Jei oras tarsi lapkričio pabaigoje
Sėdžiu ir „strateguoju“: ką čia tokio naudingo ar bent įdomaus parašius, ir kur pažuvauti. Regis, problemos pastarajam norui lyg ir nėra – upė už kelių šimtų metrų teka, už kokių dešimties kilometrų yra karjeras, o už keliolikos – ir tvenkinių rasčiau.
Bėda ta, jog tokiu metų laiku Neryje, Nemune galima sėkmingiau žvejoti nebent su spiningu, bet aš noriu išbandyti naują match meškerykotį, naują ritę. Panaši situacija ir karjere, artimiausiuose tvenkiniuose. Aš čia apie tai, kad dabar visgi sausio pabaiga, kuri mus „nudžiugino“ ne žieminiu, o veikiau vėlyvo rudens ar ankstyvo pavasario orais. Tokių žiemų reta ir prisitaikyti meškeriotojui prie esamų sąlygų sudėtinga. Žuvauti plūdine galima, bet ar ką „apčiuopiamesnio“ pagausi?
Taip bemąstydamas atsiminiau vieną vėlų rudenį, kada oras buvo kone identiškas dabartiniam. Hm... idėja. Gal apie tai ir papasakosiu. O rytoj tų prisiminimų vedinas surizikuosiu ir laimę plūdine išbandysiu.
Lapkričio pabaigoje, kuomet naktimis pašalena, dienomis oro temperatūra vargu ar pakyla aukščiau 5 °C, meškeriotoją-plūdininką prie upės ar ežero sutiksi vis rečiau ir rečiau. Nenuostabu, juk dabar karpinės žuvys vangios, o kai kurios jų (karosai, lynai, karpiai) beveik visiškai atsisako ragauti masalus.
Prie upės
Pamenu, vienais metais, numojęs ranka į nuolatinius bičiulių skundus dėl prasto kibimo, išsiruošiau prie Neries. Šeštadienis, diena pasitaikė rami ir giedra, tad sėdėti namuose visiškai nebuvo ūpo. Prigriebiau lengvą match tipo palaidynę, keletą skirtingo dydžio plūdelių ir kitų atsarginių mažmožių, sliekų dėžutę ir uodo trūklio lervų žiupsnį.
Kadangi tai yra miesto ribos – žvejų net ir tokiu metų laiku savaitgalį rasi. Paprastai pensinio amžiaus meškeriotojų, bet jie beveik visada mielai pasišnekučiuos, pasidalys patirtimi ir papasakos, kur ir ką galima sužvejoti.
Ir tikrai – nenuėjus pakrante nė poros šimtų metrų ant kranto pamačiau porą žvejų. Sėdėjo jie nosis įsmeigę į didokas, mano nuomone, labiau tinkamas boloninei meškerei, o gal net ir gaudymui gyva žuvele plūdes ir, sprendžiant iš vandenin įmerktų subliuškusių skiaurių, nelabai ką tebuvo pagavę.
Pasilabinau, po to, suprantama: „Kaip laimikis?“. „Et, – numojo ranka vienas meškeriotojų – vanduo ledinis, skaidrus, saulė be debesų, koks gali būti laimikis, per visus – gal trys ešeriukai ir keletas pūgžlių...“
Atidžiau pažiūrėjau į žvejų įrangą – valai tinkami solidiems sazanams traukti, pavadėliai ne ką plonesni. Gaudė jie ant didokų kabliukų užnėrę po du-tris stambokus sliekus. „Ar ne per riebiai taikot“, – pajuokavau.
Meškeriotojai neįsižeidė: „Anksčiau čia neblogų karšių papuldavo, kartais puskilograminė meknė sliekus prarydavo...“.
Anksčiau... Tai bene prieš tris savaites, kada vandens temperatūra upėje buvo keturiais ar penkiais laipsniais aukštesnė. O dabar meknės ir karšiai patraukė į gilumą, kur vanduo ramesnis ir, beje, truputį šiltesnis.
Nelinkėjau sėkmės, nes pagal seną žvejų paprotį tai tolygu pasakymui, jog nieko nepagautumėt, pats nuėjau toliau, kur upė tekėjo ramia tolygia tėkme, krantas buvo lėkštas ir, jei tai vertintume pagal galimybes pagauti žuvų vasarą, vieta atrodė visiškai netinkama žūklei.
