Ešerius – plūdine meškere
Šiais laikais kalbėti apie ešerių meškeriojimą natūraliais masalais būtų savotiška nuodėmė. Juk juos gali pagauti siūlydamas įvairius dirbtinius masalus, šie plėšrūnai yra itin populiarus žūklės objektas tarp spiningaujančių vobleriais, silikoniniais masalais, sukriukėmis, mini blizgutėmis ir panašiai. O jei dar pridėsime pastaruoju metu vėl atgimstantį mikrodžigavimą, tai šį straipsnį turėtume tiesiog ignoruoti.
Tačiau ne visi žvejai spiningauja ir tikrai ne visi yra pasiekę tokias aukštumas, kad galėtų pasigirti bet kokių žuvų gausiais laimikiais, nes yra ir pradedantieji meškeriotojai.
Ešeriai išplitę labai plačiai, jų rasime tiek didelėse upėse ir vandens saugyklose, ežeruose, tiek mažuose tvenkiniuose, karjeruose. Todėl ši žuvis galėtų būti puikus objektas norint sudominti vaikus bent jau užmesti meškerę, galbūt padedant ešeriui jie ateityje taps tikrais žvejais.
Nesiplėsiu ta tema, tiesiog pasakysiu, kad į ešerių žūklę vienodas teises turi bet kokių žūklės būdų mėgėjai, ir rinktis, kaip tas žuvis gaudyti – jų valia.
Kimba, kada nesitiki
Kita vertus, būna dienų, kuomet ešeriai ignoruoja bet kokį dirbtinį masalą ir tik natūralus vilioklis galop priverčia šį plėšrūną atsidurti krante.
Paprastas pavyzdys iš pernai vasaros. Tris dienas bandau sudominti ešerius visais įmanomais masalais (beje, net ir pačiais mažiausiais mikroguminukais) man žinomoje vietoje, kur tų plėšrūnų garantuotai yra, bet visos pastangos veltui.
Ateina moterėlė, atsineša meškerę, kurios paskirtį galėtų nusakyti tik įrankį gaminęs kinas, užmeta plūdę, po kuria tabaluoja sliekas, ir man iš po nosies išsitraukia gal 300 g ešerį. Po to dar vieną ir dar vieną...
Atvirai pasakius, plūdininkai, dugnininkai nelabai ir mėgsta specialiai žvejoti ešerius jau vien todėl, kad jie praryja natūralius masalus taip giliai, jog tenka ilgiau krapštinėti iš žuvų gerklių kabliukus, nei vilioti patį laimikį. Bet taip nutinka ne visada.
Pasitaiko, kad ešeriai atsiranda tarsi iš niekur ir kimba kaip paklaikę, nors tu to visiškai nenori. Nenori, nes gaudai kitas žuvis ir ešeriai tavęs visiškai nedomina.
Menu irgi vieną vasarą, kuomet žuvavau Šventojoje. Pribėriau vienoje įlankoje tarp lelijų lapų sotaus prievilo ir laukiu karšių. Žvejoju ten ne pirmąsyk, tad žinau, jog karšiai, nors ir jaukinami įvairių grūdų bei kruopų mišiniu, vis tiek labiausiai čiumpa ant kabliuko besirangantį slieką. Bet kol kas jie dar snaudžia...
Staiga apniunka, papučia smarkus vėjas ir prasideda liūtis. Plūdė panyra, pakertu ir išsitraukiu tikrai svarų ešerį, nors ligi tol per kelias dienas tokios žuvies čia nebuvau pagavęs. Vėl užmetu meškerę ir plūdė akimirksniu panyra. Dar vienas ešerys...
Nepasakosiu visko, būtų paprasčiausiai nuobodu, nes „užmetu-traukiu“ kartojasi daug sykių. Bet tol, kol pliaupia lietus. Vos nustoja – ešerių lyg nebūta.
Pažiūriu į skiaurę – ten plaukioja porą dešimčių rinktinių dryžuočių. Tiesą sakant, nebuvau labai nusivylęs laimikiu. Po to žuvavau dar dvi dienas, tačiau nei vienas nebeužkibo.
