Kaip pagauti didelį ir labai didelį karšį
Viename savo straipsnių išsamiai aprašęs, kur ir kaip žiemą galima rasti stambių karšių, dabar pabandysiu nupasakoti, kaip tas dideles žuvis suvilioti.
Bet pradžioje – apskritai apie karšių žūklę, nes kitąsyk tokiu metų laiku ir smulkesni karšiukai yra visai neblogas laimikis. Suprantama, meškeriojimą pradėsime šias žuvis jaukindami ir visai nesvarbu, kad žiema, kad karšiai po ledu ir ne tokie aktyvūs, kaip atviro vandens sezono metu.
Jaukinimo niuansai
Nedideli puskaršiai, kaip ir kuojos ar plakiai, netgi žiemą labai mielai ėda tik augalinį jauką. Be abejo, uodo trūklio lervos prievilą daro dar patrauklesnį, tačiau taip pat sukviečia ir nepageidaujamų svečių – smulkių ešeriukų ar pūgžlių. Ypač teigiamai karšiukai, o ir kitos karpinės žuvys, reaguoja į smulkų specialiai žiemai skirtą jauką perpus sumaišytą su maltais džiūvėsėliais.
Beje, renkantis šį produktą reikėtų atkreipti dėmesį į jo kokybę. Pirmiausia, imkite ne tamsius, bet šviesius – gelsvus, gelsvai baltus džiūvėsius, kadangi čia sumalti saldūs kepiniai ar batonas. Tamsiuose daugiau duonos, ir jie geriau tinka jaukinant lynus arba karosus. Tačiau net ir šviesūs džiūvėsėliai gali būti nelabai geri, jei jie silpnai kvepia. Teko nusipirkti netgi tokių, kurie neturėjo beveik jokio kvapo. Tiesą sakant, žiemą pagal visas teorijas nereikėtų labai kvapnių jaukų, bet veikiausiai tie „bekvapiai“ džiūvėsėliai praradę ir skonį. Jei pirksite ne žūklės prekių parduotuvėse, o prekybos centruose, žiūrėkite į pakuotes, nes išfasuoti į paprastus polietileninius maišelius beveik visada būna geresni nei supilti į gražius firminius.
Jei pastebėjote, šiltuoju metų laiku karšiams skirti jaukai būna rausvo, kartais net raudono ar gelsvo atspalvio. Matyt, šių žuvų akys gerai skiria tokio ilgio spektro bangas netgi dideliame gylyje, gal tai asocijuojasi su dažniausiai jų vartojamu maistu. Tačiau ryškus prievilas geriau tinka esant padidėjusiam žuvų aktyvumui arba drumstame vandenyje. Karšiai – stambios, plačios žuvys, ir patys stambiausieji vargu ar turi natūralių priešų. Todėl virš ryškiai nudažyto dugno plotelio jie nelabai bijo plaukioti. Yra žiemos jaukų ir karšiams, kurie turi rausvą „plytos“ atspalvį, būna molio ar geltonos spalvos.
Bet žuvaudamas iš po ledo kažkokių esminių kibimo intensyvumo skirtumų tarp tų spalvų nepastebėjau, juolab kad primaišius maltų džiūvėsėlių, bet kuris prievilas tampa šviesesnis. Na, gal gelsvai rudas ar molio spalvos jaukas būdavo kiek patrauklesnis, tačiau tai nėra iki galo patikrintas faktas, kadangi pasirenkant prievilą reikia atsižvelgti ir į konkretaus vandens telkinio specifiką, o juk žvejodavau tik kai kuriuose ežeruose ar tvenkiniuose. Norint padaryti gilesnes išvadas, reikėtų išbandyti žymiai daugiau telkinių.
Lygiai toks pats jaukas tinka ir stambiųjų karšių žūklei, bet tuomet tenka rizikuoti, kadangi būtina įmaišyti nemažą kiekį uodo trūklio lervų. Mano manymu, tos pačios didesnės, kurias mauname ant kabliuko netgi labiau tinka nei specialios mažytės „pašarinės“. Vienintelis būdas apsisaugoti nuo pūgžlių antplūdžio – trūkliukus dėti į jauko rutulių vidurį. Rutulius geriau daryti postambius, kietus, beveik tokius pat kaip ir vasarą. Tuomet galima giliau paslėpti kirminukų saujelę, be to, sunkesnių prievilo gniužulų nenuneša srovė, o jei tenka žuvauti tvenkinyje, jie greičiau ir mažesniu kampu skęsta.
