Iš senų užrašų. Neris, dugninė, karšiai ir...

Tačiau įsivyravus „tropiniams“ orams, sunku ką nors prognozuoti. Blogiausia tai, jog per neįprastą mums karštį ilgesnį laiką net ir prie vandens su meškere išbūti neįmanoma – tiesiog privalai lįsti į telkinį maudytis, be to gyvi masalai dvesia, augalinės kilmės – rūgsta, o ir apskritai žūklė tampa ne tokia, kad pajustume didelį malonumą. Apie aktyvią žvejybą spiningu net nekalbu...

Gera vieta ne tik žvejoti

Savaitgalis, sėdžiu namuose – dar tik rytas, o termometras pavėsyje fiksuoja jau 32–34 °C šilumos. Noriu žvejoti, bet pagalvojus apie tai, kad teks iškelti koją iš sąlyginai vėsaus buto, darosi bloga. Jau prisispiningavau anas dienas, vos gyvas grįžau, o juk tada buvo netgi vėsiau.

Bet nieko neveikti irgi negaliu. Televizorius ir kompiuteris įkyrėjo. Nors rašymas man niekada nesibaigia ir jo turiu per akis, tačiau nuo tvankos galvoje tuščia, rankos tam darbui nekyla. Noriu žvejoti...

Anądien spiningaudamas nelabai toli nuo namų ties vieno tilto poliumi nusižiūrėjau tinkamą vietą žūklei dugnine meškere. Braidžiodamas patikrinau dugną – idealus: šalia nuo poliaus nutįsusio smėlio liežuvio ledai pavasarį išgraužė ilgą gal trijų–keturių metrų pločio griovį, kuris remiasi į ties Neries posūkiu esančią gilią duobę. Gylis išgraužoje maždaug du metrai, kas šioje upėje prie Kauno yra tikrai solidu.

Už to griovio – vėl nedidelis dugno pakilimas su siaura akmenų juosta, greita srove, o už jo – vaga...

Žodžiu, vieta labai įdomi ir, mano akimis žiūrint, perspektyvi karšių, šapalų, meknių, kuojų gaudymui dugnine, o galbūt ir plūdine meškere, nes čia srovė tik vidutinė, dugnas lygus, švarus, smulkiu žvirgždu išklotas, tik link duobės šiek tiek dumblėja, čia ir upės tėkmė ima lėtėti.

Bet tai netgi gerai, nes vakarais, naktimis karšiai, o kitąsyk ir šapalai su meknėmis atplaukia į ramesnius vandenis, šalia minkštesnio dugno sukinėjasi.

Deja, dieną tokiame karštyje žuvauti beprasmiška, tad nusprendžiu pradėti žūklę apie šeštą valandą vakaro ir prasėdėti čia iki ryto.

Spiningavimas, lyginant su žūkle dugnine ar plūdine, turi vieną esminį privalumą – nereikia ruošti jaukų, rūpintis masalais. Tad pusdienį sugaištu gamindamasis prievilą ir rinkdamasis prekes žūklės prekių parduotuvėje, kur perku sliekus, musės lervas, šutintus kviečius ir žirnius. Tiesa, dar laiko ir energijos atima vaikščiojimas po prekybos centrą, nes ten ieškau konservuotų kukurūzų, kvietinių dribsnių, kukurūzų kruopų.

Nusipirkčiau ir kviečių ar žirnių, kuriuos pats namuose išsišutinčiau, tačiau to gero prekybos centruose nerasi, o važiuoti toliau nuo namų į turgavietę per karštį neturiu jokio noro. Įsigyti žūklės prekių parduotuvėje jau paruošti žvejybai šutinti ir po to šaldyti kviečiai yra vos ne degtukų galvutės dydžio, jie, kaip ir žirniai, pernelyg kieti, tad vis tiek tenka dar bent penkiolika minučių pavirti.

Visus šiuos ingredientus maišau su specializuotu Sensas jauku karšiams. Beje, be reklamos, tai labai geras jaukas, manding, vienas geriausių, kurių galima pas mus nusipirkti. Ypač karšinis. Visgi jį naudoju kaip bazinį, nes labai didelę dalį viso prievilo kiekio sudaro mano minėti grūdai ir kruopos.

