Karšis

Karšį sunku su kuo nors supainioti – jo kūnas suplotas, tad šonai – kaip keptuvė, nužerta stambiais žvynais. Karšio kupra – aukšta. Ją vainikuoja stambus pilkšvas pelekas. Karšio nugara tamstelėjusi kaip nenaudojamas sidabrinis šaukštas, pilvas šviesiai sidabriškas, o šonai gelsvoki, stambių egzempliorių jie įgyja auksinį atspalvį.

Labai savitos karšio žiotys – pusiau apatinės, išsikišančios į priekį kaip dumplės. Mūsų krašto ichtiologų duomenimis, karšiai Lietuvos ežeruose ir upėse gali išaugti iki 80 cm ilgio ir pasiekti 7 kg masę. Tokių karšių mūsų krašte užregistruotas ne vienas, tačiau man teko matyti ir 9 kg egzempliorių, sugautą Nemuno senvagėje ties Plaškiais.

Karšiai paplitę daugelyje mūsų krašto ežerų ir jiems tinkamose gyventi upėse, Kuršių mariose, vandens talpyklose. Ypač gausios karšių populiacijos dumblinguose ežeruose, kur jie randa daug maisto. Karšis bandos žuvis - telkiasi į tuntus pagal amžių ir ūgį. Karšių augimo tempas – vidutiniškas: 5 m karšiokai pasiekia dažniausiai 20-22 cm ir sveria apie 200 g, 12-13 metų plačiašoniai – jau stambios žuvys, vidutiniškai siekiančios 40-45 cm ir 1,5-2 kg.

Subręsta gana anksti – 5-7 m, tad karšiai išneršia ne vieną kartą ir palieka plačią giminę (viena patelė subrandina nuo 50 iki 400 tūkst. ikrelių. Karšiai neršia gegužės-birželio mėnesiais, kai vandens temperatūra pasiekia 12-16 laipsnių. Oficialiais duomenimis, karšių mūsų vandenyse kasmet sugaunama 6000-8000 cnt. Tad šis laimikis – gana dažnas ir, žinoma, geidžiamas, tačiau, norint sumeškerioti plačiašonį, reikia ne tik pasikaustyti žiniomis, bet ir apsišarvuoti kantrybe, nes šių žuvų meškeriojimas – rimtas užsiėmimas.

Karšiai mėgsta ramybės kampelius – tokius kaip ši Tenenio senvagė, kuria srovena vos juntama tėkmė

Gali tikrinti laikrodį

Vienos žuvys, kai išalksta, kimba aktyviai ir drąsiai stveria masalą, o kitos, net ir alkanos, ilgai jį ragauja ir dažnai meškeriotojui pritrūksta kantrybės laukti, kol jos prarys siūlomą skanėstą. Prie tokių žuvų priskiriami ir plokšti kaip svaidymo diskai karšiai, kurie po neršto būna susigrupavę pagal ūgį ir svorį ir maitintis traukia bandomis. Todėl, aptikus stambių karšių būriavimosi vietą, galima sumeškerioti įspūdingų egzempliorių, kurie papuoš kiekvieno meškeriotojo trofėjų kolekciją, o kad pavyktų nepražiopsoti kibimo, galima pasitelkti vieną įdomų metodą, kurį naudoja Ignalinos krašto meškeriotojai.

Prikalbinti kibti stambų karšį, kurio masė pora kilogramų ar didesnė, nėra taip paprasta. Pirma, tokie plačiašoniai plauko bandomis, kuriose dažniausiai būna 10-20 žuvų, be to kiekvienas stambus karšis – „profesiorius“, tariant meškeriotojų žodžiais, kurio įgimtą įtarumą ir sugebėjimą niekada neskubėti ragauti net ir patraukliausius gardumynus, kol neįsitikins, jog negresia nemalonumai, keleriopai padidina didelė gyvenimiška patirtis. Antra vos tik stambūs karšiai pajunta, kad vaišės – nepavojingos, jie lyg pagal komandą visu būriu puola prie jauko ir per kelioliką minučių sušlamščia tai, ką rado ant dugno, o paskui traukia tolyn, ilgiau toje pat vietoje neužsibūdami nė minutei.

Dūkšto ežere man teko tuo įsitikinti praktiškai: aptikau vietelę, kur kibo karšiai, tačiau kibimas buvo trumpas – maždaug 40 min. Kitą rytą kibimo scenarijus pasikartojo. Nutariau, kad neblogai būtų karšius sulaikyti toje vietoje ilgėliau. Paruošiau jauką ir švintant išbėriau reikiamoje vietoje, tačiau niekas nepasikeitė – stambūs karšiai pasirodė kaip įprastai ir maitinosi tokį pat laiką. Laikrodį galėjai pagal juos tikrinti.

Tik trečią rytą, kai išbandžiau trečią jauko variantą, plačiašoniai pabėralą rankiojo porą valandų ir kibo gana neblogai. Kitą rytą panaudojau tą patį jauką ir rezultatas buvo dar geresnis. Jauko receptas pasirodė ypač tinkamas vilioti karšius ir net paskatino juos apsilankyti reikiamoje vietoje anksčiau nei paprastai (žiūrėti pabaigoje).

