Kai užšąla Kauno marios...

Atėjus žiemai poledinės žūklės mėgėjams tame dideliame ledu padengtame telkinyje atsiveria galimybės išbandyti praktiškai visus mums žinomus šaltajam sezonui būdingus žūklės būdus. Apie visus juos nekalbėsiu, bet kai kurios nuorodos, pastabos, pastebėjimai šiame straipsnyje bent jau pradedantiesiems meškeriotojams arba atvykėliams iš kitų miestų, rajonų, manau, tikrai pravers.

Apie marių ledą

Kokia bebūtų žiema, bet Kauno marios užšąla visada. Net ir šįmet, kada iki sausio pradžios žiemos praktiškai nebuvo ir trumpam susidaręs ledas atšusdavo taip, kad iš tiesų pavojinga ant jo lipti, o pakraščiuose telkšojo vanduo arba buvo plona lūžinėjanti pluta. Visgi toliau nuo kranto marios stingo ir dabar čia galima drąsiai žvejoti.

Įtakos susidaryti ledui Kauno mariose labai daug dėl turbinų darbo nuolat kilnojamas vandens lygis. Žiemos pradžioje arba esant šiltesnei žiemai netoli marių vidurio susidariusi storesnė ledo pluta tai pakyla, tai nusileidžia kartu su vandeniu, bet ji praktiškai netrūkinėja. Tačiau esantis pakraščiuose plonesnis ledas nuolat skyla, atsiveria properšos, taip pat silpnas ledas būna ties vaga.

Menu žiemas, kai jau lapkričio pabaigoje lipdavom marių plutos ir tada tikrai ledą galima buvo vadinti „pirmuoju“, o ir žuvys kibdavo puikiai. Bet net ir esant šiltoms žiemoms, vėlyvam ledui iš Kauno marių namo retai kada tenka grįžti tuščiomis. Vėlgi, lyginant tai, kas buvo prieš kokius du dešimtmečius ir dabartį, galima matyti tam tikrų skirtumų, kas liečia žuvų kibimą šaltuoju metų laiku. Faktas, kad laimikius lemia ne tiek oras, o veikiau žuvies gausa ir jų rūšinė sudėtis.

Jei anksčiau Kauno mariose žuvų pagaudavom tikrai daug, tai prieš tuos minėtus du dešimtmečius (na, gal kažkiek vėliau) pradėjo jaustis, kad laimikių ima mažėti. Bet pastaruosius kelis metus žuvys vėl tarsi atsigavo.

Žodžiu, buvo savotiškas kibimo štilius ir ką nors „apčiuopiamiau“ sumeškeriodavo tik tie, kurie Kauno mariose žuvauja daug metų ir puikiai perpratę telkinio specifiką. Dabar vėl galima čia pažvejoti visai neprastai ir mažiau patyrusiems meškeriotojams, jei ne dažni atodrėkiai ir vis atitirpinėjantis pakraščiuose ledas. Mano akimis, pastaraisiais sezonais žvejų Kauno mariose žiemą mažiau, nei būdavo senais gerais laikais, veikiausiai turi įtakos ir šiltos žiemos, ir tas buvęs kibimo štilius.

Grįžtant prie Kauno marių užšalimo, reikėtų pasakyti, kad bet kokią žiemą marios tinkama vaikščioti pluta pasidengia ne iš karto. Kas iš to, kad vizualiai visas telkinys padengtas ledu, tačiau jis ne visur vienodai tvirtas ir lipti ant ledo pavojinga. Gerai, kad prie Kauno yra didžiosios marių įlankos: Biliūno, Žiegždrių ir kt. Čia pakankamo storio ledas susiformuoja gana greitai ir žvejai turi galimybę anksti pradėti poledinės žūklės sezoną. Tačiau, kaip minėjau, ties vaga marios dar ilgokai būna neužšalusios – ledas yra, bet jis netvirtas.

