje skleidžia drumzlių šleifą kartu su smulkesnėmis prievilo dalelėmis, o tai vilioja karšius.
Koks jaukas geriausias (turiu omenyje pirktą iš žūklės parduotuvių, juk jis man būna tarytum bazinis), sunku pasakyti, nes didelė dalis stambios frakcijos priedų iš esmės gali pakeisti jo sudėtį. Taip pat yra ir su lipnumu, nes maišau molio, kitąsyk suvirtos perlinės kruopos irgi daro „savo“, nes jos dar lipnesnės nei molis. Bet kruopų dedu ne visuomet, nevienodą kiekį, todėl ir molio bei kitų sudedamųjų dalių santykio net nenurodau, paprasčiausiai gamindamas prievilą juntu jo lipnumą. Visgi pastaruoju metu nuolat pirkdamas Sensas jaukus pastebėjau, kad rezultatai būna geresni. Gal tai tiesiog sutapimas, savotiškas žvejybinis „placebo“, bet kaip bebūtų – Sensas jaukai yra vieni geriausių. Karšiams gamintojas siūlo visą seriją įvairiausių prievilų su bendru pavadinimu „Bream“, bijau garantuoti, tačiau man kažkaip saldesnio kvapo (vanilė, karamelė) pasirodė Nemune geresni. Aš kalbu apie vasarą, rugsėjį.
Dauguma Nemune naktimis meškeriojančių žvejų taip nevargsta. Turiu omenyje jauko gamybą. Karšius jie šeria tiesiog žirnių saujomis, kitąsyk primaišo kruopų, kukurūzų, bet kiekvienas juk savaip...
Masalai gali būti patys įvairiausi, bet ir vėl prioritetą tenka atiduoti mėšlinių sliekų kuokštui arba dideliam naktiniui sliekui. Dar labai neblogas masalas yra žirniai, jais ilgainiui vienoje vietoje jaukinant galima prisišaukti meknių, šapalų, kas žūklę daro dar įdomesnę. Tiesa, gauti gerų žirnių (su luobele, neperdžiūvusių) problemiška, juos tenka pirkti turguje arba užsisakyti pas ūkininkus. Visgi tekančiame vandenyje dažniau nei ežeruose ar tvenkiniuose karšiai neatsisako net ir šiltuoju metų periodu ragauti gyvūninės kilmės masalų. Todėl juos labai sėkmingai galima meškerioti darant „sumuštinius“ iš žirnio ir slieko arba musės lervų, kukurūzų ir musės lervų ir pan., reikia bandyti eksperimentuoti.
Galima būtų išsitęsti ir pakalbėti apie karšių gaudymą ties Nemuno dambomis. Kaip žinote jos yra dviejų rūšių – akmeninės ir laikinos, kurias stato patys žvejai. Ties pastarosiomis, jei tik tos dambos pastatytos reikiamoje vietoje, visada naktimis atplaukia karšių, jie yra jaukinami nuolat kokiais nors augalinės kilmės skanėstais, bet čia praktiškai visada rasite tos dambos „šeimininką“, tad gal geriau apeikite žūklavietę ir, jei nesinori gaudyti tėkmėje, susiraskite ramų užutekį. Karštą vidudienį tame dumblyne veikiausiai nerastum net varlių. Bet vakarop ima reikštis pirmieji gyvybės požymiai – ant vandens paviršiaus pasimato aukšlių sukelti ratilai. Kas vyksta giliau nematyti, bet galima numanyti, jog žuvų čia taip pat gali būti. Ir yra. Bent jau ties įlankos kraštu, kur juda vanduo. Beveik garantuotai čia bus plačiašonių, o galbūt dumblą knisti karšiai ims ir pačiame užutekyje. Visgi tas dumblynas turėtų būti bent jau pusantro metro gylio.
Pasirinkus tokią vietą nereikia skubėti jaukinti, kadangi prievilą apniks smulkmė, o tos mano nuolat minimos stambios sudedamosios prievilo dalys prasmegs minkštame dumble arba, jei jaukinsite ties tėkmės ir ramaus vandens sandūra, bus nustumtos neaišku kur. Taip yra todėl, kad tokiose vietose paprastai naudoju jau kitokį – palyginti birų prievilą, jame molį keičiu juodžemiu. Jaukinti pradedu saulei beveik pradingus iš horizonto, tuo metu labiausiai tikėtina, kad čia tikrai atplauks karšiai. Šįsyk su jauko kiekiu nepersistengiu, nematau prasmės, nes, mano manymu, tik laikinai atklydę plačiašoniai tuojau pat turėtų įnikti ėsti prievilą, tad be reikalo pilti jo neverta.
Sistemėlė meškeriojimui panašiose vietose – gana subtili, svareliai gali būti išdėstyti įvairiais būdais po kelis ant valo, svarbu, kad plūdė negulėtų ant vandens, o dugną liestų tik pavadėlis su kabliuku, o jei gaudome ties tėkmės riba, dar gali ir vienas nedidukas svarelis, kuris neleis toli į šoną nunešti masalą. Bet kokiu atveju plūdė nestovi vienoje vietoje ir masalą nuolat tenka permetinėti, kad jis atsidurtų jauko primestame dugno plotelyje. Va, dabar jau galima išvysti ir tą įžymųjį plūdės pakilimą bei „kritimą“...
Romualdas Žilinskas