Jauko karšiams vilioti spalva turi neišsiskirti iš aplinkos kaip nauja moneta, be to, į jį patartina įterpti tų ingriedientų, kuriuos versite ant kabliuko.

Smaližių gentis

Nevardinsiu visų jauko receptų, kuriuos išbandžiau tą atostogų savaitę, tačiau išvada akivaizdi – karšius reikia priskirti prie ypatingų smagurių, kuriems ypač patinka saldumynai ir jų skleidžiami aromatai. Išskirčiau tris pagrindinius – medų, vanilę ir migdolus. Juos ir naudojau jaukui pagardinti, o dar vienas labai veiksmingas pagardas – kapoti sliekai.

Jei sliekų jaukui pagardinti nepasirūpinote, galima į jį įmaišyti sliekų ekstrakto. Jauko mišinys birželio mėnesį geriausias – tamsokas, su šviesiais intarpais, liepos mėnesį – šviesesnis, su gelvais intarpais, o rugpjūčio mėnesį tinkamiausias šviesus. Žinoma, visada reikia atsižvelgti į konkrečias sąlygas, o tai reiškia, kad jauko spalva turi pernelyg nekontrastuoti su dugnu, tačiau, jei dugnas meškeriojimo vietoje – nesmėlėtas, o dumblėtas, geriau jauką atmiešti tamsiais ingredientais.

Meškeriojant naktį, šviesus jaukas taip pat ne toks veiksmingas, o štai įmaišius į liesą jauką kurmiarausių žemės ir sliekų ekstraktą pagardinus keliolika lašų žuvų taukų, galima tikėtis, jog karšiai prie jauko apsistos. Galima ir tiesiog žuvies miltų pagrindu sukomponuotą jauką naudoti.

Jei dienos šiltos, be lietaus, į kilogramą jauko galima įmaišyti konservuotų kukurūzų (viena skardinė – dviem 2 kg jauko, bet nepakliudys ir 2). Jauką paberti galima dvejopai didžiąją dalį jauko - apie 10-12 rutulių nusviesti į reikiamą tašką ranka, tačiau daug tikslesnis metodas nugramzdinti į reikiamą vietą, nusiyrus iki jos valtele. Kemšant jauką į šėryklę, galima jį pagardinti keliais lašais melasos sirupo.

Granuliuoto jauko porcija prie kabliuko tvirtinama silikoniniu žiedeliu taip, kad kabliuko geluonis būtų pasuktas į šoną

Vizualinis stebėjimas - nepatikimas

Kaip jau minėjau, tai, kad karšiai aptikę jauką juo susidomės, o tuo pačiu į jų „veiklos zoną“ paklius ir masalai, dar negarantuoja sėkmės, nes svarbiausia yra reikiamu kibimo momentu pakirsti plačiašonį. Tad dabar detaliau apie patį metodą, užtikrinantį, kad kabliukas įsisegs į karšio lūpą.

Daugelis meškeriotojų, mano stebėjimais, ežere ar tvenkinyje naudoja pakabinamus kibimo signalizatorius, kurie prisegami ant valo ir kurie kibimo dinamiką perteikia vizualiai: meškeriotojas mato, kad signalizatorius, valui įsitempiant kyla į viršų arba, valui atsipalaiduojant, leidžiasi žemyn. Tačiau kibimo procesas ilgas ir visus niuansus sužiūrėti gana sunku.

Tad, pasak visaginiečio meškeriotojo Juozo Simanavičiaus, tokių signalizatorių, tikintis, jog kibs stambūs ežeriniai karšiai, geriau atsisakyti ir naudoti karpių meškeriojimo metodiką, tai yra, elektroninius kibimo signalizatorius (meškeriojant upėje, tinkamiausia – feeder dugninė su liauna viršūnėle, atstojančia kibimo signalizatorių).

Kuo jie tokioje situacijoje pranašesni? Taip darau todėl, - pasakojo meškeriotojas, - kad naudoju stambų masalą – supresuotas granuliuoto mišinio porcijas, kurias prie kabliukų tvirtinu gumelėmis taip, kad kabliuko geluonis būtų pasuktas į šoną ir atviras. Nereikia baimintis, kad karšis įsidurs į kabliuko geluonį, nes masalą jis ne lūpomis stveria, o įsiurbia, todėl kabliukas atsiduria plačiašonio žiomenyse, geluonimi, atsuktas į išorę.

Kai karšis pasiunčia masalą į skrandį, masyvi šėryklė atlieka „inkaro“, užtikrinančio, kad kabliukas įsmigs į žuvies lūpą, vaidmenį

Pasikerta savaime

Šis metodas praktiškai niekuo nesiskiria nuo karpių meškeriojime populiaraus metodo - vadinamosios Bolt Rig komponuotės. Jos šerdis – masyvus gramzdas, o šiuo atveju - masyvi šėryklė (iki 100 g), užtikrinanti savaiminį karšio ar kitos kimbančios žuvies pasikirtimą.

