Išsamiai apie Hornet ir šapalus
Mano straipsniuose, o ypač senesniuose, Salmo Hornet vobleris minimas labai dažnai. Nieko nepadarysi – sentimentai, nes tai buvo vienas pirmųjų mano išbandytų tikrai kibių tokio tipo masalų.
Veikiausiai mažai kuris vyresnės kartos spiningautojas gaudydamas vobleriais neišbandė Salmo Hornet. Manyčiau, kad ne vienas žvejys su šiais masalais pradėjo pažinti vobleriavimo paslaptis, todėl nesuklysiu tvirtindamas, jog Lietuvos meškeriotojams Hornet yra tapę savotiška klasika. Kitos firmos gamintojos taip pat turi voblerių modelių, kuriuos pavadino „širšės“ (hornet – angl. širšė) vardu, bet kuomet žvejų tarpe paminimas Hornet, visiems senesniems spiningautojams prieš akis iškyla būtent Salmo viliokliai.
Net ir vobleriai turi savo istoriją
Pradėjęs šį straipsnį turėjau tikslą kiek galima išsamiau aprašyti Hornet serijos masalus. Nepainiokite sąvokų – „modelis“ bei „serija“, kadangi toks pats vobleris su skirtingo dydžio liežuvėliu, kitokiu plūdrumu bei dydžiu yra atskiras modelis, o seriją paprastai apsprendžia voblerio forma. S
palvinės variacijos jau vėl kas kita – kiekvienas modelis jų gali turėti nuo kelių iki keliolikos ar keliasdešimties, laikui bėgant jos kinta, nes gamintojai galbūt atsisako kokio nors spalvų derinio ir vietoj jų pagamina jau kitaip dažytų modelių. Kai kurie spalviniai variantai lieką nepakitę dešimtmečius, o kiti tampa didžiule retenybe, kol galiausiai nugrimzta užmarštin.
Firmos gamintojos praktikuoja tris voblerių serijų dažymo principus. Pirmasis, kuomet atskiri modeliai gali turėti skirtingas spalvų variacijas. Antrasis, kada dalis spalvinių derinių būna visuose tos serijos modeliuose, bet papildomai sukuriamos ir spalvinės variacijos atskiriems modeliams. Trečiasis ir dažniausiai pasitaikantis – visi be išimties konkrečios serijos modeliai spalvinami tokia pat maniera ir kataloguose pateikiama spalvinių variantų gama tinka bet kuriam tos serijos vobleriui nepriklausomai nuo jo dydžio, plūdrumo, panirimo gylio ir pan. Būtent tokiu principu yra dažyti Salmo Hornet ir apskritai visos Salmo voblerių serijos.
Tenka tik apgailestauti, kad Salmo jau bene prieš pusantro dešimtmečio atsisakė trumpaliežuvių Hornet gamybos. Mano nuomone, šie modeliai (jų buvo ir plaukiančiųjų, ir skęstančiųjų) daug prisidėjo išgarsindami minėtą seriją. Trumpesniais ir kitokios formos liežuvėliais, lyginant su dabartiniais, Hornet itin tiko šapalų žūklei viršutiniuose vandens sluoksniuose, geri jie buvo ir gaudant nedideliuose upeliuose upėtakius. Dabar tokių voblerių niekur nerasite, gal koks vienas kitas dar užsilikęs mažai žuvaujančio žvejo masalinėje.
Pagal kūno formą vobleriai paprastai yra skirstomi į tris pagrindinius tipus: crank, shad bei minnow. Nors masalo judesių visumą (trumpiau tariant, mažiau ar daugiau agresyvūs judesiai) labiausiai lemia liežuvėlio ilgis, forma bei jo atsilenkimo kampas, visgi antriniai faktoriai, ypač jo kūno forma, irgi turi reikšmę.
Kadangi tikslių nuorodų kuo skiriasi, tarkim, crank nuo shad arba shad nuo minnow, nerasite nė viename žinyne, be to yra begalė tarpinių modelių, gamintojai bei patys žvejai voblerio tipą apibrėžia tik apytiksliai, dažniausiai vadovaudamiesi ta ypatybe, jog crank tipas turi kūnelį, kuris artimas burbulo formai, minnow – ištęstą, kuris primena lazdelę, shad – tartum tarpinis variantas tarp minėtų dviejų tipų.
