Karpių gaudymo vingrybės. Apie vandens telkinius ir temperatūrą

Praeitoje rašinio dalyje buvo kalbėta apie karpiavimui skirtą įrangą ir sistemėles, akcentuotas jų paprastumas. Tačiau šis tas svarbaus dar liko nepasakyta. Bet toliau tegul pasakoja Tomas...

Galbūt elektroniniai signalizatoriai ir nėra pati reikalingiausia įranga karpių žūklėje, visgi gaudant šias žuvis labai praverčia. Signalizatorių kaina gali būti įvairi. Pradžioje tikrai nebūtina pirkti pačių brangiausių, užteks ir pigesnių. Bet pigią dešrą šunys ėda – tokie signalizatoriai neretai sugenda sušlapę, kartais jau po vienos žūklės nebeveikia, tad pirkti tokius yra loterija. Verčiau įsigyti truputį brangesnius, tačiau kokybiškesnius.

Kadangi tenka karpių tykoti parą ar kelias, visą laiką sėdėti, įbedus akis į meškerę, nusibosta. Toks Merfio dėsnis – žuvis dažniausiai užkimba tuomet, kai atsitrauki nuo įrankių. Va tada toji elektronika ir padeda.

Karpininkai naudoja ir specialius kuoliukus, prie kurių tvirtinami signalizatoriai. Bet tai irgi nėra būtina, nes kuoliukus galima išsidrožti nors ir iš medžio šakos. Beje, tokie kitąsyk netgi geresni, nei patys pigiausi aliumininiai, kurių pilna parduotuvėse. Reikia žiūrėti, kad meškerių stoveliai būtų tvirti ir gerai laikytųsi įsmeigti į gruntą, nes esu matęs, kaip kimbantis karpis tiesiog juos išrauna (beje, tuos aliumininius) ir nusitempia meškerę.

Jei jau pradėjote karpius gaudyti boiliais arba kitaip baltyminiais kukuliais, be vadinamosios kobros neišsiversite. Netgi nelabai įgudusiam žvejui su ja jauką galima nusviesti 50 m ir toliau. Paprastai pirmi metimai būna netikslūs, bet sugadinęs kokį kilogramą boilių pradedi įprasti juos svaidyti. Tiesa, turint valtį pradžioje galima išsiversti ir be kobros, nes galima nuplaukti ir jaukinti numatytoje vietoje.

Kažkada į karpių žūklę keturiese važiuodavome vienu žiguliuku ir bėdos nematėme. Netgi teko visą savo įrangą vežtis traukiniu ir po to eiti pėstute. O dabar karpinės žvejybos bagažas vos telpa į mano automobilį, nors vykstu į žūklę vienas.

Bet pradedančiajam karpininkui nebūtina visa tai, ką mes vadiname papildomais žūklės reikmenimis, nes panašūs dalykai daugiau reikalingi ne meškeriojimui, tačiau žvejo komfortui. Jie kainuoja ne vieną šimtinę eurų. Po truputį, bėgant laikui, bus galima įsigyti firminių kėdučių, palapinę, miegmaišį, kompaktišką viryklę ir kitokių ne pirmos būtinybės žvejybinių aksesuarų.

Karpinis vandens telkinys

Pirmą kartą atvykusiam prie nežinomo ežero ar tvenkinio karpių meškeriotojui labiausiai rūpi, ar čia apskritai yra šių žuvų. Pirmas ženklas, kad jų telkinyje esama – drumstas vanduo. Jei vanduo labai skaidrus, tikimybė, kad čia plauko karpiai, labai maža.

Tiesa, tas skaidrumas būna skirtingas. Jei telkinio dugnas kietas, o jame yra karpių, ežero vanduo irgi bus skaidrus, bet toks, tartum aptrauktas menku rūku. Kuomet ežeras ar tvenkinys labai dumblėtas, nedidelis, tada šios žuvys, jei jų ypač gausu, vandenį padrums kaip reikiant. Žodžiu, kada metro gylyje sunku įžvelgti dugną, beveik neabejotina, kad čia yra karpių pamėgti vandenys.

Karpiai savo nelaimei neretai išsiduoda šokinėdami. Vasarą rytais, vakarais tik ir girdi jų garsius pūkštelėjimus. Šokinėja jie net naktimis, bet tada nereikia šių žuvų painioti su bebrais, kurie taip pat kartais mėgsta garsiai nerti į vandenį, o jų sukeltas garsas labai panašus į karpių. Jaunystėje ne kartą dėl to apsirikau.

Kitąsyk karpiai aukštai nešokinėja, tačiau paviršiuje rodo savo kupras. Būnant prie vandens telkinio, jų nugaras galima pastebėti. Bet ir tuomet šios žuvys išgauna savotišką garsą, kurio patyręs karpininkas nesupainios su jokiu kitu.

Stambūs karpiai mėgsta laikytis prie įvairių povandeninių šabakštynų, toliau nuo kranto atitolusių nendrių salelių, žolėmis apaugusių seklumų. Čia jie atplaukia maitintis arba, užkibę ant kabliuko, puola slėptis.

Pavasarį karpiai dažniausiai laikosi šiaurinėje ežero pusėje, ypač jei ten yra sekliau – maždaug iki 2 m gylio. Labai gerai, kada pučia pietų vėjas – tuomet čia galima tikėtis pagauti pirmuosius sezono karpius. Paprastai į šias vietas vėjas sugena šiltesnį vandenį.

