Įžanga būsimai žiobrių žvejybai
Žiobrių gaudymo sezonas visai čia pat. Jei ne būdingas lietuviškam pavasariui staigus orų atšalimas, manding, kad šių žuvų masinis kibimas jau būtų prasidėjęs. Ne todėl, kad taip nutinka kasmet, nes dabar dar tik balandžio pirmosios dienos, tačiau praėjusi šilta žiema galėjo padaryti malonias korekcijas žiobrių gaudytojams.
Šįmet oras pavasario pradžioje irgi nuteikė optimistiškai, nes saulė neretai svečiavosi Marijos žemėje, oro temperatūra buvo nebūdingai aukšta tam laikotarpiui. Tačiau kovo pabaigoje ir prasidėjus balandžiui dangus vėl apniuko, atvėso, dėl ko meškeriotojų viltys, kad žiobriai pradės kibti anksčiau nei įprasta, prigeso.
Prasidės, bet dar neprasidėjo
Menu pavasarių, kada jau kovo pabaigoje žvejai džiaugėsi žiobrių laimikiais. Tačiau yra nutikę visiškai priešingai, kuomet pirmųjų pagautų šios rūšies žuvų žvejams tekdavo laukti iki balandžio pabaigos, o daugiau jų pagaudavo tik prasidėjus gegužei.
Suprantama, kad kalbu apie migruojančius iš Baltijos žiobrius, nes juk nemažai tokių, kurie didesnėse upėse lieka žiemoti ir masalus griebia net iš po ledo arba rudenį, vieną kitą meškeriotojai sugundo ir kovo mėnesį.
Deja, ant žiobrio kaktos neparašyta vietinis jis ar migrantas. Žiobriai bet kokiu atveju plaukioja pulkais. Jei tai atvykėliai iš jūros, jų būriai paprastai būna gerokai gausesni. Tačiau po keliolika vienetų susigrupuoja ir sūraus vandens neragavusios žuvys. Todėl meškeriotojų gandai apie jau pradėjusius kilti upėmis žiobrius neretai būna klaidingi.
Dar vakar žvejai krante ant Neries kranto aptarinėjo, kaip šiomis dienomis Latvijos meškeriotojai žiobrį po žiobrio lupa Dauguvos intakuose. Neseku aš tų žinių, bet galbūt taip ir yra. O gal ir ne. Jeigu taip – nenuostabu, nes Dauguva yra juk kita į Baltija įtekanti upė. Ir nieko stebėtino, kad, pavyzdžiui, Minijoje puikiai kimba žiobriai, nors vos aukščiau Nemune – dar ne. Minija arti upių tėvo žiočių, pirmieji migrantai galbūt ją jau pasiekė, bet dėl kokių nors priežasčių toji migracija vėl sustojo, todėl kituose Nemuno intakuose šios žuvys dar nebando ragauti žvejų siūlomų masalų.
Faktas, jog pavasariop net ir vietiniai žiobriai suaktyvėja, jie junta artėjantį nerštą ir dėl tos priežasties geriau reaguoja į siūlomus masalus. Man visada keista, kuomet ateina žinios iš, tarkim, Šventosios arba Neries vidurupio, kad jau prasidėjo tas tikrasis žiobrių žūklės laikotarpis, kai tuo pat metu Nemuno vidurupio meškeriotojai tik tuščiai leidžia laiką prie savo dugninių.
Na, gal ne visai tuščiai, galbūt išsitraukė po keletą kuojų arba karšių, tačiau tikrai ne žiobrių, dėl kurių jie mirkė vandenyje ant kabliukų pamautas uodo trūklio lervas arba kitus tikslinei šių žuvų žvejybai skirtus masalus.
Man nereikia pavyzdžių iš praeities, galiu remtis praeitos savaitės žūklėmis, kuomet Neryje suviliojau palyginti nesmulkų žiobrį, porą jų pagavau ir Nemune. Deja, šalia žuvavę meškeriotojai žiobrių nepagavo nei tą, nei kitą, nei trečią dieną...
Tiesiog man pasisekė ir tiek, veikiausiai pataikiau užmesti masalą po kokio nors vietinio šios rūšies atstovo nosimi. Beje, sugundžiau žiobrius gana stambiais sliekais, nes tikėjausi sužvejoti didesnių kuojų arba karšių.
Šalimais ant kranto žuvavę „ekspertai“ išreiškė nuomonę, kad tai yra iš jūros atkeliavę žiobriai-žvalgai, nes tos žuvys buvo su rausvesniais pelekais nei įprasta. Nelabai turėjau noro ginčytis, tačiau galiu garantuoti, jog net ir žiobriai šiek tiek keičia spalvas prieš nerštą, neršto metu, kas būdinga praktiškai visoms karpinėms žuvims. Ne itin smarkiai pasikeičia, bet visgi jų juosvos arba rudos nugaros patamsėja, pelekai vos, vos paryškėja, papilvės tampa gelsvesnės.
Kita vertus, apskritai visoms žuvims būdinga taikytis prie aplinkos. Plėšrūnės maskuojasi tam, kad galėtų nemačiomis prisėlinti arčiau savo aukų, o aukos – kad pasislėptų nuo tykančių grobuonių. Todėl atskirose upėse (straipsnis yra apie žiobrius, todėl akcentuoju tik tekantį vandenį) žvynuotųjų atspalviai bus nepanašūs.
Dar daugiau – ilgą laiką esantis drumstas vanduo, net apniukęs oras turi bent minimalią įtaką jų kūno spalvai. Pridėkime, kad saulėje arba pavėsyje ištrauktos žuvys atrodo kitaip, dar pripliusuokime norą pamatyti tai, ką nori, ką labai trokšti matyti, ir gausis, kad ant kranto guli tas tikras iš Baltijos atplaukęs žiobris.
Negalėčiau teigti, kad mano sumeškeriotos žuvys išties buvo vietinės, nes visgi ir gėlame vandenyje pasilikę žiemoti žiobriai kyla upėmis aukštyn, plaukia į jų intakus. Gali būti, jog pagauti žiobriai netoli Kauno atkeliavo, tarkim, iš Nemuno ties Jurbarku, kur praleido žiemą, vienas jų nusuko į Nerį, o kiti du prarijo masalus nepasiekę upės santakos.
Žiobris – irgi žuvis
Nuomonei, jog pirmieji žiobriai-migrantai būna patys stambiausieji, aš linkęs pritarti. Žuvauju daug metų ir matau tokį reiškinį. O gal nuo ilgo laukimo mano ir kitų žvejų akys padidina sumeškeriotų žuvų gabaritus?
Žvejai sako, kad pirmieji atkeliavę iš Baltijos žiobriai būna tamsesni už tuos, kurie plaukia upėmis vėliau. Taip pat ir jų pelekai ryškesni, papilvės gelsvesnės, apie tai jau minėjau. Na, taip – vyresnio amžiaus, didesnių žuvų spalvos ir yra visada ryškesnės, net, tarkim, tų, kurios neršti ruošiasi tik pirmą sykį.
Tiesą sakant, ir per patį žiobrių kibimo piką galima stebėti, kaip vieną dieną toje pat upėje masiškai kimba tai didesni, tai mažesni žiobriai – diena dienai nelygi. Pasitaiko, kad žuvų vidutinis dydis kinta ir paros laikotarpyje, pavyzdžiui, ryte sužvejotos buvo smulkesnės už tas, kuriuos pagavote po pietų. Normalu, nes žiobriai grupuojasi daugiau arba mažiau pagal amžių, todėl viename būryje paprastai vyrauja ir atitinkamo dydžio egzemplioriai. Tai irgi būdinga pulkais plaukiojančioms žuvis ir nebūtinai tik karpinėms.
Kalbama, o aš tam irgi pritariu, kad ant sliekų, krevečių kimba didesni žiobriai nei gundant juos uodo trūklio arba musės lervomis. Manyčiau, kad taip nutinka dėl elementaraus dalyko, kurį žvejai vadina „didelei burnai yra skirtas ir didesnis kąsnis“. Norėjau pasakyti, jog vilioklis turi įtakos sužvejotų žiobrių gabaritams, jei tuo pat metu plaukia keletas jų būrių, kur rastume įvairaus dydžio žuvų. Todėl mažesnieji mieliau gundysis smulkesniais masalais, o didesni – stambesniais.
Žiobrių žiomenys nėra labai platūs, jie, palyginti su savo dydžiu, linkę misti smulkiu maistu, kurį sudaro įvairios vabzdžių lervos, vėžiagyviai ir panašūs nedideli organizmai. Todėl bent kiek riebesnis sliekas – jau išties didelis masalas šiai žuviai, jį praris tikrai ne pirmamečiai neršti išsiruošę žiobriai.
Kita vertus, negalima sakyti, jog žiobris ėda viską, ką jam siūlai. Net alkaniausios žuvys atsirenka, kas joms gardžiausia. Taip pat žiobriai gali teigiamai arba neigiamai reaguoti į įvairias orų permainas, upių lygio svyravimus ir panašius dalykus, kurie turi įtakos bet kokių žuvų apetitui. Jei žiobriai į tai nereaguotų, veikiausiai nė vienas jų nenuplauktų iki užsibrėžto tikslo – nerštaviečių, nes visus juos paprasčiausiai išgaudytume.
Todėl ir nutinka taip, jog kitąsyk žiobriai kimba gana vangiai, jie nori tik „grynų“ uodo trūklio lervų arba mieliau renkasi „sumuštinį“ iš musės lervų ir trūkliukų, galbūt pageidauja tik „dzikų“ ar dar ko nors. Man yra pasitaikę, kad maunu ant kabliuko kuokštą uodo trūklio lervų – dugninė stovi lyg įkalta, viršūnėlė sulinksta nebent nuo vėjo ar praplaukiančios pro šalį žolės. Bet paimu ir užneriu ant kabliuko vos du ar tris stambesnius, šviežesnius „matilius“ – žiobriai kimba išsyk. Reiškia, kad žuvys buvo vangios, bet galop pasidavė pagundai.
Kartais žvejojant žiobrius kibimą pagerina pavadėlio prailginimas, plonesnis valas, mažesnis kabliukas ir panašios žvejybinės gudrybės. Juk žiobris yra tik paprasta žuvis, kuriai meškeriotojai prikabino kažkokią ypatingą „etiketę“, žiobrių gaudymą padarė kitokiu nei visų žuvų. Aišku, jis ir yra kitoks, savitas, tačiau ne iki tokio lygmens, jog meti ir trauki, meti ir trauki žuvį po žuvies, jei tik jos tuo metu yra žūklavietėje...
Todėl ir vietos, kuriose galima pagauti daugiau arba mažiau žiobrių skiriasi. Juk yra upių atkarpų, kur gali sėdėti dienų dienas, bet nesugundysi nė vienos šios rūšies žuvies. Nors, regis, ten viskas taip pat, kaip ir toliau ar visai netoliese esančiose žūklavietėse. Bet taip regisi tik žvejui, tačiau ne žuviai.
O kuo tos vietos ypatingos, sužinosite jau kitame straipsnyje. Juk šis – tik įžanga prieš būsimą masinį migruojančių žiobrių gaudymą.
Romualdas Žilinskas