Bet kokiu atveju crank būna agresyviausi, o minnow modeliai plaukdami mažiausiai nukrypsta į šonus nuo horizontalios tiesės, jei lyginsime šių dviejų tipų voblerius su identiškais liežuvėliais. Visgi, liežuvėlis gali iš esmės keisti masalo darbą, tad neretai shad tipas priskiriamas prie crank jau vien todėl, kad modelis turi ilgą bei platų liežuvėlį, dėl ko juda itin agresyviai, arba tie patys shad vadinami minnow, kadangi jų mažas bei trumpas ir nedideliu kampu įstatytas liežuvėlis neleidžia vobleriui bent kiek smarkiau nukrypti nuo tiesiosios. Jei vadovaučiausi tokia nuostata, galima būtų teigti, kad anksčiau gaminti trumpaliežuviai Hornet buvo labiau tipiniai shad, o turintys ilgesnius liežuvėlius galėtų pretenduoti į crank tipą. Beje, Salmo kataloge visi Hornet įvardyti kaip crank bait.
Šiuos voblerius galima vadinti klasikiniais dėl dar vienos svarbios priežasties. Dabar, kada spiningaujant plinta įvairūs stiliai (tvičingas, stop & go ir pan.), gaminami ir specialūs tokiems stiliams skirti modeliai. Deja, jų panaudojimas neretai įspraustas į rėmus ir pradedančiajam spiningautojui prireikia nemažai laiko, kol jis žvejodamas tokiais masalais pasiekia teigiamų rezultatų.
Yra toks lietuviškas posakis – paprastas, bet neprastas. Tai galima pasakyti apie Hornet, nes gaudant šiais vobleriais nėra jokios būtinybės daryti pauzes traukimo metu, trūkčioti meškerykočiu ar kaip kitaip koreguoti masalo darbą. Žinoma, geresni rezultatai gaunami taikant kiekvienam modeliui kitokį traukimo tempą atsižvelgus į aplinkybes, žūklės sąlygas, bet tai jau yra gaudymo vobleriais pradžiamokslis, į kurį tikrai nesigilinsiu. Tiesiog noriu pasakyti, jog spiningauti su Hornet gali pradėti tie žvejai, kurie dar tik mokosi žūklės vobleriais subtilybių.
Norėdamas apžvelgti Hornet modelius, ilgai svarsčiau, kokiu principu galėčiau sistemingai apie juos papasakoti, kad straipsnis nebūtų padrikas. Juk galima apie šiuos voblerius kalbėti akcentuojant jų panirimo gylius, galima skirstyti pagal dydžius ar plūdrumą, kadangi Hornet būna skęstantieji ir plaukiantieji. Beje, tarpinių, t. y. neutralaus plūdrumo, modelių nėra. Galiausiai atsisakiau tokių minčių ir nusprendžiau orientuotis į konkrečios rūšies plėšrūnų gaudymą, kadangi tai, mano nuomone, ir būtų įdomiausia skaitytojams.
„Topinės“ spalvinės variacijos
Hornet vobleriai įgijo savo populiarumą dar ir todėl, kad kažkada mūsų šalyje jie buvo kone vieninteliai pirmieji tokios rūšies masalai orientuoti į tikslinę šapalų žūklę. Juolab šapalus, pasirenkant atskirus šios serijos modelius, galima buvo gaudyti ir pačiame vandens paviršiuje, ir viduriniuose vandens sluoksniuose, ir visai prie pat dugno su tos pačios serijos vobleriais.
Kadangi, kaip sakiau, trumpaliežuvių Hornet Salmo jau nebegamina, tai spiningavimas šios serijos vobleriais tapo įmanomas tik viduriniuose vandens sluoksniuose ir arčiau dugno.
Gamintojai, kiek atsimenu, Hornet modelius kažkada dažydavo daugiau ar mažiau „šapaliniais“ spalvų deriniais, dabar nemažai jų pasikeitė, atsirado tokių, kurie iš principo yra universalūs ir tinka daugelio plėšrūnių žūklei.