Geriausias šėryklės tipas – apvalus krepšelis iš vielos tinklelio, į kurį įlietas švininis gramzdas. Pagrindinis valas – 0,24-0,26 mm vienagyslis, kurio gale specialiu antgaliu nejudamai tvirtinamas specialus segtukas Safety Clip (galima naudoti ir pintą valą, tačiau tada reikės prie jo pridurti 2-3 m ilgio „nematomo‘ fluorokarboninio valo atkarpą) . Prie segtuko prisegama šėryklė (karpių meškeriotojai sega gramzdą), o žemiau segtuko Safety Clip pririšamas sukutis (Nr.18, bronzinės spalvos), į kurio auselę įveriama 0,12 – 0,14 mm skersmens pavadėlio iš fluorokarbono kilputė. Pavadėlis – 10-15 cm ilgio, kad masalas gulėtų netoli šėryklės.

Kai karšis susidomi masalu ir ima jį ragauti, meškeriotojui nereikia, stebint tradicinio pakabinamo signalizatoriaus viražus aukštyn-žemyn, spėlioti, kada laikas pakirsti? Paprasčiausiai, ignoruodamas kibimo signalizatoriaus pyptelėjimus, kurie laikas nuo laiko pasigirsta, kai karšis ima ragauti masalą, laukiu, kol signalizatorius ims zyzti be perstojo.

Tai reiškia, kad, karpių meškeriotojų žargonu tariant, įvyko vadinamasis „išvažiavimas“: karšis po ilgo masalo ragavimo įsiurbė porciją ir, pajutęs kabliuką, pasuko į šalį, tačiau, šėryklės masės veikiamas, pavadėlis įsitempė ir kabliuko geluonis pervėrė karšio lūpą. Žuvis išsigandusi velka į šoną šėryklę, o signalizatorius ima gausti be perstojo. Tada belieka pakelti nuo laikiklio meškerykotį ir įtempti valą.

Meškeriojant, pasitelkus Bolt Rig komponuotę, pavyksta ištraukti beveik šimtą procentų kimbančių stambių karšių. Bolt Rig komponuotė užtikrina savaminį karšio ar kitos kimbančos žuvies pasikirtimą, tačiau ne vienas meškeriotojas azarto įkarštyje, kurį nori nenori junta kiekvienas, tikėdamasis sumeškerioti trofėjinį karpį, stveria nuo stovo meškerykotį ir gana stipriai pakerta. Tokio veiksmo reikia vengti, nes žuvis jau būna pasikirtusi, o stiprus trūktelėjimas ją labai išgąsdina ir karšis pradeda blaškytis.

Be to, karšio žiomenys primena vamzdelį su kremzlinėmis sienelėmis, kurios yra gana trapios. Tad stipriu pakirtimu kabliuką galima paprasčiausiai išplėšti iš karšio žiomenų ir žuvis nuplauks į šalį gerokai sužeista.

Jei naudojamas absoliučiai neelastingas pintas valas, reikia vengti ne tik pakirtimo, bet ir meškerykotį prilaikyti, kad nebūtų pernelyg stipriai trūkčiojamas valas. Tokiu atveju patartina parinkti dugninę su gana liauna viršutine dalimi, kuri linkdama gesintų karšio šuolius. Nepamirškite, jog, meškeriojant karšius, dėl tos pačios priežasties, kad plačiašonių žiomenys – gana trapūs, būtinas ekipuotės elementas – ilgakotis graibštas su erdviu tinkliniu mašu.

Tinkamiausias slieko užvėrimo būdas – abu masalo galai gali laisvai judėti

Salmo info

Receptas - Jaukas stambiems karšiams vilioti

Sudėtis:
- Jaukas Sensas 3000 Club Bremes – 2 kg
- Konservuoti kukurūzai – 1-2 skardinės
- Kapoti sliekai – ¼ litro
- Granuliuotas jaukas – 200-300 g
- Aromatiniai pagardai (milteliai) – vanilė, medus, migdolai
- Aromatinis sirupas – melasa (50 g/l vandens)
- Meškeriojimo arba kurmiarausių žemė – pagal poreikį

Paruošimas:
Bazinį jauką vilgyti vandeniu, kuriame ištirpdytas melasos sirupas, tol, kol mišinys jo nebesugers ir taps sunkus, o jauko dalelės nebeišplauks į vandens paviršių. Paskui mišinį palikti 10 min. brinkti, jei reikia, dar suvilgyti vandeniu, nes meškeriojimo metu mišinys turi nejudamai pasiskleisti ant dugno ir gulėti. Kai bazinis mišinys paruoštas, į jį suberiamas granuliuotas jaukas (2-4 mm porcijos), kapoti sliekai, kukurūzai ir galiausiai aromatiniai pagardai. Kiek luktelėjus, kol jaukas galutinai išbrinks, galima sulipdyti rutulius ir apglaistyti vandeniu, kad jie būtų tvirti ir subyrėtų, atsitrenkę ne į vandens paviršių, o į dugną. Dalį jauko reikia palikti šėryklei užpildyti. Į ją galima, užmetant jauką, kaptelti keletą melasos lašų.