Karpių gaudymo vingrybės. Jaukai, masalai, kvapai...
Veikiausiai pradedančiajam karpininkui arba meškeriotojui, kuris nesispecializavo karpių gaudyme, atrodo, kad šioms žuvims ar bent jau patiems stambiausiems karpiams tėra vienas „tikras“ masalas ir jaukas – baltyminis kukulis, kurį mes įpratę vadinti nelietuvišku pavadinimui, t. y. boiliu. Išties šis masalas ir jaukas naudojamas dažnai, tačiau jis – nevienintelis.
Praeitoje rašinio dalyje, o tai veikiausiai jus nustebino, rėmiausi suleistų į akvariumą karpių elgsena, nors kaip profesionalus karpininkas lyg ir privalėjau pasakoti, kaip tos žuvys įvairiais metų laikais reaguoja į vandens temperatūrą ir masalus žvejyboje. Dabar ir vėl elgiuosi netradiciškai, nes tęsiu straipsnį ne „nuo kranto“, tačiau „paniręs“.
Profesionalių karpininkų tarpe yra mėgėjų panardyti. Aš, beje, taip pat mėgstu nardyti. Todėl po vandeniu mes neretai stebime, kaip į supiltą vandenin jauką reaguoja karpiai.
Boilis ir jo pakaitalai
Tarkim, visiškai žmonių neliestame ežere pajaukinome vienoje vietoje kukurūzais, bulvėmis ir boiliais, po to žiūrėjome, ką karpiai ėda. Po paros neradome nė vieno kukurūzo grūdo ir kelių baltyminių kukulių, o bulvės gulėjo dugne neliestos. Po dviejų parų dingo visi boiliai, bulvės vis dar buvo nejudintos. Tame ežere nepatingėjome nardyti kasdien visą savaitę. Ir tik paskutinę, septintą dieną, kada bulvės apaugo maurais, pusiau susmego į dugną, karpiai jas suėdė.
Iš panašių stebėjimų galima daryti išvadą, kad, netgi niekada nematę tokių masalų, karpiai pirmiausia ims ryti kukurūzus, bet jau pačią pirmą dieną gali bandyti ragauti ir boilius. Antrą dieną jie jau drąsiai ės kukulius. Bulves praris tik tuomet, kai neberas kitokio maisto ir kada jos pavirs kone ežero dugno dalimi.
Todėl, kaip kai kurie žvejai teigė anksčiau, bulvės visgi neužteršia vandens telkinio, neprarūgsta. O jei ir taip – karpiai jas galiausiai vis tiek suėda. Žinoma, jeigu nuolat jaukinsi karpius bulvėmis, jie įpras prie tokio jauko, ir žuvis bus galima sugundyti vos tik užmetus meškerę. Bet pirmiausiai karpiai įpras prie kukurūzų, po to – prie boilių, ir tik vėliausiai – prie bulvių.
Reikėtų pasakyti, kad boilis boiliui nelygu. Dabar kalbu ne apie jų kvapą ar skonį, tačiau apie struktūrą. Jei šis masalas bus labai kietas, karpis jo neris. Net negromuliuos – paims į gerklę ir tuojau pat išspjaus.
Kažkada pats bandžiau gamintis šitokius baltyminius kukulius. Sunkus tai darbas, o gerų rezultatų pasiekiama labai negreitai. Eksperimentavau bemaž penkerius metus, tačiau taip ir neįminiau visų šios kulinarijos paslapčių. Veikiausiai pritrūko kantrybės, užsispyrimo, nors, tiesą sakant, labiausiai – laiko. Šiuo metu Lietuvoje yra ne vienas žvejys, kuris sugeba pagaminti tikrai gerų savadarbių boilių. Nors gaminti bando daugelis karpininkų, tačiau tik bando...
Aš jau spjoviau į tą sunkų darbą ir pasitikiu parduotuvėje įsigytais masalais. Visgi firminius boilius šiek tiek savaip patobulinu. Tarkim, pavasarinei žūklei labai tinka ežero vandenyje (to, kuriame ruošiatės žvejoti) dvi dienas mirkyti baltyminiai kukuliai. Kad tai būtina, įrodo ir anksčiau minėti mano stebėjimai. Juk karpiai suėdė boilius tuomet, kai jie persisunkė to ežero vandeniu, juose stabilizavosi rūgštingumas, pranyko pašalinis kvapas ir panašiai. Žodžiu, baltyminiai kukuliai pasidarė to vandens telkinio natūraliu ėdesiu.
Smulkiam jaukui visokie mirkymai ar skiedimai tik to vandens telkinio vandeniu gal ir nebūtini, nes jo dalelės nedidelės ir labai greitai išmirks įmestos į ežerą. Tačiau boilis yra stambus masalas ir jam išmirkti reikia laiko. Jei kalbėtume metaforiškai, tai šviežiai namuose padarytas (ir skirtas tam vandens telkiniui) boilis būtų karpiui tas pats, kas mums ką tik iškeptas karštas patiekalas. Tai, ką darau aš, tėra antrąsyk pašildytas vakarykštis valgis. Bet ir tai jau neblogai.
Tikra tiesa, kad mažesni karpiai yra daug mažiau išrankesni už didžiuosius. Jie beveik nejaučia baimės, neturi intuicijos, nes smulkiems karpiams reikia kuo sočiau priėsti ir greičiau užaugti. Todėl tokios žuvys neretai susigundo ir visai nematytu masalu ar ką tik užmestu kietu boiliu. Kalbu apie karpius, kurie sveria iki 3 kg.
