Ešeriai pavasarį nesnaudžia
Gal ir nelabai tinkamas pavadinimas straipsniui: ešerys – tai plėšrūnas, kuris kiaurus metus beveik neturi išeiginių dienų. Jis amžinai alkanas ir nusiteikęs bet kuriuo momentu ką nors, mažesnį už save, praryti. Visgi metuose yra keturi trumpi laikotarpiai, kai ešeriai praranda apetitą.
Pirmasis ir antrasis – labai jau santykiniai, ir jų gali apskritai nebūti. Tai pats vidurvasario karštymetis, kai daugumai žuvų prasideda savotiška anabiotinė būklė dėl aukštos vandens temperatūros ir deguonies stygiaus, taip pat viduržiemis, kai dryžuotieji irgi susiduria su panašiomis problemomis – jiems nėra kuo kvėpuoti. Bet taip atsitinka ne kasmet ir ne visuose vandens telkiniuose.
O štai kiti du laikotarpiai yra stabilūs. Vienas jų tęsiasi savaitę ar dvi, kol ešeriai nutirpus ledui bando prisitaikyti prie pakitusių aplinkos sąlygų ir, švelniai tariant, „išeina“ iš įprastinio maitinimosi ritmo. Per nerštą dryžuotieji irgi praktiškai nekimba, bet tai trunka neilgai, ir po to prasideda netgi labai sėkminga jų žūklė.
Nepražiopsokite pirmųjų ešerių
Kadangi šįmet pavasaris iš tiesų ankstyvas, tai pradėsiu nuo ankstyvosios ešerių žūklės. Galvą guldau, jog daugelis spiningautojų ją pražiopso jau vien todėl, kad yra šventai įsitikinę – ešeriai anksti pavasarį kimba tik ant sliekų arba trūklio lervų, nes „suspaustas nuo ikrų ar pienių šios žuvies skrandis netalpina stambesnio masalo, ir ešerys būna mažai aktyvus“. Tokia nuomonė labai gaji, tačiau ne visai motyvuota.
Kad šiuo trumpu laikotarpiu dryžuotieji labiau linkę ėsti smulkesnį maistą, yra tiesa, bet jų aktyvumas tada ne ką menkesnis nei gegužę ar birželį. Nedidukai tvisteriai ar maži silikoniniai sliekučiai ešerius gundo ne mažiau, negu natūralūs gyvūninės kilmės masalai. Beje, atlikti ichtiologų tyrimai rodo, jog būtent pavasarį dryžuotieji suvartoja didesniąją metinę maisto dalį, jei lyginsime tai su kitais metų laikotarpiais.
Tačiau kovo mėnesį pagauti ešerį spiningu iš tiesų nėra taip jau paprasta, nes reikia žinoti, kur jų ieškoti ir kokius vilioklius naudoti. Jau minėjau, kad tai smulkūs silikoniniai viliokliai, bet labai didelę reikšmę turi jų spalva bei pateikimo būdas. Kai perpranti šiuos du dalykus, pagauti daug, o kartais ir tikrai nemenkų kuprių tikrai įmanoma.
Nemažai autorių teigia, jog ešeriai, o taip pat ir kai kurie kiti plėšrūnai, spininginius masalus atakuoja todėl, kad jie arba primena jų aukas, arba juos išprovokuoja – t. y. būna visai kitokių spalvų ar formų nei įprastiniai vandens gyviai. Skamba keistokai, kadangi negaliu suprasti, kuris gi vilioklis bus kitoks. Logiškai pagalvojus – argi gali būti kažkoks „tarpinis variantas“, kada masalas yra „pusiau panašus“ į provokuojantį arba plėšrūnui primins „pusiau natūralų“? Išeitų, kad visi masalai geri, tik reikia žinoti, kokiomis sąlygomis koks iš jų labiau tinka.
Praėjus tam tikram stagnaciniam pasyvumo laikotarpiui (kaip minėjau, jis paprastai trunka apie dvi savaites), ešeriai pirmiausia atkunta upėse, jų senvagėse, kiek vėliau – tvenkiniuose ir ežeruose. Tiksliai pasakyti, kada taip atsitinka, neįmanoma, nes pavasaris pavasariui nelygus, o be to, ne visuose netgi tokio pat tipo vandens telkiniuose dryžuotieji ima kibti lyg susitarę. Viską lemia vandens temperatūra, kuri greičiau pakyla sekliuose ir nedidelio ploto telkiniuose.