Bet toji tiesi upės atkarpa turėjo vieną svarbų ypatumą – priekrantė leidosi nuožulniai į kelių metrų pločio ir gal 1,5 m gylio griovį, kuris kaip tik ir tęsėsi ties tuo plokščiu krantu. Tačiau svarbiausiai, kad čia dugnas tamsus iš smulkaus žvyro ir dumblo mišinio, o ir saulės nuolatos kaitinamas, nes dangaus šviesulys nuo pat ryto būdavo atsisukęs į minėtąjį krantą.
Pagal visas žvejybines teorijas tai irgi nėra gerai, juk žuvys skaidriame vandenyje saulėtą dieną stengiasi ieškoti šešėlio, joms nepatinka ryški šviesa. Bet taip būna vasarą, kuomet ir apniukusią dieną vandens temperatūra yra tokia, kad į vandenį įbridęs vargu ar pajusi upėje esąs. O vėlų rudenį viskas apsiverčia – dabar žuvims ryški šviesa nėra tokia jau nepriimtina, žvynuotosioms svarbiau susirasti vietą, kur vanduo šiltesnis.
Suprantama, šiltesnis jis ir bus ten, kur saulė ilgiau spindulius į dugną žeria, na, o jei tas dugnas dar ir tamsus, reiškia, jog spinduliai į jį sminga, susigeria. Mes to nė nepastebime, bet dumble ir tokiu metų laiku yra smulkios gyvasties: moliuskų, vabzdžių lervų, netgi tų pačių trūkliukų, kuriuos atsinešiau žvejybon.
Patogiai atsisėdęs ant sudedamos kėdutės užmečiau meškerę. Atramėlės įrankiui net nesmeigiau į dugno dumblą – pasidėjau šalia – ji nereikalinga, nes norint dabar pagauti žuvį teks būti itin akylam ir pasiruošusiam pakirsti žvynuotąją vos plūdei virptelėjus.
Tiesa, nepasakiau, kokia ta mano meškerė. Ji, jei jau šitaip, niekuo ypatinga, aišku, ir ne tokia, apie kurią straipsnio pradžioje užsiminiau (visgi kažkiek metų praėjo), tačiau nuo anksčiau sutiktų žvejų iš esmės skiriasi savo įranga.
Valas, kurį naudojau, plonas – 0,12 mm, pavadėlis – 0,10 mm, o plūdelė vos 0,8 g. Ir labai jautri, nes ištęsta lyg šeiva, turi ilgą vielinį kylį bei ploną metalinę antenėlę. Tokias paprastai per varžybas naudoja žvejai-sportininkai ir prasčiau matančiam meškeriotojui netgi sunku įžiūrėti kelis metrus toliau nuplaukusią plūdę – juk ji sureguliuota taip, kad iš vandens kyšo oranžinės antenos „degtukas“. Man Dievas, ačiū Jam, akių nepagailėjo, todėl galiu savąją plukdyti toli išilgai kranto.
Ant valo prispausti trys nedidukai apvalūs švino šrateliai ir, kas labai svarbu, visai netoli kabliuko prie pavadėlio pritvirtintas vos matomas šrateliukas. Jis rieda lygiu dugnu, todėl plūdės viršūnėlė retkarčiais krūpteli, o pati plūdė slenka vandeniu vos lėčiau už srovę. Ant mažo plonavielio melsvo metalo kabliuko užmauta viena, bet pakankamai stambi, kiek gali būti stambi, uodo trūklio lerva.
Stebiu situacija. Pirmas, kaip sako žvejai, „pravedimas“ rezultatų neatneša. Antras irgi nieko gero neduoda. O, štai, plaukiant plūdei (beje, ją kiek prilaikau įtempdamas valą, kad masalas jei ir nepakiltų virš dugno, tai bent plauktų pirma plūdės) trečią kartą, antenėlė tartum giliau pagrimzta. Sakau „tartum“, nes nesu tuo tikras, nors, kaip minėjau, matau tikrai neprastai. Tas panirimas gal nė į akis nebūtų kritęs, bet tuo pat metu ir pati plūdė pristabdė plaukimo greitį. Dėl visa ko pakertu...
Kuoja. Bet kokia kuoja! Tokių vasarą čia vargu ar pagausi, na, nebent per dieną dvi-tris, o kitos bus tik anos kuojos neūžaugos seserys. Nevėžyje, gal Nemune toks laimikis nestebintų, tačiau Neryje...
Po to prasideda kuojų traukimo šventė. Jos nekimba ištisai, bet savotiškomis bangomis, kartais tenka palaukti pusvalandžiuką, tačiau pasitaiko ir tris vieną po kitos ištraukti. Ir visos lyg sukirptos – rinktinės. Beje, kuojos uodo lervą griebia ta pačia maniera, kada daugiau jauti arba spėlioji, tačiau aiškiai nematai.