Jau žinau iš praktikos, kad vien smulkiu jauku Neryje prie Kauno prisikviesi tik tuntus aukšlių ir smulkių šapaliukų, būtinai reikia įmaišyti ko nors „apčiuopiamesnio“.

Pusę šešių, kaip ir planavau, masalai, jaukas ir įranga jau suruošti. Kalbinu dar ir sūnų į žvejyba, bet paaugliams labiau rūpi savi reikalai. Visgi įtikinu pabūti prie vandens bent porą valandų, nors šįsyk gudrauju – jis man padeda nusigabenti įrankius ir pilną kibirą jauko prie vandens. Vienas temptis šį gėrį vargu ar pajėgčiau per tokį šutą – vakarėja, bet oras vis tiek nė trupučio nevėsta.

Atėję į žūklavietę pirmiausiai nusimaudome. Dar anksti tokiu oru žuvims kibti, jos suaktyvės ne anksčiau septynių, todėl nebijau, kad išbaidysime mano būsimą laimikį. Be to juk čia tekantis vanduo ir žvynuotosios jame nuolatos juda, net ir išbaidytos sugrįš, kai pajus jauką.

Sūnus pagiria vietą iš savų pozicijų – jo manymu, čia puikus dugnas ir geras gylis maudynėms, be to dar ir krante tįsta balto smėliuko juosta. Man irgi keista, kad niekas nesimaudo. Kaune juk ne kaip visuose miestuose – turime per miesto centrą tekančias dvi upes (Nerį ir Nemuną), visai šalia dar vieną (Nevėžį), bet nė vienoje iš trijų nėra paplūdimio. Todėl žmonės maudosi visur, kur tik sugalvoja.

Ir tai tikra bėda žvejams. Pasiruoši vietą: išsivalai dugną, aprenki pakrantės šiukšles, sukali vandenyje prie kranto kuolus ir išpini juos šakelėmis, t. y. pasistatai savotišką sezoninę dambą, kad srovę prilaikytų, imi čia pastoviai jaukinti, o atėjęs žvejoti randi besimaudančių būrį. Upė visų, jie ne žvejai, todėl nesupranta, kiek darbo buvo įdėta ruošiant žūklavietę, kiek sąnaudų finansine prasme, tad maudosi ir nė nemano pasitraukti kitur.

Gražiai tartis beviltiška – atsakys, jog čia švarus dugnas, nes nėra akmenų, šakų, gražus krantas (įdomu, kodėl dugnas čia yra švarus, o krantas – gražus...) ir srovė nesmarki, šiukšlės, žolės vandens paviršiumi neplaukia (kurgi ne, juk tam damba statyta), tad eik, eik, šalin, žvejy, tau juk vis tiek tas pats, kur tą slieką mirkyti...

Darbas – didelis, rezultatas – ne kažin koks

Išsimaudęs ir per keliolika minučių išdžiūvęs sūnus išeina, lieku vienas. Na, ne visai vienas, nes priešais mane kitame krante net trys meškeriotojai įsitaisę, ties minėta duobe mano pusėje irgi trys vyrai kažką dugninėmis bando pagauti (žinau, šamų tikisi, kurie čia dažnai iš Nemuno atklysta), netoliese spiningautojas braido...

Apie septintą – pirmas laimikis, pakertu – kilograminis karšiukas. Susigundė jis kukurūzu su trimis musės lervomis. Po penkiolikos minučių – dar vienas toks pats, susigundo ant to paties masalo. Aš gaudau dviem įrankiais, tačiau kimba tik ant tos dugninės, kuri užmesta į griovio galą – ten, kur srovė lėtėja ir dugnas dumblėja.

Kitos dugninės masalas sliekas guli užmestas stipresnėje srovėje ant žvyruoto dugno. Viliuosi, jog gal ūsorių sužavės, nes rugpjūtį prie Kauno Neryje ateina laikas ir šioms žuvims ragauti masalus. Bet ne šiandien, ne tokiu oru...

Valandą laiko prasėdžiu tik tikrindamas dugnines, po to ir vėl prasideda kibimas. Toks totalus – vos spėju mesti ir traukti. Tik, kad dažniausiai ištraukiu apkramtytą masalą, bet ne žuvį ant kabliuko. Tiesa, visi kibimai ant sliekų, nei žirnio, nei kukurūzo žvynuotosios nenori, netgi musės lervas ragauja labai atsainiai.

Faktas, kad sliekus nukramto gružliai. Kabliukai jiems per dideli, todėl ištraukiu vos vieną tos rūšies padarą.

Bet keisti masalo negaliu, kadangi tuos pačius sliekus kartas nuo karto visgi praryja tai „puskaršis“, tai plakis, tai kuoja ar šapalas. Pastarieji smulkūs, metu atgal į vandenį. Ir karšių karšiais nepavadinsi – tokie „fanieriniai“ nuo trijų iki septynių šimtų gramų svorio.

Pirmieji du buvo didžiausi, gal kilograminiai, dabar kažko vis menkesni pasitaiko. Juos irgi paleidžiu, tik du didesnius įdėjau į tinkliuką. Turiu užsakymą – brolis atostogauja, nori naują rūkyklą sodyboje išbandyti. Žadėjo rytoj užsukti į svečius, tai ir šviežią žuvį pasiimtų.

Dirbu, kadangi tai net ne žūklė, o nuolatinis dugninių traukimas ir užmetinėjimas bei sliekų ant kabliukų kabinimas, ir nė nepajuntu, kaip sutemsta. Tiesiog vienu metu susiorientuoju, kad meškerykočių viršūnėlės matosi prastai, nes dangaus fonas pernelyg tamsus. Prikabinu žūklei skirtas švieseles.

Yra dar ir varpeliai pritaisyti, bet jie kuo tamsiau, tuo mažiau skamba, kadangi kibimai vėlų vakarą tampa labai jau atsargūs. Tiesa, jie išlieka vis tiek tokie pat dažni – smulkmė nesnaudžia. Taip tęsiasi iki pirmos nakties. O po to – visiškas štilius...

Sėdžiu krante ir uodus maitinu. Kol žuvys kibo, vabzdžių įkandimų nejutau, bet dabar tai jau ima nervinti. Turiu ploną striukę, bet netgi ją užsivilkus darosi per šilta.

Todėl nusprendžiu tapti donoru – nukraujuosiu, tačiau bent jau vėsiai. Šįmet šitiems parazitams yra tikras rojus, nes tuo pat metu ir šilta, ir drėgna. Sakau, tropikai pas mus...

Kai šamai „virves“ nutraukia

Šitaip besėdint, uodus bemaitinant ir bemąstant apie Kauno savivaldybės šykštumą – neva elektros energiją taupo, nes ant tilto žibintai nedega, nors gatvės ir apšviestos, išgirstu, kad kažkokio žmogiško sutvėrimo ant tilto poliaus esama. Būtų tilto žibintai užžiebti – pamatyčiau, bet dabar tik girdžiu: kažkas lyg šnopuoja, lyg tyliai vaikšto...

Vaiduokliais netikiu, bet tikiu, kad prie to poliaus šamai naktimis kimba. Netgi mačiau sykį iš priešingo kranto, kaip kažkoks žvejys vieną traukė. Nesireklamuoja šamų gaudytojai, nes bijo, jog kiti meškeriotojai geras vietas sužinos.

Tačiau dideliame mieste tokių faktų nuo meškeriotojų nepaslėpsi – greitai vienas per kitą naujienomis pasidalija. Taigi tas užsimaskavęs pilietis ar tik nebus šamų viliotojas?

Apie pusę trijų žuvys vis dar miega, bet už tai mano kaimynas iš dešinės pamiršta visas indėniškas gudrybes – pradeda trepsėti, pūkšėti, pliaukšėti... Regis, ant poliaus vyksta kažkas įdomaus...

Staiga „tas anas“ šoka į vandenį, aš tai aiškiai girdžiu, iš tamsos pasigirsta serija rinktinių keiksmažodžių... Turbūt nereikia būti orakulu, kad nesuprastum, jog ką tik šalimais žuvavusiam meškeriotojui nutrūko stambi žuvis.

