Karpių gaudymo vingrybės. Įranga ir sistemėlės
Karpių žvejyba pastaruoju metu tapo itin populiari ir toliau populiarėja, o karpių gaudytojai subūrė netgi atskirą meškeriotojų sluoksnį. Ir nors šios žuvys daugelyje šalių tėra introdukuotos, visgi jų žūklės fanai jau turi savo filosofiją apie mėgstamą laimikį, savas tradicijas ir, be abejonės, daugybę su šiuo meškeriojimu susijusių paslapčių. Kuo ypatingas karpių gaudymas, kodėl jis toks užkrečiantis, kad jo populiarumas taip sparčiai auga, paprašiau papasakoti žinomą mūsų šalyje karpių gaudymo specialistą, daugelio varžybų prizininką ir nugalėtoją Tomą Būdą.
Lygiai prieš penkiolika metų Tomas mane pakvietė atvykti prie netoli Alytaus (10 km už šio miesto važiuojant iš Vilniaus ar Kauno) telkšantį maždaug 50 ha Vabalių ežerą. Čia jis žadėjo parodyti, kaip gaudomi karpiai.
Tiesą sakant, buvau tai matęs ne sykį, porą kartų netgi teko dalyvauti karpių gaudymo varžybose, tiesa, mėgėjiškame lygyje. Tačiau viena yra pabūti šalia profesionalių karpininkų per žūklės varžybas ar stebėti visai tai TV ekrane, YouTube kanaluose, bet visai kas kita praleisti su patyrusiu karpių meškeriotoju dieną ar pusdienį, kuomet tas žvejys gaudo be įtampos, pirštu baksnodamas į savo įrangą, sistemėles, masalus – viską išaiškina smulkiai, o tos žūklės eigą galima sekti betarpiškai.
Lyg pagal užsakymą
Gal nelabai nukrypsiu nuo temos, jei parašysiu kelis žodžius apie ežerą, kurį tuo metu buvo pamėgę daugelis karpių gaudytojų. Kaip yra dabar – nesidomėjau, bet, regis, tas vandens telkinys dar neišdžiūvo ir žuvų, o taip pat ir karpių, jame pakankamai gausu.
Ežeras tarytum susideda iš dviejų vienodo ploto dalių – seklesnės (iki 4 m gylio) ir gilesnės (iki 10 m gylio). Pirmojoje yra lynų karalija, tačiau abiejose telkinio atšakose plauko gausybė įžuvintų karpių, tarp jų pasitaiko tikrų milžinų. Taip pat čia galima pagauti didelių karšių, kurie nuo seno gyvena ežere. Yra (ar buvo?) nemažai lydekų, stambių ešerių, kuojų. Bent taip mane „nušvietė“ tuomet Vabalių ežere nuolatos žvejojantys meškeriotojai. Tačiau, patys suprantate, maža kas ką sako...
Kad Vabalių ežere užsiveisę nemažų lynų, įsitikinau tik atvažiavęs. Tiesą sakant, vykome kartu su fotografu Aivaru Povilaičiu, kurio nuotraukomis dažnai pasinaudoju. Dėkui, Aivarai.
Tomas jau turėjo pagavęs karpine įranga du labai padorius lynus, laikė juos tinklelyje specialiai parodyti, kokių čia dar žuvų esama. Anot jo, buvo sužvejojęs ir trijų su puse kilogramo karpiuką, bet pastarasis jau plauko ežere. Gal prieš pusvalandį užkibo ir antras karpis, pasvėrė (7,5 kg), tačiau žinodamas, kad esu pakeliui, palaukė ir man matant paleido. Įamžinome, suprantama...
Truputį pasivaikščiojau ežero pakrantėmis, pasigrožėjau žvejo širdžiai mielais vaizdais, apžiūrėjau žūklei nuo kranto įrengtus lieptus ir išvalytas proskynas tarp nendrių, prisėdau imti interviu... Kaip tik tuomet ir pyptelėjo Tomo meškerės signalizatorius. Karpis kibo lyg pagal užsakymą. Ir ne šiaip sau paprastas tvenkinių karpis, o toks labiau į sazaną panašus (bent jau man – nekarpininkui) tų vandenų karpinės rūšies monstras.