Vakaras lapkritį ateina greitai, o ir kibimas aprimsta. Vynioju meškerę, eisiu namo – bus apie penki kilogramai kuojų. Pasilieku kelias „vienai keptuvei“, o kitas paleidžiu. Kaip tik tuo metu pro šalį pėdina du jau matyti žvejai. „Oho, – išverčia akis, – tu čia gaudei? Jau namo išsiruošei?“.
„Jau namo“ – sakau. Puikiai suprantu, kad kol dar visai nesutemo, meškeriotojai bandys gaudyti mano vietoje. Tegul, bet vargu ar ką sužvejos – didelių sliekų puokšte kuojų dabar nesuviliosi, nes rudens pabaiga, lapkritis...
Ir prie tvenkinio
Nuo pat pirmadienio buvęs bendradarbis Sergejus zyzia: šeštadienį nieko neplanuok – važiuosim žvejoti į tvenkinį. Jis žinąs vieną tokį prie pat miesto – ne tvenkinys, o tiesiog akvariumas, kiek daug jame karšių. Be to dar ir aplinka širdžiai miela: ten keletas salelių, jose geltonlapių berželių priaugę, krantai smėlėti, irgi baltakamieniais geltonkasiais medžiais pasipuošę. Sausa, švaru, žmonių aplink nėra, tad niekas neslankios aplink ir neįkyrės nuolatiniais klausimais: „Kaip kimba?“.
Ko jis taip prisispyrė žinau, pats prasitarė: žmona vyksta į kaimą pas tėvus, todėl bičiuliui tikrai laisva diena, kadangi jo pati nuolat prie darbo Sergejų net ir šventadieniais spaudžia – nuosavas namas, dar kolektyvinis sodas, žodžiu, kuo daugiau užgyveni, tuo mažiau ilsėtis gali.
Bet aš, tiesą sakant, Sergejaus entuziazmu nelabai užsikrėtęs, nors pažvejoti tikrai būtų ne pro šalį, tačiau esu perpratęs bičiulio „patosinius priepuolius“ – nuvažiuoji vos ne į, jo žodžiais tariant, Šveicariją, o ten kokia nors meldais apaugusi paprasta bala. Be to girdėjau ilgalaikę orų prognozę – meteorologai žadėjo kažką panašaus į stiprių vėjo gūsių, lietaus ir sniego „kokteilį“. Bet pasižadu, kad visgi važiuosim.
Šeštadienis ateiti netrunka. Jau nuo penktadienio popietės dangus apsitraukęs lyg uošvienės veidas po paskutinio mano pokylio su draugais, tačiau Sergejus užsispyrusiai tvirtina, kad žiūrėjo internete rytdienos prognozę „Gismeteo“ svetainėje, ten parašyta, jog rytojaus diena bus šilta bei saulėta, o kiti orų spėjikai yra tik nieko verti diletantai. Nesiginčiju, juk prisižadėjau...
Kaip ir tikėjausi šeštadienio rytas visiškai nepanašus į vasarą Havajuose – pučia stiprus šiaurys, lyja ir kur nors eiti iš namų neturiu nė menkiausio noro. Neturiu ir vilties, kad ką nors tokiu metų laiku ir tokiu oru įmanoma sumeškerioti. Bet Sergejus jau prie mano namų, kraunuosi meškeres ir dumiam „karšiauti“.
Mažiau nei po valandos mes prie tvenkinio. Vos išlipęs iš mašinos įkraunu kojas iki kulniukų į molio pliurzą. Žiūriu į bičiulio akis, bet neklausiu: „Kur tie puikūs smėlėti krantai ir ilgakasiai beržai?“ Tvenkinyje jau iš tolo matau rudą kakavinį vandenį, kuris nuo smarkaus vėjo sukeltų bangų skalauja tikrai ne baltomis putomis dvi vos ne ranka nuo kranto pasiekiamas mažas saleles su keliais kreivais neaiškios kilmės belapiais medeliais. Žmonių čia tikrai aplinkui nėra, nes koks kvailys tokiu oru lapkričio mėnesį trenksis prie vandens.
Ir visgi kvailių esama – jų lygiai du. Tačiau jau post factum, mudu prie vandens, o jei prie vandens ir su meškerėmis, tai reikia bent pabandyti žvejoti.
