Karšio gaudymas, laikant rankas kišenėse. Pirma dalis
Antroje žiemos pusėje, nors veikiau reikėtų sakyti, kad nuo vasario mėnesio, karpinių žuvų aktyvumo kreivė nesulaikomai kyla. Suprantama, meteorologinės sąlygos tos „kreivės“ formą gerokai pakoreguoja, visgi kaip bebūtų, ji nukreipta į viršų, o ne žemyn.
Taigi, kuojos, plakiai, karšiai pradeda geriau ir dažniau ragauti žvejų siūlomus masalus. Turbūt nereikia net aiškinti, jog tai įtakoja du pagrindiniai veiksniai – artėjantis žuvų nerštas ir didėjantis deguonies kiekis vandenyje. Pastarasis faktorius labiau priklauso nuo oro temperatūros, nes staigesni atšilimai, dažniau iš už debesų išlindusi saulė yra itin geras ženklas – ledas vis smarkiau tirps ir žuvys vis geriau kibs.
Žodžiu, poledinės žūklės mėgėjams prasideda „katino dienos“ ir dabar jau net sunku apsispręsti, kokias žvynuotąsias geriau tikslingai gaudyti.
Tiesa, nepasakiau, kad ešeriai lygiai taip pat suaktyvėja, smarkiai apžėlusiuose vandens augalais ežeruose ir tvenkiniuose puikiai kimba raudės, ten, kur yra tėkmė, sujuda šapalai, žiobriai, todėl meškeriojamų žuvų „asortimentas“ tampa visavertis.
Kai balalaikos praranda savo „statusą“
Tačiau kiekvienos žuvų rūšies žvejyba turi savą specifiką, todėl mums teks pasirinkti kažkurią vieną iš jų. Siūlau gaudyti karšius, nes tai bene labiausiai geidžiamas laimikis. Kadangi per visą žiemą jau pavargote gręžti eketes, pabandome karšius vilioti „atsipūtę“ – padarome lede kelias eketes, pajaukinam, prisėdam ant žvejybinės dėžės priešais saulę ir, atsisagstę šiltas žvejybines striukes, leidžiam kūnui sotintis vitaminu D.
Na, gal aš truputį per daug įsibėgėjau su savo gražbylystėmis, nes jei man reikėtų tokiu metų laiku rinktis dieną karšių žūklei, veikiausiai pasirinkčiau apniukusią ir šiltą, kuomet dulkia smulkus lietus. Tokiomis sąlygomis praktiškai visuose vandens telkiniuose, kur tik gyvena karšiai, galima laukti neprasto jų kibimo.
Giedru oru, kai slėgis yra aukštas, kažkodėl smulkesni karšiai prasčiau ragauja masalus. Tačiau stambūs, kurių daugiausiai yra dideliuose giliuose ežeruose, tada vilioklio vis tiek neatsisako, nors jų kibimas ir būna atsargesnis.
Jei kimba ne taip godžiai, reikia siūlyti smulkesnius masalus, rinktis subtilesnę įrangą ir be laimikio neliksi. Gal net taip įdomiau, nes kuomet poros kilogramų ar didesnis karšis užkimba ant meškerės su itin plona gija – yra ką veikti...
Reikėtų įterpti, kad karpinės žuvys, o juo labiau karšiai, pavasarėjant daug geriau reaguoja į jaukinimą nei tai buvo prieš mėnesį. Ir prievilas dabar sėkmingai jas vilios į žūklavietę be tos „stebuklingos“ saujos uodo trūklio lervų, kurios galbūt ir tebuvo vienintelis jaukas, o visa masė iš maltų grūdų – tik gramzdas tas lervas nuskandinti. Kad tai yra tiesa, galima įsitikinti ištraukus žuvį – ji lyg mažas vaikas „atpils“ atgal jūsų prievilą.
Jei vasarą jauku aplipusias rankas galima pamerkti į vandenį ir nusiplauti, tai dabar tokia procedūra nelabai maloni. Todėl medvilninio audinio atraiža, o dar geriau specialus rankšluostis rankoms, yra būtinas. Nes kuomet netyčia išsiterliosite žieminį kostiumą, jį po to valyti arba skalbti irgi gali būti problemiška.
