Karšio gaudymas, laikant rankas kišenėse. Antra dalis

Nors žuvaujama plūdine, tačiau kai kurie meškeriotojai vis tiek naudoja dar ir sargelius. Racijos tame yra, kadangi kartais meškerės statomos toliau viena nuo kitos – tokiu atstumu, kad žvilgsniu sunku aprėpti eketėje esančias plūdes, nes sistemėlės plūdinei visada sureguliuojamos taip, kad plūdė būtų nuskendusi bent porą centimetrų po vandeniu.

Jei visgi tvirtinsite sargelius, nesugalvokite imti lavsaninių su mažomis skylutėmis valui – jie tokiai žūklei yra labai nepatogūs. Reikėtų rinktis ilgus metalinius, tebūnie iš lavsano, bet su plačiomis kilputėmis.

Kibimas, kitaip nei mums įprasta, dažniausiai pasireiškia plūdės kilimu į vandens paviršių. Nors kitąsyk ji nuneria dar giliau, bet tai nebūdinga ryjant masalą ne karšiams (nors pasitaiko, tačiau gana retai), o veikiau ešeriams, kuojoms.

Tokia plūdės pozicija reikalinga tam, kad ji nepriliptų prie vėl užtraukiančio eketes ledo. Galima apsieiti visiškai be plūdžių, bet tuo atveju tiks ne visos mano rekomenduojamos sistemėlės, apie jas – vėliau.

Ryški plūdė ir tamsus valas

Kaip supratote iš praeito rašinio, plūdės gali būti tvirtinamos prie gijos stacionariai arba slankioti valu. Antrasis variantas patogesnis visais atžvilgiai, kokio tipo meškere bežuvautum, tačiau nėra geras naudojant subtilias sistemėles, kai plūdė būna labai menko plūdrumo.

Esmė tame, kad labai lengva plūdė pernelyg ilgai kyla valu aukštyn, kartais bekildama užstringa kažkur „pakeliui“. Nors priklauso, kaip ji bus pagaminta, kokiu principu slankios gija, niuansų yra įvairių. Tarkim, apvalesnės burbulo formos plūdės į viršų „šauna“ greičiau, nes jos plūdresnės.

Nesvarbu, plūdės bus stacionarios ar slankiojančios, jos gali varijuoti nuo visiškai apvalių iki pailgų, trikampių, kai kas pasigamina susegtas iš dviejų korpusų, nors pastarųjų modelių nauda man yra abejotina. Poledinėje žūklėje svarbiausia, kad jos gerai matytųsi eketėje, būtų kuo paprastesnės, čia didelių įmantrumų nereikia. Žiemą naudojamos plūdės be antenėlių arba antenos tėra paprasčiausi stacionariai tvirtinamų plūdžių mediniai, plastikiniai kaištukai, kurie prispaudžia valą.

Plūdžių korpuso viršutinė dalis suapvalinama, ji būna kauburėlio pavidalo ir nudažoma ryškiais dažais. Mes į tokias plūdes žiūrime iš viršaus, todėl jos matomos kaip vos panirusios vandenyje raudonos ar oranžinės dėmės. Korpusas dažniausiai nudažomas neutralia spalva arba baltai – žuvims žiūrint iš apačios plūdė susilieja su ledu ar ant jo esančiu sniegu. Taip yra bent jau teoriškai.

Nors praktiškai, mano manymu, plūdės korpuso spalva gali būti bet kokia. Juk karšius meškeriojame dideliuose gyliuose, po vandeniu tvyro aklina tamsa, tad maža dėmelė ties ekete esančiu šviesos srautu vargu ar apskritai žuvims yra matoma.

Kadangi vis dar tęsiu apie įrangą, reikėtų pažymėti, kad dėl tos pačios priežasties tamsios spalvos valas (vos „padūmavęs“, turintis gelsvą, melsvą ar kitokius atspalvius) geresnis nei visiškai skaidrus perregimas. Karšiai vargu ar skiria kokios spalvos yra gija, na, nebent taps atsargesni šviesiame smėlėtame dugne ir nedideliame gylyje, jei ji bus itin ryški. Bet meškeriotojui patogiau, kuomet valas matosi ant sniego, ledo. Ypač tais atvejais, kuomet naudojame mano anksčiau sukritikuotas balalaikas, žuvis traukiame rankomis ir valą tenka rangyti ant ledo.


Tačiau karšiai puikiai jaučia valo standumą, šį faktą galiu garantuoti. Todėl dabar geresnis minkštas ir tamprus monofilamentinis valas, nes galima naudoti didesnio diametro tokios rūšies giją. Žieminei žūklei tai nebūdingas reiškinys, nes tokiu metų laiku dažniausiai gaudome su standesniu valu – toks suteikia įrangai jautrumo, juo lengviau tiksliai virpinti avižėles.

Šiuo atveju masalas paprasčiausiai guli dugne. Nors galima kartais jį ir pajudinti, tai irgi kitąsyk sudomina karšius.

Kitas iš „žieminio konteksto“ iškrentantis dalykas – storesnė gija nei mes esame įpratę poledinėje žvejyboje. Jau vien normalaus karšio masė dešimt kartų didesnė už kuojos ar plakio, ši žuvis ir šaltame vandenyje pakankamai guvi, traukiame ją iš gelmės, varginame ilgai, tad ir valas turėtų būti atitinkamo tvirtumo.

Todėl karšiautojų nestebina 0,14–0,16 mm diametro monofilamentiniai valai. Nors aš paprastai renkuosi kokybišką 0,12 mm giją, kadangi, kaip sakiau, esu pratęs meškerioti su neinercine rite, ilgesne lanksčia meškere, kas padeda lengviau įveikti stambią žuvį.