Įlankose dažniausiai žvejojama be ypatingų pagudravimų – paprasčiausiai įleidžiama avižėlė ar kabliukų sistemėlė su plūdele į išgręžtą eketę ir laukiama, kol žuvis užkibs. Tai toks stacionarus ir nuobodokas žūklės stilius, dažniausiai naudojamas vyresnio amžiaus meškeriotojų. Kimba dažniausiai kuojos, karšiukai, plakiai, kartais ir ešeriai.

Kadangi prie Kauno yra dar vienas vandens telkinys, kuris žiemą, o ypač jos pradžioje pritraukia tuntus meškeriotojų, nes ten žuvys kimba itin gerai, Kauno marių pirmąjį ledą neretai pražiopsau – poledinę žūklę pradedu Nevėžyje. Kaip bebūtų, tačiau upėje žvejyba įdomesnė ir rezultatyvesnė.

Nevėžyje geras kibimas tęsiasi maždaug dvi pirmąsias savaites jam užšalus, o tada bandau sėkmę ir Kauno mariose, kadangi jau tampa įmanoma meškerioti nuo ledo ir ties marių vaga. Nors iš tiesų reikėtų rašyti būtuoju laiku, nes dabar tikrai taip nelakstau į žūklę, kaip tai buvo anksčiau – spaudžia darbai, visokie reikalai, o galiausiai – nė vienas nejaunėjam...

Geriau karpines žuvis nei ešerius

Veikiausiai dėl tų minėtų priežasčių mano žvejybinis stilius pastaraisiais metais apskritai gerokai pakito. Tarkim, spiningaujant vis dažniau pasirenku velkę, nei masalų mėtymą užsiinkaravus. Jei dar visai neseniai darydavau savaitgalines išvykas, tarkim, prie Nemuno dambų, kur tekdavo krūmais apžėlusiais krantais nukulniuoti, o dalį kelio dar ir bristi, tai dabar renkuosi žūklę tame pačiame Nemune arba Neryje arčiau namų, spiningą mėtau ne ištisą dieną. Netgi meškeriodamas gyvu masalu veikiau imsiu dugninę arba pasijaukinęs patogiai atsisėsiu krante su palaidyne, nei vaikščiosiu, braidžiosiu ir leisiu plūdę pasroviui tikėdamasis šapalų, meknių...

Žieminėje žūklėje nutiko irgi kažkas panašaus. Kadangi kalbu apie Kauno marias, tai ir pavyzdys iš žūklės tame vandens telkinyje.

Kažkada mariose itin dažnai gaudydavau „velniais“, bet dabar jais žvejoju vis rečiau. Kaip ir blizgėmis, nors gaudant šiais masalais arba švytuoklėmis kituose vandens telkiniuose vis dar tenka gerokai padirbėti – priverčia vietinės žūklės sąlygos, o ir darbas toks...

Kauno mariose jau keletą sezonų dažniausiai meškerioju avižėlėmis, tai tartum savotiškas grįžimas atgal. Kita vertus, šitoks žuvų viliojimas mariose man atrodo šiuo metu pats perspektyviausias. Galbūt todėl, jog gerokai pakito marių žvynuotųjų rūšinė sudėtis ir tai matosi pagal žvejų laimikius.

Kažkada čia pagauti taisyklėse numatytą ešerių (ne ešeriukų) normą buvo įmanoma per pusdienį ir, esant dideliam žuvų aktyvumui, neretas meškeriotojas tai sugebėdavo. Tada ir „velniai“ arba blizgės buvo populiarūs masalai. Dabar rainuotųjų plėšrūnų užkimba vis mažiau, jie smulkesni, tad racionaliau žvejoti „baltą“ žuvį, kurios ištekliai Kauno mariose ne taip sumažėję, o pastaruoju metu netgi didėja. Aišku, didelių karšių čia trūkumas, bet kuojų, plakių arba mažesnių, o tokius laikau iki kilogramo svorio, karšiukų vis dar galima pagauti gana daug.

Kita vertus, ešerių žūklė yra nuolatinis ekečių gręžimas – eini ir gręži, eini ir gręži, o po pusdienio jau kojų nepavelki. Ypač pavargsti žvejodamas velniuku. O kada ešerių vis mažėja, tai ir skylių tenka išgręžti vis daugiau, tad verčiau jau kuojas su plakiais gaudyti arba gerai pasijaukinus laukti karšių kibimo.

Nereikia galvoti, jog „baltą“ žuvį aptiksi vos išsigręžęs pirmą eketę. Tokioje žūklėje irgi prisieina grąžtu pasidarbuoti. Bet, lyginant su ešerių paieška, tai yra menkniekis, nes norint pagauti tikrai daug rainuotųjų plėšrūnų, reiškia „išbirbinti“ lede šimtą ar daugiau skylių. Ir tokiu atvejų aštrūs, lengvi grąžtai labai praverčia, kadangi juos tenka tampytis su savimi, o ir gręžimas atima nemažai jėgų.

Karpinės Kauno marių žuvys žiemą dažniausiai laikosi ties vaga, tai reiškia, kad plauko srovėje. Tos tėkmės stiprumas priklauso nuo HE turbinų darbo režimo, todėl jis nuolatos kinta. Tai sąlygoja ir avižėlių pasirinkimą, kadangi neretai aš gaudau jas pamažu plukdydamas pasroviui, bet taip, kad masalas liestų dugną. Tuo pat metu avižėlę dar ir virpinu. Bendrais bruožais papasakosiu, kaip tai daroma. Na, bent jau užvesiu ant „kelio“, o kur toliau eiti – pasirinksite patys.

Našiausias būdas pagauti marių žuvį

Apie optimalų virpinimo stilių nekalbėsiu, nepykite, nes sugaišau ne vieną sezoną, kol jį pats perpratau, atidirbau. Kita vertus, daug kas priklausys nuo avižėlės, todėl siūlau patiems paeksperimentuoti su savo masalais. Tačiau galiu pasakyti, kad kibimo intensyvumas yra tiesiogiai susijęs su teisingu avižėlės masės parinkimu ir žvejo sugebėjimu išgauti patrauklius masalo judesius.

Jei tinkamą avižėlę meškeriotojai gali tiesiog „nusižiūrėti“ iš kitų tuo metu sėkmingai gaudančių žvejų, tai tinkamai ją virpinti – tikrai išsyk nepavyks. Netgi šalia stovint ir įdėmiai žiūrint ką daro patyręs žvejys, kokie jo rankų judesiai, vargu ar ką nors suprasite, nes čia yra savų niuansų, kurių pastebėti praktiškai neįmanoma.

Aš porą sezonų tik palaipsniui gerinau žūklės rezultatus, kol trečiais metais išmokau tinkamai valdyti masalą. Draugui buvo lygiai tas pats, o gal sekėsi ir dar prasčiau. Beje, su mumis dažnai žvejodavo tikrai patyręs Kauno marių „vilkas“, nieko neslėpdamas aiškindavo, kaip reikia žaisti avižėle. Bet bičiulis gal porą metų nepagaudavo nieko arba sužvejodavo, lyginant su tais, kurie perpratę visus virpinimo niuansus, tik labai menką laimikį.

Beje, toks žaidimas avižėle yra efektyvus visuose telkiniuose, kur yra bent menkiausia tėkmė. Stovinčiame vandenyje mano naudojamas virpinimo stilius nebūna pranašesnis už kitus, bet, nors ir paradoksalu, ežere arba upių įlankose pagauti žuvį yra lengviau nei tėkmėje.

Kauno marių srovėje masalas savotiškai šokdinamas – atleidi valą ir jauti ar avižėlė pasiekė dugną, ar dar vis plevena virš jo. Jei masalas stuktelėjo į gruntą, imi juo žaisti. Kada tame plotelyje nekimba, pakeli avižėlę kiek aukščiau ir tėkmė ją paneša tolyn. Vėl stengiesi pajausti dugną. Kada tik avižėlė jį paliečia, pradedi virpinti...

Iki begalybės negali nuplukdyti avižėlės, nes trukdys eketės kraštai, o be to kuo toliau ji bus nuplaukusi, tuo sunkiau skęs iki dugno ir vis prasčiau su masalu jausite kontaktą. 7–8 m gylyje paprastai avižėlę nuplukdau iki 10 m nuo eketės – toliau jau tampa sudėtinga. Įdomu tai, kad mažesnėje tėkmėje būna žymiai silpnesnis kibimas, nors žaisti su avižėle tada paprasčiau.

Marių tėkmėje žuvis gaudau dažniausiai tik nuo dugno, bet pasitaikė vieni metai, kada žvynuotosios kibo vos ne viduriniuose vandens sluoksniuose. Kodėl tą sezoną atsitiko tokia išimtis – net nežinau. Tiesa, labai retai, tačiau tokių „nukrypimų nuo normos“ pasitaiko kasmet.

Galbūt iš mano pasakojimo susidarys įspūdis, kad pradedančiajam žvejui arba niekada čia nežuvavusiam meškeriotojui nė neverta bandyti laimės, nes vis tiek nieko nepagaus. Ne, taip veikiausiai nebus, o jei žuvys aktyvios – sužvejos pakankamai. Aišku, nesulyginsi su laimikiais tų, kurie Kauno mariose žūklauja daugelį sezonų.

Visiškai kitaip žuvys elgiasi marių įlankose. Čia jos sunkiai prognozuojamos ir kibimo gali tikėtis pakėlęs avižėlę net kelis metrus nuo dugno. Kai ieškai, kur žvynuotosios maitinasi, tenka ranką kelti net virš galvos, keletą kartų prisiėjo net stotis ant dėžės ir tempti valą aukštyn kiek tik įmanoma. Šalia sėdintys žvejai stebėjo išsižioję: ką mes ten su draugu išdarinėjam?..

Kada surandi vandens sluoksnį, kur maitinasi žuvys, tada jau viskas yra paprasta – fiksuoji valo atkarpą ir gaudai. Visgi didžioji dauguma kibimų būna palei dugną ir tik pavasariui artėjant žvynuotosios vis dažniau ima kilti arčiau ledo.

Kauno marių vėjai ir „kolūkiai“

Žuvaujantys ant ledo žvejai neretai keiksnoja smarkų vėją. Kauno marių plotas didelis, nutolsti nuo kranto skardžių vėjuotą dieną, jauti, kad gūsiai tokie stiprūs, jog gali net dėžę lygiu ledu pastumti, žodžiu, šiame vandens telkinyje tai ypač juntama.

Gaudant su neinercinėmis ritėmis vėjas mažiau trukdo žvejoti. Tačiau minėti Kauno marių „vilkai“ dar ir dabar dažniau renkasi paprastas inercines rites. Ir ne įprotyje čia esmė, o tame, kad meškerėlė su paprasta rite yra daug jautresnė, o ir malonumas traukti 0,12 mm storio valu daugiau nei kilogramą sveriantį karšį – gerokai didesnis. Beje, toks monofilamentinės gijos diametras laikomas optimaliausiu meškeriojant aprašytu žūklės būdu Kauno mariose.

Kita vertus, neinercinė ritelė turi vieną esminį privalumą (jaučiu, kad visai ne apie tai pagalvojote), kadangi gaudant su ja galima... slėptis nuo šalia esančio žvejų „kolūkio“. Su neinercine ramiai sau išsitraukei užkibusią net stambesnę žuvį ir tolėliau sėdintys meškeriotojai to nepamatys. Kada žvejoji paprasta rite, tenka atlikti plačius rankų judesius traukiant užkibusį laimikį ir žvejai kaip mat suuodžia, jog radai žuvų būrį. Tada prasideda...

Žiūrėk, vienas meškeriotojas pasislinko arčiau, kitas sėlina šalimais eketę išsigręžti ir po pusvalandžio pajunti, kad esi iš visų pusių apgultas žvejų. Negaila, kad jie irgi kažką pagaus, bet paprastai taip nenutinka – „birbindami“ naujas eketes neseniai atėjusieji išbaido rastąjį kuojų ar karšių būrelį ir tada nepagauni nei tu, nei jie.