Kad ir kaip žvejai nenorėtų išduoti savo geriausių vietų, bet pasigirti laimikiu (tegul ir pabėgusiu) jie visuomet geidžia. Labai retas kuris pagavęs didelę žuvį jos visai niekam nerodys ar nepasakys apie tai. Bent jau savo geram draugui, kuris, suprantama, irgi yra žvejys, nes ne žvejui būtų neįdomu, būtinai praneš. Ir taip atsitiks galbūt prieš laimingojo meškeriotojo valią, nesąmoningai, bet anksčiau ar vėliau jis neištvers.

Todėl ir šį sykį praradęs laimikį žūklautojas atbrenda iki manęs. Jis mane puikiai matė, nes neturėjau jokio reikalo maskuotis ir atvirai blyksėjau žibintuvėliu, juolab ir dugninės su švieselėmis. Žmogelis su vienais apatiniais, visas šlapias. Nors tamsu, bet pakanka žvaigždžių šviesos, kad įžiūrėčiau jo papurtusį veidą ir neaiškios spalvos nosį. Tai, be abejonės, nuolatinių pagirių padariniai.

Suprantu, parduotas didelis šamas yra neblogas uždarbis, todėl tokio tipo meškeriotojai itin pavydžiai žiūri į konkurentus. Veikiausiai nusprendė, kad aš toks nesu arba tiesiog neišturėjo savyje širdgėlos.

Prisiartinęs žmogelis ima guostis. Pasak meškeriotojo, prie poliaus „sėdi“ didžiulis šamas, kurį jis jau antra naktis iš eilės sugundo, pakerta, traukia, bet tas monstras vis nutrūksta. Praeitą naktį palindo po „skarda“ (po tiltu dugne yra pusiau smėliu apneštas didžiulis metalo lakštas, tą faktą net aš žinau) ir į ją nuzulino valą.

Dabar vėl nepasisekė – kažkokiu stebuklingu būdu valas užsimetė ant ritės kojelės ir šamas sugebėjo nutraukti 0,8 mm (!) diametro pavadėlį.

Žvejys kalba labai įtikinamai, sodriais epitetais „padailindamas“ savo monologą, tad juo aš neabejoju. Kaip ir tuo, jog šio žvejo meškerykotis yra dar tarybiniais laikais paslapčia kokioje nors miesto gamykloje padarytas iš špagos trumpas spiningas, ritė paprasta inercinė Nevskaja, o virvės storio valas – veikiausiai pirktas dar praeitame amžiuje.

Iki 15 kg svorio šamą tokiais įrankiais gal dar galima suvaldyti, bet stambesnį ūsuotąjį ištraukti labai sudėtinga. Jei jau žuvauji dugnine, tam reikalinga surf klasės, karpinis kotas, solidi neinercinė arba multiplikatorinė ritė bei didžiulė tvirto pinto valo atsarga. Ir dar nemažai fizinių jėgų bei daug, daug sėkmės...

Gal pusę keturių kibimas atsinaujina. Žuvys vėl ragauja vilioklius atsargiai, bet intensyviai. Ir vėl, kaip ir vakarėjant, dirbu – traukiu laimikį į krantą gerokai rečiau, nei to norėtųsi, dažniausiai tik apkramtytus masalus...

Prašvitus kibimas nesiliauja. Tačiau baigiasi sliekai. Lieka tik labai smulkūs ir naktiniai. Nors žuvys neatsisako ir tokių.

„Delninis“ plakis įsigudrina susikišti į gerklę piršto storio kirminą. Tą patį padaro poros šimtų gramų šapaliukas ir panašaus svorio karšio jauniklis. Nepaisant, kad masalus čiaumoja smulkmė, mane vis tiek užvaldo azartas, nors buvau sau žadėjęs, kad grįšiu namo saulei aukštai nepakilus, nes nešti visą mantą per karštį bus sunku.

Paskutinę smulkių sliekų puokštę praryja visai padorus šapalas, po to dar vienas. Į kitokį masalą žuvys nereaguoja. Keista, kadangi tokiu metų laiku, dar ir svilinant saulei, jos paprastai griebdavo nebent tik augalinės kilmės masalus. Nenormalu kažkaip...

Namo pareinu lyg kareivis iš fronto – vos kojas vilkdamas nuo karščio ir nuo intensyvios žvejybos. Regis, pavargau nerealiai, bet viduj taip lengva...

Romualdas Žilinskas