Dvi dažniausiai naudojamos sistemėlės

Pati paprasčiausia sistemėlė – stacionariai pritvirtinta prie valo plūdė ir apačioje jos pririšta avižėlė. Avižėlė turėtų būti vos sunkesnė nei plūdė, kadangi dabar laikomasi principo, kuomet plūdė yra panirusi. Kai karšis kimba, jis įsiurbia avižėlę į gerklę ir, pakeitęs kūno padėtį (pakelia žemyn nuleistą galvą), atlaisvina truputį valo. Bet to pakanka, kad plūdė iškiltų į vandens paviršių.

Šioms sistemėlėms taikomos itin mažo plūdrumo plūdės, nes nemeškeriojame labai sunkiomis avižėlėmis – jų karšiai paprasčiausiai nečiups arba negalės įsiurbti į gerklę ir tik nuskabys nuo kabliuko uodo trūklio lervas ar kitą masalą.

Taikant tokį žūklavimo principą reikia turėti daug įvairių plūdžių, kadangi ne avižėlė pritaikoma pagal plūdės plūdrumą, tačiau priešingai. Juk ne kiekviena avižėlė gali patikti karšiui, o šių masalų svoris, deja, gali gerokai skirtis.

Avižėlę galima pakeisti kabliuku ir maždaug 3–5 cm atstumu nuo jo prispausti prie valo svarelį. Arba porą mažesnių gramzdų, kurių masė tik vos viršija plūdės plūdrumą. Apskritai atstumas nuo svarelio iki kabliuko rekomenduojamas nedidesnis nei 7 cm, kitaip galime ir nepamatyti atsargesnio karšio kibimo.

Šiek tiek sudėtingesnė sistemėlė susideda iš kelių svarelių. Dabar dažniau naudojama ir slankiojanti valu plūdė, nors galima apsieiti ir su tvirtinama stacionariai plūde. Bet pastarosios yda – neįmanoma suvynioti valo ant ritės, todėl teks traukti žuvį rankomis. Plūdės plūdrumas šioje sistemėlėje teoriškai gali būti neribojamas.

Bet vargu ar verta imti didesnę nei 3 g plūdę. Net ir tokia man atrodo griozdiškai, pakanka iki 1,5 g plūdelės. Retais atvejais, kada tenka žuvauti tėkmėje, kur gylis irgi nemenkas (beje, gana sraunu gali būti ir ties tvenkinio vaga, ten pavasarį tėkmė pagreitėja), galbūt reikės ir poros gramų plūdės.

Šioje sistemėlėje 2–3 svareliai prispaudžiami maždaug 50–70 cm nuo kabliuko. Tai yra palaikantys plūdę gramzdai, jų bendra masė tokia, kad plūdė vos laikytųsi vandens paviršiuje, t. y. ji būtų beveik neutralaus plūdrumo.

Keletas centimetrų nuo kabliuko, taip pat kaip ir pirmoje sistemėlėje, tvirtinamas vienas arba du svareliai. Paprastai aš naudoju porą, jų bendra masė yra maždaug 0,20–0,40 g. Tiek pakanka, kad gramzdai galutinai paskandintų plūdę. Priminsiu, kad sistemėlė sureguliuojama taip, jog plūdė būna po vandeniu keli ar keliolika centimetrų iki jo paviršiaus.

Nepaminėjau, bet gal ir patys susivokėte, kad nei vienoje iš siūlomų sistemėlių nėra pavadėlių. Jie nereikalingi, kadangi tik susilpnins sistemėles, nes bet koks valas mazgų surišimo vietose greičiau trūksta, o mes gaudome sąlyginai plonu valu pakankamai stambias žuvis.

Svarbi sistemėlės dalis yra kabliukai. Dažniausiai vis tiek žuvausime uodo trūklio lervomis, galbūt darysime „miksą“ su musės lervomis, tad kabliukai turėtų būti iš plonos vielos. Nebūtinai raudonos spalvos, bet ji, kaip ir mėlyna, manding, vis tiek geriausia. Ta prasme, kad jei apsidrausi, tuomet ir Dievas apdraus – tokia mano logika.

Tačiau kabliukai būtini iš plonos ir lengvos vielos. Ploni mažiau pažeidžia lervas, o lengvų kabliukų karšis nejaučia, kuomet siurbia masalą į gerklę. Jų dydis varijuoja priklausomai nuo masalo dydžio, kadangi kartais karšiai nori puokštės stambių uodo lervų, tenka jų verti iki keliolikos vienetų, o kitąsyk pasitenkina keliomis smulkiomis arba porele stambesnių „matilių“.

Žiemai artėjant į pabaigą šios žuvys vis dažniau neatsisako ir nedidelių sliekų. Deja, tuo metu ne tik karšiai, bet ir nuolat juos lydintys pūgžliai irgi ima plačiau žioti žabtus. Tuomet slieko dydis jiems jau netgi neturi reikšmės...

Taip pat pasitaiko, kad karšiai gundosi manų kruopų tešla. Gaudant pastaruoju masalu geriau naudoti balto ar pilko metalo storesnės vielos kabliukus, nes tokie silpniau kontrastuoja su masalu, o išmirkusi tešla nuo plonavielių gali gana greitai nukristi. Bet čia jau atviro vandens sezono niuansai, manau, kad tokius dalykus žinote.

Yra ir daugiau įvairių sistemėlių karšių gaudymui naudojant plūdę. Tai paternoster, taip pat sistemėlės, su slankiojančiais gramzdais, kuriose naudojami pavadėliai arba kabliukas rišamas nuo svarelio metro atstumu ir toliau. Tačiau jos dažniausiai taikomos žūklei tėkmėje, tai specifinis meškeriojimas, kuriam reikalingas atskiras straipsnis.

Romualdas Žilinskas