Nesu nusiteikęs prieš jaukinimą žiemą, bet Kauno mariose, kai gaudai tėkmėje, joks prievilas neįtakoja žuvų kibimo – tokia čia žūklės specifika.

Kitaip elgiuosi, kada žvejoju karšius avižėlėmis praktiškai jų nejudindamas. Tai yra visiškai priešingas gaudymo būdas aprašytam, jis labiau primena žūklę su plūdelėmis, kas Kauno mariose irgi vis dar vyresnio amžiaus žvejų tarpe yra populiaru. Dabar jau prievilą į eketes pilu visada.

Kauno marių karšiai laikosi ties vagos šlaitais. Netgi ne ties šlaitais, o veikiau – vagoje prisiglaudžia prie povandeninių skardžių kraštų, plauko apatinėje jų dalyje. Šios žuvys labai aktyviai nelaksto, tad tenka jų ieškoti. Paprastai randi tos dienos karšių „ganyklas“ kas porą kilometrų ar mažesniu nuotoliu 6–8 m ar net iki 10 m gelmėje. Čia viskas priklauso nuo vagos gylio, nes ji nėra vienoda visose mariose. Esmė – surasti šlaito žemiausią dalį, prie kurios karšiai ir glausis.

Visgi tai ne geležinė taisyklė, o veikiau tikimybė sulaukti stabilaus šių žuvų kibimo, kadangi karšiai kartais pasklinda po visą vagą ir pagauti jų galima net jos viduryje. Taip pat įtakos turi ir metų laikas, nes įpusėjus žiemai karšiai stengiasi leistis žemiau, o pavasarėjant – vėl „kopia“ šlaitais į mažesnius gylius.

Kai kas mariose žvejoja žuvų ieškodamas echolotu. Bandžiau, bet greitai tos minties atsisakiau. Priežastis jau minėta – echolotas yra kitų žvejų masinimo įrankis. Dabar šiuos prietaisus turi dauguma meškeriotojų, bet tingi juos tąsytis. Tačiau labai akylai seka tą, kuris visgi ryžosi echolotą atsinešti ant ledo. Jei toks žvejys ilgiau užtruko prie eketės, neabejoju, kad greitai sulauks „svečių“, kadangi kiti meškeriotojai nuspręs, kad prietaiso savininkas rado žuvų būrį, antraip kokio galo jis taip ilgai sėdi vienoje vietoje?

Pastebėjau, kad jei žuvų yra, jos aktyvios, tai vis tiek surasi kur žvynuotąsias gaudyti. Žiemą į žūklę vienas beveik niekada nevažiuoju, susidaro trijų-keturių draugų būrelis. Pasiskleidžiame grandinėle ir einam ledu gręžiodami eketes. Kuris pirmas aptinka žuvų susitelkimo vietą, tas skambina mobiliuoju telefonu likusiems.

Tinkama avižėlė – vienas iš sėkmės garantų

Kiek ir kokių avižėlių esu išbandęs Kauno mariose, tikriausiai būtų sunku ir suskaičiuoti, bet galiausiai grįžau prie klasikos. Turiu omenyje lašo bei šratelio formos volframinius masaliukus. Gaudant taip, kaip pasakojau, reikalingas nedidelis, tačiau sunkus masalas, kuris kuo mažiau priešintųsi srovei, tad minėtų formų avižėlės tam geriausiai ir tinka. Galima bandyti, tarkim, kokią nors „skruzdėlytę“ ar panašią, tačiau ji iš principo yra to paties „lašo“ variacija. Aš taip vertinu, kuomet gaudau tėkmėje atleisdamas masalą tolyn nuo savęs, nes stovinčiame vandenyje, suprantama, kad ir masalas animuoja kitaip.