Tarkim, pamatuoju vandens temperatūrą ryte, ji siekia +12° C. Vakarop pakyla iki +18° C. Tokia temperatūra jau gali būti po pietų ir laikosi iki vidurnakčio, o po to vanduo vėl ima vėsti. Vandens temperatūra karpių žūklei turi labai didelę įtaką, nes jie nuo prigimties yra šilumamėgės žuvys. Aišku, kuo telkinyje vanduo šiltesnis, tuo karpiai bus aktyvesni.

Vasarą viskas paprasčiau, tuomet karpius galima gaudyti daugelyje vandens telkinio vietų. Visgi pagrindinis rodiklis ieškant jų maitinimosi plotų bus šių žuvų šuoliai iš vandens. Jau sakiau, kad karpiai taip išsiduoda. O kur šokinėja, ten paprastai ir maitinasi.

Rudenį karpius geriausia žvejoti netoli jų žiemojimo vietų. Tai bus maždaug 4–6 m gylio duobės, būtinai dumblėto dugno. Mano manymu, karpiai nelenda, nesirausia į dumblą. Veikiausiai jie tik priglunda prie dugno, o per tuos kelis vėsiausius mėnesius karpius padengia vandens nuosėdų sluoksnelis.

Net neabejoju, kad kiekviename vandens telkinyje karpiai turi pastovias žiemojimo vietas ir, jei reljefas nesikeičia, čia jie žiemas praleidžia kiekvienais metais. Todėl rudenį verta išsiaiškinti, kur šąlant vandeniui ima telktis šios žuvys.

Karpis ir vandens temperatūra

Kadangi su Romu tarėmės iš anksto dėl rašinio publikacijos, šiam straipsniui ruošiausi jau pavasarį. Taigi specialiai sekiau, kaip karpiai reaguoja į kylančią vandens temperatūrą, ir visas pastabas užsirašinėjau.

Kaip sekiau? Namuose turiu akvariumą, kuriame laikau karpius ir vieną karosą, todėl stebėti juos galiu kiekvieną dieną. Kadangi tame akvariume vanduo nešildomas, tai ir jo temperatūra daugiau ar mažiau panaši į natūralių vandens telkinių. Šios pastabos, manau, pravers ir kitą pavasarį, o galbūt kai kurias iš jų pritaikysite rudeninėje karpių žvejyboje, kada ežeruose ir tvenkiniuose vanduo ims vėsti.

Mano eksperimentai su akvariume laikomais karpiais tęsiasi jau dvejus metus. Labai įdomu stebėti, kaip jie reaguoja į šviežiai pakeistą vandenį, kaip kimba ir ryja masalą, kaip elgiasi aptikę maistą, ką veikia tik atkabinti nuo kabliuko ir panašiai. Žvejybai akvariume pritaikau nedidelę žieminę meškerę, masalui naudoju labai smulkų baltyminį kukulį.

Siūlau ir kitiems pasekti šiuo pavyzdžiu – įsigyti akvariumą (tiesa, reikės didesnio) ir stebėti savo augintinius. Vėliau žūklėje tos įgytos žinios labai praverčia. Perspėju, kad akvariumo priežiūra reikalauja laiko ir kantrybės, dėl jo neretai kyla konfliktai ir su namiškiais.

Vandenį pakeitus šaltu (+6° C temperatūros), karpiukai akvariume priglunda prie dugno. Jie beveik nejuda, o tik lėtai vėduoja pelekais. Beje, karosas elgiasi lygiai taip pat. Temperatūrai pakilus vos vienu laipsniu, karosai tampa judresni ir jau bando ėsti, o karpiai išlieka tokios pat būsenos, kaip ir anksčiau.

Kada akvariume vanduo sušyla iki +8° C, karpiai pradeda atsigauti ir bando po truputį plaukioti, bet dar nesimaitina. Jiems siūlomą mėgstamą masalą šiek tiek ragauja, tačiau, vos paėmę į gerklę, tuojau pat išspjauna. Karosai pasidaro dar aktyvesni.

Vandens temperatūrai kylant nuo 9° iki 10° C šilumos, karpiai pastebimai suaktyvėja, nors vis dar neėda. Kada vanduo pasiekia +11° C temperatūrą, karpiukai jau ryja maistą. Bet palyginus dar labai vangiai.

Esant +12° C temperatūrai, akvariumo karpiai darosi dar aktyvesni, dar geriau maitinasi, tačiau tai tikrai nėra jų pastovaus apetito pikas. Jis atsiranda tik tuomet, kai vanduo įšyla iki +15° C. Esant tokiai vandens temperatūrai, karpiai tampa žaismingi, labai aktyvūs ir ėda viską, ką tik pasiūlai.

Todėl važiuodamas karpiauti aš visada vežuosi termometrą. Šiemet pavasaris buvo gana šaltas, žvejoti pradėjau vėlai. Štai Vabalių ežere pirmąją žūklę surengiau tik paskutinį balandžio dešimtadienį. Vos tik atvykęs prie telkinio išmatavau vandens temperatūrą, buvo +8° C. Mažoka...

Kitame ežero gale suradau seklią įlanką, kurioje vanduo vienu laipsniu aukštesnis. Po dviejų dienų žūklės balandžio 23 d. būtent čia pagavau pirmąjį savo karpį.

Laukite tęsinio.

Tomas Būdas
Užrašė Romualdas Žilinskas