Geros žūklavietės paieškos. Nevėžio lydekos

Iš tiesų tokių „auksinių“ žūklaviečių nėra ir negali būti. Net nesvarbu kokias žuvis begaudytume. Be abejonės, kai kuriuose vandens telkinių ruožuose ar netgi visai nedideliuose plotuose tam tikru paros laiku ar metų laikotarpiu iš tiesų gali susirinkti daugiau žuvų nei kitur. Čia jos maitinsis, o tai reiškia – geriau kibs.

Beje, tai liečia tiek taikiąsias, tiek plėšriąsias žvynuotąsias. Ir nebūtinai pulkais plaukiojančius karšius ar kuojas, būriais medžiojančius ešerius ar sterkus, bet ir savo giminaičių draugijos vengiančias žvynuotąsias, tarkim, lydekas.

Nieko nėra pastovaus

Kita vertus, daug kas priklauso nuo vandens telkinio tipo ir net konkretaus telkinio. Jei tai ežeras, galimas dalykas, jog tinkamos vienoms ar kitoms žuvims žūklavietės nesikeis daug metų. Tvenkiniai, nors ir primena ežerus, bet jie yra dirbtiniai vandens telkiniai, dažniausiai susidarę patvenkus upes ar upelius (beje, čia visada yra didesnė ar mažesnė tėkmė), todėl greičiau nei ežerai keis savo krantų reljefą, gylį, dugno struktūrą, grunto sudėtį ir panašiai. Žodžiu, aplinkos sąlygos, jei tvenkinys ne itin „senas“, gali pakisti ir per kelis metus, kas įtakos žvynuotųjų rūšių koncentraciją tam tikrose tvenkinio vietose ir netgi jų gausą apskritai.

Upėse tokie pokyčiai vyksta kasmet, nors ne kiekvienais metais vienodai smarkiai. Tai daugiausiai priklauso nuo ledonešių, metinio kritulių kiekio, staigių liūčių ar užsitęsusių sausrų. Ir, be abejo, žmogaus įtakos, nes pastatyta betoninė krantinė, tiltas, pagilinta vaga, supilta damba, „išlyginti“ krantai, iškirsti pakrančių medžiai ir krūmai bei panašūs dalykai smarkiai atsilieps, jei ne visai upei, tai bent jau kelių kilometrų tos upės atkarpai. Deja, dažniausiai neigiamai...

Noriu pasakyti, jog neretai nutinka taip, kad pernykštė „gera“ vieta šįmet bus jau visiškai negera, tačiau dalis žvejų ten meškerios dar ne vieną sezoną, kai kurie jų galiausiai padarys išvadą – tame vandens telkinyje išgaudytos žuvys. Kaipgi kitaip – juk kibo pernai, užpernai, gal ir dešimt metų atgal, bet staiga nustojo.

Atleiskit už ironiją, tačiau, jei jau pradėjau, tai ir pabaigsiu. Pastaruoju metu stebiu tendenciją, kad „geros“ vietos yra pirmaeilis, būtiniausias dalykas žvejui, tik po to klausiama arba kitąsyk net visai nesidomima, kokiais konkrečiais masalais ten gaudoma. O kaip tie masalai pateikiami, kokia naudojama įranga ir kitos ne mažiau svarbios žūklavimo detalės... Viešpatie, nejau ir to dar reikia?

Tiesa, visais laikais būdavo taip, bet tikrai ne tokiais mastais. Beje, jei manote, kad pas mus meškeriotojų padaugėjo, lyginant su tuo, kas buvo prieš dešimt ar dvidešimt metų, labai klystate, turiu statistiką ir žinau.

Juokas ima, kuomet koks nors žvejys ištraukia, tarkim, didelį šamą Nemune po N tiltu arba pagauna vieną dieną porą stambių lydekų prie M prieplaukos, ir apie jo laimikį bei konkrečią žūklavietę atvirai paviešinama visos respublikos žvejams. Į tas vietas galima neiti žuvauti kokį mėnesį, kadangi nerasi, kur krante atsistoti arba valtį užsiinkaruoti. Toks įspūdis, jog šamai ir rekordiniai lydžiai ten plaukioja būriais.

Mano kvaila galva, veikiau būna netgi priešingai – stambios žuvys, jei ir paleistos, kurį laiką toje vietoje nekibs. O jeigu suvalgytos – garantuotai. Na, bet kiekvienam savo, man asmeniškai žūklės malonumo sudedamoji dalis yra naujų, lig tol nežinomų žūklaviečių paieška. Apie žvejybinio „turgaus“ privalumus net nekalbėsiu.

Užteks, pernelyg nukrypau nuo temos. Taigi apie tas „geras“ vietas, kuriose yra lydekų...

Kur aukos – ten ir plėšrūnės

Gal prieš dvidešimt metų porą sezonų iš eilės vasarą bent kartą per porą savaičių važiuodavau į Nevėžį gaudyti karšių, kuojų ir šapalų. Ši upė šalia Kauno paprastai nugulta meškeriotojų. Nemažiau jų būdavo ir tuomet, tačiau radau labai nuošalią vietą, kur po parą laiko ar ilgiau žvejodamas (gaudydavau ir naktimis) nė sykio nesutikau nė vieno žūklautojo. Keista, tikriausiai, bet tiesa.

Reikėtų pasakyti, kad tą žūklavietę radau bespiningaudamas visai atsitiktinai. Tiesiog nusižiūrėjau lyg ir tinkamą karšiams upės atkarpą, spiningu patikrinau dugną ir supratau, kad čia šioms žuvims tikrai turėtų patikti.

Tai, kad šiame Nevėžio ruože nebuvo kitų žvejų, nereikėtų nustebti, nes upė netoliese buvo išgraužusi statų skardį, kurio viršus apaugęs labai plačia tankių krūmų juosta. Norint patekti į žūklavietę, tekdavo bristi vandeniu, kur gylis maždaug iki pažastų, ir Nevėžio dugnu eiti palei skardį kokius 100 metrų. Tik tada krantas lėkštėdavo iki pavirsdavo siauru smėlėtu paplūdimiu, kuris nuo „išorinio pasaulio“ buvo atskirtas dar tankesnių krūmų sąžalynu už kurio plytėjo pelkė. Iš priešingos paplūdimio pusės – irgi didžiulis skardis, kur gylis buvo virš galvos.

Beje, iki upės nerastum jokio kelio ar takelio – nuo plento tekdavo pėstute per pievas nueiti daugiau nei kilometrą. Spiningaujant – bepigu, tačiau, kada nešiesi meškeres, kuoliukus, graibštą, kuprinę prikrautą parai laiko jauko, masalų, dugninėms svarelių ir kitos reikalingos amunicijos, o vasaros saulė kepina, malonumas menkas. Žodžiu, nežinodamas tos vietos nerasi, o ir žinodamas vargu ar rizikuosi ten be valties nusigauti. Bet aš rizikuodavau...

Tikrai ne veltui, nes gerai pajaukinus ties minėtu paplūdimiu puikiai kibdavo karšiai, stambios kuojos, kitąsyk ir visai neprasti šapalai. O svarbiausia, kad čia jaučiausi lyg koks Robinzonas Kruzas – aplink nė gyvos dvasios.

Kad taip yra iš tiesų, įsitikindavau kiekvieną sykį, nes smėlio juostą ne veltui vadinu „paplūdimiu“. Smėlis baltas tarsi pajūry, skirtumas tas, jog niekada nerasdavau žmonių pėdų. Tačiau ant to smėlio visada būdavo po pavasarinio potvynio Nevėžio paliktų ir saulėje išdžiūvusių medžių šakų, kurios man praversdavo kuriant laužą.

Apie meškeriojimą plūdine ir dugnine galbūt papasakosiu kitą sykį, jau ir taip pakankamai išsiplėčiau kalbėdamas apie tą nuostabią vietą. Beje, jos jau nėra, net jei duočiau koordinates nerastumėte, nes po vieno smarkaus ledonešio Nevėžis pakreipė vagą ir toji žūklavietė dabar apsemta – liko tik statūs skardžiai ir į vandenį įsibridę krūmai.

Nuolat čia bežvejodamas ilgainiui pastebėjau vieną įdomią kibimo tendenciją: vakare, likus porai valandų iki sutemų, ir ryte, praėjus valandai po saulės patekėjimo, maždaug pusvalandžiui, o kitąsyk ir ilgesniam laiko tarpui, lig tol gerai kibusios žuvys visiškai nustodavo domėtis masalais. Vėliau kibimas vėl atsinaujindavo.

Gal tokie žuvų poelgiai ir nestebintų, tačiau tas laikas kaip tik turėjo būti tinkamas meškeriojimui, juolab čia visada gausiai žvynuotąsias jaukindavau. Veikiausiai būčiau ir nesupratęs, kur šuo pakastas, bet kartais vis ištraukdavau lydekų apkramtytus karšiukus, kuojas ir šapalus. Be to minėtu laiku retkarčiais (kažkodėl ne itin išraiškingai) kažkokia stambi žuvis sujudindavo vandenį arba išgirsdavau negarsius plėšrūnės medžioklei būdingus pliaukštelėjimus.

Kažin, gal čia atplaukia lydeka ir išbaido mano jaukinamas žuvis? Kad įsitikinčiau tokia versija, iš vienos meškerės pasidariau plūdinę plėšrūnėms gaudyti – radau tarp savo atsargų metalinį pavadėlį, prisitvirtinau stambią plūdę ir prisirišau didelį vienšakį kabliuką. Pasistengiau pagauti kuo smulkesnę kuoją ir, užkabinęs ją ant kabliuko, užmečiau naujai sukonstruotą meškerę.

Nepraėjus nė penkioms minutėms, plūdė paniro. Teko truputį pasitąsyti, bet plėšrūnę įveikiau – tai buvo daugiau nei 2 kg svėrusi lydeka. Kaip Nevėžiui – ne toks ir menkas laimikis. Ištraukus plėšrūnę, karpinių žuvų kibimas vėl atsinaujino ir taip tęsėsi iki karštos popietės.

Po to įvykio mano manta padidėjo – nešdavausi dar ir spiningą bei kelias blizges. Įdomiausia, kad kiekvieną kartą, kai tik čia ateidavau žvejoti, visada pagaudavau panašaus dydžio lydeką. Ir visada – tik vieną. Gal jų būčiau suviliojęs kur nors toliau ir daugiau, bet čia atsibelsdavau meškerioti karpinių žuvų, įsikurdavau stacionariai ir nesiblaškiau. Reikia manyti, kad tinkamą medžioklei vietą po kurio laiko užimdavo kita atitinkamų gabaritų plėšrūnė.

Dar vienas pavyzdys apie Nevėžio lydekas. Žinojau keletą vietų, kur jos dažnai tūno laukdamos grobio. Daug nesiblaškydamas pakrantėmis eidavau tiesiai į tuos ruožus ir bent po pusvalandį nuodugniai iššukuodavau žinomus plotus. Jei ne ten, tai ten, kilogramą ar pusantro sverianti lydekaitė pagriebdavo guminuką. Aišku, pasitaikydavo ir stambesnių.

Sykį prasvaidžiau masalus kone visą dieną. Tuščia. Čia kartais pasitaikydavo ir ešerių, bet nekibo nė tie. Nutariau paieškoti iki temstant naujų vietų.

Paėjęs gal pusę kilometro radau nuo vėjo apsaugotą plačią seklią pilną augalų įlanką. Aiškiai matau: aukšlės neršia, net vanduo verda. Tačiau taip pat regiu, kad jos ne vienos – kažkokie plėšrūnai kartas nuo karto vis pavaiko savais reikalais užsiėmusias žuvis.

Pasirinkau pilkšvai baltą riperį su tamsiai ruda nugarėle. Tokį siaurą, gal sprindžio dydžio, labai panašų į aukšlę. Užmoviau ant lengviausio turėto galvakablio ir užmečiau tą masalą.

Pravedu kartą, kitą, bet dešimties metimų neprireikė – lydeka sulenkė spiningo viršūnę. Ne kažin kokia, apie pusantro kilogramo. Pamėtęs toje vietoje tą patį riperį maždaug po keturiasdešimties minučių pagavau dar vieną mažesnę. Ir dar vieną. Galiausiai užkibo... šapalas. Ir visai nesmulkus, apie kilogramą svorio. Nebaidė jo nė metalinis pavadėlis, nė didelis guminukas, veikiausiai įsijautęs į aukšlių medžioklę nebuvo toks atsargus kaip visada.

Tuomet pradėjau eksperimentuoti – daugiau nei pusvalandį ant to paties galvakablio kabinau kitokios spalvos tokio pat dydžio, net tos pačios firmos riperius. Teisingai, atspėjot – niekas nekibo. Vėl pasiūlius ankstesnį masalą, jį stvėrė dar dvi kilograminės lydekos, užkibo praktiškai viena po kitos.

Deja, saulei artėjant prie laidos aukšlės baigė savo vestuves, jų palydovės taip pat dingo, o ir laikas buvo pėdinti namo...

Dabar mąstau: jei kas būtų matęs iš pašalies, kaip lydekos kibo, arba čia atėjęs užmestų tinkamą masalą, gal nuspręstų, jog ši vieta yra kone žvejybinis Eldoradas. Nieko panašaus. Vėliau tame Nevėžio ruože žuvavau ne kartą ir ne dešimt, bet minėtoje seklioje įlankoje nepagavau nė vienos žuvies.

Romualdas Žilinskas