Taigi, jei jau sėdite atsipalaidavę ir laikote rankas kišenėse, reiškia, kad pasirenkate ir atitinkamą žūklės būdą – poledinę plūdinę meškerę. Galima panašiai žuvauti ir be plūdės, tačiau apie viską nuo pradžių. Pirmiausiai apie įrangą.
Ji turėtų būti stacionari, tvirtai pastatoma ant ledo, todėl dabar išgirtosios balalaikos jau nebetenka savo buvusio „statuso“ ir gali būti naudojamos kaip atsarginės meškerės.
Vėlgi, kai kas jas ir toliau jomis sėkmingai žuvauja (prie daugumos tokių meškerėlių komplekte yra lengvai pritaisomos kojelės), bet tuo atveju, jei gaudoma subtiliomis sistemėlėmis, plonu valu. Tačiau tada reikėtų būti akylesniam, nes yra buvę atvejų, kai užkibusi stambi žuvis įtraukia į eketę lengvą įrankį.
Paprastai balalaikos nenusineša gilyn, bet nutrūksta nuo kabliuko. Aišku, tada karšiams energija turėtų virsti per kraštus, o alkis būtų žvėriškas, bet ko tik žūklėje nenutinka...
Kita vertus, gaudysime dideliame gylyje, tad po vandeniu teks nardinti nemažą valo atkarpą. Kada užkibs karšis, teks jį traukti paėmus už gijos. Kai kuriems meškeriotojams toks žuvies traukimas yra nerealus „kaifas“, bet mažiau patyrę žvejai gali ir nesugebėti.
Beje, kai kuriais atvejais balalaikos ir laimikio traukimas rankomis turės netgi privalumą, bet skaitykite ir patys suprasite, kada tai yra patogu, o kada ne.
Platus meškerių pasirinkimas
Visgi, mano nuomone, geriau atsidrausti nuo nemalonių įvykių ir žuvauti „rimtesne“ meškere. Aš apskritai žiemą, jei tik žuvaujama ne bemasaline avižėle arba nežaidžiu be perstojo tokios rūšies masalu, renkuosi meškerę su neinercine rite. Tačiau tai yra labiau įpročio reikalas, o ne mano rekomendacija. O šiuo atveju tikrai nepralošiu su tokiu pasirinkimu.
Man labiausiai patinka (vadinkite tai polediniais spiningėliais) lengvos ir gana ilgos su neinercinėmis ritėmis žieminės meškerės, kurias statau ant specialiai tam sukonstruotų metalinių stovelių. Pastarųjų būna pirkti žūklės prekių parduotuvėse, galima naudoti savadarbius.
Stoveliai lengvai išardomi, padaryti iš aliuminio ar kitų nesunkių metalų, tad daug nesveria ir patogiai susideda į žvejybinę dėžę. Nepaisant to, jie yra pakankamai tvirti ir vargu ar net ir stambiausias karšis nuo šių atramų numes meškerę.
Meškerėlės, kuriomis žvejoju, turi netgi šiokią tokią amortizacijos „atsargą“, kadangi jų strypeliai padaryti iš anglies pluošto, jie, jei lyginsime poledinės žūklės sąlygomis, gana ilgi, tad praverčia varginant stambų laimikį. Be to naudojama neinercinė ritė, kuri „sugeria“ didelės žuvies smarkius timptelėjimus.
Dar vienas privalumas – jei reikia pakeisti masalą, kuomet meškerioji dideliame gylyje, gali greitai susukti valą. Bet čia tuo atveju, kada pasirenkama slankiojanti plūdė arba gaudoma visai be jos.
Nebūtinai šios meškerės gali turėti savo pavadinime prierašą „feeder“, kaip yra, tarkim, Team Salmo Ice Feeder modelyje. Tai gali būti tos polediniam blizgiavimui skirtos meškerės, kur parašyta „perch“ arba „trout“, arba pavadinimas nesakantis visai nieko.
