Jei išsiruošei atostogauti...
Ramų giedrą vakarą, į nendrių sieną įsiterpusioje įlankėlėje, kažkas nuolat bando ardyti lygų vandens paviršių – tai šen, tai ten besiruošiančiame snausti ežere pasirodo ratilai ir mažos vandens bangelės išduoda, kad žuvys dar tikrai nesiruošia miegoti. Kuo saulė žemiau, tuo žvynuotosios darosi drąsesnės ir, pradėjusios ardyti ežero stiklą tolimajame įlankos gale, dabar jau priartėjo visai netoli kranto. Tai, be abejonės, raudės – gražiausios mūsų vandenų žuvys. Nėra jos labai stambios – pasisekė, jei masalą teikėsi praryti kokių 300 g. raudonakė. Paprastai kimba šimtgraminės ar dar smulkesnės raudės, bet yra ir po pusę kilogramo ar daugiau sveriančių. Tačiau kuo ši žuvis didesnė, tuo ji atsargesnė ir meškeriotojui labai retai laimė nusišypso tokią pagauti. Kita vertus, ne visuose ežeruose ar tvenkiniuose stambesnių egzempliorių ir pasitaiko.
Jei esi žvejys prakutęs ir žinai šių žuvų įpročius – be laimikio retai kada liksi. Man raudės visuomet asocijuojasi su atostogomis arba nenusisekusia žūkle. Paaiškinsiu.
Kada ateini prie ežero nepasiruošęs ir nešiesi tik meškerę, bet neturi jokių masalų – geriausia gaudyti raudes. Joms tiks bet koks smulkesnis vabzdys, sraigė ar nuo sumuštinio atlaužtas duonos gabalėlis. Paprastai neplanuota žvejyba būna tuomet, kai su šeima atvažiuoji prie vandens, žmona tįso ant paklodės ir bando įsivaizduoti, kad kaitinasi prabangiame soliariume, vaikai pliuškenasi vandenyje, o tu, iš neturėjimo ką veikti, slankioji ežero pakrantėmis. Nuošalesnėje vietelėje pamatai raudžių būrelį ir širdis ritasi į kulnus – jau nebegali susilaikyti: bėgi prie mašinos, trauki iš bagažinės meškerę ir bent pusvalandžiui bandai pamiršti visus namų bei darbo rūpesčius.
Ak, tiesa. Ką ten toje bagažinėje vežiojiesi?.. Aišku, kad kažkokį mobilų žūklės įrankį, juk nesugrūsi trijų dalių match tipo meškerę. Kažkada į tokią įrangą žiūrėdavai kreivai: „Kinų namudininkai prigamino – jau per pirmą žūklę žiedelis nulūš arba sudedamosios dalys išsimaus...“. O ir koks gali būti įrankis, jei jis kainuoja kaip du cigarečių pakeliai? Dabar jau savo nuostatas pakeitei. Nes ir rimtų firmų asortimente atsirado tokių meškerių, juolab – kokybė gera, o kaina... Argi kaina visada yra rodiklis? Tarkim, Salmo „Diamond Travel Bolognese“, kuri lengva, sustūmus jos visas dalis yra vos 58 cm ar 60 cm ilgio (žiūrint, kuris modelis), ištiesta sieks 4,0 m arba 4,5 m, o užmetimo svoriai abiejų vienodi – vos 3 – 15 g. Idealus variantas smulkesnių arba vidutinio dydžio žuvų žūklei. Arba tiks ir Salmo „Sniper Travel Telerod“. Tiesa, čia bus jau ilgesnės meškerės „priešstartinėje“ padėtyje, bet irgi neprastas pasirinkimas. Ričių labai jau specializuotų nereikia, pakaks tam kartui, pavyzdžiui, Salmo „Blaster Super 1“ arba „Taifun Mini“, pats derinkis prie savo meškerės ilgio ir svorio, svarbu, kad geras tų įrankių „tandemas“ gautųsi – patogus ir normaliai sviestų lengvą sistemėlę.
Kitas variantas, kai tenka (o gal norisi?) raudes gaudyti – kuomet susiruoši į rimtą žūklę, bet niekas nekimba. Juk būna, kad prasėdi nuo pat ankstyvo ryto visą dieną, akis paskausta nuo spoksojimo į plūdę ar dugninės viršūnėlę, o lauktieji karšiai arba lynai visiškai nesiteikia tavo masalų ragauti. Saulė jau pogulio ruošiasi, bet tavo skiaurė tuščia. Be to kamuoja nuojauta, kad vargu ar vakaras tądien bus dosnesnis nei rytas ir vidurdienis. Tokiu atveju spjauni į tuos menamus karšius bei lynus ir meškeriojimo alkį numalšini gaudydamas raudes. Šitų žuvų vasarą visada rasi, tik žinok, kur jų ieškoti.
Kai nusistovi saulėti bei karšti orai ir visos žvynuotosios išsislapsto ežero gilumoje, raudėms tai – nė motais, nes jos puikiai jaučiasi netgi tokiomis sąlygomis ir aktyviai maitinasi. Svarbiausia, kad raudonakės maisto ieškoti atplaukia arti krantų, kartais net per patį karščiausią vidurdienį. Tiesa, jos atvirų vietų tada vengia ir laikosi kur nors tarp vandens žolių arba dažniausiai prie pat nendrių, kurių šešėlyje bando nutverti kokį nors į vandenį įkritusi vabzdį. Jei ežeras nebanguotas, paviršius visai ramus – galima iš tolo pamatyti. Kai pučia vėjukas ir vanduo banguoja, tokiose vietose vis tiek verta bandyti laimę. Tokiomis sąlygomis raudės būna netgi drąsesnės ir meškeriotoją arčiau prisileidžia. Manding, kad raudžių žūklėje didesnę dalį sėkmės lemia ne įranga ar masalas, tačiau mokėjimas žuvis surasti ir tą masalą joms pateikti. Raudės – nenuoramos, nors jos ir turi daugiau ar mažiau pamėgtus plotus, bet nuolat migruoja ieškodamos maisto.
Negalima visiškai nuvertinti raudžių įnorių ir sakyti, kad viskas, kas juda ar žuvų ėdama, yra raudonakėms geras masalas. Šios žuvys irgi gali kaprizus parodyti arba vieną masalą geriau nei kitą įvertinti. Būna, kad kažkokį vilioklį griebia tik smulkios raudės, o pasiūlius kitą, žiūrėk, laimikio dydis smarkiai paauga. Tuomet kibimai dažniausiai tampa retesni, tačiau dėl dvigubai ar trigubai didesnės raudės, nei tų, kurios kibo lig tol, verta palaukti.
Raudėms vasarą galima siūlyti paprasčiausias musės lervas – jų šios žuvys niekuomet neatsisako. Tačiau šį masalą neretai smulkmė greičiau praryja nei kokia stambesnė raudonakė spėja iki jo atplaukti. Tad tai – vilioklis tam kartui, jei norėsite labai aktyviai pameškerioti. Apsiuvos irgi yra raudžių delikatesas. Bet ant šio masalo galima ir labai stambių žuvų pagauti, ypač jei pasirinksite pačią riebiausią apsiuvą ir dar dalį jos „namelio“ paliksite. Veikiausiai toks kąsnis mažylėms jau per stambus, todėl ir atitenka „elitui“.
Neblogai raudės kimba gaudant batonu. Tiesa, ne visur, bet kai kuriuose vandens telkiniuose šį masalą jos tiesiog dievina. Jei nemokate žvejoti „vilnietišku“ metodu, kuomet batono minkštimas užspaudžiamas ant kabliuko kotelio, galite supjaustyti kepinį mažyčiais kubeliais, bet taip, kad liktų ir plutos gabalėlis. Kabliuką įsmeikite į plutą per minkštimą ir vos patraukite link plutos – taip masalas nenukris nuo kabliuko užmetimo metu, o išbrinkusio kąsnio žuvys nenutrauks vienu prisilietimu. Tačiau žvejojant batonu reikia nesnausti ir pakirsti vos plūdei sujudėjus.
Bene geriausias vasarinis masalas šioms žuvims yra žiogeliai. Ne tie didžiuliai žali, kuriuos galima stambiems šapalams siūlyti, bet maži, kokių pievose pilna. Didelės reikšmės žiogelių spalva neturi: rudi, pilki, gelsvi ar žalsvi – tiks visi. Tik reikėtų žiogams jų ilgąsias kojas nutraukti, nes kartais raudės už kojų griebia ir meškeriotoją klaidina. Pasitaiko (jei jau žuvys labai ožiuojasi arba atsargios), kad ant mažo kabliuko kabinu vien žiogo uodegą. Beje, raudės paprastai griebia žiogą nuo uodegos, todėl ir maukite jį taip ant kabliuko, kad gylys būtų atsuktas į uodeginę pusę, nors „tuščių“ pakirtimų vis tiek neišvengsite. Deja, žiogai pievose pasirodys tik artėjant vasaros viduriui, birželio pradžioje paprastai jų nebūna. Bėdai prispyrus, kaip minėjau, galima ant kabliuko kabinti bet kokį vabzdį arba paprastą slieką. Nors, reikia pripažinti, sliekas nebus geriausias pasirinkimas, nebent tada, kai atvėsta ir raudės maisto ieško žemesniuose vandens sluoksniuose arba palei dugną. Lietingu, šaltu oru patartina siūlyti ir apsiuvas ar musės lervas.
Visgi vasarą raudės netgi tokiu nepalankiu oru visai prie dugno retai kada glaudžiasi, todėl ieškoma raudžių viduriniuose vandens sluoksniuose arba bent jau ne visai pačiame dugne, bet vos virš jo, į gulinti dumble vilioklį vargu ar reaguos. Tiesa, būna išimčių. Ties sėkliaus ir stataus šlaito riba, kai ežeras smarkiai banguoja, matosi, kad vanduo yra skirtingų spalvų – drumstesnis ir skaidresnis. Čia susirinks raudės, plakiai, kuojos, net karšiai atplauks. Toje vietoje vanduo skalauja dugną ir pakelia iš dumblo, molio įvairią dugno gyvastį, kurią nesunkiai surenka žuvys. Tada galima guldyti masalą ir ant dugno. Netgi priverstas būsi tai daryti, nes vėjas ir bangos plūdę momentaliai nuneš nuo kibios vietelės.
Įprastomis sąlygomis tokiu metų laiku raudės maitinasi tarp vandens paviršiaus ir vidurinių sluoksnių arba pačiame paviršiuje. Nuo paviršiaus jos geriausiai griebia masalą anksti ryte arba antroje dienos pusėje iki pat sutemų. Jei naktis tyki, šviesi ir šilta, tai gali tęstis iki pat vidurnakčio...
Romualdas Žilinskas
