Kaip šamai audras pranašauja
Atostogos yra geriausias metų laikotarpis. Ne, gal ne taip... Kada geras oras, tada gerai atostogauti. Va, dabar jau panašiau į tiesą. Nors iš tiesų oras galėtų būti ir geresnis, kuomet turi laisvą savaitę žvejybai. Aišku, saulė ir šiluma maloniau negu nuolatiniai lietūs, tačiau ne tokia tropinė kaitra. Nes drėgna, o termometro stulpelis vis laikosi peršokęs 30 °C atžymą.
Tai dar ne visos problemos, kurios susijusios su žūkle. Kadangi visą mėnesi pliaupė lietus, tai upių vandens lygis yra nerealiai aukštas – toks būdavo per pavasarinį polaidį. Ir ne tik lygis nenormalus, tačiau dar ir vanduo drumstas, srovė smarki, plaukia visokios šiukšlės, o tokiu atveju spiningauti upėje sąlygos ne kokios.
Todėl belieka ežerai ir tvenkiniai. Bet aš noriu bėgančio vandens...
Kada rytas prasideda prastai
Su tokia mintim atsigulu ir niekaip negaliu užmigti. Vos brėkštant čiumpu spiningą ir einu prie Neries – vis geriau nei užmerktomis akimis lovoje vartytis.
Džiugina tik viena – galiausiai Neris išskaidrėjo. Tačiau nenuseko. Na, gal labai minimaliai, nors srovė vis tiek labai smarki, žolynais apaugę krantai apsemti ir ne visur galima prie vandens prieiti, o priėjus – ne visur patogu žuvauti.
Atsisėdu ant nedidelės įlankėlės kranto. Gal keistai skamba, kad sėdžiu, tačiau čia žuvauju mesdamas masalus netoli, traukti juos galima daugiausiai 15 metrų, jei žvejoju tik pačiame užutekyje. Kada sviedžiu upės vagos link, tada jau kas kita – spiningauju kaip įprasta.
Įlankėlėje gylis yra gal kokie 1,5 m, toliau – giliau, teka grįžtamoji srovė. Vieta pažįstama iki „skausmo“, žinau net dugne esantį akmenį, už kurio kartais užsikabina masalai, bet jų nenutraukiu, jei užlipu ant kranto skardžio ir patempiu vilioklius prieš srovę.
Prie visų nemalonių veiksnių prisideda dar vienas – uodai kanda lyg išprotėję. Jų baisiai daug, nes šilta ir drėgna, labai ankstyvas rytas, o aršūs – kadangi dieną sinoptikai pranašauja griausmus, žaibus ir kitus Dievo grūmojimus nusidėjusiai žmonijai. Tie padarai net nekanda, veikiau jau ėda gyvą žmogaus kūną: besukant ritę įsitaiso ant plaštakų, riešų (idiotas – išėjau žuvauti su marškinėliais trumpomis rankovėmis), tupiasi ant sprando, veido, lenda į akis. Uodams draugiją palaiko kažkokie smulkesni mašalai, kurie sugeba palįsti po kepure ir smaginasi čiuožinėdami mano plike.
Kad oras keisis, nereikia nė uodų signalų, nes apie tai informuoja mano „padėvėtas“ kūnas. Ima mausti stuburą, kurį prieš trejus metus trinktelėjau į ant peties neštą žvejybinį krepšį su plastikinėmis dėžutėmis, kai paslydau ant rasoto skardžio, ir kojos, kurios labai savotiškai reaguoja į slankstelio prispaustą nervą – jomis tada teka tarsi elektros srovė. Aš vis rašau apie tiksliai atspėjančias orus žuvis, bet dabar ir pats esu, deja, „sužuvėjęs“.
Nepaisant nepalankių aplinkos, fizinių bei moralinių sąlygų, mėtau voblerius, sukriukes ir bandau ką nors sužvejoti. Atvirai pasakius, nelabai tikiuosi laimikio, nes upės paviršius be jokių „gyvybės ženklų“, kas ankstyvą rytą yra prastas ženklas.