Kita vertus metų laikai, o taip pat su tuo susiję žuvų mitybos ypatumai, žvynuotųjų sezoninė migracija į tam tikro gylio vandenis bei vandens skaidrumas sąlygoja tai, jog vieni spalviniai modelių variantai yra geresni vasarą, o kiti – pavasarį arba rudenį. Šapalai šiuo atveju nėra jokia išimtis. Visgi iš Salmo Hornet siūlomos spalvų derinių paletės galima atsirinkti tokius variantus, kurie puikiai tiks vilioti plačianugarius bet kokiame gylyje. Įdomu tai, kad būtent šie spalviniai deriniai ir išlikę dar iš tų laikų, kuomet nusipirkau savo pirmąjį Hornet. Klasika yra nemari, tai įrodo dar ir tas faktas, jog nemažai firmų gamintojų tiesiog nukopijavo šiuos spalvinius derinius ir taip dažo savo siūlomus voblerius.
Kita vertus, senesnieji Hornet modeliai turėjo 13 spalvinių variacijų, pagal 2014 m. katalogą – jau 19. Tiesa, pilno spalvinio pavadinimo straipsnyje net nerašysiu, taip daro neretai ir patys gamintojai, kuomet palieka tik pirmąsias žodžių raides. Tarkim, Hot Perch arba Trout bus pavadinta HP ir T.
Įdomu tai, kad buvo porai metų buvo išimtos iš gamybos G ir GMO spalvinės variacijos, bet vėliau vėl grąžintos į Hornet spalvinę paletę. Pirmoji – itin kibi mūsų sąlygomis vidurvasarį, ji su tamsia nugarėle ir žalsvai gelsvais šonais, pereinančiais į šviesesnį pilvelį. Skaidriame vandenyje vasarą tai vienas geriausių voblerių. GMO, sakyčiau, priešingai – šio piešinio modeliai su rausva nugarėle ir auksinio metalo blizgesio šonais bei pilveliu buvo labai geri drumstame vandenyje bei vėlų rudenį gaudant visiškai prie pat dugno. Kaip alternatyva pastarajam gali būti OC spalvinis derinys.
Kaip pačius universaliausius šapalų žūklei įvardyčiau du spalvinius derinius, kurie kataloge pažymėti simboliais T ir BE. Pirmasis yra upėtakiuko spalvų imitacija, kuri vienodai gerai tinka žūklei ir mažuose upeliuose, ir didelėse upėse, natūralus piešinys vilioja plėšrūnus praktiškai bet kokiu oru, o tokio voblerio kibumą mažai įtakoja vandens skaidrumas.
BE iš pirmo žvilgsnio atrodo gana iššaukiančiai, nes geltonos dėmės juodame fone itin kontrastuoja. Tačiau šapalams toks piešinys patinka ir ypač sėkmingas jis būna gaudant plačianugarius pavasarį bei vasarą.
Tiesa, renkantis BE spalvinį variantą reikėtų atkreipti dėmesį į kai kurias detales. Ankstesnieji tokio derinio modeliai buvo dažomi tamsiai geltonomis, bet pakankamai ryškiomis dėmelėmis juodame fone. Dabartinis variantas kitoks – geltona spalva yra pakeista į gelsvai salotinę. Atrodo, skirtumas menkas, bet visgi...
Kaip rodo mano praktika, geltonos dėmelės labiau patrauklios šapalams vasarą, skaidriame vandenyje, šiuo metu siūlomas BE su ryškesnėmis salotinėmis dėmelėmis plačiaburniams geriau tinka gaudyti pavasarį ir drumstesniame vandenyje, taip pat didesniuose gyliuose.
Dar plačiau apie Hornet spalvinių variacijų tinkamumą žvejybai įvairiomis žūklės sąlygomis papasakosiu kalbėdamas apie šapalų gaudymą įvairiais metų laikais.
Kai dienos būna ilgos
Pradėsiu galbūt nuo vasaros, nes rudeninė, kuomet vanduo juntamai atšąla, t. y. maždaug nuo spalio vidurio, ir pavasarinė, o tai bus laikotarpis nuo kovo iki gegužės vidurio, šapalų gaudymo technika Hornet vobleriais mažai kuo skiriasi.
Vasarai parenkami nedidukai vobleriai, paprastai jų dydis varijuoja nuo paties mažiausio 2,5 cm dydžio (svoris – 1,5 g) šios serijos modelio H2S iki 4 cm dydžio H4S (3,0 g) ir H4F (4,0 g). Nemažai spiningautojų šapalus žvejoja vasarą ir gerokai stambesniais vobleriais, tačiau turėkite omenyje, kad modelių dydžiai nurodomi neskaičiuojant jų liežuvėlių ilgių, be to ilgaliežuviai, o Hornet“ priskirčiau prie tokių, masalai neria giliai. Todėl vasarą šapalų ieškoti giliau, nei nuneria skęstantysis H4S (iki 2,5 m) tikrai neverta.