Kita vertus, tos „balos“ gali būti dar ilgai apledijusios, ypač Šiaurės ir Rytų Lietuvoje, juolab, kai naktimis vis šalena, bet po to jose vandens temperatūra kyla labai greitai ir pasiveja bei pralenkia didesniuose vandens telkiniuose šylantį vandenį.
O didesniuose ežeruose ir tvenkiniuose vanduo vis dar yra „aukštas“ (na, jei žiema normali), tačiau ramesniuose upių užutekiuose ar sekliose įlankose jis jau pakankamai įšilęs, kad ešeriai pajustų norą maitintis. Būtent čia kupriai atplaukia parankioti prabudusių smulkių vandens gyvių ar pavaikyti tuo metų laiku mažiausio žuvų mailiaus. Visgi, smulkutės žuvelės jiems dabar rūpi daug mažiau, kadangi žymiai lengviau pasigauti mažų vėžiagyvių ar pasirankioti iš apsemtos dirvos išlindusių sliekų. Nenustebkite, pamatę mišrų kuojų ir ešerių būrelį: tiesiog abi žuvų rūšys tarp apsemtų pernykščių žolių draugiškai vaišinasi ankstyvojo pavasario gardumynais ir sutartinai šildo savo šonus. Toks bendravimas joms netgi padeda išvengti lydekos nasrų, nes dideliame pulke lengviau pastebėti grobuonę, o ir šiaip daugiau galimybių, kad ji čiups ne tave, bet kaimyną.
Kartą teko stebėti itin gausų būrį, kuriame plaukiojo ešeriai, raudės ir kuojos. Kaip tik tuo metu spiningavau mikroguminukais ir, beje, nekibo. Pamatęs tokį pulką žuvų, tarp kurių plaukiojo šimtgraminiai ešeriai (įdomu, jog visai mažų ar stambių tarp jų nebuvo), suprantama, ėmiau svaidyti masalus į tą žvynuotųjų būrį. Kadangi žuvys buvo vos pusės metro gylyje prie pat kranto, puikiausiai mačiau, kaip mano viliokliai pranerdavo pro pat dryžuotųjų nosis, bet pastarieji į tai nekreipė nė menkiausio dėmesio. Visiškai nebūdinga ešeriams, nes jie bent iš smalsumo pasuka galvas arba net palydi pro šalį praplaukiantį masalą.
Po to supratau, kodėl taip yra: kuojos neršė, o raudės ir kupriai be jokio sąžinės graužimo čia pat rijo jų ikrus. Veikiausiai ežerėlyje tą dieną vyko masinis sidabražvynių nerštas, ir ešeriams kitoks maistas visai nerūpėjo. Tiesa, tai vyko balandžio pabaigoje ar net gegužės pradžioje, kuomet patys dryžuočiai jau buvo seniai išneršę.
Jei konkrečiau apie masalus...
Neatsitiktinai paminėjau tvisteriukus ir nedidelius silikoninius sliekelius. Šiuo metų laiku tai geriausi masalai suvilioti ešeriams. Riperiai dabar beverčiai, stambesni sliekai – irgi. Pagrindinis akcentas yra naudojamų masalų spalvos. Tai gali būti pilkšvai balti, juodi, kraujo spalvos arba... šviesiai rožiniai.
Ši spalva iš firmos Lucky John firmos spalvyno – lygiai tokia pat, kaip šviesiai rausvų erškėtrožių žiedlapiai. Kodėl ešeriams dabar taip patinka būtent tokia, sunku paaiškinti. Galbūt tai panašu į rausvus dirvinius sliekus, bet tai tik spėjimas. Beje, šitokios spalvos tvisteriukai man labai puikiai tikdavo ir vidurvasarį karjeruose, kai dryžuotieji būdavo itin pasyvūs. Tokiais guminukais pagaudavau nedaug, bet visada stambių ešerių. Rudeniop šie viliokliai prarasdavo savo žavesį.
Jei konkretizuojant kalbu apie silikoninius sliekus Lucky John Pro Salt Worm 2“, jų dydis yra 5 cm. Būtent šie maži sliekeliai ant Carolina Rig sistemėlių, apie kurias rašiau gana smulkmeniškai, pavasario pradžioje tikrai turi racijos viliojant ešerius. Beje, esu kažkada minėjęs, kad Carolina Rig sistemėlėse galima naudoti paprastus kabliukus.
Neatsižadu savo žodžių, tačiau pavasarį, ypač upėse, kai prinešta daug „šviežio“ šlamšto, visgi geriau rinktis tai, kas ir priklauso gaudant šiomis sistemėlėmis – ofsetinius kabliukus, kurie mažiau kabina kliuvinius. O ir spiningaujant sekliose ežerų, tvenkinių įlankose, kuriose yra pernykščių žolių likučių, visžalių augalų, ofsetiniai kabliukai bus geriau nei įprasti.
Jei tingite konstruotis minėtą sistemėlę, labiau pasitikite savo įgūdžiais spiningaujant tiesiog ant galvakablio užnertais guminukais, tuomet, ką ir sakiau, reikėtų nedidukų tvisterių. Bet pabandykite laimę ant „tarpinio varianto“ Lucky John Ballist, kurio dydis 6,35 cm. Jis irgi labiau skirtas gaudymui Carolina Rig, tačiau tinka užmautas ant galvakablio. Žaidžia visai neprastai. Nesvarbu, kad kūnelis ištęstas, gerai bus ir galvakabliai su trumpakočiais kabliukais, nors, aišku, pakertant problemų turėsite.
Galima bandyti spiningauti dar kitaip – minėtus guminukus mauti ant atskirų paprastų kabliukų ar labai lengvų galvakablių ir maždaug 1 m aukščiau masalo tvirtinti kelių gramų svarelį. Masalas traukiamas labai lėtai, vienodais tarpais plačiu lengvu mostu kilsterint aukštyn spiningo viršūnę. Tuo metu guminukas pakyla nuo dugno ir lengvai leidžiasi. Ešeriai dažniausiai ir užkimba šiuo momentu. Jei pataikai užmesti tiesiai į dryžuotųjų būrelį, jie masalą griebia nieko nelaukdami. Bet tada būtina laikyti įtemptą valą – dabar ne rugsėjis, ir ešeriai ne tokie aršūs, kad iki pilvo gelmių įrytų vilioklį.
Nors akcentavau mažus tvisteriukus, o tokiais laikau iki 4 cm dydžio masalus, bet būtent Lucky John Ballist darau išimtį. Gal todėl, kad toks ištįsęs ne visai tipinis tvisteris. Tiesa, aš vis kalbu apie rožinius guminukus. Dar geriau, kai rožinis silikoninis masalas turi blizgučių. Ypač raudonų, rausvų...
Yra ir dar vienas neprastas būdas vilioti ešerius šiuo metu. Tai dažnai Kušmarėse ar Kauno mariose naudojama guminukų (tvisterių) girlianda, kai valo gale yra slyvutės formos svarelis su suktuku, o aukščiau jo – ant atskirų 0,3–0,5 m ilgio pavadėlių pririšti kabliukai su masalais. Anksčiau minėti variantai efektyvesni gaudant stambesnius ešerius arba esant labai pasyviam kibimui, antrasis – kai randi alkanų dryžuotųjų plėšrūnų būrį.
Beje, apie stambius ešerius. Keista, bet būtent pavasarį pagaunami patys stambiausi kupriai. Sakau taip todėl, kad žvejai kovą ar balandį daug rečiau spiningauja ešerius nei kitais atviro vandens sezono mėnesiais. Tačiau stambūs ešeriai privengia išplaukti į seklumas ir laikosi kur nors netoli mažesniųjų būrio, gilesnėse vietose. Tai dažniausiai būna staigiai į dugną besileidžiantis šlaitas, virš kurio yra apsemta žolėta lyguma – smulkesniųjų jų brolių ganykla.
Kodėl dabar ešeriai pasiskirsto būtent taip – neišmanau, bet faktas, jog radus mažų ar vidutinių dryžuotųjų tuntą (kartais tai gali būti kuojos, plakiai ar kitos „baltos“ žuvys) šalia, tik giliau, sukinėsis ir stambieji kupriai. Be abejonės jų nebus daug, nors retsykiais galima iš vienos vietos pagauti ir keletą.
Šiek tiek vėliau ir dar vėliau
Ponerštiniu laikotarpiu ešeriai atkunta labai greitai. Nepraėjus nė savaitei jie jau būna pasiruošę pripildyti savo skilvius. Šiuo metu taip pat labai daug galimybių suvilioti rekordinį kuprių.