Prie visų „malonumų“ prisideda ir atėjusi ant kranto tik su trumpu chalatėliu moteriškė, ji atitipena tiesiai prie manęs ir pareiškia: „Čia žmonės maudosi.“ Logiška, žmonės visada maudosi vandenyje, bet kodėl būtent čia, aš nelabai suprantu. Kiek akys užmato nėra nė vieno žmogaus, tad galima išsimaudyti ir kitur. Juolab ši vieta tikrai tam netinkama – dugnas žvyruotas, akmenuotas, nelygus, sraunu ir pakankamai gilu, tokias ir panašias maudynių mėgėjas (dar nėra 5 valandų ryto!) po to tenka narams traukti kur nors ties Nemuno santaka.
Aš taip kalbu, nes nuo pasiryžusios man išbaidyti nekimbančias žuvis sklinda „Alita Classic Dry“ aromatas. Todėl patariu jai palaukti dešimtos valandos ir eiti išsimaudyti šampano pursluose. Taip pat paaiškinu, kad vandenyje žmonės dar ir žvejoja, o čia ženklo „Meškerioti draudžiama“ nėra ir niekada nebuvo. Moteriškė išnyksta...
Iš už medžių ima rodytis saulės plikė. Gražus vaizdelis, turiu fotoaparatą, tad bandau įamžinti. Įsijaučiu, galutinai prašvinta. Eiti jau namo ar dar bandyti laimę? Uodai toliau sėkmingai mažina mano kraujo atsargas, darosi dar tvankiau, bet, tiek to – dar pabūsiu pusvalandį.
Am – ir prasidėjo...
Iš dėžutės išsitraukiu 2,5 cm dydžio ilgaliežuvį skęstantį Hornet. Šių mažų modeliukų likučius nusipirkau Salmo parduotuvėje, kuomet buvo išpardavimas. Tiesiog atėjau ir paprašiau pardavėjo surasti visus, kiek yra. Kaina – juokinga, o vobleriai – geri. Tiesa, spalviniai variantai buvo ne patys populiariausi, bet persidažiau.
Užmetu tą mažyli, galvoju, gal koks ešeriukas ar šapalas susigundys. Beje, būtent čia prieš kelias savaites ant kitaip spalvinto tokio pat Hornet užkibo poros kilogramų salatis. Šitas modelis buvo metalo žvilgesio, tad jį namuose prigesinau tamsiai geltonu markeriu, o juodą nugarėlę perdažiau nagų laku į mėlynai žalią. Patikrintas spalvinis variantas.
Užmetu, traukiu, Dar sykį. Trečią... Staiga spiningo viršūnę kažkas su didele jėga tiesiog prisispaudžia prie vandens. Laikiau kotą žemai nuleidęs, nes iki kranto masalui liko kokie porą metrų, jausmas, lyg kas akimirksniu plytą būtų pakabinęs ant kabliuko.
Man dabar regis (ar tik regis?), kad lyg ir pamačiau juodą šešėlį, kuris šmėstelėjo dugne. Masalą traukiau kažkaip atsainiai, be jokio tikėjimo, visas tas veiksmas truko tik sekundę. Todėl net nežinau ar kirtau, veikiausiai žuvis pasikirto pati.
Žodžiu, neria ta žuvis iš įlankėlės pasroviui taip greitai, kaip gali tik trys žvynuotųjų rūšys: lašiša, ūsorius arba šamas. Ji vynioja mano pintuką be jokių ceremonijų, aš tik laikau spiningą rankoje ir stebiu, kaip mažėja valo atsarga.
Galva veikia, nepasimetu, o veikiau nustembu, kad tokį mažą masalą prarijo kažkas tikrai labai stambus ir stiprus. Ūsorių iš „įtariamųjų“ sąrašo „išbraukiu“, kadangi jis paprastai plaukia prieš tėkmę, tolsta į upės vidurį, o šita žuvis pasileidžia pasroviui išilgai kranto. Nelabai panašu ir į lašišą, nes ji priešinasi kažkaip kitaip – veržliau, plaukia labiau viduriniuose vandens sluoksniuose, kartais ir iššoka iš vandens, o dabar tas „kažkas“ juda vienodu pastoviu greičiu, padugne, su didžiuliu pasitikėjimu, kaip daro tik šamas.