Netgi šitokia gelmė ieškant šapalų jau yra per didelė, tačiau pritaikius tam tikrą traukimo techniką vobleriu galima žaisti nepasiekiant jo panirimo maksimumo. Šiltame vandenyje šapalai paprastai maitinasi arčiau vandens paviršiaus, seklumose arba arti krantų, tad giliai neriančių modelių jų gaudymui neprireiks.
Jei reikėtų pasirinkti Hornet šapalų gaudymui atsižvelgiant į tų masalų plūdrumą, nedvejodamas imčiau plaukiančiuosius. Šios serijos vobleriai apskritai nepasižymi tuo, jog juos galima toli užmesti, skęstančiųjų ir plaukiančiųjų svoris skiriasi vos 1 g ar dar mažiau – turiu omenyje modelius iki 4 cm dydžio. Todėl pasirinkimo logika paprasta – plaukiančiuosius įmanoma nuplukdyti toliau nei užmesti skęstančiuosius.
Hornet puikiai dirba greitoje srovėje, netgi nevienalytėje tėkmėje jie išlaiko stabilią pusiausvyrą ir nepraranda judesių ritmo, kas yra didžiulis privalumas viliojant šapalus rėvose. Tiesa, arti rėvų „galvų“ šių masalų panirimo gylis bus pernelyg didelis, tačiau tokiose vietose paprastai laikosi smulkūs šapaliukai, o stambesnieji plauko toliau nuo akmenų slenksčio bei giliau.
Nežinia kodėl daug žvejų įsitikinę, kad šapalai labiau mėgsta būti už rėvos. Bet iš tiesų stambūs egzemplioriai dažniau tūno priešrėvyje maždaug 1,0–2,0 gelmėje. Tiesa ta, kad maitintis jie išplaukia ir į seklumas, bet didelę laiko dalį praleidžia minėtose vietose. Netgi būdami sotūs plėšrūnai visgi susigundo pro šalį plaukiančiu vobleriu. Galbūt net ne pro šalį plaukiančiu, o nuolat šmėžuojančiu jų akiratyje.
Kada šapalai medžioja aktyviai, kai jų išpuolius mes matome pagal išgąsdinto mailiuko žirimą ar vandens paviršiuje stebime šapalų bulkavimus, plėšrūnams dera siūlyti paviršiuje plaukiančius voblerius, kuriuos šapalai atakuoja tuojau pat nedvejodami, jei tik viliokliai pasirodo jiems tinkami.
Kai upės paviršius visiškai ramus, dar nereiškia, kad šapalai visiškai ignoruoja masalus arba negali maitintis didesnėje gelmėje. Čia tenka pasirinkti savotišką išerzinimo taktiką, nors pasitaiko, jog plačianugariai, panašiai kaip ir maitindamiesi mažame gylyje, masalą čiumpa labai azartiškai.
Norint sėkmingai šapalus gaudyti prieš rėvas arba už jų, tenka braidyti, juolab tokiais vobleriais, kaip Hornet toli nepasišvaistysi.
Dažniausiai stengiuosi nubristi taip, jog masalą galėčiau traukti tiesiai prieš srovę – tai yra geriausia pozicija. Voblerį užmetu ar nuplukdau už tikėtinos šapalų maitimvietės bent 2–3 m, kad jį panardinus į darbinį gylį (tai darau staigiai kelis kartus pasukęs ritę), vilioklis iš karto atsidurtų plačianugarių akiratyje, nes juk žuvys stovi atsisukusios prieš srovę. Kaip jau ir sakiau, yra galimybė, kad plačiaburnis tuojau pat atakuos masalą. Tačiau ji tikrai ne vienintelė, ir jei po minutės ar dviejų nepajuntu kibimo – neskubu sukti ritės ir traukti voblerį.
