Jei sausį smarkiai atšyla. Spiningavimas

Tokios yra šių metų sausio vidurio realijos, nors gruodžio pradžia buvo panaši į tikrą žiemą. Užuojauta poledinės žūklės fanatikams. Bet gamta yra gamta ir prieš vėją nepapūsi.

Kai gamtoje suirutė



Įsivaizduokite, kad saldžiai miegate. Neseniai užsnūdote ir sapnuojate gražų sapną. Staiga vidurnakty kažkas sujaukia jūsų butą, išverčia iš lovos ir nebeleidžia atsigulti. Reakcija, suprantama, bus atitinkama, nes organizmas reikalauja poilsio, bet pyktis veržiasi per kraštus, esate pasimetęs, ne savo „rogėse“, žodžiu, būsena ir prasta, ir neįprasta.

Žuvims tas pats – išsimušusios iš „ritmo“ jos kurį laiką stengiasi susivokti, kas čia vyksta ir kodėl vietoje galimybės ežero ar upės duobėje pasnūduriuoti, dabar jos priverstos nubusti. O jei jau nubudo, tuomet tenka ką nors ir užkrimsti, kadangi nei žmonės, nei žuvys miegodami nesimaitina.

Nemanau, kad tokiu atveju jūs pultumėte kepti blynų ar gamintis cepelinų, veikiausiai atsidarytumėte šaldytuvą ir užkąstumėte, kas po ranka pakliuvo. Aišku, apetitas būtų tikrai ne idealus, nes kūnui labiau reikia miego, bet ne maisto.

Žuvims situacija identiška, tačiau jos šaldytuvų neturi ir maisto atsargų tokiems atvejams nepasiruošusios. Kita vertus, ten, kur jos susibūriavusios miegojo, vargu ar yra daug ko nors ėdamo, tad nori to ar ne, teks palikti gelmes ir plaukti pasiieškoti ką nors kramtomo į seklesnes vietas.

Upėse dar blogiau, kadangi ištvinęs vanduo pagreitino tėkmę, žvynuotosios mieguistos ir tam nepasiruošusios, tad jos plaukia į ramius užutekius, spaudžiasi prie dugno. Kaip ir sakiau, apetitas prastas, dabar žuvys nori labiau ramybės, bet ne skrandį prikimšti, tai ne pavasariniai polaidžiai prieš nerštą, visgi organizmas reikalauja bent minimalaus kalorijų kiekio.

Beje, nerštą paminėjau ne šiaip sau, nes žuvys tarsi užkoduotos esant panašioms sąlygoms ieškotis nerštaviečių, galbūt migruoti, jų kūnuose vyksta procesai, kurie skatina pasiruošimą daugintis, tačiau jie – tik daliniai. Vaizdžiai kalbant, jei jau lyginau su žmogumi, – lyg ir noriu, lyg ir ne, lyg ir galėčiau, tačiau nepajėgiu, nėra nuotaikos...

Kuo menkesnio išsivystymo lygio gyvūnai, o žuvys veikiausiai būtų kažkur žemiau vidurinės pakopos, tuo sunkiau jie prisitaiko prie tokių gamtinių anomalijų. Apie žvynuotųjų maistą nė nekalbu, nes įvairiems vėžiagyviams, vabzdžiams ir kitiems smulkiems gyviams nupasakotos perturbacijos gali turėti itin skaudžių pasekmių. Trumpiau tariant – gamtinė suirutė.

Jei atvirai, tokių žiemų savo gyvenime menu gal dvi ar tris. Būdavo atšilimų, užsitęsusių atodrėkių, tačiau tokių ilgų ir pačiame viduržiemyje – tikrai labai reta, juolab lyja, lyja, lyja...

Bet gal užteks aimanuoti ir visiškai nenoriu kalbėti apie klimato kaitą. Geriau pamąstom, ką gali žvejys „išspausti“ iš tokios situacijos, nes sėdėti namuose ir klausytis lietvamzdžių teškenimo tampa tiesiog nepakeliama, tai kone depresinė būsena.

Kodėl prastai kimba lašišos



Yra du variantai. Vienas bandyti laimę spiningu, o kitas – Fortūną erzinti plūdine meškere. Su spiningais besiblaškančių paupiuose dabar pakankamai daug, nes nuo sausio 1 d. žvejai turi galimybę ne tik gaudyti, tačiau ir įsigiję licencijas imti lašišas bei šlakius. Ima ar neima, čia jau ne mano bėdos, tačiau po neršto nusistekenusios lašišažuvės vargu ar savo kulinarinėmis savybėmis primena karališkų žuvų skonį.

Begaudant kilmingas žuvis užkimba ir ne tokių kilmingų. Dažniausiai tai būna stambūs šapalai, kurie žiemą upėse nemiegotų bet kokiu atveju, tačiau dabar jie tampa lengviau sumeškeriojami. Arba salačiai. Jei pastarieji masalą čiumpa toliau nuo kranto, praktiškai lašišinėse vietose, tai šapalai į upės vidurį nelenda, jie veikiau laikosi ties apsemtų žolių juostomis, kur tėkmė lėtesnė, gali būti grįžtamosios srovės, dugno pakopos.

Kodėl tokiu metų laiku retai pagaunamos meknės? Paprastai šios žuvys suaktyvėja pavasariop, dabar dar jos pernelyg vangios, net jei ir gamtinės sąlygos susidaro tokios, kokias aš „nupiešiau“ šiame rašinyje, ir kokias dar aiškiau galite pamatyti pro savo langą.

Nors meknes daug kas (aš irgi, beje) lygina su šapalais, tačiau yra vienas esminis skirtumas – tokie palyginimai galimi šiltesniu metų laiku. Meknės gerokai daugiau suvartoja augalinės kilmės maisto nei šapalai, tad žiemą jos būna vangesnės. Šapalą dabar geriau jau lyginti su lydeka, turint omenyje jo plėšrumą ir prioritetinį maistą.

Pasitaiko, kad voblerį (praktiškai tik tokiais masalais dabar gundomos iš upių aukštupių besileidžiančios lašišažuvės) čiumpa lydekos. Tačiau tai – retoki atvejai, nors belašišaujant rudenį lydekų pagaunama gerokai daugiau. Vienas iš veiksnių, kodėl taip nutinka, nes gaudoma vobleriais, kurie yra specifinių spalvų ir aštriadantėms plėšrūnėms jie ne visada „prilimpa“.

Kita vertus, yra ir kita priežastis. Lydekos upėse gana anksti neršia, dabar jos stengiasi būti ten, kur ramiau ir giliau, kaupia jėgas prieš „vestuves“, o tokios vietos ne visada sutampa su potencialiais lašišų bei šlakių žūklės plotais. Lydekų galima pagauti ir tikrai daug, tačiau reikėtų „nusitaikyti“ būtent į šį laimikį. Bet tokių „taikytojų“ bus 1:100, jei lyginsime su norinčiais sugundyti lašišas arba šlakius. Kalbu apie esamą metų laiką.

Gal veikiau norinčių pagauti tik šlakį, kadangi bent jau pirmosios po naujametinės dienos buvo vaisingos būtent šių žuvų laimikiais. Ir vėl nieko nuostabaus. Paaiškinsiu.

Lašišos po neršto išsyk mauna į jūrą, praktiškai neatsisukdamos. Be to jos nesimaitina, nei prieš nerštą, nei po jo gėlame vandenyje, o masalus, kaip žinote, upėse atakuoja skatinamos instinkto. Išsireiškus populiariai – tas vilioklis yra būsimas ikrų ėdikas ir reikia jam nusukti sprandą. Gal nesiplėsiu apie tai, apie ką jau esu rašęs ne sykį, ką puikiai žino lašišautojai.

Visiškai kitaip elgiasi šlakiai. Jie nieko prieš užkąsti net kildami į nerštavietes. Po to, kai išberia ikrus, gana greitai „atsipaipalioja“ ir vėl nori ėsti. Jei plaukia į jūrą – labai neskuba. Kartais pakeliui upėse pasigano net iki balandžio mėnesio. Ir, atkreipkite dėmesį, pasakiau „jei“, kadangi ne visi išplaukia į Baltiją, kiti lieka iki sekančio neršto.

Todėl po Naujųjų metų ir pakliūva daug dažniau šlakiai ir labai retai kokia užsilikusi, nes veikiausiai iš toli vis dar migruojanti atgal į jūrą lašiša. Beje, Nemune ją pagauti bus daugiau galimybių nei mažesnėje upėje ir tai visiškai logiška. Metai metams nelygu, bet, jei vertinsime apskritai, nutinka būtent taip.

Šitas mano straipsnis – ne apie lašišažuvių žvejybą. Tiksliau, tai būtų savotiška apžvalga, kas nutinka tada, kai gaudomos šios žuvys, ir kokios kitos žvynuotosios tuomet užkimba. Todėl apie konkrečius masalus nekalbėsiu.

Nors nesusilaikysiu... Dabar siūlomi vobleriai bus agresyvoki, ryškūs, dominuoja geltona, salotinė, oranžinė, balta ir tų spalvų deriniai.

Apie drumzles, žoles ir svogūnus



Kita rašinio esmė – nereikia stresuoti, jei negali gaudyti nuo ledo, imk spiningą ir eik prie upės. Jei labai pasistengsi – be laimikio neliksi.

Taip, sąlygos žūklei sudėtingos. Visada geriau pagausi, jei vanduo bus skaidresnis. Deja, lyja, lyja ir dar kartą lyja, tad vanduo tikrai ne šaltinio skaidrumo. Bet ir ne visiška „kakava“, tarkim, Neryje ar Šventojoje, nes šios upės pakankamai greitai prasivalo nuo drumzlių. Juo labiau, kai vanduo yra šaltas.

Lygiai taip pat yra ir su vandens nešamomis įvairiomis supuvusiomis žolėmis – upė tai senka, tai kyla, tai lyja, tai šlapdriba drebia, tai lengvas šaltis spusteli ir valandai saulė šypteli. Todėl vieną dieną visoks šlamštas labiau kabinasi už voblerių, kitą dieną – ne taip smarkiai.

Bet yra ir kitų nesklandumų. Jei gnybteli šaltukas – tuojau vėl pradeda plaukti ižas, kuris trukdo spiningauti. Dabar sąlygos tokios, kad kol neatėjai prie vandens, negali suprasti ar įmanoma bus žvejoti spiningu.

Dar viena problema – tinkama žvejo apranga tokiomis meteorologinėmis sąlygomis. Kada oro temperatūra per pusdienį gali kilti ar kristi penkiolika termometro padalų nuo „minusinės“ iki „pliusinės“ arba atvirkščiai, labai sudėtinga nesušalti arba nesuprakaituoti. Kiek pastebėjau, dauguma spiningautojų aunasi neoprenines bridkelnes, kadangi jos labiau sulaiko šaltį. Bet taip pat „sėkmingai“ tokios bridkelnės ir nepraleidžia prakaito.

Kada žuvauji įsibridęs, mažai vaikštinėji, tuomet šis pasirinkimas yra idealus. Tačiau spiningaujant labai aktyviai, mano nuomone, geriau jau vilktis kelių sluoksnių storesnes membranines bridkelnes, o po jomis – dvejus apatinius drabužius. Čia kalbu apie tą kūno dalį, kuri yra žemiau juosmens, nes faktas, kad ant pečių teks dėvėti ir striukę, po ja nepamaišys vidinei drėgmei pralaidus šiltesnis bliuzonas, kaip visada turėsite ir liemenę.

Rūbų gal ir daugoka, jautiesi lyg svogūnas lukštuose, bet jei drabužiai parinkti atsižvelgiant į kokybę, patogūs, nevaržo judesių, tuomet nesuprakaituosi, nepajausi net ir to mano kartojamo „lyja, lyja, lyja...“, kaip ir šalčio, jei staiga atvėstų.

Kada žemė yra įšalusi, o jos paviršiuje laikosi purvas, vanduo, pakrantėse pilna papuvusios žolės, labai svarbus yra apavas. Į tai reikia atkreipti ypatingą dėmesį, nes, traukiant užkibusią žuvį, niekam nesinorėtų tėkštis visu savo „gražumu“ į upės vandenį arba vaikštant paupiais nučiuožti nuo statesnio šlaito ir patirti traumą.

Žiūriu, kad dabar jau ir man iškilo nuolat besikartojanti problema – įsijautęs į šlakių žūklę taip ir nepapasakojau apie gaudymą plūdine. Na, bet tai ištaisoma – bus kitas straipsnis.

Romualdas Žilinskas