Kaip prisivilioti „nuosavą“ karšį. Jaukai, jaukinimo taktika ir masalai
Praeitame straipsnyje rašiau, kaip įrengti upėje karšiams žūklavietes. Tačiau tai – tik pusė darbo. Juk žuvys, o jų čia gali susirinkti ir kitokių, ilgai neužsibus vienoje vietoje, jei nejaukinsime. Ir vargu ar kibs, jei siūlysime netinkamus masalus.
Tik šįsyk siūlyčiau orientuotis ne į tuos patiekalus, kurie visiems žinomi, bet į retesnius. Žinoma, gal dviračio ir neišrasi, visgi jauke turėtų būti kažkokių ingredientų, kurie rečiau naudojami ir turi ryšį su jūsų masalais, o jie taip pat pageidautina mažiau įprastiniai. Kodėl taip, aš jau pasakojau praeitame rašinyje.
Kada jaukinsime
Prieš pradedant gamintis jaukus, reikėtų apsispręsti, kokiomis valandomis jaukinsime karšius. Veikiausiai skamba keistokai, bet žūklavietėje svečių nuolatos sulauksime tik tuo atveju, jei jie įpras čia lankytis tam tikromis valandomis. Dabar kalbu apie idealų variantą, nes radus laisvo laiko galima kasdien berti ten jauką neatsižvelgiant į paros metą.
Tačiau geriausiai pasistengti jaukinti vieną ir tą pačią valandą. Kas laikė namuose akvariumą, tas puikiai žino, kad egzotinės žuvelės labai greitai įpranta prie maitinimo grafiko ir maždaug valanda ar pusvalandis ligi tol jau pradeda rinktis tame akvariumo kampe, kur beriate maistą arba yra įrengtos specialios šėryklės.
Mūsiškės žuvys šiuo atžvilgiu nėra jokia išimtis. Pastebėjau faktą, kad paprastai jos irgi likus maždaug valandai iki to meto, kuomet nuolatos į žūklavietę beriate jauką, jau ima intensyviau ragauti masalus.
Praeitą vasarą beveik mėnesį laiko su bičiuliu vis jaukindavome prie vienos dambos karšius. Jis į žūklės vietą prievilą mesdavo kasdien prieš darbą 7 ryto, aš ateidavau žvejoti vakarais, tad jaukindavau tokiu pačiu pašaru 18 valandą.
Atvirai pasakius, kada neidavau žvejoti kartais ir patingėdavau, bičiulis tą darbą atlikdavo idealiai. Nežinau, gal dėl to, gal tiesiog ten buvo tokia vieta, kad karšiai rinkdavosi į ją mieliau rytais nei vakarais, bet mudviejų laimikiai skyrėsi – jis sumeškeriodavo daugiau. Ir vakarais karšiai ne taip tiksliai laikydavosi ką tik nupasakotos taisyklės – atplaukti į vietą konkrečiai tik tam tikru laiku.
Man jie kibdavo vos pajaukinus, kartais pradėdavo masalus ragauti tik po valandos, o kitąsyk suaktyvėdavo prieš pat sutemas. Bet kelis kartus toje žūklavietėje meškeriojau ir ryte. Tiesą sakė draugas – nesvarbu, kad jauką pildavau 6 val. ryte, intensyviausias kibimas vis tiek prasidėdavo lygiai septintą. Ir kuo ilgiau mes maitinome žuvis, tuo šie reiškiniai buvo akivaizdesni.
Galima būtų galvoti, jog apskritai karšiai į mūsų žūklavietę gausiausiai atplaukdavo būtent tokią valandą. Tačiau šį faktą išsyk atmetu, nes per visą jaukinimo laiką dienos ilgumas kito, oras irgi būdavo ne visada vienodas. Tačiau karšiai nuo rytinio grafiko nenukrypdavo. Aišku, atitinkamomis oro sąlygomis kibimas skyrėsi, nes kartais tepagaudavom po porą žuvų, kitąsyk per tą patį laikotarpį pakliūdavo ir dešimt. Bet tai, mano galva, normalu.
Kadangi prie upės žvejodavome ne vieni, ateidavo ir daugiau meškeriotojų kitose vietose, kurie žuvis jaukindavo pripuolamai arba apskritai nenaudodavo prievilo, galėjome palyginti vienos ar kitos dienos laimikius. Nesigirsiu, tačiau mūsų pagautų žuvų kiekis visada būdavo didesnis.
Kuo jaukinsime ir gaudysime
Kuo geriausiai jaukinti – pasirinkite patys. Jau sakiau, kad prievilas turėtų būti kuo nors išskirtinis. Aš kartais darydavau miksą iš kukurūzų, kviečių ir žirnių. Bet tai tik vienas variantų, jis mūsų žvejams gana įprastas, kuomet meškeriojant ant kabliuko kabinamas vienas iš grūdų ar žirnis.
Tada galima bandyti žuvis vilioti keičiant masalus, bet vargu ar bus iš to naudos, kadangi taip galite ir nerasti geriausio, nes galimas daiktas, jog vieną dieną karšiai kibs meškeriojant vienu viliokliu, kitą dieną – kitu. O prastesniu laikotarpiu bekaitaliodamas išvardytus masalus nepagausi nieko, nes galbūt tuo metu, kai ant kabliuko kabėjo žirnis, karšis būtų prarijęs kvietį.
Kad taip nenutiktų, masalui paprastai pasirenku tik vieną iš grūdinių kultūrų ir darau „sumuštinį“ su slieku arba musės lerva. Geriausios kombinacijos yra kvietys su musės lerva arba kukurūzas su slieku, nors gali būti derinamas irgi su „dziku“. Tačiau žirnį jau reikėtų siūlyti be gyvūninės kilmės priedų. Nors galima bandyti šalia kabinti labai mažą slieką.
Kita vertus, per kelias savaites galiausiai padarai atitinkamas išvadas ir apsisprendi, koks masalas žūklavietėje karšiams labiausiai patinka. Bet praeina pernelyg daug laiko, čia nebent gali būti nuoroda, kuria pasinaudosite jau kitais metais.
Todėl visgi geriau gamintis kokį nors jauką, kurio viena ar kelios sudėtinės dalys būtų iš minėtų grūdų. Baziniam jaukui pasirinkti kurį nors firminį prievilą, kuris yra iš stambesnių sudėtinių dalių, geriausiai, kad būtų orientuotas karšių gaudymui, tačiau nepernelyg kvapnus, tarkim, Sensas 3000 Super Breme, Salmo Didelis Karšis ar Boland Pop Big Bream.
Tada tokį prievilą dar papildomai iškvėpini kokiu nors saldžiu kvapu, pavyzdžiui, karamele, vanile, medumi, nes karšiai neatsisako saldumynų. Patinka jiems ir česnakas, galite išbandyti, bet šis kvapas, manding, mielesnis Kauno marių karšiams.
Nors gal kaip tik ir gerai, kadangi vietiniai meškeriotojai jo nenaudos, o jūs per ilgesnį laiką savo žūklavietėje besilankančias žuvis prie to pripratinsite. Jei gaudysite minėtais grūdais, paruošimo metu juos irgi būtina iškvėpinti tuo pačiu kvapu – tai ir bus sėkmės laidas.
Aišku, galima grūdus imti tiesiog iš jauko, jie bus prisigėrę prievilo kvapo, bet tai labiau tinka kukurūzams ir kviečiams, žirniai, skirti kabinti ant kabliuko, ruošiami atskirai arba bent jau atrenkami tinkamiausi iš visų šutintų, prastesnius maišome į jauką. Veikiausiai žinote, jog tinkamiausi bus tie, kurie ruošiant nepametė luobelės.
Kitas variantas, kuomet į prievilą maišote ko nors rečiau naudojamo upinių karšių žūklėje. Man labiausiai pasiteisindavo namuose iškeptas blynas, esu rašęs, kaip jį pasigaminti. Blyno receptų yra daug, jūs galite susikurti savąjį ir tikrai niekas iš aplinkinių meškeriotojų nieko panašaus neturės. Bet smulkiais kubeliais pjaustyto blyno reikėtų įmaišyti ir į jauką.
Taip pat vienas iš masalų gali būti makaronai. Vėlgi, esu apie juos pasakojęs, nesikartosiu, pasakysiu tiek, kad kažkada šis masalas karšiams būdavo siūlomas gana dažnai, dabar retas žvejys upėse juo gaudo. Bent jau tose apylinkėse, kur aš žvejoju.
Lyg ir viską pasakiau, ką norėjau. O jei ne – rašysiu dar ne vieną straipsnį apie karšių žūklę...
Romualdas Žilinskas