Ilgesnis nei dviejų metrų šamas
Toks šamas užkibo prieš dvylika metų. Ne man, bet Gintarui Nauckūnui, kurį žino daugelis mūsų šalies meškeriotojų. Apie šį žvejį pasakojama nemažai legendų, būtų ir nebūtų istorijų, dažniausios jos susijusios su Gintaro pagautais šamais.
Tačiau geriau tegul kalba pats jų gaudytojas, aš visa tai užrašiau, nes dalį Gintaro pasakojimu turiu įsirašęs į diktofoną. Įrašus, kaip ir straipsnius, visada stengiuosi išsaugoti.
Įspėju, kad tuomet galiojo kitos Mėgėjų žvejybos taisyklės. Ypatingai jautriems ir nervingiems skaityti nerekomenduoju.
Kai žuvis išauga betraukiant
Šių metų spiningavimo sezoną atidariau vėlokai, tuomet, kai jau buvo galima gaudyti lydekas. Balandžio 30 dieną po kelių valandų nerezultatyvaus spiningavimo Neryje nutariau plaukti į Nemuną. Vos užmetus masalą man gerai žinomoje Nemuno vietoje užkibo kilograminė lydeka. Dar po pusantros valandos baksnojimo guminukais į upės dugną, masalą pačiupo dvigubai didesnė lydeka.
Žūklavietės gylis per tą laiką svyravo nuo 2,5 iki beveik 4 metrų. Gal tai pasirodys keista, bet kauniečiai puikiai žino, kad Nemuno vandens lygis miesto ribose net ir per pusvalandį dėl Kauno HE įtakos gali pakilti labai ryškiai, lygiai taip pat greitai jis ir krenta. Be to gaudžiau užsiinkaravęs ties akmenuotu dugno liežuviu, abipus kurio tįso gilūs grioviai, tad per spiningo metimo nuotolį galima buvo bandyti laimę įvairiame gylyje. Beje, lydekas ištraukiau vos ne iš vidurio upės.
Valą naudojau 0,19 mm diametro, išlaiko jis gal 13 kg (ne aukščiausios klasės, bet visgi...). Toks dabar reikalingas, kadangi balandžio pabaigoje–gegužį kasmet pagaunu po keletą šamų, o jų tarpe pasitaiko ir vertų dėmesio egzempliorių. Iki tos dienos ūsuotieji plėšrūnai jau davė ženklą, kad nusiteikę maitintis, nes masalą stvėrė du iki 5 kg svorio šamų jaunikliai. Tokius, suprantama, visada paleidžiu – tegul auga ir po kelerių metų bando ragauti žvejų masalus, o galbūt net ir manuosius.
Balandžio pabaiga malonino saulėtais orais. Ta diena nebuvo išimtis – dangus giedras ir saulė sparčiai šildė upės vandenį. Žvejojau įvairiais riperiais, juos nuolatos kaitaliojau, lydekos užkibo ant geltonos spalvos guminukų, kuriuos nusidažiau pats.
Tuomet nutariau išbandyti tuo metu neseniai pasirodžiusius „valgomus“ riperius ir apie 11 val. ryto pajutau galingą žuvies smūgį – taip masalus čiumpa tik maitintis nusiteikę stambūs šamai. Rankos automatiškai padarė pakirtimui būdingą mostą spiningu ir pasmigusi ant galvakablio kabliuko žuvis staigiai trūktelėjo iš ritės būgnelio valą.
Tai buvo be abejonės šamas, nes tik jis lyg patrakęs gali vienu šuoliu išvynioti apie 50 m valo. Kokio dydžio buvo žuvis, išsyk nesusiorientavau. Dažniausiai jau pirmomis kovos minutėmis imu nujausti priešininko gabaritus, tačiau pastarasis elgėsi kiek neįprastai – atitolęs pasroviui nuo valties apsisuko ir grįžo atgal. Nusprendžiau, kad tai veikiausiai apie 10–12 kg svorio laimikis...
Šamas priartėjo maždaug 5–6 m iki valties ir atsigulė Nemuno dugne. Įvykių nespartinau – visada taip elgiuosi, todėl tas „10–12 kg šamukas“ ant įtempto valo prisiglaudė prie upės žvirgždo ir retsykiais maždaug 2 m spinduliu bandė kažkiek muistytis.
Paprastai smulkesni šamai po dvidešimties ar trisdešimties minučių išsenka, leidžiasi pakeliami nuo dugno ir pasiduoda. Šis, jutau, taip elgtis net nesiruošė.
Maža to, ūsuotasis nusprendė, jog gana volioti kvailį ir pasileido plaukti pasroviui. Aš, suprantama, sėdėjau valtyje neišsitraukęs inkaro, nes iki 15 kg šamus su tokio storio valu įveikiu be didesnių problemų. Aišku, traukiu neforsuodamas, juk visgi juos reikia parsitempti prieš srovę, nes netgi tokio diametro gija galimybės šiuo atveju būna pernelyg menkos. Juolab ir spiningas ne „kuolinis“, o iki 17,5 g užmetimo pusiau parabolinis kotas.
Veikiausiai pasirodys keista, kad sąlyginai nedidelio užmetimo svorio spiningą, kurio akcija lyg ir netinkama džigauti, imu į žūklę tada, kai gaudau guminukais su gana sunkiais galvakabliais ir tikiuosi pagauti stambų laimikį. Jei koto galimybės gerokai viršija maksimalią testo ribą, tu moki teisingai užmesti sunkius masalus – kodėl ne. Tokiu atveju ir įrankio „minkštesnis“ blankas bus pakankamai jautrus tokioje žūklėje bei geras varginti didelę žuvį.
Nedidelius šamus geriau traukti išlipus į krantą, valtyje tai daryti nelabai patogu. Stambesniems plėšrūnams išlupti valtis reikalinga, nuo kranto tokių žuvų įveikti praktiškai nėra jokių galimybių, nebent šoktum į vandenį arba bėgtum paskui jas krantu.
Taigi po tokio griežtai pareikšto šamo „Ne“, supratau, kad turiu reikalą su žymiai rimtesniu kovotoju nei maniau ligi tol.
Šamas lyg garvežys pasroviui iš ritės vyniojo valą ir man neliko nieko kito, kaip tik skubiai traukti inkarą ir pasileisti paskui žuvį. Ne pirmas tokio „kalibro“ laimikis, todėl veiksmų planas jau buvo surikiuotas mano mintyse.
Kaip elgtis užkibus šamui
Beje, apie inkaro kėlimą tuo metu, kai šamas visu greičiu lekia tolyn nuo spiningautojo...
Mano valtyje yra specialiai velkiavimui pritaikyti tvirti meškerykočių laikikliai, į juos įstatau spiningą ir neskubėdamas keliu inkarą. Dabar svarbiau ne žvejo greitis, bet susikaupimas. Šamas net ir sprukdamas pasroviui per tą laiką gali išvynioti iki 50 m valo, o gijos ant ritės būgnelio turiu prisivyniojęs apie 250 m, tad labai dėl to nesibaiminu.
Pakėlęs inkarą paprasčiausiai pasileidžiu nešamas tėkmės. Jei šamas labai galingas ir neria tolyn raketos greičiu, tuomet įjungiu variklį ir išlaikydamas padorų atstumą nuo žuvies plaukiu paskui ją.
Absoliuti dauguma, t. y. apie 90 procentų šamų, paprastai elgiasi pagal vieną ir tą patį scenarijų.
Užkibę ūsuotieji veikiausiai patiria kažkokį šoką ir bando gelbėtis be jokios sistemos: plaukia šen, neria ten, visu greičiu dumia pasroviui ar apsisukę grįžta prieš srovę, skersai upės, muistosi, bando uodega išmušti sau iš gerklės masalą. Beje, dėl pastarojo veiksmo juntami tik šioms žuvims būdingi trūkčiojimai.
Po to grobuonys apsiramina ir elgiasi, jei taip galima išsireikšti, apgalvotai. Dabar jau jie pasinaudoja tėkme ir vienodu greičiu tiesiog vynioja valą iš ritės.
Žvejui nereikia skubinti įvykių, pakanka laikyti įtemptą valą ir atsiduoti upės šeimininko malonei – jis anksčiau ar vėliau vis tiek pavargs. Taip pat rekomenduočiau plaukti paskui šamą 15–20 m atstumu, kadangi, staigiai jam sustojus, bus galima sustabdyti ir valtį. Kitu atveju žuvis atsidurs už žvejo prieš srovę, galbūt ners vėl pasroviui po valtimi, žodžiu, pridarys aibę problemų.
Kaip jau sakiau, šis šamas elgėsi ne pagal taisykles. Kuomet pradėjau traukti inkarą, jis, jei turėsime omeny tipinius šamų poelgius, turėjo ir toliau plaukti pasroviui. Tačiau ūsuotasis kažin kodėl apsigalvojo ir nėrė prieš srovę. Pamačiau jo manevrą iš staiga nukarusio ant vandens valo.
Tokiu atveju delsti nevalia, žuvis gali išsipurtyti ir nasrų masalą, todėl puoliau prie spiningo ir, išsitraukęs jį iš valtyje įtaisyto laikiklio, ėmiau vynioti valą. Bet plėšrūnas grįžo tik trumpam – po kelių minučių jau „pūtė“ pagal Nemuno tėkmę.
Valtyje sėdėjau vienas ir tai gerokai apsunkino šamo traukimą. Jei būčiau su draugu, manau, kad tokio dydžio žuvį išsitraukčiau per valandą ar net trumpesnį laiko tarpą.
Šamas judėjo pasroviui, tačiau ne pačia vaga, o vis nukrypdamas pakrantės link. Vienoje vietoje pamačiau tarp krūmų patogią įlanka, echolotas rodė 1,5 m gylį, tad atsirado galimybė čia bandyti traukti laimikį, bet pabijojau šokti į šaltą vandenį. Jei būtų vasara – nedvejočiau. Kita vertus, gylis gal ir didokas, kadangi betraukiant krante kitąsyk vėl prireikia šokti į valtį, o įsiropšti greitai atgal, kai ji plūduriuoja ties krūtine, yra sudėtinga.
Kurį laiką gailėjausi praradęs palankią progą traukimui, nes šamas vėl spruko į upės vidurį – supratau, jog kova bus ilga.
Ties kažkuria upės atkarpa plėšrūnas vėl bandė nerti prieš srovę, tai truko gal 15–20 minučių, ir man, įjungus valties variklį, teko kilti Nemunu kartu su juo. Jei turėčiau labai tvirtą spiningą ir gerokai storesnį valą galbūt leisčiausi žuvies traukiamas, bet dabar tai buvo rizikinga.
Nors ir sakiau, kad vandens lygis upėje tądien buvo vidutinis, bet toks jis tik pavasariui, kada būna apsemti pakrančių krūmynai. Kitos patogios įlankos nemačiau nė viename Nemuno krante. Visgi šamas pavargo ir pradėjo kartas nuo karto kilti į vandens paviršių. Matydamas jo kūną, nusprendžiau, kad žuvis svers apie 40 kilogramų.
Bet kiek galima paskui jį plaukti? Teks traukti laimikį viduryje upės...
Dar vienas patarimas žvejams. Šamą, kuomet jis pavargsta, galima prisileisti prie pat valties ir ant įtempto valo laikyti tiesiog po ja. Tačiau tokiu atveju bus problemiška ūsuotąjį ištraukti, kadangi net ir nusilpęs plėšrūnas stengsis glaustis prie dugno. Kada išlaikai jau minėtą 15–20 metrų atstumą, pavargęs šamas ima kilti į paviršių ir jį daug lengviau įmanoma parsitempti net ir prieš srovę.
Keturi kilometrai, keturi žiopliai ir keturios valandos
Taip ir pasielgiau. Kada šamas buvo prie pat valties ištiestos rankos atstumu, pagriebiau graibštą. Jame nesunkiai susirango 10–15 kg svorio žuvis, bet ši buvo gerokai stambesnė...
Užmoviau graibštą šamui tik ant galvos. Kėliau abiem rankom, net sausgyslės nuo įtampos traškėjo – plėšrūnas vis dar muistėsi iš visų jėgų, suvaldyti jį be galo sunku. Bet visgi pavyko: pirmiausiai įverčiau į valtį uodegą, o po to kairiąja ranka įkėliau ir galvą su visu kūnu. Pergalė!
Plaukdamas atgal vis dar nebuvau ramus, nuolatos teko gręžiotis į laimikį, nes šamas galėjo tiesiog išsprūsti atgal į upę išsiversdamas per valties bortą. Jam pakaktų tik permesti uodegą, o paskui ją nesunkiai pakeltų ir savo kūną.
Paskui valtį visus keturis kilometrus (vėliau paskaičiavau atstumą) bėgo keturi „sirgaliai“ ir nuolatos klykavo. Patarimų, kaip traukti šamą prisiklausiau visą glėbį, bet juos dalino tie, kurie patys nėra susidūrę su panašaus dydžio žuvimis. Iš tolo žiūrovai mano laimikį įvertino irgi 40 kg svoriu.
Kai parplaukiau į krantą, jie pakeitė nuomonę. Ir iš tiesų – šamas svėrė 53 kg, jo ilgis buvo 2,03 m. Kova truko keturias valandas...
P.S. Nuotraukos asociatyvios, čia ne tas šamas. Bet tai irgi Gintaro įvairiais laikotarpiais pagauti šamai, yra ir šiųmetis.
Gintaras Nauckūnas
Užrašė Romualdas Žilinskas