Neaprašinėsiu plačiai su visais „oi“ ir „ai“, kaip Tomas sudorojo tą karpį. Pirmas įspūdis buvo toks, kad tai jam nesudaro didelių sunkumų, nes darbavosi meškeriotojas labai tiksliai ir greitai. Žinoma, kada turi tokio lygio įrangą ir daugiametę patirtį, esi įveikęs ir dar didesnių žuvų, šalia stovintys žiūrovai gali ir nesuprasti, kokio dydžio laimikį tu trauki. Šįsyk taip ir buvo – tik kai karpis pasirodė vandens paviršiuje, supratau, kad šis laimikis tikrai ne iš mažųjų. Nespėjau nė atsitokėti, o Tomas jį jau tempė į krantą. Čia atsargiai pasvėrė, įdėjo į specialiai žuvims paleisti skirtą dėklą, nunešė giliau ir pabučiavęs į nosį paleido.
„Žinai, kad ir kiek aš jų ištraukčiau, vis tiek rankos dreba...“ – tik po to prisipažino. Kurgi ne, drebėtų dar ne taip ir man, juk visgi karpis svėrė 13,25 kg. Ar dar reikia kokių komentarų?
Na, o toliau skaitykite, ką norėjo apie karpių žūklę papasakoti Tomas Būdas. Iš pradžių bus bendri dalykai, po to – konkrečios temos. Perleidžiu estafetę profesionalui...
Viskas kuo paprasčiau
Galbūt nustebsite, bet karpių žūklėje nereikėtų stengtis pergudrauti žuvį kaip nors labai įmantriai, o derėtų ją gaudyti kuo paprasčiau. Siūlau pasiskaityti mūsų senelių patarimų apie karpių žvejybą – tikrai pravers.
Puikiai atsimenu, kaip dar vaikas būdamas gaudydavau karpius – nuo to laiko beveik nieko naujo nėra išrasta, išskyrus boilius. Aišku, ritės, meškerykočiai, valai nuo tada labai smarkiai patobulėjo, tačiau tai liečia visų žuvų, o ne vien tik karpių žūklę. Esminis pakitimas gaudant karpius yra kitokia sistemėlė, nes seniau bulvę kabindavome tiesiog ant kabliuko, o dabar boilį tvirtiname vadinamuoju plauku.
Straipsnį derėtų pradėti irgi nuo elementariausių dalykų. Veikiausiai nuo to, ką reikia įsigyti naujokui, kuris susidomėjo karpių žūkle ir nori kuo mažesnėmis finansinėmis sąnaudomis įsigyti tinkamus įrankius, kuriuos, įgavus patirties, galima būtų pakeisti tobulesniais ir, suprantama, brangesniais. Taip, profesionalaus karpininko įranga kainuoja labai daug, ši žūklė yra viena brangiausių, jei ne pati brangiausia.
Bet kol kas nesukite sau galvos – iš pradžių visiškai užteks vidutinio lygio karpinių kotų, kurie yra maždaug 3 lbs užmetimo galios. Ilgis standartinis – 3,60–3,90 m. Jie palyginti pigūs, todėl gana sunkūs, nes jų blankų sudėtyje yra nemažai kompozitinių medžiagų, anglis prastesnės kokybės. Bet karpininkas meškerės rankose nelaiko, o ją deda ant stovelių. Rekomenduojamas užmetimo svoris yra universalus, toks kotas gana tvirtas, kad galėtų atlaikyti ir stambiausio karpio pasipriešinimą.
Ritės iš pradžių irgi nereikia ypač brangios. Nusipirkite paprastą didesnę, skirtą dugninei. Ji gali būti netgi be dvigubos stabdžių sistemos, daug svarbiau, kad patikimai veiktų frikcinis mechanizmas. Yra parduotuvėse visai gerų ričių su dviguba stabdžių sistema, kurios neįvardijamos kaip karpinės ir kainuoja iki pusės šimto eurų – pripažinkite, pinigai tikrai nemilžiniški.