Jauko augalinės kilmės dalelės sudomina ir stambius karšius, galbūt jie jo ir neėda, bet kvapą vis tiek jaučia, tad susidomėję priplaukia artyn. Kai rutulys dugne pradeda irti, prie jo pirmiausia priplaukia smulkesnės žuvys. Jos ryja palaidas, besileidžiančias į dugną ar kylančias į viršų augalines daleles, bando ardyti kol kas dar pakankamai tvirtą jauko gniužulą, bet trūkliukų taip greitai nespėja pasiekti.
Stambūs karšiai atsargūs, jie, nors ir jaučia ėdesį, tačiau atplaukia neskubėdami. Mažesnės žuvys kad ir nenoromis, bet užleidžia didesniosioms maistu nuklotą dugną. Tiesa, taip būna tik tuomet, kai dideli karšiai yra kur nors netoliese, jei jie iš tiesų susidomi jauku ir dar spėja rasti tai, kas skirta būtent jiems – uodo trūklio lervas. Nors kitąsyk, kuomet net didelės žuvys būna geros „nuotaikos“, jos ryja ir augalinės kilmės jauką, tai galima nesunkiai įsitikinti, kai švelniai paspaudai karšio pilvą ties analine anga...
Šėryklėles irgi naudoju. Dideliuose gyliuose be jų sunku išsiversti jau vien todėl, kad įmesti į vandenį jauko rutuliai nekrenta iki pat dugno tarsi akmenys tiesiai ties ekete, o gali būti srovės nunešami tolyn. Ypač taip dažnai nutinka tvenkiniuose, nes ten visada yra tėkmė. Ji labiausiai juntama priedugnyje, gelmėse, nes giliausios tvenkinio vietos ir yra ties buvusio upelio arba upės vaga. Tarkim, Kauno mariose srovė būna net labai didelė, nors, suprantama, tai priklauso nuo vietos pasirinkimo ir ar tą dieną atidaryti HE šliuzai.
Į šėryklėles galima dėti vien uodo trūklio lervas, tačiau tik tada, kai esi garantuotas, jog po konkrečia ekete „sėdi“ stambių karšių pulkelis. Kada viskas einasi kaip planuota ir aprašytas atvejis pasitvirtina praktiškai, jaukinimas augaliniu prievilu nebetenka prasmės, netgi atvirkščiai – jis nepageidautinas, nes įsidrąsinusi smulkmė vėl gali grįžti. Štai tada į eketę verta merkti šėryklėles su „matiliais“.
Jaukinti metant lervas tiesiog į eketę irgi galima, bet tik ten, kur negilu, priešingu atveju skęsdamos jos atsidurs bet kur, o be to, pakeliui į dugną trūkliukus gali išgaudyti kuojos, plakiai, žodžiu, tos žuvys, kurių mes norime išvengti.
Tiesa, nuo pūgžlių apsiginti pasiseka itin retai. Jiems nė motais, kad šalia plaukioja keliasdešimt kartų didesnės žuvys – spygliuotieji, veikiausiai, prie jų įpratę ir visai nebijo. Tai, jog pūgžliai yra vienas iš rodiklių, kad toje vietoje gali būti ir karšių, neretai iš tiesų pasitvirtina. Įdomu tai, jog jeigu kimba smulkūs karšiukai, plakiai, pūgžliai nebūna tokie įžūlūs. Matyt, jie nesugeba taip sėkmingai konkuruoti su judriomis žuvimis dėl maisto (ir masalo), juolab kad pastarosios dažnai griebia avižėlę nebūtinai tik dugne, tad užkimba tik vienas kitas pūgžlys. Bet tarp lėtesnių didžiųjų plačiašonių šie dygliuoti nervų gadintojai jaučiasi labiau užtikrintai ir sugeba iš panosės nugvelbti maistą ir, deja, masalą.
Tačiau galima ir surizikuoti, jei nepažįstate vandens telkinio ir niekaip nepasiseka rasti didžiųjų karšių ganyklų. Turiu omenyje, jeigu išgręžę eketę radote pūgžlių, bet nepagavote karšių. Tos spygliuotos įkyrios žuvys labai dažnai maitinasi panašiose vietose, kaip ir stambūs plačiašoniai, bet jie nepersekioja lyg šešėliai karšių, o tiesiog būna ten, kur pastarieji anksčiau ar vėliau turėtų atplaukti.
Ne vieną sykį rėmiausi vien tik šia prielaida ir į eketes skandinau jauko rutulius arba šėryklėles, kantriai laukdamas karšių būrio. Pasitaikydavo, kad ir sulaukdavau. Bet jei pūgžlių kibimas po jaukinimo imdavo aktyvėti ir pasiekdavo lygį „vos nuleidi masalą – iš karto ištrauki žuvį“, geriau jau bėgti tolyn nuo tokios eketės!
Beje, jaukinant karšius neretai svarbu prievilą pilti tam tikrame plote kelias dienas iš eilės tam tikru laiku.
Puikiai atsimenu vieną žūklę, kurią bemaž prieš penkiolika metų suorganizavo draugai panevėžiečiai Kupiškio mariose. Jie gerai žinojo vietinių plačiašonių žiemos ganyklas, tad ten jaukindavo nuolat. Beje, labai nedideliame, vos kelių kvadratinių metrų plotelyje. Atvykome keliese iš Kauno, prie mūsų kompanijos prisijungė minėti gidai ir pradėjome žūklę. Kad čia buvo jaukinama nuolat, rodė daugybė įvairaus „amžiaus“ išgręžtų ir jau spėjusių apledėti ekečių. Nors panevėžiečiai ir garantavo, kad be laimikio negrįšime, tačiau žūklės pradžia nuvylė – kibo tik postambės kuojos.
Kadangi esu žvejys vienišius ir man nepatinka trintis šonais su kitais meškeriotojais (šįsyk kalbu tiesiogine prasme), tai pasitraukiau keliolika metrų į šalį nuo jaukimvietės. Bičiuliai iš Panevėžio įspėjo mane taip nesielgti, jų nuomone, karšiai turėjo tuoj tuoj pradėti kibti, o ten, kur aš žvejoju – jų nepagausiu. Bet aš tik ranka numojau.
Be reikalo – gal po valandos draugai ėmė smagintis traukdami nors ir nestambius, bet visgi dėmesio vertus karšiukus, o mano masalais domėjosi vien tik tos pačios kuojos. Galiausiai neiškenčiau ir grįžau į bičiulių būrį. Pagavau ir aš, tačiau mano ištrauktų karšių kiekis taip ir neprilygo draugų laimikiui...
Tinkamų avižėlių yra daug
Kiek ir kas mane betikintų, kad yra daug gerų avižėlių, kurios skirtos specialiai karšių žūklei, vis tiek vienomis kibiausių aš laikau dideles švinines „dreisenas“ , kurios ypač pasiteisina tvenkiniuose, taip pat ir Kauno mariose. Būtent didelės, kurių, deja, buvo galima nesunkiai gauti nusipirkti tik tarybiniais laikais. Tokių dabar jau nebeturiu – prieš keletą metų nutraukiau paskutinę. Didžiausios, kokių dar kartais pavyksta rasti, kaip juokavo pardavėjai „iš aukso fondo“, tėra 1 cm dydžio matuojant be kabliuko, o anos buvo pusantro ar net du kartus didesnės. Išsiverčiu ir su tokiomis. Nors, atvirai pasakius, jau bene du sezonai, kai mažai apžiūrinėju žūklės parduotuvių lentynas, kadangi turiu avižėlių bent penkiems metams į priekį, galbūt minėtų didelių „dreisenų“ ir vėl yra.
Karšius vilioju natūralios švino spalvos „dreisenomis“, visgi dar efektyvesnės kiek padažytos. Kai kurios jau parduodamos tokios, bet, vėlgi, jas gamintojai kartais nuspalvina taip, kad matyti daug fantazijos, bet nesimato jokio „ryšio“. Taip sakau todėl, kad natūralios dreisenos kiautas yra juosvas, tamsiai rudas, murzinai žalias arba neaiškaus šių atspalvių mišinio. Tiesiog priklauso kokiose vietose tie moliuskai gyvena. Kartais kiautas būna ne vienspalvis, o, gerai įsižiūrėjus, dėmėtas. Bet raudonais arba salotiniais kiautais dreisenų tikrai mūsų vandenyse nerastume.
Todėl spiritiniais žymekliais pasistengiu perteikti šioms avižėlėms atitinkamus tonus. Galima nudažyti tiesiog juodai, kadangi po kiek laiko masalas apsidaužys į dugno akmenėlius ir taps dėmėtas. „Dreisenos“, ant kurių valui pririšti yra pritaisyta kilpelė, bet ne pradurta skylutė, gerokai prastesnės.
Kita labai nebloga avižėlių grupė – „lašeliai“. Nežinau tikslių visų jų pavadinimų, bet tai gali būti įvairios šios formos modifikacijos: lašas, ištęstas lašas, rantuotas lašas, ištęstas lenktas lašas (vienas geriausių modelių), išgaubtas lenktas lašas ir pan. Būna netgi asimetriškos tokio tipo avižėlės. Visos jos irgi didelės, juolab, kad maža avižėle žaisti giliai vargu ar bus patogu. Pastarieji masalai gali būti ir švininiai, ir volframiniai.
„Lašelių“ spalvos natūralaus metalo, geriau patamsėjusios nei blizgios, juodos, dengtos variu, tamsintu sidabru, tamsiai žalios ar nudažytos kombinuojant kelis šiuos atspalvius. Labai neblogas variantas yra juoda avižėlė su viršutinėje jos dalyje esančia vario dėmele. Turbūt pačios prasčiausios – blizgančios geltonos, nors ir čia pasitaiko išimčių. Avižėlės gali būti ir su kilpele valui pririšti, ir kiaurai perveriamos – šitoje avižėlių grupėje tai jau nėra taip svarbu. Savo forma, kaip, beje, ir kibumu, panašios ir „skruzdės“. Spalvos tokios pat, kaip ir prieš tai minėtų avižėlių, nors kartais visai neblogai pasiūlyti karšiams raudonai pabrūkšniuotą „skruzdėlę“, šios grupės masalai neretai būna padažyti spalvota emale. Labai ryškūs tikrai netinka, jie skirti ne karšiams.
Visgi kibiausia, mano manymu, yra juoda „skruzdė“ su baltu karoliuku ant kabliuko. Kiek pastebėjau, karšiams imponuoja balti, gelsvi ar skaidrūs karoliukai, nors tai lyg ir prieštarautų toms mintims, kurias išreiškiau kalbėdamas apie jaukus. Ir man apskritai keista, kad karšiai kreipia dėmesį į tokius dalykus. Suprantu, kuomet būna ryškūs raudoni, salotiniai arba kontrastuojantys tarpusavyje karoliukai, deja, tokius labiau vertina ešeriai.
Kaip tikrai neprastas karšių žūklėje galima paminėti plonas ištemptas avižėles (lyg tikra aviža, bet labiau ištęsta), kurių formą sunku net apibūdinti. Šias avižėles priskirčiau vienai grupei, nors jas sieja tik ištęstas kūnelis, o masalų forma gerokai varijuoja. Žaidimas, beje, irgi gali gerokai skirtis.
Praktiškai visos tokios grupės avižėlės yra juodos arba vario spalvos, arba šios spalvos jose suderintos. Pasitaiko ir dažytų emale, bet irgi dažniausiai neryškiomis spalvomis. Kai kuriuose ežeruose šie masalai karšiams itin tiko, nors, tisą pasakius, labai stambių pagauti neteko. Veikiausiai todėl, kad tokios avižėlės, nors ir yra pagamintos iš volframo, bet smulkios ir žvejoti giliai netinka, o didžiausieji karšiai mėgsta gelmes. Visgi tai daugiau pavasario pradžiai skirti masalai.
Tiesa, dar „šrateliai“... Bet tai tikriausiai pats universaliausias avižėlių tipas, jos tinka „visais gyvenimo atvejais“, tokiomis avižėlėmis gaudo daugelis meškeriotojų. Tinka „šrateliai“ ir karšiams, bet nėra iš tų, kurie bus patys geriausi. Nors ką gali žinoti, kas karšiams į galvas šaus...
Kaip išprovokuoti karšį
Kadangi karšis masalą griebia nuo dugno ar visai prie pat jo, žaidimas avižėle turėtų būti orientuotas į šį žuvies įprotį. Panardintą į vandenį avižėlę tiesiog dera lėtai nuleisti iki pat dugno ir įtempus valą taip ją palaikyti kelias sekundes. Aišku, aukštesnius vandens sluoksnius galima įveikti ir greičiau, nes lėtai skęstantį masalą kur nors pusiaukelėje gali atakuoti kuoja ar pagriebti ešeriukas. Tačiau priartėjus prie žemesnių vandens sluoksnių, avižėlės leidimosi greitį derėtų sumažinti iki minimumo. Reikia sudaryti įspūdį, kad avižėlė be niekieno pagalbos tiesiog ramiai nugrimzdo į dugną. Tuo pačiu metu galima lėtais plastiškais judesiais masalą dar ir pajudinti į šalis, tai suteiks daugiau natūralumo, bet nėra būtina.
Jei žuvis jai siūlomo kąsnio negriebė, avižėlę tokiu pat stiliumi lėtai keliame maždaug 15–20 cm aukštyn. Palaikome neilgai ir vėl kartojame natūralaus nusileidimo ir gulėjimo dugne fazes. Po keliolikos tokių manevrų vis dar nesulaukę kibimo, galime bandyti šiek tiek paprovokuoti karšį, baksnodami avižėle į dugną. Tačiau tai daroma ne taip, kaip erzinant ešerį – dažnai ir staigiai daužant masalą į dumblą, bet didesne amplitude ir žymiai švelniau.
Po kiek laiko vėl dedame masalą ant dugno, palaikome ir kartojame lėto pakėlimo ir nuleidimo taktiką. Kartais verta tiesiog kelias minutes palaikyti masalą dugne, o po to vėl pradėti aktyviau juo žaisti. Karšis susigundo ir yra pasitaikę, kad tik taip išprovokuodavau neaktyvią žuvį.
Kimbant karšiams, sargelis dažniausiai, nes pasitaiko tik retų išimčių, lėtai kyla į viršų, todėl ir avižėlę dugne reikia laikyti ant įtempto valo taip, kad sargelis būtų kiek palinkęs žemyn. Dažna meškeriotojų klaida – vos sargelis ima tiestis, tuoj pat skubama pakirsti. Avižėlės kabliukas smulkus, dažnai trumpakotis ir be didelės užkarpėlės, o žuvies lūpos storos, mėsingos, tad tokiu atveju jis labai netvirtai įsikerta į žuvies snukį.
Neskubėkite, net jei ir avižėlė didelė, nebijokite, kad plačiašonis ją pajutęs išspjaus. Stambūs karšiai įpratę misti kietakiaučiais moliuskais ir ne taip greitai supras, jog gerklėje atsidūrė švino ar volframo gabaliukas. Žinoma, per ilgai laukti irgi nedera, bet kelias akimirkas galima ir užtęsti.
Kertama plastišku ir neplačiu mostu. Vėlgi, žvejai tiesiog neapskaičiuoja, kad po jų kojomis ne šimtgraminis ešeriukas, bet labai padoraus svorio žuvis, ir iš įpročio staigiai timpteli valą. Deja, tuo viskas ir baigiasi.
Galbūt stebina tai, kad aprašiau tik vieną žaidimo būdą avižėlėmis, nes juk kiekviena jų turi savitą animaciją, na, bent jau skirtingos avižėlių grupės. Tas tiesa, bet atkreipkite dėmesį, kad nupasakojau masalo judesių kombinaciją bendrine prasme, tam tikrus avižėlės pakėlimo ir nuleidimo ciklus, o ne virpinimą, todėl čia yra šioks toks skirtumas. Tikrai nesiruošiu aprašinėti kiekvieno avižėlės modelio smulkmeniškai.
Neretai, o tai dažniausiai nutinka Kauno mariose, avižėlėmis apskritai nežaidžiama. Jos nuleidžiamos iki dugno, pakabinamos taip, kad vos liestų gruntą, nors kitąsyk visiškai guldomos ant jo, kartais vos pakeliamos, kad nesiektų dugno, ir žvejys sėdi bei spokso į sargelį. Tokiu atveju svarbiausiai teisingai sureguliuoti gylį, kadangi, kaip sakiau, karšiai gali griebti ir visai dugne paguldytus, ir pakeltus keletą ar net keliolika centimetrų aukščiau jo masalus.
Įranga ir visa kita
Gaudant stambius karšius reikėtų bent 0,12 mm storio valo. Bet storesnis nei 0,15 mm irgi nėra patogus, nes avižėlės, nors ir didokos, tačiau nėra pačios sunkiausios ir dideliame gylyje tokiomis žuvauti bus nepatogu.
Kita vertus, plačiašoniai, kaip ir visos kitos žuvys, kartais labai jautriai reaguoja į storesnę giją. Vietiniams žvejams pensininkams kas – jei šiandien žuvys vangios, įtarios, galima palaukti ir kitos dienos. Jūsų laikas ribotas. Beje, valas nebūtinai turi būti stangrus – juk toks jautresnis ir judinant avižėlę leidžia išgauti smulkesnius, staigesnius virpesius ir todėl poledinėje žūklėje gana plačiai naudojamas. Valo tąsumas gali iš dalies kompensuoti tvirtumo trūkumą ir gijos storį.
Sargeliai gaudant karšius pasirenkami ilgi ir jautrūs. Su tokiais patogiausia, o kartais tik su tokiais įmanoma žaisti avižėle lėtai ir plastiškai. Ilgi sargeliai labai akivaizdžiai atsitiesia karšio kibimo metu – to momento tikrai nepražiopsosi. Na, čia aš, suprantama, pradedantiesiems žvejams...
„Balalaikos“ ar kitokios meškerėlės paprastomis ritelėmis gaudant plačiašonius neturi jokio pranašumo. Veikiau netgi atvirkščiai, nebent esate patyręs didelių žuvų traukimo meistras tempiant valą rankomis. Visų minėto tipo meškerėlių strypeliai trumpi, o tai neigiama savybė, kadangi nėra amortizacijos pakertant bei varginant stambų laimikį ir tenka pasikliauti vien valo tvirtumu, todėl rekomenduočiau įsigyti ar pasigaminti meškerėles ilgesniais lankstesniais strypeliais, su plačiais žiedeliais valui ir pritaisyti neinercinę ritelę. Juolab kad kažkokių ypatingai tankių ar staigių judesių žaidžiant avižėle neprireiks.
Kita vertus, traukiant užkibusį karšį, nereikėtų leisti jam labai daug muistytis palei dugną – geriau kelti jį link eketės forsuotai. Besiblaškydamas plačiašonis dažnai išbaido savo gentainius, be to, traukiant plonu valu žuvį praverčia ir netikėtumo faktorius – kol ji susigaudo, jog kažkas ne taip, būna netoli ledo. Dabar ypač praverčia neinercinė ritelė su gerai suteptais bei sureguliuotais stabdžiais.
Pamatę karšį eketėje, čiupkite jį už galvos, žiaunų, kabinkite kabliu, bet tik tada, jei žuvis guli šonu arba ją laikote iš apačios prispaudę prie ledo. Pastarasis variantas, jei skylė pernelyg siaura stambios žuvies šonams, karšis pro ertmę lede netelpa, todėl kvieskite kolegas į pagalbą, nes tik jie praplatins eketę. Norėčiau akcentuoti, kad specialus kablys žuvims išimti žieminėje žūklėje gaudant karšius ypatingai praverčia.
Vos nepamiršau masalų. Aišku, kad 90 proc. žvejų ant avižėlės kabliuko maus uodo trūklio lervas. Galima bandyti musių lervutes, jų bei trūkliukų „sumuštinius“, kiečio lervutes, netgi tešlos rutuliukus ar, kaip tas senolis, sliekučius. Teko girdėti, kad kai kuriuose tvenkiniuose puikiai tinka ant avižėlės kabliuko užmauta perlinė kruopa. Visgi universaliausi yra trūkliai.
Esant aktyviam kibimui, o toks būna, nors ir retai, ant kabliuko galima suverti penkias lervutes ar daugiau. Bet šiaip jau vidurkis – 2–3 raudoni kirminėliai. Kuomet visai prasta diena, padeda kiek įmanoma mažesnė avižėlė su vienu trūkliuku ant kabliuko. Apskritai, plačiašoniai žiemą labiau mėgsta mažesnį kiekį, bet stambesnių uodo lervučių – tai garantuoju.
Dar vienas įdomus momentas – kartais karšiai geriau kimba, kai lervos apčiulptos jų arba kitų žuvų. Veikiausiai todėl, kad būdami atsargūs kažkaip jaučia ant masalo savo gentainių ar kitų žvynuotųjų kvapą ir drąsiau jį ryja. Todėl kartais aš palieku ant kabliuko bent vieną apkramtytą lervutę ir šalia užneriu kitą šviežią.
Kaip esu minėjęs, daugumai žvejų stambūs karšiai užkimba atsitiktinai ir, deja, pasprunka. Galbūt verta spjauti į puskaršių vaikymąsi ir užsiimti tikrai rimtu rimtų žuvų gaudymu? Tik viena bėda – kažin ar užteks kantrybės...
Romualdas Žilinskas