Ant ritės būgnelio privyniota 135 m 0,12 mm diametro Owner Broad Pe X8 Kizuna, kuris išlaiko 5,4 kg, pavadėlis iš fluorokarbono Grand Max Soft-Plus, jo storis vos 0,235 mm, pasak gamintojų, trūktų viršijus 6,2 kg svorį. Laimei, mano spiningas – trimetrinis Lamiglas iki 12 g užmetimo svorio. Ir nors jo akcija yra fast, bet ilgas ir nedidelio testo, todėl gerai amortizuoja. Jei būtų trumpesnis ir standesnis – amen – tuo šitas rašinys ir baigtųsi, nes žuvis griebė staigiai ir su didele jėga, garantuotai būtų nuplėšusi tą „nykštukinį“ vobleriuką, nepadėtų nė ritės stabdžiai.
Kitas pliusas – ilgas spiningas man leidžia eiti paskui laimikį pakrante. Šalia vandens aukšta žolė ir karklų krūmai, galiu brautis aukštyn iškėlęs kotą ir smarkiai atitolęs nuo vandens, jei augtų medžiai – niekaip nepraeičiau. Aš apsiavęs vos ne kaip į šokius – su trumpais guminiais aulinukais. Kita vertus, nerizikuočiau bristi ir su bridkelnėmis, nes toliau pakrantė dumblėta, žinau, kad ten pusės metro dumblo sluoksnis ir gana gilu, o ir srovė iš kojų verčianti.
Aišku, neleidžiu žuviai laisvai traukti valo, bandau bent kažkiek varginti, tačiau ne verždamas ritės stabdžius, o pirštu spausdamas būgnelį, bet svyla pirštas ir vargu ar toks prilaikymas turi įtakos varginimui. Juntu, kad iki laimikis išsikvėps, greičiau aš „uždusiu“ – prakaitas graužia akis, širdis baladojasi aukščiausiu dažniu, dar ir eiti sunku, vis po kojom tenka žiūrėti – juk ne asfaltas. Beje, kažkur dingo stuburo skausmai ir kojų „elektra“ – dabar adrenalinas malšina bet kokius kūniškus defektus.
Kadangi žuvavau „atsipūtęs“ ant kranto liko masalų dėžutės, fotoaparatas, patys suprantat, kad nebuvo kaip daiktų susirinkti. O aš vis tolstu nuo jų ir jau neramu, kad kokie nors „praeiviai“ mano reikmenų „nepriglaustų“.
Pamatau tą pačią moteriškę, kuri veikiausiai dėl maudynių apsigalvojo. Ji žiūri akis išplėtusi, nelabai supranta, kas čia vyksta. „Ponia, gal galit mano daiktus surinkti? Jie ten.“ Ponia neprieštarauja...
Siauroje protakoje
Nors šamas (aš jau įsitikinęs, kad tai jis) ir sumažino tempą, bet vis tiek nesulaikomai artėja prie tilto. Jei lįs po tuo statiniu, aš nebeturėsiu jokių šansų, nes vanduo pakilęs ir nenubrisiu tarp polių. Sušlapti nebijau, bet bristi po tiltu neįmanoma fiziškai.
Viena ranka kišenėje sugraibau telefoną, šiaip ne taip randu kaimyno žvejo vardą ir skambinu. Ne pats tinkamiausias laikas skambučiams, tačiau vienas su laimikiu nesusitvarkysiu – pernelyg subtili mano įranga tokiai žuviai.
Sergejus nemiega, kaip tik ruošėsi meškerioti. Prašau, kad paimtų mano daiktus nuo kranto, kadangi moteriškė taip ir nepasirodė, ir ateitų į pagalbą.
Prieš pat tiltą – salelė. Ji labai arti kranto, nuo sausumos salą skiria tik dumblėta gal 4 metrų pločio protaka. Pastangos sulaikyti šamą visgi pasiteisina, nes, didelei mano nuostabai, šamas pasuka į tą siaurą vandens juostą. Jei pasielgtų kitaip – nereikėtų nė tilto, aš negalėčiau nubristi iki salos – ten per gilu.
Bet dabar negaliu prieiti ir iki protakos, nes kelią užstoja dideli ir tankūs kranto medžiai. Ties medžiais krantas daro vingį, gaunasi savotiškas iškyšulys ir tai yra paskutinė vieta, kur galiu stovėti krante ir prisitraukti žuvį. Ji nuo manęs nutolusi apie 50 metrų, jaučiu, kad gal kažkiek jau ir nuvargusi.