Ritė gaudant karpius labiau reikalinga užmesti ir ištraukti masalą, o vargindami stambesnį karpį ją naudojame labai minimaliai. Viskas vyksta vadinamuoju pumpavimo principu, kai apkrova tenka valui ir meškerykočiui – patraukiame meškerę atsilošdami ir palinkę į priekį suvyniojame laisvą valą. Bet būtina atsiminti, kad ritės stabdžiai visą laiką gaudant karpius turi būti atveržti. Tai viena iš karpininkų taisyklių. Vėliau, kada pakirsite žuvį ir ją trauksite, galima bus stabdžius susireguliuoti.
O štai valui pinigų taupyti nereikėtų. Stiprus ir ilgaamžis valas yra bene pagrindinis garantas, jog užkibęs karpis nepabėgs. Būtinas ir didelis valo kiekis, standartiniai 135–150 m ilgio valo ritinėliai netinka, derėtų prisivynioti 500 m ir daugiau. Tiesa, iš karto nepasakiau, kad aš karpius žvejoju paprastu monofilamentiniu valu, taip daro daugelis karpininkų. Gal nustebinsiu, tačiau gaudant karpius pakanka 0,25–0,30 mm diametro kokybiško vienagyslio valo.
Tik pavadėliai būtini iš pintos gijos. O pagrindinis valas tiesiog turi būti tvirtas, ir dar svarbu, kad juo galėtume toli užmesti masalą. Monofilamentinis valas yra daug pigesnis ir dažniausiai naudojamas skęstantis arba neutralaus plūdrumo. Anksčiau pintos gijos buvo praktiškai vien plaukiančios, dabar yra specializuotų skęstančių, jos skirtos dugninei žūklei ir gerokai atpigo. Tačiau toks valas visiškai neamortizuoja, kas varginant stambų laimikį yra būtina, nes ne visuomet žvejys spėja sureaguoti į karpio smūgius, o ir ritės stabdžiai gali nespėti suveikti lemiamu momentu. Monofilamentinis valas žymiai tampresnis, todėl kabliukas iš žuvies žabtų greitai neišsiplėš, laimikiui nutrūkti bus sunkiau.
Pintas pavadėlis gali būti labai įvairaus ilgio – nuo 10 iki 30 cm. Čia viskas taip pat, kaip ir ruošiant paprastą dugninę: trišakis suktukas, prie jo pririštas pavadėlis ir kitam gale pavadėlio – kabliukas. Skirtumas tas, jog kabliukas yra su plauku, t. y. pavadėlio tęsiniu, prie kurio bus tvirtinamas boilis.
Daugelis karpininkų naudoja specialias įmantrias sistemėles, vamzdelius, visokius patobulinimus ir kitus gudrius dalykėlius. Kartais išties to prireikia. Visgi stengiuosi, kiek įmanoma tokių sistemėlių vengti, nes laikausi nuomonės, kad kuo mažiau papildomų detalių ant valo, tuo geriau. Stambus karpis yra gudri, baikšti, atsargi žuvis ir ją gali išgąsdinti nematyti priedai. Manau, kad sistemėlės paprastumas ir yra mano sėkmės laidas.
Tačiau tokia sistemėlė turi ir trūkumą, kurio išvengiama naudojant vamzdelius. Kartais pintas pavadėlis persimeta per valą, ir pakirtimo momentu jį nukerta, gijos gali tarpusavyje ir šiaip susipainioti. Nors minėti nesklandumai pasitaiko retai. Visgi žvejojant tokia sistemėle verta dažniau patikrinti, ar valai tvarkingi, nesusipainioję, nepersimetę. Bet tai menkniekis, nes, gaudydamas su specialiais vamzdeliais, masalą patikrini maždaug 1–2 kartus per naktį, o dabar tai darai 3–4 kartus.
Kita vertus, žvejoju paprastai su trimis meškerėmis, tad galiu būti tikras, jog dvi iš jų tikrai gerai užmestos. Pasitaiko, kad karpis pagriebia masalą esant susipynusiam pavadėliui. Tarkim, gaudai su 30 cm ilgio pavadėliu, užkimba karpis, jį ištrauki ir matai, jog tik kokie 5 cm pavadėlio buvo laisvi. Tada net nustembi, kad žuvis vis tiek susigundė masalu...
Bus tęsinys.
Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas
