Kaip pagauti prisnūdusį Nevėžio ešerį
Dugnininkai retai specialiai meškerioja ešerius. Išimtis būtų Kuršmarės, kur taikomas tarsi hibridinis spininginis ir žūklės dugnine gaudymo principas. Bet dabar kalbėsiu apie Vidurio Lietuvą, o konkrečiai – Nevėžį, kadangi čia ešerių, kaip ir Kuršių ar Kauno mariose, yra daug ir didelių.
Žūklė dugnine viliojant šiuos plėšrūnus Nevėžyje gali būti sėkminga faktiškai visais metų laikais. Tačiau yra ir esminių skirtumų. Visų pirma suviliotų žuvų dydis ir kiekis. Ruduo, o ypač antroji jo pusė, taip pat žiema, jei upės nesukaustė ledas, tam bene palankiausias metas, nes į Nevėžio duobes suguža ne tik vietiniai, bet ir artimiausios Nemuno dalies ešeriai. Reikėtų pabrėžti, kad tokiu metų laiku čia galima pagauti itin stambių dryžuotųjų.
Bet yra vienas niuansas, kuris pavers šį straipsnį niekiniu – pernelyg dosnus kritulių kiekis. Jei užeitų smarkios ilgiau trunkančios rudeninės liūtys, kas, ačiū Dievui, pastaruoju metu būna retai, ir Nevėžis „išliptų“ iš krantų plukdydamas kakavos spalvos vandenį, rašinio galite net neskaityti, o prie upės, manau, galite nė neiti.
Na, bent jau gaudyti ešerių taip, kaip ruošiuosi rašyti. Kita vertus, geras žvejys net tokiomis nepalankiomis sąlygomis suvilios kuojų, raudžių, plakių ir kitokios karpinės smulkmės. Galbūt pasiseks ir spiningautojui, jis pagaus lydekų bei tų pačių ešerių, tačiau abiejų rūšių žuvis veikiausiai sugundys Nevėžio senvagėse, kurioms pakilęs vanduo bus veikiau pliusas nei minusas.
Bet grįžkime į pačią upę dabartinėmis dienomis, esant dabartiniam Nevėžio vandens lygiui ir visai neprastam orui, kuris, tikiuosi, kol publikuosiu rašinį, į blogąją pusę nesikeis.
Ką pamačiau po kelerių metų
Šį rudenį Nevėžyje žuvavau kaip niekada daug. Esu šioje upėje meškeriojęs ir gerokai dažniau, tačiau turiu omenyje, kad čia intensyviau žvejojau po kokių penkerių ar šešerių metų pertraukos. Ir ką pamačiau?
O tą, jog mūsų žvejai išties tobulėja, ypač tai liečia spiningautojus. Jei anksčiau rudenį Nevėžio ešerius absoliuti dauguma žvejodavo tiesiog maudami guminukus ant galvakablių arba taikydami šoninio pavadėlio sistemėles, tai šiuo metu labai daug meškeriotojų žuvauja jig rig, carolina rig sistemėlėmis, yra nemažai avižadrėbio fanų. Silikoninių masalų asortimentas labai įvairus. Veikiausiai nesuklysiu pasakęs, kad vos ne pusė spiningautojų naudoja įvairias silikoninęs vabzdžių lervų imitacijas, kas prieš dešimtmetį būtų retenybė – absoliutų dominavimą tuomet turėjo riperiai ir tvisteriai.
Kitas malonus faktas – padaugėjo rudeninius Nevėžio ešerius gaudančių vobleriais. Pastarasis masalas šioje upėje nebuvo itin populiarus net ir šiltuoju metų laiku. O dabar, kuomet vanduo gerokai atvėso ir dryžuotieji pasidarė išrankesni (paprastai čia ešeriai spiningautojams mažiausiai kaprizus rodo nuo rugsėjo vidurio iki spalio vidurio), gaudymas vobleriais tampa tikru meistriškumo išbandymu.
Tačiau netęsiu gaudymo dirbtiniais masalais temos, apie spiningavimą Nevėžyje, tikiuosi, parašysiu atskirą straipsnį, nes žadu dar šiek tiek pastarojoje upėje paeksperimentuoti...
Žūklaujant dugnine, regis, nieko naujo sugalvoti negalima. Aišku, kuomet meškerioji karšius, kuojas ar šapalus, tas žuvis jaukini, tuomet gal ir randi ką nors Nevėžyje dar nebandyto ir pakankamai sėkmingai vėliau tai pritaikai žvejodamas nuolatos. Bet ešeriaujant viskas atrodo labai paprasta, čia pagrindinis sėkmės laidas – aptikti, kur tupi šios žuvys, ir pataikyti momentą, kada jos suaktyvės.
Kur tupi dauguma ešerių žino visi bent porąsyk Nevėžyje bandę laimę žvejai – didžiojoje upės duobėje. Visai neseniai rašiau apie tai straipsnį, bet pasikartosiu, kad toks „žinojimas“ yra ne visai teisingas. Noriu pasakyti, kad nė kiek nemažiau ir nesmulkesnių dryžuotųjų galima rasti ir kitose mažesnėse Nevėžio duobėse.
Be visa ko, meškeriodamas ne „turguje“, turėsi tą privalumą, jog vilioklį galėsi užmesti labiau į kairę ar dešinę, paėjėti krantu keliolika arba keliasdešimt metrų aukštyn, žemyn, nes nebūsi iš abiejų pusių suspaustas tokių, kaip ir tu „žinotojų“. Jau vien tai, kad galima operatyviai pakeisti žūklavietę arba (ir) mesti masalą, ne ten, kur įmanoma, o ten, kur nori, padės suvilioti daugiau žuvų.
Kas dažnai žvejoja ešerius ežeruose ar Kauno mariose, puikiai žino, jog dryžuotieji ir atvėsusiame vandenyje būriuojasi tam tikrame gylyje, bet tas telkimosi vietas (kalbant žvejybine terminologija, „taškus“) neretai gana operatyviai keičia net dienos laikotarpyje. Taip pat jie gali pakilti į aukštesnius vandens sluoksnius ar nusileisti į žemesnius.
Upės nėra jokios išimtys, tik ši ešerių migracija galbūt mažiau regima. Žvejoti Nevėžyje, kaip žvejoja dauguma, reiškia žaisti loteriją. O blogiausia, kad laimingus loterijos bilietus rytoj išpirks kiti, nes esi kaip ant delno – žuvaujantys šalimais, kitame krante puikiai mato, kad tau gerai kimba, jiems – ne arba nelabai, tad rytoj savo žūklavietę rasi jau užimtą. Bet nebūtinai ji bus tokia pat gera kaip vakar, nes juk sakiau, kad ešeriai ilgai neužsilaiko vienoje vietoje. Aišku, jei oras identiškas, gana daug galimybių, jog pasikartos vakarykščias scenarijus, tačiau šįsyk ne tau...
Dabar nesivelsiu į ilgus aiškinimus (kodėl, dėl ko ir panašiai), bet pasakysiu, jog dažnas ar bent dažnesnis žūklaviečių kaitaliojimas aktualesnis spiningautojams, nors neretai praverčia ir dugnininkams. Šiaip jau žuvaujantys natūraliais masalais turi daugiau galimybių suvilioti pasyviai nusiteikusius ešerius ir dryžuočių kibimas būna gerokai stabilesnis – tai pagrindinės šio rašinio mintys.
Ne taip pat, tačiau geriau
Masalas Nr. 1 Nevėžio (ir bet kurio kito vandens telkinio) stambiems ešeriams bus iki piršto dydžio saulažuvės, aukšlės ir gružliai. Šioje upėje gali pamatyti žuvaujančių šiais masalais, tačiau vos vieną kitą, ir paprastai tai būna plūdininkai. Beje, meškeriodamas dugninę mailiumi pritrauktum ne ką mažiau ešerių, jei pasidarytum atitinkamą sistemėlę, tačiau apie tai vėliau. Yra dar ir savotiškos mados arba nenoras išradinėti dviratį (ir vėl klaidinga nuomonė), todėl žuvaujantys dugnine tokį masalą naudoja daug rečiau. Jo nesiūlau – konstatuoju faktą.