Neturiu kitos išeities, kaip po truputį bandyti traukti šamą. Spiningas sulinkęs lyg riestainis, tačiau žuvis metras po metro visgi užleidžia savo pozicijas. Paplaukusi artyn apie 10 metrų imasi kitos taktikos. Tai man – ne naujiena, tai jau esu patyręs – jaučiu, kaip ūsuotis bando vynioti valą ant akmenų, trina giją į juos. Tokius manevrus puikiai perduoda spiningas, kotas tirta, net, regis, girdžiu, kaip braižosi pintas valas į akmenis.
Esu priverstas forsuoti, kadangi tokiais atvejais šamai dažniausiai pasiekia savo tikslą. Labiau veržiu ritės stabdžius, dar metras artyn, dar, bet... neišlaiko valas.
Nėra jokio nusivylimo. Net pačiam keista, kad taip vertinu situaciją. Tas šamas buvo stipresnis, aš netgi patenkintas, kad visgi sugebėjau tiek laiko (maždaug valandą) su juo galynėtis, nes galimybės ištraukti, manau, buvo lygios beveik nuliui, nebent kažkokiu būdu pagelbėtų Fortūna.
Kaip tik tuo metu visgi atėjo ir mano minėta moteris, atnešė daiktus, dėkui. Pažiūrėjo į mane, pakraipė galvą, sako: „Neradau jūsų, jau norėjau skambinti ir kviesti pagalbą, gal nuskendot...“
Iš tiesų pagalba man būtų pravertusi. Bet ne tokia, kokią įsivaizduojate – gerai būtų buvę, kad kas nors šalia eitų ir uodus vaikytų. Aš viena ranka laikau spiningą, kita – suku ritę, o tie vampyrai... (čia keiksmažodis) siurbia mano kraują sutūpę ant visų atvirų kūno vietų. Bandydamas traukti šamą to nė nejutau, bet už tai dabar rašydamas jaučiu kuo puikiausiai – niežti nerealiai.
Suprantama, labiausiai nukentėjo rankos ir kaklas, net pažastį sugėlė. Ir nors nesu uodų įkandimams opus, paprastai į juos nereaguoju, tačiau šitie uodai kažkokie ypatingi. Todėl dabar pagalvoju: tokiomis aplinkybėmis būtų pravertusi ir kepurė su tinkleliu nuo vabzdžių, ir plono audinio specialios žvejybinės pirštinės, ir ilgomis rankovėmis vasariniai marškinėliai, ir purškalai nuo uodų. Visa tai liko namuose, išėjau spiningauti nepasiruošęs.
Daugiau, suprantama, nežvejojau – pavargau. Ir tikslo nėra, juk tokie laimikiai atsitiktinai pakliūva ne kasmet. Aš paskaičiavau, kad per pastaruosius aštuonerius metus, tai buvo bene penktas kartas. Ir nė sykio su panašia įranga man neteko įveikti šamo. Kokio šitas ūsuotis dydžio? Nežinau, manding, kad turėjo sverti bent 15 kg. „Ne iš lemputės“ taip kalbu, bet iš patirties, jutau su kuo reikalą turėjau.
Faktas, kad žuvis buvo prarijusi menkutį voblerį iki skrandžio gelmių. Nes masalo trišakis kabliukas (beje, vienas, o ne du) labai jau silpnas, jo nepakeičiau, ką paprastai darau. Tokį trišakį gali pirštais lankstyti, tad šamui atlenkti vienas juokas.
Į vandenį visgi lindau – prakaitą nusiprausti ir adrenaliną atvėsinti. Beje, geras vaistas nuo uodų įgėlimų sukelto niežulio yra šaltas vanduo. Tačiau labai šaltas, nes upėse dabar jis tik apyšaltis.
Grįždamas namo sutikau paupy Sergejų. Papasakojau, kas nutiko. Apžiūrėjom valą, pavadėlis – tarsi nutrintas. Bet ne šamo dantų šepečiu nubrauktas, kitaip – susigarankščiavęs, net suplotas ir galiausiai trūkęs. Neabejotina, kad į akmenis žuvis nudilino, jei ne – dar kažin kaip ten būtų viskas susiklostę. Čia aš taip pats save įtikinėju, viliuosi, kad tokie „netyčiniai“ šamai dar užkibs.
O audra su žaibais ir griausmais Kaune vėliau buvo. Turbūt ir vėl vanduo kyla, drumsčiasi...
Romualdas Žilinskas