Dabar galima bandyti masalą lengvai patrūkčioti. Tai daroma spiningo viršūnėle: ją labai lėtai atlenkiu į save, palaikau, vėl pamažu nuleidžiu į buvusią padėtį. Lėtai traukiamas vobleris pajuda į priekį ir grįžta atgal apie 30–50 cm, jis nuolatos spurda tėkmėje, nes laikomas ant įtempto valo. Tur
ėkite omenyje, kad labai lėtai spiningo viršūne traukiamas arba, kaip minėjau, laikomas ant įtempto valo srovėje, Hornet nepriklausomai nuo plūdrumo nekeis darbinio gylio horizontalės, kadangi jo platus ir didokas liežuvis priešinsis upės tėkmei ir to pakaks, kad masalas išsilaikytų darbinėje padėtyje. Bet taip bus tik tada, kai šį voblerį laikysime tiksliai prieš srovę ir ji bus pakankamai stipri, nes kitu atveju plaukiantysis modelis veršis kilti į paviršių, o skęstantysis – grims.
Masalą laikyti ir juo trūkčioti galima 10–15 min, nes pasitaiko, kad šapalas tik po tokių ilgų dvejonių pagaliau ryžtasi puolimui.
Jei per tą laiką šapalas nekibo, patraukiu voblerį kelis metrus savęs link ir vėl lėtai juo žaidžiu. Paprastai darau 3-4 tokius „sustojimus su paraukimais“. Tokios pačios spalvinės variacijos modelį vienoje vietoje išbandau užmesdamas jį ne daugiau kaip 3 kartus. Nesulaukęs kibimo arba keičiu masalą arba vietą. Beje, sakydamas „keičiu masalą“ turiu omenyje jo spalvinį variantą.
Nors kartais būna, kad toks pats, bet mažesnis modeliukas sugundo vangų plačiaburnį, kas itin retai pasitaiko mažą pakeitus į didesnį. Poros kilogramų plačiaburnis kartais visai mielai griebia vos 2,5 cm dydžio Hornet, šiai žuviai, ypač vasarą, tokie dalykai yra įprasti. Įdomu tai, kad prioritetinis voblerių dydis nebūtinai priklauso nuo upės dydžio, todėl sąlyginai nedidelėje upėje galima sėkmingiausiai spiningauti ne su pačiais smulkiausiais Hornet, svarbu rastume šapalų, kurie tūno pakankamai giliose vietose.
Bet faktas, kad Neries plačiaburniai daug geriau vertina pačius mažiausius vobleriukus, o Nemuno šapalai, ypač stambesnieji, neatsisako ir dvigubai didesnių. Kažkiek skiriasi ir mėgstamos plačiaburnių spalvos. Jei neskaičiuosime jau minėtų universalių (toliau rašydamas jų apskritai neminėsiu, kadangi pabrėžiau – tai spalviniai deriniai, kuriais galima bandyti spiningauti šapalus visur ir visais metų laikais), vasarą Nemuno aukštupyje didžiausio dėmesio sulauktų labiau Neriai būdingi spalviniai variantai HP, CB, RCW, GT, ypač geras yra RS, tačiau žemiau Kauno HE vyrauja kiti prioritetai – GSM, GFP, SBS, SCW.
Spiningaujant įsibridus didelėse upėse reikalingas ilgas spiningas, kuris leidžia ne tik toliau užmesti voblerį, tačiau tokiu kotu lengviau manipuliuoti masalu. Ilgu spiningu galima pratraukti šį masalą tarp nutįsusių žolių kasų, kur dažnai glaudžiasi šapalai. Vandenžolės būna nutįsusios pasroviui ir tiesiai prieš meškeriotoją atsiveria tarp jų esantys atviro vandens takai. Kuo mažiau valo gula ant vandens, tuo lengviau traukti voblerį tiesiąja, nepaisant net ir tėkmės netolygumų ar pakeliui pasitaikančių kliuvinių, pvz.: iškilusių virš vandens akmenų.
Ilgu spiningu, suprantama, atitinkamo užmetimo svorio, be didesnių problemų jaučiame net ir paties mažiausio Hornet darbą, tai išduoda it drugio krečiama meškerykočio viršūnėlė. Kada ant voblerio kabliuko pakimba žolės, šapai, viršūnėlė nustoja ritmingai virpčioti. Aš apskritai mėgstu ilgesnius kotus, tad šapalauju kitąsyk ir ilgesniu nei 3 m spiningu.