Vėliau jie tampa atsargesni. Sulig metais ir priaugtu svoriu žuvų atsargumas vis didėja. Skiriasi ir karpių, atsižvelgiant į jų dydžius, gaudymo būdai. „Tuzikai“ (taip mes vadiname mažuosius) nebijo net šėryklėlių, o didiesiems karpiams jos kartais ar net gana dažnai gali sukelti įtarimą.
Keli žodžiai apie jaukinimą
Pradedantieji karpininkai, ir kartais ne tik jie, neretai be saiko jaukina žuvis – beria prievilą kibirais. Aš nežinau, iš kur toji mada, gal kokių užsienio autorių straipsnių prisiskaitė, bet nemanau, kad karpio skrandis yra tarsi guminis ir jis visiškai nejaučia sotumo jausmo. O juk kitąsyk žvejai vėl ir vėl beria boilius, nors dieną prieš tai sumesti į vandenį vis dar guli nesuėsti.
Tuomet po kelių jaukinimų ežero dugnas būna ištisai nusėtas jauku, tad karpiai, net aptikę prievilą ir atplaukę į žūklavietę, vargu ar praris būtent tą kukulį, kuris yra ant kabliuko. Galbūt paprasčiausiai pasisotins ir pasitrauks kur nors ilsėtis.
Aš nuo tokių dalykų apsidraudžiu. Paprastai prieš pradėdamas žūklę savaitės laikotarpiu prie žūklavietės atvykstu kokius tris kartus ir jaukinu numatytoje vietoje. Prievilą išsvaidau ten, kur mesiu masalą, bet keletą boilių įmetu ir arčiau kranto. Netgi neįmetu, o nubridęs paberiu ant dugno, kad kitą kartą atvykęs galėčiau patikrinti, ar kukuliai vis dar ten.
Karpiai, aptikę patinkantį jauką, jį suėda, po to apsuka didelį plotą ir visada suranda netoli kranto sumestus boilius. Kada kitąsyk atvažiavęs jaukinti nerandu prie kranto sumestų baltyminių kukulių, tada jau žinau, kad galima drąsiai dar jaukinti, nes žuvims patinka mano prievilas.
Apskritai karpis yra lyg kokia vandenų kiaulė (gerąja prasme), nes ryja viską, kas tik jam gardu. Kada masalas, jaukas atitinka karpio skonį, jis tikrai nepraplauks pro šalį. Bet kuomet masalai ir jaukai netinkami, paragaus ir dings iš žūklės vietos.
Jaukinimo boiliai skiriasi nuo tų, kuriais žvejojama. Juos lengva atskirti pagal pakuotę, jei negalėsite perskaityti, kas ant jos parašyta. Jaukinimo boiliai būna didesniuose plastikiniuose maišeliuose, o skirti žūklei – sudėti į mažus plastmasinius užsukamus indelius.
Kombinuotas boilis
Boiliai būna plaukiantieji ir skęstantieji. Jais gaudoma skirtingomis sąlygomis. Tačiau kai kada reikia tokių kukulių, kurie skęstų, bet neprasmegtų ežero dumble. Šiuo atveju skęstantieji bus per sunkūs. Kita vertus, masalinis kukulis karpiui greičiau kris į akis tuomet, kai jis truputį išsiskirs iš jaukinimo boilių masės.
Tada imu jaukinimo kukulį ir perpjaunu pusiau. Taip pat perpjaunu ir gaudymui skirtą plaukiantįjį boilį. Dvi skirtingas puseles sudedu ir pakabinu ant plauko. Viršuje būna plaukiančiojo boilio, o apačioje – jaukinimo boilio puselė. Taip padarytas masalas bus nenuskendęs dugno dumble, bet vos vos susilietęs su dugnu – tokiu būdu jis išsiskirs iš kitų masalinių kukulių.
Šitokį masalą karpiams dažniausiai siūlau ten, kur ežero ar tvenkinio gruntas dumblėtas. Jei telkinio dugne yra žvyras arba smėlis, taip elgtis nebūtina.
Būna ir kitokių derinių su boiliais. Tačiau apie tai plačiau galbūt papasakosiu kitame straipsnyje, kur minėsiu ir daugiau karpinių masalų. Šį boilį paminėjau tik todėl, kad žinotumėte, jog kai kuriuos masalus turi pasidaryti ir pats karpininkas.
Dipai
Dipai, arba kitaip specialūs boiliams suteikiantys tam tikrą kvapą atraktantai, būna trijų rūšių: miltelių pavidalo, skysti ir želė. Dipai reikalingi tam, kad jais iškvėpintas masalas išsiskirtų tarp žūklavietėje sumestų masalinių baltyminių kukulių.
Turbūt sunkiausia pradedantiems karpininkams elgtis su milteliniais dipais. Paruoštą užmesti boilį reikia įmerkti į indelį su vandeniu, po to apvolioti milteliuose, vėl įmerkti į vandenį, vėl į miltelius, žodžiu, šią procedūrą kartoti tol, kol masalas nepasidengs savotiško kremo sluoksneliu.
Želė tiesiog užtepama ant boilio arba jis šioje koncentruoto kvapo košėje apvoliojamas. Želė labai gerai laikosi ant masalo, ji neišmirksta vandenyje, jos nenučiulpia mailius.
Tačiau dipai naudojami ne visuomet. Kada vanduo šaltas, pernelyg intensyvus masalo kvapas gali baidyti žuvį. Pavyzdžiui, ankstyvą pavasarį man netgi kai kurių išmirkusių vandenyje boilių kvapas atrodo per stiprus karpiams. Sakyčiau, jog esant +10° C temperatūros vandeniui, „dipinti“ masalo kitąsyk apskritai nereikia. Kuomet vanduo įšyla iki +12–13° C, derėtų masalui suteikti tik truputį papildomų kvapų.
Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas
