Kai vanduo lipa ant krantų
Kuomet mažiausiai tikiesi, gamta ima ir iškrečia pokštą – prasidėjus vasarai prasideda ilgai trunkantys lietūs, upėse vanduo pakyla, susidrumsčia lyg balandžio pradžioje ir ne kiekvienas žūklaujantis sugeba prisitaikyti prie nebūdingų tokiu metų laiku sąlygų. Žuvys, beje, taip pat netenka orientacijos, jos nemėgsta staigių oro permainų, o ką jau kalbėti apie neįprastai šiam laikotarpiui aukštą vandens lygį.
Tačiau taip nutinka tik pirmomis dienomis ir jei upių lygis nekrinta arba jo svyravimai būna menki , t. y. vanduo vos pradėjęs slūgti dėl nuolat besikartojančių kritulių ir vėl kyla, žvynuotosios apsipranta, visai neblogai jaučiasi. Tačiau kimba ne ten, kur jų tikimasi.
Bandykime įsivaizduoti, kad vakar be perstojo pylė lietus, tačiau šiandien trūks plyš reikia, o tiksliau pasakius, norisi, meškerioti. Upė po tokio vandens papildymo atrodo ne itin viliojančiai – paviršiumi plaukia visokios šiukšlės, vandenžolės, vanduo drumstas, sraunus, o buvusios „patentuotos“ vietos taip pakitusios, kad sunku jas ir atpažinti – jau iš karto matyti, kad čia kažin ar ką bepagausi.
Tik nereikia manyti, jog dabar prasidėjo potvynis tartum pavasarį – straipsnį juk rašau ne tuo metų laiku. Taigi, viskas daug paprasčiau: lietus, lietus ir aukštas vandens lygis, bet ne pavasarinis...
Vargas su dugninėmis
Vienas žūklės būdas tokiu atveju atkrenta iš karto – nevarkite gaudydami dugninėmis, nes tai kainuos daugiau nervų nei duos bent kokį, nors ir mažiausiai apčiuopiamą rezultatą.
Esant staigiam vandens pakilimui esu žvejojęs dugninėmis, netgi labai sėkmingai, bet tada būdavo kiek kitoks upės patvinimas – tai Kauno HE „pokštai“, kai elektrinės šliuzus dėl kažkokių priežasčių atidarydavo taip, jog Nemunas vos ne pusmetriu per kelias valandas pakildavo. Žinoma, plaukdavo šiukšlės, vandenžolės slinkdavo vandens paviršiumi tokiais tumulais, kad užsikabinusios už valo galėdavo dugninę nuo stovelių nunešti.
Bet tokiu atveju vanduo išlikdavo pakankamai skaidrus, o tai jau yra esminis skirtumas. Su dviem meškerykočiais nespėdavau dirbti, nes, kol vieną užmeti, žiūrėk, jau antro viršūnėlė linksta, rodo, kad ant valo žolės pakibusios. Vienintelis būdas kuo rečiau permetinėti masalą – kiek galima stačiau (didesniu kampu upės paviršiui) pastatyti meškerę, kad tik minimali valo dalis būtų vandenyje.
Kita vertus, tai taip pat kartais negerai, nes jei masalas užmestas netoli, vieta negili, gaudant paternoster sistemėle aukštokai virš svarelio pririštas pavadėlis gali pakilti per daug nuo dugno. Į tai reikia atsižvelgti ir jį, jei jau statote taip dugnines, pririšti visai prie pat svarelio.
Kažkas iš pažįstamų meškeriotojų patarė elgtis atvirkščiai – dugninės viršūnėlę leisti visai prie vandens, kiek įmanoma žemiau, nes valas panirs iš karto giliai, o kad kibimas matytųsi, dugninę pastatyti (veikiau paguldyti) taip, kad jos viršūnė su valu sudarytų statų kampą.
Nepasiteisino šis patarimas, kadangi žolės plaukia ne tik paviršiumi, bet ir viduriniais vandens sluoksniais. Juolab reikia turėti omenyje, kad visas šlamštas upe juda nevienodai tankiai per visą jos plotį. Pagrindiniame sraute būna mažiausiai žolių ar šiukšlių, srovė visa tai išstumia į pagrindinės tėkmės pakraščius. Ten, kur yra grįžtamoji tėkmė, viso to „gėrio“ itin daug, jis sukasi vienoje vietoje, kaupiasi.
Daug įtakos turi ir vėjas, kadangi priešvėjiniame krante įvairaus šlamšto visada bus gausiau. Atsižvelgti derėtų ir į salas, seklumas, rėvas, tėkmės pagreitėjimus ir sulėtėjimus, ir pan. Galėčiau čia pribraižyti aibę pavyzdžių, kurie suteiktų autoriui solidumo, kaip, tarkim, rašant apie karosų žūklę: nupiešiu lieptą ir šalia vandens žolių pažymiu du taškus – neva meskit masalą čia ir būtinai pagausite karosų.
Tačiau juk nesate tokie paiki, žvejojate ne pirmą dieną, puikiai suprantate, kad už salos ar stambaus riedulio gali būti švaresnio paviršiaus plotelis, upės susiaurėjime visada daugiau paviršinių nešmenų, už kranto iškyšulio, jei nėra grįžtamosios tėkmės, galima rasti švaresnių vietų ir t. t.
Kitas dalykas – ar ta švari vieta bus žuvinga? Tai jau klausimas, į kurį atsakymo neturiu, kadangi žuvims gali visiškai netrukdyti vandens paviršiumi plaukiančios šiukšlės, jei jos maitinsis dugne, kas, beje, labiausiai tikėtina, o vandens plotas be paviršinių šapų, šakų ir žolių gali būti tuščias, kadangi (ir tai taip pat labai tikėtina) čia tėkmė neatneša nieko ėdamo. Nebent šis plotas žvynuotąsias traukia kokiu nors kitu maistu, pvz., čia yra vabzdžių lervų, dreisenų ar... žvejo nuolat pilamo jauko.
Tuomet geriau rinktis plūdinę
Jei pažiūrėtume iš ichtiologinės pozicijos, staiga pakilęs vanduo lyg ir teigiamai veikia žuvų aktyvumą. Juk tada padidėja deguonies kiekis. Kita vertus, susidrumstęs vanduo nėra labai geras reiškinys žuvų gyvenime, nes, kaip tvirtina mokslininkai, drumzlės užkemša kai kurių žvynuotųjų žiaunas.
Nors ir nesu pagavęs nė vienos žuvies su pilnomis dumblo ar smėlio žiaunomis, bet tikiu, kad tai nėra gerai. Galvoju, jog kai kurios žuvų rūšys tokiomis sąlygomis sunkiau randa sau maisto. Tai paprasčiausias loginis pamąstymas, nes jei žuvis labiausiai pasitiki savo rega, tai drumstame vandenyje matys prasčiau. Pavyzdžiui, šapalai.
Kai vanduo yra skaidrus, jie nuo vandens paviršiaus paprastai čiumpa judančius objektus arba tuos, kurie, jų nuomone, yra ėdami. Tačiau po lietaus galima pamatyti, kad šapalai tarsi apčiuopomis ragauja praplaukiančius šapus, augalų daleles ir pan. – aklai tikrina tiks ar netiks kas nors jų skrandžiui.
Todėl šių žuvų kibimas tada gali būti labai neprastas, bet masalą reikėtų siūlyti palaidyne meškere viduriniuose vandens sluoksniuose arba leidžiant pasroviui iki pat dugno nureguliuotą sistemėlę, kurią vis prilaikome, kad masalas ant ilgo pavadėlio pakiltų aukščiau.
Taip pat labai gerai dabar juos gaudyti batonu, kuris, beje, ir ryškus, nes baltas, tokia žūklė dažniausiai orientuota į paviršinį arba vidurinių vandens sluoksnių apgaudymą. Taip – praplaukiančios šiukšlės tam trukdys, bet tokios gaudymo sąlygos ir su jomis tenka taikytis...
Šapalus, meknes ir strepečius dabar geriausia meškerioti prie stačių krantų, kur yra gilu (bent 0,7–1,0 m gylio) ir plūdę leisti pasroviui vos pusmetris nuo kranto. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog gilesnėse upių atkarpose vanduo yra skaidresnis. Nuo lėkštų krantų nubėga įvairūs upeliūkščiai, nešantys dar labiau sudrumstą vandenį, ties lėkštais krantais yra daug nuosėdų, priekrantės zona paprastai būna dumblėta, o tą dumblą išjudina pagreitėjusi tėkmė. Todėl iš tokių vietų žuvys sprunka. Bent jau kuriam laikui.
Po neseniai praėjusio stipraus lietaus žuvys mieliau renkasi žvejui iš pirmo žvilgsnio nelabai patraukliose vietose – tolygiai nuožulniose priekrantėse, kur yra žvyruotas, akmenuotas dugnas, vidutinė ar silpna vienalytė srovė. Nuolat straipsniuose minimi tėkmės plaunami ir šiuo metu apsemti žolėti šlaiteliai, šalia kurių išplautus sliekus ar kitokius kirminus renka žuvys, dabar nebus labai perspektyvūs, tokios vietos labiau pasiteisina anksti pavasarį.
Daug kas priklausys ir nuo šalimais esančio dugno sudėties. Jei tai bus dumblynas – abejoju, ar žuvys čia susirinks, bet kai šalia šlaitelio vyraus smėlio, žvirgždo dugnas ir vandenį bei jūsų plūdę stumdys nestipri srovė – gal ir tikėtina ką nors gero pagauti. Tarkime, karšių, kuojų ar plakių.
Neprastos vietos bus ir ties ramaus bei greitesnio vandens riba. Tačiau ir vėl – tai priklausys nuo kranto reljefo, dugno sudėties. Kai šitaip tėkmė išsidėsto kokioje nors didelėje įlankoje ties upės išgaubimu, nieko gero, kadangi čia susikaupia pats drumsčiausias vanduo, jis ilgai neišskaidrėja.
Ten, kur yra didelės vandens augalų plantacijos, tačiau ne plačialapių plūdžių, lūgnių ar lelijų, bet kitų vandenžolių, už jų taip pat laikysis žuvys, nes tai bus natūrali priebėga nuo pagreitėjusios srovės, o ties tokių žalių plotų kraštais žuvims susidarys galimybė nutverti ką nors tėkmės nešamo. Beje, žolėmis apaugusiuose plotuose vandens drumzlės nusėda greičiausiai.
Tiks ir spiningas
Susidrumstus ir pakilus vandeniui smulkus žuvų mailius, kitaip nei suaugusios žvynuotosios, nelabai kreipia dėmesį į „kakavinę“ vandens spalvą ir neria slėptis nuo smarkios tėkmės į apsemtus žolynus. Ypač daug mailiaus susirenka ramiose įlankose tarp nendrių.
Įdomiai tuo metu elgiasi lydekos. Dalis jų atsitraukia tolyn nuo krantų, o mažesniosios – atvirkščiai – lenda į nendres paskui smulkius žuveliokus. Pasitaiko aštriadančių ir iki 1,5 kg, bet paprastai vyrauja gerokai menkesnės.
Pakilus vandeniui labai sėkmingai galime spiningauti brisdami palei nendrių sieną ir traukdami masalą visai palei pat žoles, vos 30–50 cm atstumu. Gylis ten paprastai būna ne menkesnis nei 0,5 m, neretai siekia ir visą metrą. Ir nebūtina siūlyti lydekoms tik smulkius masalus, kimba jos ir ant didesnių sukriukių arba voblerių, nors vis dėlto mažesni viliokliai yra geriau.
Faktas, kad tokie masalo traukimai gali pareikalauti „aukų“, kadangi vanduo drumstas ir žolynai nedygsta lygia eile, bet jei jau nori kažką sužvejoti – tenka rizikuoti.
Kita dalis lydekų nutolsta nuo krantų, netgi pasiduoda upės vidurio link, tačiau laikosi ne pačioje stipriausioje tėkmėje. Dabar visos anksčiau minėtos vietos už salų, stambių akmenų, tolyn ir gilyn nutįsusių vandenžolių plotų gali būti itin sėkmingos spiningautojui, kuris tikėsis stambesnės lydekos.
Gana įdomu tai, kad tokiomis sąlygomis aštriadantės plėšrūnės mielai čiumpa mažus voblerius, kurie joms patinka ir karštymečiu, kai nusistovi šilti bei sausi orai. Spėju, kad lydekos dabar be vargo pasigauna smulkaus ir žioplo mailiaus, o nedideli masalai tarsi atitinka aukų standartus, nes kito paaiškinimo neturiu.
Visgi specialiai lydekų mažais vobleriais negaudau, nebent užsikabina kokia atsitiktinė. Bet ir nesirenku labai didelių modelių, lieku ištikimas klasikiniams 7 cm, bet veikiau renkuosi vos mažesnį nei didesnį šios rūšies masalą.
Po smarkaus lietaus suaktyvėja ešeriai. Kimba jie dabar be jokių problemų, nes išlenda iš visų užkaborių, slėptuvių ir pasislenka toliau nuo kranto. Vėl paradoksas, nes mailius sulenda į žoles. Veikiausiai ešeriai daugiau nei kitos žuvys nemėgsta drumsto vandens, todėl pasirenka „sveikesnes“, tačiau ne „sotesnes“ vietas.
Labai daug šių plėšrūnų susirenka ties buvusiomis sekliomis rėvomis, jie nebijo pagreitėjusios tėkmės, nors stengiasi laikytis už akmenų, kokių nors dugno pakilimų. Tačiau masalus atakuoja ir viduriniuose vandens sluoksniuose, ir net dažniau nei prie pat dugno. Griebia kartais neįprastai stambius ir tai gana keista, nes lydekos elgiasi priešingai. Nors ir šiaip jau ešeriai nevengia „pasikabinti“ ant sau lygaus voblerio trišakių, bet dabar tai pasitaiko ypač dažnai.
Vėlgi, kaip ir gundydamas lydekas, aš ešerius vilioju jiems įprastesnio dydžio vobleriais arba sukriukėmis, tiesiog paminėjau tendenciją apie šių plėšrūnų norą apžioti stambesnį kąsnį.
Sterkus tokios sąlygos taip pat nuteikia pozityviai. Nors jie ir šiaip jau nebijo drumsto vandens, bet plaukti į drumzles nesiveržia, dažniausiai kimba panašiose vietose, kur ir ešeriai – pramaišiui vieni plėšrūnai su kitais čiumpa voblerius arba guminukus, neretai netgi tuos pačius.
Salačiai po stipraus lietaus dingsta nuo krantų, nors jie ir tokiu metų laiku bet kokiu atveju laikosi arčiau upės vidurio.
Žinau tokį upės ruožą šalia nuožulnaus kranto, visas apaugęs nendrėmis, dugnas akmenuotas, bet užneštas riebaus dumblo sluoksniu. Tai didelė sekloka upės įlanka, o priešais ją – lygaus molėto kranto atkarpa. Kai praslenka liūtis, įlanką užpila rudo vandens srautai, kurie apsemia visą nendryną. Esant normalioms sąlygoms čia galima spiningu pagauti pačių įvairiausių plėšrūnių. Po lietaus dauguma žuvų susirenka ties drumsto ir skaidresnio vandens riba.
Kadangi daugmaž orientuojuosi, kur žuvys kimba, pažiūrėjus nuo netoliese esančio tilto puikiai matyti, kad būtent taip ir yra, nes rudas vanduo aiškaus pločio juosta juda išilgai kranto. Tačiau tos mano išvados nesiremia vien šiuo pavyzdžiu, paprasčiausiai jis yra klasikinis tokiomis sąlygomis.
Tiesą sakant, aš vis kalbu apie spiningavimą, bet ne velkiavimą. Regis, koks skirtumas. O skirtumas yra didelis, kadangi velkiaujant upėse masalai traukiami prieš tėkmę arba pasroviui. Spiningaujant nuo kranto yra galimybė pasirinkti traukimo kampą. Tad velkiauti staiga pakilus po liūčių vandeniui, pasakysiu tiesiai šviesiai – „savižudybė“.
Tikriausiai rašinys būtų ne visai išbaigtas, jei nepaminėčiau masalų. Šįsyk nevardysiu kibiausių mano nuomone vilioklių modelių, bet akcentuosiu jų spalvinius variantus. Bent kelis matėte skaitydami straipsnį, juos specialiai įkėliau. Sukriukės bei platesniais liežuvėliais vobleriai skleidžia stipresnius povandeninius virpesius, o tokiomis sąlygomis tai yra privalumas.
Kada vanduo drumstas, aš dažnai renkuosi ryškesnius (dominuoja žali, salotiniai geltonis atspalviai), baltašonius voblerius, kas irgi yra visai natūralu. Dabar tinka ir blizgūs modeliai, nors nesu įvairių dabar madingų hologramų šalininkas, jas paprastai „prigesinu“ bespalviu lakų arba tokį masalą tiesiog perdažau. Tačiau vieną kitą pasilieku būtent šiam atvejui.
Sukriukės taip pat geriau baltu metalu tviskančios, nesvarbu, kad diena saulėta. Įvairios ryškia emale padengtos šios rūšies blizgės bus kibesnės nei blankios arba tamsinto metalo lapeliais. Bet veikiausiai tai ir patys žinote...
Romualdas Žilinskas