Per daug metų žvejodamas mariose jau turiu susidaręs tam tikrą avižėlių spalvų pirmumą, t. y. žinau tas, kuriomis gaudant galima tikėtis stabiliausio kibimo. Jomis dažniausiai ir pradedu žūklę.

Tame neoficialiame sąraše pirmu numeriu įvardyčiau šlapio asfalto spalvos avižėles. Geros yra švino atspalvio arba juodos avižėlės. Sidabrinės – taip pat neprastos, tačiau tokiomis žuvys labiau domisi artėjant pavasariui. Irgi prie stabiliai gundančių žuvis priskirčiau vario spalvos avižėles bei tamsiai geltonus masalus.

Sunkiausia rasti parduotuvėse tinkamos formos bei svorio juodų avižėlių. Jas dažnai dažau spiritiniu rašikliu. Tačiau kontaktuodamos su kietu dugnu tokios avižėlės gana greitai apsidaužo ir iš juodų tampa margomis. Todėl bemeškeriodamas jas pastoviai vis perdažau. Nors būna atvejų, kuomet žuvys, o ypač karšiai, nori būtent tų „apdaužytų“ avižėlių, todėl bent vieną margą derėtų pasilikti atsargai.

Pavyzdžiuose, kurie „nepririšti“ prie teksto, galite matyti keletą populiariausių Kauno mariose modelių. Specialiai dėjau tuos, kuriuos galite įsigyti žūklės parduotuvėse, nes kas iš to, jei įkelsiu savo dažytas (kaip juoda spalva atrodo gal nereikia rodyti?) ar nedažytas, bet pirktas kažkada, ir jų niekur negausite. Kita vertus, čia tos pačios klasikinės avižėlės, kuriomis ir kituose vandens telkiniuose meškerioja praktiškai visi žvejai. O gal ne visi?

 Galima nepatingėti ir namuose pasidaryti ilgiau juodą dažą išlaikančių avižėlių. Imi laką ir juo aptepi masalą, o vandeniui atspariu markeriu spalvini dar neišdžiūvusius masalus. Bet ir po tokios procedūros juoda spalva po kurio laiko nusitrina. Paradoksas, tačiau žūklės prekių parduotuvėse tinkamų avižėlių (turiu omenyje ir formą, ir spalvą, ir geros kokybės kabliukus) – tikrai nedidelis pasirinkimo, nors lentynos, atrodo, tiesiog lūžta nuo žieminei žūklei skirtų masalų.

Visada žvejoju tik viena avižėle. Esu, suprantama, išbandęs sistemėles su pavadėliais ir papildomais kabliukais, taip pat dviejų avižėlių sistemėles ir pan., tačiau Kauno mariose jos man nepasiteisino – vienos trukdo traukti iš eketės užkibusį laimikį, nes kabinasi už ledo kraštų, kitos išbalansuoja pagrindinės avižėlės darbą, per daug priešinasi tėkmei, todėl žuvų vargu ar daugiau sužvejoji. Juolab, kad pavasariop marių tėkmė ima nešti pernykščių vandenžolių likučius ir įvairios sistemėlės tik labiau gaudo plaukiantį šlamštą. Kituose vandens telkiniuose yra kitaip, bet aš juk kalbu apie marias.

Gundant tokiu būdu „baltą“ žuvį kartais užkimba ir kas nors egzotiškesnio. Man ar draugams tai nutinka kasmet. Žiūrėk, kas nors sužvejoja nemenką lydeką arba sterką.

Tiesa, pamiršau paminėti, kad taip žuvaujant užkimba nemažai žiobrių ir kasmet vis daugiau, vis stambesnių. Žinoma, jei „stambiomis“ galima vadinti poros šimtų gramų šios rūšies žuvis. Tačiau tai vietinė Kauno marių populiacija, tie žiobriai juk nemigruoja ir todėl maksimalių savo dydžių nepasiekia. Smagu, kad ir tokiomis sąlygomis jie, lyginant su ankstesniais metais „ūgtelėjo“. Ar man tik taip atrodo?..

Romualdas Žilinskas