Iš senų užrašų. Dvi dienos iki Kiaulės metų. Antra dalis
Ir vėl pašnekesys nutrūko – meistriškai pakirtęs Valdas į krantą išprašė dar vieną gražuolę kuoją. Kuriam laikui užmiršęs nuoskaudas, meškeriotojas atlyžo ir ėmė kalbėti apie žūklę.
„Prieš gerą mėnesį čia kur kas smagiau kibo. Tokį kibiriuką, du ar net tris galėjai prigaudyti. Daug nedidelių karšiukų papuldavo. Pajaukini ir trauki vieną žuvį po kitos. Tik masalas ne toks kaip dabar – reikėjo ant kabliuko mauti sliekutį ar kruopą su musės lervos kokonu. Šiltu oru – dar kitokie masalai: kviečiai, kukurūzai, makaronai, žirniai, kruopos. Mėgsta čia žuvys kai jas jaukini. Ką kabini ant kabliuko, tą beri ir į vandenį, kitąsyk dar kombinuotų pašarų įmesdavau. Pasitaiko, jog pirktiniais jaukinu...
Kodėl taip meškerę susirišęs? Čia gylis didelis, meškerykotis per trumpas, todėl reikia slankiojančios plūdės. Teisingai, pusiau dugninė geriau, nes srovė taip neneša. Plūdė kiaurai perverta, apvali, kad greitai neskęstų. Matai, jos srovė visiškai nenardina. Svarelis tarp akmenų, jei ir įstringa, tai masalas ant atskiro pavadėlio vis tiek virš jų būna pakilęs. Toliau nuo kranto dugnas švarus, bet dabar žuvys arčiau laikosi, kur srovė menkesnė, o čia šiekštai visokie.
Šiandien irgi truputį jaukinau. Įpyliau „kombikormo“ su kviečiais. Kuojos labai mėgsta kanapių kvapą, jei turiu jų – būtinai įmaišau. Parduotuvėj neperku, pats paruošiu. Nebūtinai kanapių sėklos, pakanka ir smulkiai sutrintų lapų – vis tiek toks pats kvapas. Randu šitų augalų apylinkėse, juos augina kai kas visai kitais tikslais. Girdėjau, kad karvelių mėšlą labai tinka į jauką įdėti. Bet aš nebandžiau. Gal dabar ir susigundyčiau, tik balandžių Druskininkuose beveik neliko. Maras koks, o gal bedarbiai suvalgė. Nesijuok, mieste kurį laiką darbo labai sunku buvo susirasti.
Galima bandyt žuvauti ir su lengvomis dugninėmis. Bet jei bandysi tvirtinti šėryklę – iš karto dugne paliksi. Šitaip geriau žvejoti žemiau krantinės – ten dugnas lygesnis. Vasarą su dugnine karšių, karpių pagaudavau. Bet tai buvo anksčiau. Nemažų karpių pasitaikydavo, net iki 10 kg svorio. Jie čia vis aplink sukinėdavosi, rytais ar pavakare taip taškydavosi, kad iš tolo girdėti.
O kokių šamų buvo! Vienas žvejys per sezoną net septyniolika sugebėjo ištraukti. Na, jau ne, tu negalvok, tokių pas mus šamais nevadina, kokius ranka rodai – 15, 17, 20, 30 kilogramų – va toks jau normalus šamas. Šitų vietų rekordas yra 49 kg. Tą didžiausią žiemą iš po ledo ištraukė.
Aišku, žvejojam ir tada, kai Nemunas užšąla. Sistemėlė lygiai tokia pati, tik vietoj plūdės būna sargelis. Geriausiai kimba pavasariop, kada upės viduriu jau ledai plaukia, o palei krantinę jie dar stovi. Žuvys ižo išsigąsta ir prie kranto po ledu glaudžiasi. Pasitaiko, kad atplyšta lytis ir jei nespėsi greitai į krantą iššokti – bus problemų. Praeitą žiemą teko išsimaudyt. Ne pirmas kartas...
Aname Nemuno krante geriau žuvauti dugninėmis, nes ten srovė kitokia. Tačiau ne visada prieisi prie vandens – krantai nepatogūs. Upė turi būti smarkiai pakilusi arba visai nusekusi. Aukštas vanduo net nepamenu kada buvo. Jau tikėjausi, kad praeitą pavasarį taip atsitiks – žiemą tiek sniego privertė... Tik ištirpo jis kažkaip nepastebimai. Gerai, jeigu potvyniai smarkūs – nors priekrantes ledai pagilina.
Pavasarį šiose vietose neblogai žiobriai kimba. Bet mūsiškiai smulkūs – iki 300 g. Jie prie čia Nemune vietiniai – tie kurie į jūrą neišplaukia. Dar sausašonės masalus griebia, kuojos. Šapalų rečiau pasitaiko – vieta ne ta. Jei ir užkimba koks, tai tik žemiau krantinės...
Ties Ratnyčėlės žiotimis kartais kiršlių pavyksta sužvejoti. Anksčiau į Nemuną iš upelio ir upėtakių atplaukdavo, bet kada Ratnyčėlėje padarė kaskadas, visi upėtakiai liko anapus užtvankų. Aukštutiniame tvenkinyje prie „Alkos“ kavinės upėtakiai kartais mėgsta mailių pavaikyti. Nedaug ten tų žuvų, tačiau kada jos medžioja – iš karto atskirsi. Pernai lydekaudamas ant gyvos žuvelės 800 g upėtakį sugavau. Netikėjau, kad jis gali stvert tokį masalą.
Girdėjau, jog kažkas 1,5 kg upėtakį yra sumeškeriojęs. Žmonės kalbėjo ir apie 3 kg žuvį. Ir pačiame upelyje jų tikrai yra. O tvenkiniuose gal irgi daug būtų, tik labai ten žuvis elektra „muša“. Čia kada visą savaitę be perstojo daužė. Kai tik Ratnyčėlę patvenkė, pulkai karpių plaukiojo, 3–4 kg lydekos kibdavo. Dabar smulkios beliko, o ir karpiai baigia išnykti...“
Galėčiau rašyti dar, tačiau Valdo pasakojimas vėl nukrypo į tuos „senus gerus laikus“, kada žvejų verslininkų dar nebuvo, brakonieriai irgi neplėšikavo, o įvairiausių rūšių žuvys Druskininkų apylinkėse tiesiog klestėte klestėjo. Žinau, ir man anksčiau dangus mėlynesnis atrodė, ir žolė žalesnė...
O jei be ironijos, žmogus pasakė daug tiesos – toliau nuo didmiesčių brakonieriavimas bei verslininkų savivaliavimas yra sunkiai kontroliuojami reiškiniai. Ir man keista mūsų valdžios pozicija, kuomet pro vieną iš patraukliausių užsienio turistams kurortų tekančioje upėje leidžiama traukti tinklus ir gaudyti tuos menkus Nemuno žuvų išteklių likučius.
Argi mažai poilsiautojų nori ant kranto pasėdėti su meškere ir sužvejoti ne pūgžlį, o kur kas solidesnį laimikį? Ar galima buvusiam arba tebedirbančiam gamtosaugos pareigūnui leisti nuomoti vandens telkinį versliniais tikslais? Man tai kvepia asmeninių bei privačių interesų painiojimu. Jei Valdo žodžiai neperdėti, kaip įmanoma vidury tokio sąlyginai nedidelio miesto aplinkosaugininkams nematyti „kabliautojų“ ar juo labiau „elektrikų“ siautėjimo?
Mirštanti Ratnyčėlė
Gruodžio 31 diena druskininkiečius vėl „džiugino“ lietumi. Dangus šiek tiek prablaivėjo tik apie pietus. Atitraukęs sūnų nuo kompiuterio (pažadėjau nupirkti šventinių fejerverkų), išsitempiau pasivaikščioti prie Ratnyčėlės. Pirmiausia nuėjome prie Alkos kavinės esančio tvenkinuko, kuriame vasarą vietiniai gyventojai taip mėgsta maudytis. Vandens telkinys nedidelis, nepratakus, kažkokio žalsvo atspalvio, tačiau pakrantės labai vaizdingos net ir tokiu metų laiku.
Kitame tvenkinio krante pamačiau sėdintį meškeriotoją. Permetė meškerę. Supratau, kad lydekauja: ant kabliuko maskatuojasi gyva žuvelė. Pamojuoju ranka, šūkteliu. Žvejys supratęs mano norą į viršų iškelia nedidelę lydekėlę. Fotoaparatu pokšteliu kelis kadrus. Vėl pradeda krapnoti ir abejoju, ar mano nuotraukos bus vykusios...
Vėjas dar kartą trumpam išblaško lietaus debesis. Pėdinu išilgai Ratnyčėlės aukštutinio tvenkinio. Krantai neprišiukšlinti, kai kur praretinti krūmai – vaizdelis visai neblogas. Šitas tvenkinys nei labai didelis, nei labai mažas, žodžiu, pats tas, kuriame taip ir knieti užmesti meškerę. Tačiau žvejų nematyti, veikiausiai ruošiasi šventes švęsti, gal lietaus išsigando.
Telkinys siaurėja, siaurėja ir galop virsta upeliu. Jei ir nebūčiau klausęsis vakarykščių Valdo pasakojimų, vis tiek neabejočiau, kad čia idealios sąlygos upėtakiams. Nors patvankoje vanduo drumstokas, tačiau Ratnyčėlėje – lyg ašara. Į upelį privirtę samanotų stuobrių, kyšo apipuvę kelmų dantys ir, jei ne sutvarkytos pakrančių pievutės bei nuo miesto vėjo atpūstas mašinų burzgesys, pagalvotum, kad esi kur nors viduryje Labanoro girios ir ką tik atradai žvejams nežinomą intakėlį, kuriame neabejotinai yra upėtakių. Dar nevalia jų gaudyti, dar teks parą palaukti, bet aš dabar ne apie tai.
Žodžiu, Ratnyčėlė šituo metų laiku tiesiog sužavi. Nežinau kokiu žmogumi reikia būti, kad galėtum ranka numojęs suardyti tą pirmykštį grožį, be sąžinės graužimo sustabdyti gyvą upelio versmę ir ją paversti juoda dumblina bala. Atsakymą radau vėliau – sugrįžęs žemyn link Nemuno. Vienos vandens kaskados, antros... Nukritusi nuo pirmųjų Ratnyčėlė miršta tamsiame kaip naktis nuo maurų ir šiukšlių pradvisusiame vandenyje. Net į galvą nešautų, jog vos už kilometro ji švari ir neliesta.
Žemiau antrųjų kaskadų – daili kavinukė. Čia sėdintys tiesiog pro langus gali „grožėtis“ per grubų betoninį slenkstį besiverčiančiu putotu lyg alus jų bokaluose vandeniu, kuris po to nuslysta siaura akmenuota griova.
Likęs iki Nemuno ruožas – skardinių, bulvių traškučių ir cigarečių pakelių, padangų bei kitokių civilizacijos atliekų saugykla. Užsikabinę už bebrų nugraužtų medžių kamienų šiukšlių kalnai kaupiasi miesto parko ribose. Kalbama, kad tas parkas privatizuotas vienos buvusios seimo narės, tačiau netvarkomas ir baigia sunykti. Ir išties, pavėsinės dabar – tik laužo krūva, šiukšliadėžės išvartytos, visur apaugę brūzgynais. Bet už tai tvora visas plotas aptvertas – juk yra šeimininkas.
O tos kaskados pastatytos ne taip ir seniai, pagal miesto valdžios sumanymą turėjo patikti poilsiautojams. Grožio supratimas labai subjektyvus dalykas – galbūt kai kam saulė kvadratinė gražesnė. Visgi, manding, reikalas visai ne tame, kas gražu, o kas – ne. Kaskados, kavinės, privatizuoti parkai – tai visų pirma verslas. Net ir iš gamtos...
Anksčiau matytą žvejį su lydekėle sutinku jau kitoje vietoje. Dabar jis žuvauja Ratnyčėlės tvenkinyje. Iš arčiau parodo laimikį – aštriadantė turėtų būti apie kilogramo svorio. Graži tokia: tamsiai rudame fone ryškios geltonos dėmės. Garbaus amžiaus meškeriotojas, kaip ir visi to krašto gyventojai, iškalbus, be didelių ceremonijų pasidalija patirtimi. Parodo masalą – sprindžio dydžio gružlys.
Meškeriotojo naudojama sistemėlė, bent jau man, labai neįprasta. Žuvelę žvejys kabina ant dviejų palyginti nedidelių vienšakių kabliukų, kurie pririšti prie atskirų trumpų paprasto valo pavadėlių. Vieną kabliuką beda į gružlio „šnervę“, kitą – į nugarą. Plūdę atstoja kiaurai perdurtas apvalus balto putplasčio gabalėlis. Laimikiais labai nesiskundžia – ne kasdien, bet panašaus dydžio plėšrūnių gana dažnai pagauna. Sako, jog šita lydeka paskutinė, nes nuo rytdienos. juk nebus galima meškerioti gyva žuvele.
Prieš išsiskiriant senasis žvejys dar papasakoja pernai čia nutikusį įvykį. Žuvavo jis tąkart kaip visada ant gružlio. Plūdė, kelis syk niurktelėjusi, pradėjo slinkti kranto link tiesiai į apsemtą krūmyną. Anot meškeriotojo, kirsti dar buvo lyg ir ankstoka, bet ilgiau delsti negalima – įpainios plėšrūnė valą šakose, tiek ją ir tematysi. Todėl pakirto.
Traukia ir jaučia, jog laimikis stambus, tačiau priešinasi ne itin galingai. Parsitempia prie kranto ir savo akimis patikėti negali: kilograminė lydekėlė prarijusi gružliuką, o ją įsikandusi laiko trijų kilogramų lydeka. Didžioji plėšrūnė savo auką buvo taip godžiai sugriebusi, kad ir į rankas paimta paleisti aukos nenorėjo. Pirmą sykį gyvenime žvejys vienu kartu dvi lydekas ištraukė.
Na, o toliau, kaip visada būna per Naujuosius: daug valgių, daug šampano, muzikos, šokių, saliutų ir... sausio 1-oji. Atėjo Kiaulės metai. Bepigu jai – įpratusi po purvyną klampoti. O aš noriu ledo. Arba tegul iš karto prasideda pavasaris...
Romualdas Žilinskas