Gal svarbiau, kad įrankis nebūtų labai jau masyvus, toks, kuriuo gaudomos lydekos ar sterkai, o strypelis būtų bent kažkiek lankstus. Nematau problemos žuvauti, sakysim, su LJ C-Tech All-in-1 Perch Soft ar LJ C-Tech All-in-1 Trout modeliais.
Tiesą sakant, rites tuomet galima naudoti nebūtinai neinercines. Jei tokias mėgstu, nereiškia, kad mano pasirinktas variantas yra geriausias. Kiti galbūt gaudys su specializuotomis žieminėmis multiplikatorinėmis, pavyzdžiui, LJ Maiko, Iron Wolf Winter Pro 35 ir panašiomis.
Nereikia manyti, kad šios ritės tinka vien žūklavimui su blizgėmis ar švytuoklėmis, bent aš didelio skirtumo nejuntu ir meškeriodamas plūdine. Gal įrankis tampa sunkesnis, bet tik tiek...
Galima žvejoti ir su skandinaviško tipo meškerėlėmis, kurios puikiausiai atitinka tokios žūklės reikalavimus (jas galima panaudoti kur kas plačiau). Turiu omenyje tas meškeres, kuriose yra inercinės ritės yra su terkšle, ritės gali būti nuimamos arba pritvirtintos nejudomai. Tarkim, Lucky John Pikki EVA, Lucky John Pikki Cork, Salmo Fin ir kiti panašūs modeliai.
Tokias meškeres galima guldyti ant eketės krašto, galima statyti ant stovelių. Tai irgi tvirtesni įrankiai, kai kurie turi ilgokus strypelius, trumpiau tariant, vykęs variantas ir pačių stambiausių karšių gaudymui.
Net ir dabar rastume žvejų, kurie meškeres konstruojasi patys ir kitokių nepripažįsta. Poledinei plūdinei jie darosi meškerėles su gana plačia plokščia medine ar kamštine rankena, kurias patogu padėti ant eketės krašto. Inercinę ritę įtaiso ne apačioje, bet viršuje (aukštyn „kojomis“).
Tiesą sakant, tik dabar rašydamas pamąsčiau, kad tokiu atveju ją sukti tenka į priešingą pusę arba kita ranka. Nežinau, aš taip nežuvauju, čia jau reikia įprasti, nes užkibus didesnei žuviai kovos įkarštyje gali ir susipainioti. Nebent toji ritė reikalinga tik laisvam valui susukti, tada taip...
Bet nekalbėsiu apie tai, ko nežinau, ko nebandžiau. O šios temos tęsinį skaitykite kitame rašinyje.
Dabar apie plūdes...
Kaip supratote, jos gali būti tvirtinamos prie gijos stacionariai arba slankioti. Antrasis variantas patogesnis visais atžvilgiai, t. y. kokio tipo meškere bežuvautum, tačiau nėra geras tada, kai plūdė būna labai menko plūdrumo, čia aš vėl kalbu apie tas itin subtilias sistemėles. Esmė tame, kad labai lengva plūdė ilgai kyla valu aukštyn, kartais bekildama užstringa kažkur „pakeliui“. Nors priklauso, kaip ji bus pagaminta.
Plūdžių forma, stacionarios jos ar slankiojančios, gali varijuoti nuo „burbulinių“ iki pailgų, kai kas gaminasi susegtas iš dviejų korpusų (tokių modelių nauda man yra abejotina), svarbiausia, kad jos gerai matytųsi eketėje. Žiemą naudojamos plūdės būna be antenėlių arba tos antenos tėra paprasčiausi stacionariai tvirtinamų plūdžių kaištukai, kurie prispaudžia valą. Beje, dėl matymo...
Sistemėlės plūdinei visada sureguliuojamos taip, kad plūdė būtų nuskendusi bent porą centimetrų po vandeniu. Čia reikalinga tam, kad plūdė neliptų prie ledo plutos, kai eketė ims trauktis šaltyje.
Tačiau aš jau imu rašyti kito planuoto straipsnio temą, kur prie plūdžių dar grįšiu ir kiek įmanoma plačiau pakalbėsiu apie sistemėles, gaudymo techniką ir visa kita.
Romualdas Žilinskas