Sergejaus nuostata gaudant karšius paprasta kaip du centai – anot jo, šias žuvis jaukinti verta tik perlinėmis kruopomis, o gaudyti sliekais. Toks įspūdis, kad bet kokiame ežere ar upėje, bet kokiu metų laiku karšiai ėda tik tas kruopas, o kad geriau virškintųsi užsikanda sliekais. Geriausiai – kuo didesniais. Aš truputį kitokios nuomonės, todėl mano kibire pirktinis jaukas su uodo trūklio lervų priemaiša ir žvejoti ketinu tais pačiais trūkliais bei musės lervomis.
Bičiulis įsitaiso pavėjui žemiau vienos salelės ir tėkšteli į vandenį ne menkesnę nei 10 g waggler. Pamokyčiau jį, bet matau, kad sąlygos neleis to padaryti – su lengvesne plūde nepažvejosiu, kadangi skersinis vėjas nupūs mano subtilią sistemėlę. Tenka pasekti bičiulio pavyzdžiu.
Siuntu, nes žinau, kad Sergejus visuomet taip gaudo (turi, berods, tris plūdes ir visos jos tokių pat gabaritų), tad paprastai žūklė vyksta „į vienus vartus“. Suprantama, ne į maniškius. Įmetu į tą kakavinės spalvos bizalą keletą rutulių prievilo ir užsimetu meškerę kiek toliau – prieš salą.
Šalta velnioniškai. Ypač rankom. Susigrūdu jas į kišenes, vėjui ir lietui atsuku nugarą, todėl puikiai matau kaip sekasi draugui, regiu net jo plūdę. Bičiulio veidas rimtas, susikaupęs, akys ryte ryja dar tikriausiai tarybiniais laikais pirktą iš bangų kyšantį „vaglerį“.
Akies krašteliu seku ir savąją plūdę. Na, netikiu, nors užmušk, kad ką nors pagausim, laukiu tik kada Sergejui nusibos žūklės imitacija ir jis kaip visuomet pasakys: „Šiandien ne ta diena“. Po to parveš mane namo.
Staiga draugas kažko neramiai pasimuisto, ranką padeda ant stovelio atremtos meškerės koto. Regiu – jo plūdė patrūkčioja ir virsta. Sergejus pakerta ir didžiulei mano nuostabai „parsiveda“ į krantą didesnį nei kilogramo karšioką. O, geras...
Ir tuomet prasideda kažkas iš sapnų pasaulio: bičiulis išlupa dar vieną karšį – šįsyk didesnį. Po dar vieną. Ir dar... Mano plūdės raudonas liežuvis, rodos, šaiposi iš manęs ir nė nemano pradingti tvenkinio vandenyje. Netgi tada, kai ant kabliuko užneriu draugo pavyzdžiu tokį pat didelį slieką, kada darau „sumuštinį“ iš slieko ir musės lervos. Tikrai kažkokia mistika...
Sergejus jau senokai šaukia ateiti ir šalia užmesti meškerę. Negaliu – žvejo savigarba neleidžia. Galop, kada penktas plačiašonis karšis atsiduria draugo rankose nebeišlaikau – ateinu. Ir ką gi...
Man kimba! Ne ką blogiau nei Sergejui. Darosi linksmiau ir šilčiau, o lietaus apskritai nejuntu. Lenktyniaujam, kuris daugiau ištrauks.
Taip tęsiasi kokias tris valandas. Po to vėjas ima rimti, keičiasi jo kryptis, lietus baigiasi. Baigiasi ir karšių apetitas.
Neatsistebiu, kodėl kibo tik čia, kodėl ant slieko, kodėl pučiant smarkiam šiauriui ir per lietų. Sergejus tvirtina, jog visa paslaptis yra jo jaukas – čia juk pripylė kruopų. Netikiu. Ir teisingai darau, nes tada abu pamatom tai, į ką anksčiau paprasčiausiai nekreipėm dėmesio.
Išilgai kranto pūtęs stiprus vėjas ginė bangas pro salos kyšulį. Ten yra toks lyg ir seklumos liežuvis, be to dantyti salos kraštai. Nuo pastarųjų ir nuo liežuvio tįso dar rudesnio nei visame tvenkinyje vandens šleifas. Žuvys susirinko už salos, kadangi čia ramiau, o bangos joms nešė išplauto molio daleles. Sakoma, jog drumzlių žvynuotosios vengia, kad jos užkemša žiaunas, tačiau to tvenkinio karšiai veikiausiai jau įpratę prie šitokio vandens.
Tai man priminė pavasarį, kada ties upelių žiotimis susirenka žuvys, arba vasarą, kai po lietaus jos plaukia arčiau plūstančio į telkinį drumzlino vandens. O juk buvo rudens pabaiga, lapkritis...
Romualdas Žilinskas