Mažesnėse upėse vasarą šapalai neretai glaudžiasi visai prie pat krantų didesniame gylyje. Čia jiems puikios vietos pasalai gaudant pro šalį plaukiantį mailių, kuris taip pat būreliais plauko išilgai kranto. Be to šalia stataus skardžio dažniausiai būna medžių ir krūmų, jų šakos nulinksta iki vandens ir plačiaburniams atsiveria galimybė sulaukti į vandenį įkritusių vabzdžių, be to šakos užstoja saulę ir ant vandens krenta šešėlis, kuris apsaugo plėšrūnus nuo kaitros bei pagerina maskuotę.
Tokiose vietose irgi labai praverčia Hornet. Plačiaburnių gaudymo taktika praktiškai niekuo nesiskiria nuo anksčiau minėtosios. Tačiau dabar nereikia braidžioti, netgi priešingai – tenka ant kranto elgtis labai tyliai, nes kartais šapalas masalus atakuoja vos ne prie pat meškeriotojo kojų. Vargu ar galima bus voblerį plukdyti toli išilgai kranto, nes pakeliui pasitaikys daug dugno nelygumų, kur gylis kardinaliai keisis, trukdys vandenžolės. O ir pats krantas nėra idealiai lygus, bet veikiau vingiuotas.
Mažųjų upių šapalai elgiasi itin agresyviai. Kada vanduo būna drumstas patarčiau gaudyti ir su iššaukiančių spalvų vobleriais – HP, CD, RCW, HCW, GT, blizgiu OC.
Tačiau esant skaidriam vandeniui geresni rezultatai bus gaudant SWS, BSS, GSM, SCW, BT, GBH spalviniais deriniais. Aišku, „recepto“ čia išrašyti neįmanoma, nes kiekviename vandens telkinyje gali būti skirtingi plėšrūnų pomėgiai.
Pasitaiko dienų, kuomet šapalai staiga keičiantis orams, kaip taisyklė – smarkiau atvėsus, traukiasi gilyn ir priglunda prie dugno. Kalbu apie vasarą, nes rudenį nutinka kiek kitaip. Tokiu atveju jie beveik nesimaitina, būna itin pasyvūs.
Bet netgi tada plačiaburnius galima išprovokuoti griebti masalą. Ir tam, beje, taip pat tinka Hornet. Tačiau tik skęstantieji, kadangi voblerius teks traukti pasroviui. Spiningautojai tokią gaudymo techniką retai naudoja, bet siūlyčiau pabandyti. Voblerius traukiame taip, kad jie liežuvėliu retsykiais netgi kabintų dugną, stengiamės traukti kiek įmanoma lėčiau. Visgi labai lėtai nepavyks, nes bet kokiu atveju vobleris privalo judėti greičiau už tėkmę. Beje, modelių spalvinius variantus pasyvių šapalų žūklei rekomenduočiau pasirinkti tamsesnius, tokius, kaip BT, GFP, SCW arba GSM, ryškiaspalviai tam tinka mažiausiai.
Šapalas – ne tik vasaros žuvis
Ankstyvą pavasarį ir po vasaros karščių stipriai atvėsus upių vandenims, žvejai spiningu šapalus gaudo gana retai. Dažniausiai tuo metu plačiaburniai užkimba atsitiktinai, kai spiningautojas vilioja kitas plėšrūnes. Veikiausiai taip yra dėl to, kad mes nematome akivaizdžiai medžiojančių šapalų, tačiau klaidinga būtų manyti, jog plačiaburniai visiškai nesimaitina.
Tik po ledonešio, kuomet vandens lygis aukštas, vanduo labai šaltas, agresyviai judantys masalai nėra pats geriausias masalas šapalams, kuriuos dabar galima sugundyti nebent tvisteriais, lėtai trūkčiojamais minnow vobleriukais.
Bet apie balandžio mėnesį, jei pavasaris nevėluoja, jau galima mėginti plačianugariams siūlyti ir judresnius voblerius. Kadangi šapalai vis dar laikosi didesniame gylyje nei įprasta šiltesniam metų laikotarpiui, Hornet bus itin tinkami masalai šių plėšrūnų žūklei. Aišku, pirmiausiai vertėtų susimąstyti ar reikėtų apskritai šias žuvis gaudyti prieš pat nerštą bei jo metu, visgi to Mėgėjų žūklės taisyklės nedraudžia ir dalis spiningautojų nesivaržydami šapalus žvejoja.