Galbūt mailių ant kabliuko kabintų gerokai daugiau meškeriotojų, tačiau vėlų rudenį prisigaudyti smulkių žuvelių, ilgesnį laiką jas išlaikyti gyvas gali nedaugelis. Todėl nesukę galvos meškeriotojai ešerius gundo sliekais. Kaip taisyklė ant kabliuko mauna tris ar net keturis Nr. 4 „dendrobena“ arba vieną naktinį slieką (gali būti lietuviškas, bet gerai ir kanadietiškas). Tai išties neprasti masalai stambiems Nevėžio ešeriams, nors kitąsyk net ir jų dryžuotieji nenori.
Atvėsusiame vandenyje geresnis vilioklis už sliekus yra vadinamieji „pindarakai“, apie kuriuos esu rašęs ne viename straipsnyje. Todėl, kur jų rasti, kas tai yra, dabar specialiai nekartosiu – kas norės, tas susiieškos ankstesnius rašinius. „Pindarakai“ mano nuomone, nė kiek nenusileidžia mailiui, o kai kada netgi jį pranoksta. Taip pat galimas variantas – sumuštinis iš dviejų ar trijų didelių sliekų ir šios kirmino.
Tipinė dugnininkų sistemėlė Nevėžio ešeriams yra visiems puikiai žinoma paternoster arba šoninio pavadėlio sistemėlė. Kad ji dažniausiai čia naudojama – faktas, bet kad geriausia – nemanau. Pasyvūs ešeriai kai kada masalus ragauja vos lūpos krašteliais, kitąsyk taip, kad net nesuprasi ar apskritai kimba. Todėl traukiamas laimikis arba nusipurto nuo kabliuko, arba laiku jo nepakerti, arba pražiopsai kibimą – ištrauki apkramtytą slieką ir galvoji, kad čia kuojų darbas...
Kur kas geresnis variantas yra susikonstruoti panašią į paternoster, tačiau slankiojančią sistemėlę. Ji daroma elementariai: prie svarelio pririšama maždaug pusantro spindžio ilgio valo atkarpa (savotiška „alkūnė“), prie jos – suktukas. Pro laisvą suktuko auselę praveriamas pagrindinis valas, tada rišamas, sujungiantis jį ir pavadėlį, kitas suktukas. Pastarasis yra kartu ir stabdys, kuris neleis svareliui nuslinkti iki kabliuko.
Kad būtų užtikrinčiau dėl stabdžio, galima tarp abiejų suktukų ant pagrindinės gijos užspausti didelį silikoninį stop mazgą arba užnerti keramikinį karoliuką. Jų spalva nėra svarbi, ešerių tokios smulkios detalės nebaidys. Ši sistemėlė gerokai jautresnė už paprastą šoninio pavadėlio sistemėlę, be to, jei žuvauji su jautria, lanksčia dugninės viršūnėle, leidžia vangiam ešeriui giliau įryti masalą. Žodžiu, „tuščių“ arba „nematomų“ kibimų sumažėja kelis sykius.
Pagrindinis monofilamentinis valas geriau standus, skęstantis, jo diametras – 0,16–0,18 mm, storesnės gijos nereikia. Pavadėliui pakanka 0,14–0,16 mm valo, pastarojo atkarpa – 0,70–1,2 m ilgio. Aš visada linkęs rišti ilgesnius pasaitėlius ir tam turiu pagrindo, nes būna atvejų, jog ešeriai atakuoja tik užmestą masalą, jį čiumpa dar skęstantį. Natūralu, kad kuo ilgesnis bus pasaitėlis, tuo ilgiau grims masalas ir bus daugiau galimybių, jog ešerys juo susidomės. Beje, tokiu atveju geriau kuo plūdresnis ir minkštesnis pavadėlinis valas. Regis, smulkmena, tačiau esant itin kaprizingiems ešeriams, toji smulkmena gali būti esminė.
Svareliai naudojami nuo 10 iki 30 g, čia jau priklausys, kokio storio pagrindiniu valu žuvausite, kokia tądien bus tėkmė Nevėžyje, kaip toli ir giliai užmesite masalą. Nemanau, kad šioje vietoje reikėtų plėstis, tai – elementarūs dalykai. Nenorėčiau išsitęsti ir kalbėdamas apie gramzdų formas.
Tačiau yra viena šios sistemėlės detalė, apie kurią norėčiau pakalbėti daugiau. Jau sakiau, kad svarelis rišamas ant maždaug pusantro sprindžio valo atkarpos. Ir šioje vietoje susiduriama su dilema – jei ši prie svarelio esanti gija bus silpnesnė nei pagrindinis valas, užkliuvus gramzdui už šiekšto, ją nutrauksime su svareliu ir pavadėlio perrišti nereikės. Tai, be abejo, padės sutaupyti valo, kabliukų ir laiko.
Tačiau pernelyg plonas „alkūninis“ pavadėlis gali menkinti sistemėlės jautrumą (prastai įtempus pagrindinį valą, toks pavadėlis galbūt guli susigarankščiavęs dugne), retais atvejais plona papildoma gija susipainios su pagrindiniu valu. Tada tarp pagrindinio valo ir svarelio geriau rišti storo ir standaus valo atkarpą. Bet, užsikabinus svareliui už nuskendusio medžio ar akmens, tuomet veikiausiai nutrūks visa sistemėlė. Kaip geriau – spręskite patys, čia aukso vidurio praktiškai nėra.
Kalbėjau apie pusantro sprindžio valo atkarpą, kuri, mano galva, yra dažniausiai naudojama, kuomet žuvaujama su ilgu pavadėliu, prie kurio pririštas kabliukas. Tačiau kitąsyk tenka taikytis prie ešerių įnorių ir ieškoti ko nors mažiau standartinio – ilginti arba trumpinti pastarąjį pavadėlį, bei didinti ar mažinti atstumą nuo svarelio iki pagrindinio valo.
Taip dažniausiai nutinka staigiai kritus Nemuno vandeniui, kuomet Nevėžyje pagreitėja tėkmė. Kiekvienąsyk perrišti prie svarelio esančią gijos atkarpą trunka laiko, todėl galima daryti daug paprasčiau – pasirinkti drop shot naudojamus svarelius, kuriuose valas nerišamas, bet tvirtai prispaudžiamas.
Pasikartosiu, kad ešerių susitelkimas duobėje gali smarkiai kisti – dryžuotieji tai pakyla ant viršutinio jos šlaito, tai leidžiasi giliau, tai atplaukia maitintis ties „išėjimu“ iš duobės, tai susibūriuoja pačiame jos centre. Todėl, bent jau žūklės pradžioje, žuvų tenka ieškoti vis permetant dugninę į kitą „tašką“. Gana dažnai žvejai tiesiog ištraukia meškerę ir sviedžia masalą į kitą vietą. Dažniau žūklaujantys Nevėžyje taip nesielgia.
Jei ilgesnį laiką kibimo nėra, jie kelis sykius pasuka ritę ir vėl laukia. Neretas atvejis, kuomet ešeriai kimba tik todėl, kad buvo sujudintas masalas. Vilioklis, pasukus ritę, atsiplėšė nuo dugno ir vėl ėmė skęsti, arba tiesiog pasislinko gruntu sukeldamas dumblo debesėlį – tiek ešeriui ir tereikėjo... Būna dienų, kada šitaip žuvaujama nuolatos – užmeti, palauki, patrauki masalą ir tik tokiu būdu sėkmingai lupi Nevėžio dryžuočius.
Pabaigai – porą žodžių apie dugnines. Tikslingas ešerių gaudymas – tai ne karšių ar kuojų meškeriojimas, kuomet tenka naudoti feeder įrangą ir svaidyti sunkias šėryklėles. Jau minėjau svarelių masę, į tai ir orientuokitės rinkdamiesi meškeres.
Labai ilgų dugninių nereikia, nes Nevėžio krantai tankiai apaugę medžiais, krantai dažniausiai statūs. Viršūnėlės dugninėms geriausiai pačios jautriausios, taip nušausite tris zuikius. Vieną – tikrai nepražiopsosite atsargaus masalo krimstelėjimo, antrą – lanksti viršūnėlė leis ištraukti ir tą laimikį, kuriam kabliukas tik vos įsikabino į lūpą, o trečią – bus didesnis malonumas parsivedant į krantą puskilograminį dryžuotį. To jums ir linkiu.
Romualdas Žilinskas