Masalai
Ešerys, kitaip nei karpinės žuvys, nelabai baikščiai reaguoja į sunkiai panardinamą plūdę, ne itin bijo jis ir storesnio valo. Bet daug smagiau ir sportiškiau jį meškerioti subtilia sistemėle, kuriai parenkama iki 2–3 g plūdelė.
Galima ir dar lengvesnę, bet kartais reikia masalą užmesti toli, upėse pageidautina, kad sliekas ar kitas vilioklis plauktų padugne, todėl lengvi svareliai ir maža plūdė tam netiks. Žuvaujant sportine meškere – visai kas kita, bent jau taip yra stovinčio vandens telkiniuose.
Kalbėti apie kokias nors sistemėles nejudamai pritvirtintai arba slankiojančiai plūdei nematau prasmės, pasikartosiu – dryžuotasis plėšrūnas yra ne karpinė žuvis ir kaprizus jis gali rodyti nebent dėl masalų, galbūt staigiai besikeičiant orams.
Vasarą kai kuriuose vandens telkiniuose jam labai patinka nuo akmenų nuluptos rusvos smulkios dėliukės, šoniplaukos, apsiuvos, netgi kumeldėlės, tačiau sliekas yra universalus masalas. O tikintis pačių stambiausių ešerių geriausiai ant kabliuko kabinti naktinį slieką.
Tiesa, minėtų „štilių“ laikotarpiu reikia smulkesnių masalų, pavyzdžiui, uodo trūklio lervų. Jos ypač tinka pavasarį, kuomet ešerių pilvai apsunkę nuo ikrų ir jie ne itin noriai griebia bent kiek didesnius vilioklius. Tai reikia įsidėmėti.
Nors pastaruoju metu žūklė gyva žuvele dažnai kritikuojama kaip nesportiška, vis dėlto žvejodamas ešerius aš būtent ja ir bandyčiau laimę, nes mailiumi galima pagauti daugiausiai stambių dryžuotų plėšrūnų.
Tik nesupraskit tiesiogiai, nes, darsyk priminsiu, kalbu apie natūralios kilmės masalus. O šiaip jau vienareikšmiškai rinkčiausi spiningą ir atitinkamus vilioklius. Manding, kad gaudančių mailiumi, ar bent norinčių išbandyti tokią žūklę atsirastų daugiau, deja, yra viena problema – reikia turėti to mailiaus, jo prisigaudyti, gabenti, išlaikyti gyvą.
Anksčiau netgi žūklės prekių parduotuvėse galėdavai nusipirkti akvariumuose patalpintų gružlių arba saulažuvių, o dabar jau kiti laikai. Tokia žūkle gali užsiimti nebent paaugliai arba į pensiją išėję meškeriotojai, nes tai atima labai daug laiko.
Vidury dienos paplūdimyje
Gal prieš kokius dvidešimt penkis metų vieną vasarą su žmona išsiruošėme į paplūdimį karjere. Suprantama, kad ne ankstų rytą, o saulei jau gerai pakilus. Man gulėti išvertus pilvą yra tikra kankynė, todėl, nepaisydamas antrosios pusės protestų, nustvėriau ir meškerę. Viskas išėjo ekspromtu, tad jauko neėmiau, prigriebiau tik sliekų.
Taigi, manoji kaitinasi saulėje, o aš, kiek toliau paėjęs nuo besimaudančiųjų būrio, užmetu meškerę. Žinoma, kad nekimba – saulė pačiame zenite... Karjero vandenžolėse bandau ieškoti šoniplaukų, kurių šiame vandens telkinyje apstu. Randu, maunu ant kabliuko, užmetu meškere ir laukiu. Vėl tuščiai.
Jau galvoju baigti tą beviltišką užsiėmimą, bet dėmesį patraukia palei kojas šmirinėjantys mažesni už degtuką gružliai. Kodėl nepabandžius masalui panaudoti jų? Bet kaip pasigauti, juk neturiu graibšto? Išeitį randu – ant kranto krūmuose mėtosi poilsiautojų paliktos alaus skardinės, buteliai nuo vaisvandenių ir polietileniniai maišeliai, tarp kurių yra ir permatomų.
Paimu vieną tokį, įbedu porą pagaliukų šonuose, juos įsmeigiu į dugną ir turiu savotišką gaudyklę – atvirą perregimą maišelį po vandeniu. Tada padrumsčiu vandenį ir genu smulkių žuvų būrį tiesiai pro „vartus“. Pavyko!
Taip prisigaudžiau kelias dešimtis gružlių, kuriuos paleidau smėlyje iškastoje ir vandens pripiltoje duobutėje. Vieną gružlį užmoviau pro nosies skylutę ant kabliuko ir užmečiau.
Vos tik plūdė palietė vandens paviršių, iš karto ir nuskendo. Aš net nesupratau kodėl, galvoju: svarelių svoris parinktas teisingai, juk prieš tai viskas buvo gerai, gal plūdė vandens prisisiurbė? Patraukiau į save, jaučiu, žuvis spurda.
Išsitraukiu, o ten „kepamas“ ešerys. Kabinu dar vieną „kilbuką“. Tik užmetu ir vėl kartojasi ta pati istorija. Toks įspūdis, kad svareliai net nespėja nugramzdinti masalo iki dugno. Taip prisigaudau krūvą ešerių, bet pritrūkstu masalo, nes pakyla vėjas, ima banguoti ir gružliai kažkur dingsta...
Sistemėlės
Tai, suprantama, pats elementariausias būdas meškerioti rainuotuosius plėšrūnus. Sistemėlė labai paprasta, ji naudojama žvejojant bet kokiu masalu: 3–5 šrateliai, užspaudžiami ant valo vis lengvesni, tarpai tarp jų irgi mažėja kabliuko link.
Yra dar paprastesnė – ant valo veriamas vienas slankiojantis svarelis (slyvutė). Taip galima žvejoti ir upėse, tačiau sraunesnėse vietose rekomenduočiau kitokią sistemėlę.
Ant neilgos (15–25 cm) valo atkarpos pririšamas slyvutės arba šrato formos svarelis, kitame valo gale – mažas suktukas. Pro suktuko auselę praveriamas pagrindinis valas, ant kurio surištas storokas stop mazgas. Pagrindinio valo gale – 0,5–0,7 m ilgio pavadėlis su paprastu kabliuku.
Kabliuką derėtų parinkti pagal masalo dydį – jis neturi trukdyti laisvai plaukti už nosies skylutės užkabintam mailiui. Netinkami labai storos vielos arba plonavieliai kabliukai – pirmieji bus sunkūs ir mailius greitai nusigaluos, o antrieji – gali perpjauti žuvelei nosies skylutę. Gylis sureguliuojamas taip, kad būtų toks pats arba vos didesnis nei žūklavietėje.
Svarelių svoris priklauso nuo tėkmės stiprumo, bet pageidautina, kad visa sistemėlė lėtai judėtų dugnu. Šitokia sistemėlė itin veiksminga tose vietose, kur yra grįžtamoji tėkmė, nes tokiu atveju nereikia nuolat permesti masalo.
Tiesa, plūdė šiuo atveju bus jau pakankamai didelė, jos plūdrumas ne menkesnis nei 8 g. Taip meškeriojant kartais užkimba ir lydekos, nes šios plėšrūnės gali susigundyti iki 5 cm dydžio žuvele.
Vis dėlto metalinio pavadėlio rišti nerekomenduočiau, jau geriau storesnis fluorokarboninis, kadangi ešeriai skaidresniame vandenyje gerai matomo pasaitėlio baidysis. Tiesą sakant, geriausiai apskritai nenaudoti jokio pavadėlio, o lydeka, jei jau griebs, – laimės dalykas ištrauksite ar ne, tai priklausys, kaip jai į nasrus įsikirs kabliukas. Veikiausiai bus taip, kaip mažiausiai palanku žvejui. Bet juk ešeriaujate, kam jums toji lydeka?
Įranga
Kad šis straipsnis būtų visiškai baigtas, derėtų bent trumpai aptarti tinkamus tokiai žūklei įrankius.
Kadangi ešerys yra palyginti stipri žuvis, o jo lūpos – minkštos, tai neretai bespurdėdamas ant kabliuko dryžuotas plėšrūnas tiesiog, žvejų žodžiais tariant, „nusikrato“. Aišku, aš kalbu apie stambius ešerius ir tuos atvejus, kai jie kimba atsargiai, o ne ryja masalą iki skrandžio gelmių. Patirti kuo mažiau tokių netekčių padeda tamprus monofilamentinis valas, lankstus meškerykotis ir gerai sureguliuota ritė.
Žuvaujant lengvomis plūdėmis, beje, turiu omenyje nebūtinai ešerių žūklę, reikėtų rinktis ir atitinkamo testo match tipo meškeres. Kaip išbandyta praktiškai pavyzdį galiu paminėti Salmo Diamond Match meškerykotį, kurio užmetimo svoris yra nuo 4 iki 15 g. Tai medium akcijos kotas, tad pakirstą žuvį laiko puikiai, ešeriams, karosams lūpos neišsiplėš.
Salmo Diamond Match labiau tinka tolimesniems užmetimams nei kitos panašios match tipo meškerės. Jos yra dviejų ilgių – 3,90 ir 4,20 m. Geros ir tos, ir tos, bet aš rinkčiausi ilgesnę. Ant ilgų kotelių esantys žiedeliai neleidžia valui prilipti prie meškerykočio, kas kartais nutinka ankstų rytą, vakarais, kada kyla rūkas.
Puikiai ešerių žūklei tinka ir boloninės meškerės. Nesvarbu, žuvausite stovinčiame vandenyje ar upėje, dabar šie meškerykočiai bus patogūs dėl to, kad yra ilgi ir galima nenaudojant slankiojančių plūdžių žuvaujant didesniuose gyliuose.
Žvejojant plūdine ešerius, ritėms kažkokie ypatingi reikalavimai nekeliami. Tačiau norisi, kad jos dirbtų be trikdžių, gerai vyniotų valą, jį tinkamai suguldytų ant būgnelio, nes, tarkim, meškeriojant lengvomis plūdelėmis dėl nepakankamai sugulusios gijos užmetant ji kilpojasi, susisuka. O kuo tai gali baigtis, turbūt net aiškinti nereikia.
Tad Salmo Elite Match 6 bus palyginti nebrangi ir tikrai patikima ritė, tiks ir pradedančiajam žvejui, ir daug ko mačiusiam meškeriotojui. 6 guoliai ritėje, kuri nepatirs kažkokių ypatingų apkrovų, – netgi daugiau nei reikia.
Salmo Elite Match 6 vynioja valą 6,2:1 greičiu, o tai – tikrai labai greitai, kas, be abejonės, yra patogu gaudant žuvis plūdine meškere. Ritė yra lengva, 2000 dydžio sveria 250 g, o 3000 dydžio – 301 g, jos būgnelyje telpa atitinkamai 95 metrų 0,25 mm ir 150 metrų 0,30 mm storio valo.
Tačiau tokio storo valo neprireiks, todėl teks po apačia naudojamos gijos (labiau turiu omenyje 3000 dydžio ritę) užsivynioti atitinkamą kiekį bekingo. Ešeriams pilnai pakaks 0,20 mm pagrindinio valo, nors aš siūlyčiau naudoti ir dar plonesnį. Kaip sakiau, valas geriau tamprus, minkštesnis.
Todėl naudočiau Balzer Platinum Royal 300 m, kuris yra kone fluorokarboninės gijos lygio – praktiškai nematomas vandenyje. Kaip matote, ritinėlyje yra ne 120, 125 ar 150 m, kas dabar įprasta, o dvigubai daugiau, todėl pirkdami Balzer Platinum Royal 300 m, jūs įsigysite valo dviem meškerėm. Arba nereikės ant ritės būgnelio vynioti papildomo bekingo.
Romualdas Žilinskas