Pavasarinis bei rudeninis plačiaburnių viliojimas spiningu mažai kuo skiriasi, gaudoma taip pat ir panašiuose gyliuose bei vietose, tad iš principo stengdamasis kiek galima mažiau akcentuoti pavasarinę šių žuvų žūklę, iš karto pradėsiu prie rudeninės žvejybos.
Ištvinus upėms, vasarą išryškėjusios rėvos, seklumos atsiduria giliai po vandeniu, tėkmė suvienodėja, ji tampa vientisu ir greitu srautu.
Kažkur esu skaitęs, jog tada visos karpinės žuvys be išimties susirenka ties upių vingiais duobėse, kur gilu, dugnas dumblėtas ir kranto iškyšulys pristabdo srovę. Nesiginčysiu – čia yra žuvų, galbūt netgi ir šapalų, bet maitintis jie išplaukia į labiau sau įprastas vietas, t. y. renkasi net ir greitoką tėkmę ir dažniausiai plauko ties žvyruotu dugnu.
Ir nebūtinai ten yra koks nors upės posūkis, gali būti ir tiesioji atkarpa. Svarbiau kitas akcentas – po vandeniu esantys kliuviniai, kurie pristabdo tėkmę apatiniame vandens sluoksnyje. Bet tai nebus apsemtos rėvos, o veikiau povandeniniai akmenys, kurie net nuslūgus upės vandeniui plika akimi nematomi, arba skersai upės esantys staigūs dugno pakilimai už kurių yra švaraus, lygaus žvyruoto dugno atkarpa.
Potencialios šapalų maitimvietės gali būti ir vieniši stambūs net ir pakilusio vandens neapsemti rieduliai už kurių susidaro ramesnio vandens plotelis, besiverčiančios tėkmės išskalauto kieto dugno takas. Tokios vietos plačianugarius traukia ir vasarą, kaip taisyklė čia nėra daug šapalų, o vienas ar du stambūs pasaloje lindintys šios rūšies plėšrūnai.
Gaudant šapalus šaltesniuoju metų laiku tenka rinktis jau didesnius Hornet modelius. Dabar minimalus jų dydis svyruoja nuo 4 cm iki 6 cm, galima naudoti ir modelius HSDR, kurie turi dar ilgesnius liežuvėlius ir neria atitinkamai bent 1 m giliau. Tiesa, 5 cm dydžio HSDR netgi rudenį vargu ar pritaikysime, nes jo minimalus panirimo gylis – net 3,5 m. Visgi pirmosioms pavasarinėms žūklės jis gali praversti.
Jei vasarą gaudant Hornet modeliais šapalus buvo galima suvilioti bet kuriame vandens sluoksnyje, tai dabar praktiškai 90 proc. kibimų tenka masalams, kurie traukiami visai palei dugną. Kadangi spiningaujame, kur pakankamai lygus, kietas dugnas, tai nieko baisaus, jei vobleris liežuvėliu baksnoja į žvirgždėtą gruntą. Tai netgi rekomenduočiau, jei tik nebijote prarasti masalo, nes net ir lygiame dugne pasitaikys kliuvinių.
Šapalai pavasarį ir rudenį būna nutolę nuo krantų, vandens lygis irgi pakilęs, tad įsibristi toliau nuo kranto meškeriotojas turi mažai galimybių. O norėtųsi, kadangi plačiaburniai, nežinia kodėl, visais metų laikais mieliau čiumpa prieš upės srautą judantį masalą.
Galima išsirinkti patogesnę poziciją pasinaudojus kranto kyšuliais, įlankų kraštais, bet rasti reikiamą vietą, kuri būtų patogi ne tik užmesti voblerį, bet dar ir šapalams tinkama, sunkoka. Todėl dažniausiai prisieina masalą traukti skersai tėkmės, nors jis dalį kelio plaukia prieš srautą nedideliu kampu. Pabrėžčiau tai, jog voblerį teks mesti skersai upės tėkmei arba nedideliu kampu prieš ją.
Panašiu principu spiningaujame ir ties jau minėtais stambiais vienišais iš vandens iškilusiais rieduliais. Pastaruoju atveju reikia itin gerai apskaičiuoti masalo traukimo greitį įvertinant srovės stiprumą ir užmesti voblerį tinkamu atstumu, kad traukiant jis atsidurtų numatytoje vietoje, kuri paprastai būna tik nedidelis vandens plotelis už akmens. Beje, pastarasis gaudymas labai sėkmingas ir vasarą.
Atvirame upės plote kur nėra akivaizdžių kliuvinių ir dugnas lygus, galima naudoti voblerio traukimo metodą, kurį neretai taiko gaudantys lašišas bei šlakius. Masalas užmetamas skersai srovės arba nedideliu kampu pasroviui, keliomis ritės apsukomis panardinamas į darbinį gylį ir paprasčiausiai laikomas ant įtempto valo. Tėkmės jėgos pakanka, kad toks vobleris, kaip Hornet (tuo jis ir geras!) išsilaikytų reikiamame gylyje ir puikiausiai žaistų.
Šiuo atveju masalas juda mažai gaubtu puslankiu kranto link iki atiduria tokioje padėtyje, jog jį tenka jau traukti iš vandens išilgai kranto linijos. Nors aš dažniausiai net nelaukiu, kol tėkmė vilioklį išstums iki galinio taško, ritę suku jau tuomet, kai vobleris, mano manymu, atsidūrė už šapalams patinkančio dugno ploto. Taip sutaupau šiek tiek brangaus laiko.
Vasarą šapalus suvilioti daugiausiai galimybių yra anksti ryte ir po pietų. Beje, pastarasis paros laikas gerokai ilgesnis ir man praktiškai visuomet būna našesnis.
Tačiau pavasarį ar rudenį jų kibimo galima tikėtis visą šviesųjį paros metą. Pradėjus temti šapalai jau nebekimba, nors vasarą jų galima pagauti. Vėlų rudenį man dažniausiai pavykdavo išprovokuoti šiuos plėšrūnus dieną ar iš karto po pietų esant giedram dangui. Rudenį bei pavasarį nesu pagavęs daugiau nei trijų plačiaburnių per dieną, tačiau šaltame vandenyje visada kibdavo tik stambūs šapalai. Vasarą neretai masalus puola ir nedideli šapaliukai, ypač kai žvejojama mažais Hornet.
Šaltame vandenyje dažniausiai gaudau su skęstančiaisiais modeliais, kadangi, kaip minėjau, plukdyti masalus taip, kaip vasarą, jau nebeišeina. Be to skęstantieji kiek mažiau agresyvūs ir šaltame vandenyje tai yra tik privalumas, jie greičiau pasiekia darbinį gylį. Nors lyginant su plaukiančiaisiais kitų serijų modeliais, Hornet vobleriuose šie skirtumai labai nedideli, bet visgi juntami.
Spalvos vobleriams parenkamos šviesesnės. Tai būtų D, GS, HBS, RD, SWS, SBH spalviniai variantai. Bet itin skaidriame vandenyje, koks būna mažai lietingą vėlų rudenį, gerų rezultatų galima sulaukti gaudant T, BT ir GSM spalvų deriniais. Tada šviečiant saulei labai tinkamas SCW variantas.
Aš gal pernelyg dažnai savo straipsniuose akcentuoju spalvų vaidmenį žvejojant plėšrūnes, bet šapalams, patikėkite, tai – labai svarbu. Ir būna, jog svaidant voblerį ilgą laiką vienoje vietoje, masalą pakeitęs tokiu pat, tik kitaip dažytu, jau pirmąsyk užmetus sulauki kibimo.
Beje, rudenį ar pavasarį tuo dažniau tenka įsitikinti, nes vietų, kur šapalai kimba, nėra daug, Kartais jos gerokai nutolusios viena nuo kitos, tad spiningaudamas nelakstau krantais, o ilgai ir nuobodžiai mėtau voblerius vos keliose vietose. Kalbu apie žinomas upių atkarpas, kadangi nežinomose tenka pasikliauti intuicija arba patikrinti didesnį vandens plotą.
Nors straipsnio pradžioje Salmo Hornet buvo pristatytas, kaip tipinis šapalinis vobleris, visgi savo rašiniuose nesyk esu kalbėjęs, kad iš principo nėra ir negali būti jokių spininginių masalų, kuriuos galėtume įvardyti tik kaip konkrečiai žuvų rūšiai skirtais viliokliais. Esmė yra ne pačiame masale, o jo pritaikyme. Noriu pasakyti, kad panaudojus kitokią spiningavimo techniką, o taip pat atsižvelgus į žūklės sąlygas, net ir tokio tipo modelis, kaip Hornet gali būti labai efektyvus žvejojant įvairias plėšrūnes.
Romualdas Žilinskas
