Ešerius guminukais, bet nedžigaujant
Persiritus rudeniui į antrą pusę iš upių rėvų ima nykti ešeriai. Nors iš tiesų dryžuočiai niekur nedingsta, bet pasirenka užrėvius ir vis dar tebemedžioja...
Sekliose rėvose, kur gylis kitąsyk neviršija ir metro, vanduo šaltesnis nei ramioje gelmėje ir labai skaidrus, beveik nėra plėšrūnų – jie neranda maisto, juk mailius irgi pasitraukė į gilesnes, ramesnes ir šiltesnes vietas.
Dar prieš mėnesį sėkmingai tose sraunumose žvejojęs sukriukėmis spalio viduryje jau vargu ar ką bepagausi. Galbūt kas ir paklius, jei ilgesniam laikui nusistovės šilti orai, tačiau galimybė yra labai menka. O ir judriai besisukančios blizgutės ima prarasti savo buvusį patrauklumą plėšrūnams, nors šiuo masalu dar galima sužvejoti ir lydekų, ir šapalų, ir mano minėtų ešerių. Tačiau į rėvas visgi einu spiningauti ir, reikia pasakyti, kol kas visai sėkmingai.
Bet visų pirma, ką jau sakiau rašinio įžangoje, dabar tenka ešerius vilioti toliau nuo greitos tėkmės, ten, kur vandens srautas rimsta, o dugnas gilėja. Deja, ne visos rėvos yra būtent tokio pobūdžio, nes kai kurios lėkštos tarsi koks plentas. Skirtumas tik tas, kad akmenis keičia žvirgždas, o žvirgždą smėlis, bet gylis beveik nekinta. Arba dar blogiau – už žvyruotos atkarpos yra klampus dumblas, kur pridygę visžalių augalų, kurie sudaro labai tankų augmenijos sluoksnį. Bet kokiu atveju – tokiose vietose neverta gaišti laiko.
Tačiau kada rėva tarsi leidžiasi į, tarkim, bent 1,5 m gylį, jau visai nebloga žūklavietė, nes tikėtina, kad čia anksčiau ar vėliau pasirodys ešeriai. Veikiau vėliau, jei jau kalbu apie paros metą spalį arba lapkritį – jie vargu ar atplauks anksti ryte, masalus griebs vėlyvą rytą, per pietus arba netgi į pavakarę.
Beje, kuo labiau saulėta diena, tuo tikimybė, kad dryžuotieji vėlai išsiruoš užkandžiauti, yra didesnė. Vėlgi nebe priežasties – pakilęs slėgis rodo, jog naktį buvo šalna ir plėšrūnai tik prašvitus mieliau rinkosi ramiose gilesnėse įlankėlėse, duobėse netoli krantų, kur bandė nustverti smulkią varlytę, šiaip kokį vandens gyvį arba ten pat šmirinėjantį žuvų mailių. O gal ramiai tupėjo gelmėje – laukė, kol vanduo šiek tiek įšils.
Tokiu metų laiku ir ešeriai nori vangesnio masalo. Aišku, galima bandyti laimę vobleriais, tai kartais pasiteisina, bet guminukai visgi ešeriams dabar labiau tiks. Tik mūsų spiningautojai sekliose ir sąlyginai srauniose vietose šiais masalais beveik nežvejoja. Nors ir sakiau, kad čia vanduo ramesnis, bet nereikia suprasti viską pažodžiui – jis lėčiau teka nei pačioje rėvoje, tačiau nėra ką lyginti čia tėkmės greitį su, tarkim, beveik nurimusiu srautu įlankose, uždambiuose ir pan.
Galima bandyti paprasčiausiai verti masalą ant galvakablio, taip kartais ir darau. Bet labiau pasiteisina ofsetinės galvutės. Jų svoris varijuoja nuo 8 iki 20 g, priklausomai nuo tėkmės greičio, gylio, masalo formos bei dydžio, valo storio. Aišku, ir nuo dugno pobūdžio, nes gruntas gali būti labai lygus iš smulkaus žvirgždo, gali ir duobėtas, kur yra akmenų. Trumpiau tariant, bandai ir matai, o jei vieta žinoma – išsyk imi reikiamą galvutę.
Spiningavimas tokiose vietose gana specifinis. Čia taikau praktiškai tik vieną pravedimo būdą – metu masalą skersai srovės arba truputį pasroviui ir tiesiog velku dugnu. Taip, darau pauzes, bandau patimpčioti spiningo viršūnėlę, žodžiu, animuoju sukdamas ritę bei riešu lengvai palenkdamas, atlenkdamas spiningą. Vėlgi, kažkokio konkretaus vilioklio traukimo „recepto“ nepasakyčiau, daug lemia pats masalas, galvutės svoris, tėkmės stiprumas. Esmė – guminukas turi būti traukiamas lėtai, su pauzėmis – tiesiog šliaužia dugnu ir imituoja kažkokį vandens gyvį arba lėtą, apsnūdusį mailiuką. Tiesa, patogiau žvejoti įsibridus arba bent jau nuo kokio nors iškyšulio, kuris neretai ir būna ties rėvų pradžia, kadangi visai neprastai ešeriai kimba traukiant masalą prieš srovę.
Ofsetinė galvutė taip spiningaujant geresnė, kadangi pats guminukas juda lėtai, tačiau labiau virpa visu kūneliu – turi išreikštą savo žaidimą, kurį jam suteikia upės tėkmė. Reikia pasakyti, kad geriausių rezultatų pasiekdavau naudodamas carolina rig arba texas rig sistemėles, bet tas jų raišiojimas...
O ir eidavau paprastai į rėvas su ta mintimi, kad jei čia nekibs, tuomet bandysiu laimę visiškai kitose vietose tiesiog džigaudamas. Suprantama, spiningą imdavau didesnio užmetimo svorio nei būtų tinkamiausias žvejoti tomis sistemėlėmis.
Jei atkreipėte dėmesį pavyzdyje, prie apatinės ofsetinės galvutės kabliukas pririštas valu. Kartais ešeriai norėdavo vos aukščiau dugno pakilusio ir labiau srovėje spurdančio guminuko. Pabandžiau galvutę su kabliuku jungti maždaug 5 cm ilgio fluorokarbono atkarpėle. Tik ne ilgesne, geriau jau trumpesnė. Netgi labai pasiteisino toks variantas. Tačiau reikėtų storesnio valo, kad nenukąstų lydekos, kurios, beje, čia kartais irgi apsilanko. Nedidelės, tačiau dantų aštrumas pakankamas, kad nukąstų plonesnį nei 0,35 mm storio fluorokarboną. Todėl imdavau didesnio diametro valą, o kad masalas dar labiau judėtų į šonus, kuomet jį lengvai trukteliu arba tiesiog dirbtų veikiamas tėkmės, prie galvutės kilpelės fluorokarbono giją rišdavau irgi kilpele. Žiūrėkite į pavyzdį ir suprasite, ką turiu omenyje.
Nors visada sakydavau, kad tradiciniai riperiai yra universaliausi (tų žodžių neatsižadu), tačiau šiuo atveju man geresni būdavo tvisteriai arba įvairios vabzdžių imitacijos. Ypač šių rūšių masalai turintys kvapą. Nežinau, gal ešeriai jį suuosdavo, gal kitaip pajusdavo, o gal tiesiog mano naudojamų guminukų modelių forma ir spalvos vaidino lemiamą vaidmenį, bet faktas – šie viliokliai būdavo kibiausi.
Tarkim, 7 cm dydžio Lucky John Pro Insector, kuris iškvėpintas skumbre. Gal pasirodys, kad šis masalas didokas, bet iš tiesų jo kūnelis yra perpus mažesnis, čia nurodytas ilgis su visomis „galūnėmis“. Guminukas man primena kažkokį skorpioną, nors yra panašumo į vabzdžio lervą, o ką mato ešeriai – nežinau, juk dryžuočio nepaklausi... Gal ešerius vilioja Pro Insector ilgų galūnių virpesiai, sunku pasakyti. Svarbu, kad žuvys kimba ir to pakanka, į detales nesigilinu.
Neblogai užsirekomendavo ir 6,3 cm dydžio Lucky John Pro Bug. 
Pastarasis vilioklis prisodrintas krevečių kvapo, taip pat panašus kažkokį riebų vėžiagyvį ar tai vabalo lervą. Abu guminukai su kažkokiomis kojelėmis, žnyplėmis, žodžiu, ataugomis, gal todėl abu ir buvo tinkami. Ir nors sakiau, jog jie primena vabzdžių lervas, bet spalvinės variacijos, kurios kitąsyk viliodavo ešerius, švelniai tariant, prasilenkdavo su bet kuo, kas gali būti mūsų vandenyse natūralu.
Iš tvisterių galėčiau paminėti visą šūsnį guminukų, kurie man būdavo kibūs, pradedant seniai žinomais Mann’s, Relax ir baigiant naujesniais modeliais. Kad ir 5 cm Lucky John J.I.B. Tail, kuris prieš porą dienų iki rašant straipsnį padovanojo puskilograminį dryžuotį ir keletą mažesnių jo brolių.
Bandžiau spiningauti smulkesniais įvairių firmų tvisteriais, tačiau jokios naudos – kibimų būdavo praktiškai tiek pat, bet sumažėjo pagautų ešerių dydžiai...
Nors rašau apie ešerius, užsiminiau apie lydekas, bet taip esu pagavęs ir keletą sterkų. Kalbu apie „imamus“, nes kartais pasitaikydavo, kad sterkų mažyliai irgi atplaukdavo į užrėvius ir kibdavo tarsi ešeriai. Bet visada tai nutikdavo tik vakarais, porai valandų iki sutemstant. Tikslingai tokiu būdu pagavau gerokai daugiau blausiaakių, bet kitose vietose, naudodamas kitą taktiką, tai jau būtų kito straipsnio tema.
Romualdas Žilinskas