Tačiau dabar didieji dryžuočiai plauko gerokai giliau nei prieš kelias savaites. Tiesa, jie kartais rengia „išpuolius“ ir į seklesnius vandenis, bet tai daro dažniausiai pavieniui, trumpai, ir nutverti stambų kuprių seklumose pavyksta tik atsitiktinai. Vidutiniokai irgi pasitraukia giliau, kadangi vanduo jau būna šiltesnis, nusekęs, tačiau į seklumas jie atplaukia gan dažnai, nes mėgsta pasigardžiuoti šviežiais kitų žuvų ikrais.
Dabar ešeriai itin aktyvūs ir godžiai griebia masalus. Kitaip nei ankstyvą pavasarį, viliokliai gali būti didesni. Tačiau taip tęsis neilgai, kadangi pradėjus atsirasti gausiems šiųmetinio mailiaus būriams dryžuotieji vėl geis smulkių masaliukų. Vilioklių dydis augs kartu su mailiumi, ir rudenį vėl bus galima naudoti stambesnius masalus.
Nežinia kodėl, bet ir dabar ešeriai labiau mėgsta lėtai traukiamą ar į dugną besileidžiantį masalą. Agresyvaus džigavimo laikas ateis rugpjūtį, galbūt kiek anksčiau, bet dabar šiam spiningavimo būdui dar anksti. Todėl vėl galima naudoti minėtas sistemėles, bet taip pat sėkmingai įmanoma gaudyti ir guminukais su įprastiniais galvakabliais. Žinoma, jie jau sunkesni, nes ir kupriai laikosi didesniame gylyje. Bet pabrėžiu – ne tokio svorio, kokius esame įpratę gaudyti rudenį.
Po neršto ateina metas ryškiai raudoniems, vyšninės spalvos, rusviems, oranžiniams ar salotiniams tvisteriukams. Kur kokius naudoti, galima orientuotis pagal žūklavietės pobūdį. Žolėtose vietose pirmuoju smuiku grieš salotiniai. Beje, jie ir prieš nerštą saulėtomis dienomis kitąsyk „iššaudavo“, gal, kad vanduo drumstas...
Upėse, ypač saulėtą dieną, geri bus oranžiniai. Rusvi geriausiai tiks atviruose skaidriuose vandenyse, kur žvirgždėtas ar smėlio–molio dugnas. Kraujo spalvos, kaip ir ankstyvą pavasarį, bus universalūs, kai kuriose vandens telkiniuose tiesiog nepamainomi.
Na, o jei išsiruošėte spiningauti ešerių į Nevėžį, tai tos upės „topas“ bus violetinis su raudonais (ir vėl ta raudona...) blizgučiais. Tokia spalvinė variacija yra Lucky John Micro Grub serijoje. Tiesa, šie tvisteriai labai smulkūs, vos 2,5 cm dydžio – ne veltui „mikro“. Jie geri ir tuo ankstyvuoju periodu, apie kurį kalbėjau straipsnio pradžioje.
Jei reikia, galima rinktis didesnį. Vėl iš Lucky John gaminių. Suprantama, nebūtinai, bet aš visada miniu tuos masalus, su kuriais pats žvejoju.
Yra šios firmos arsenale toks 3,8 ir 5 cm dydžio Lucky John J.I.B Tail tvisteris. Jo uodegėlė ilgesnė, nei prieš tai minėto, kūnelis vos trumpesnis, todėl žaidžia taip tarsi trauktum spiningu riebų, bet jau pakramtytą žuvų slieką – vingiuoja labai įdomiai. Gal kažkas nelabai įžvelgia tuose „vingiavimuose“ didelių skirtumų, bet tai liečia mažiau spiningaujančius šio tipo masalais žvejus. Arba nepastabius.
Lucky John J.I.B Tail kitoks violetinis atspalvis – ne „grynas“, o labiau į rausvumą. Irgi geras variantas, kartais ešeriams užeina noras ragauti būtent tokius. Arba pasitaiko, kad vienais domisi smulkūs ešeriukai, o antrais – gerokai stambesni. Žodžiu, bandai ir matai.
Taigi – Nevėžis ir violetas, ir nesvarbu saulėta diena, ar apniukusi. Tuose vandenyse pradžioje sezono iki vasaros vidurio tokių atspalvių silikoniniai masalai man visada būdavo kibūs. O po to... Bet po to ir parašysiu.
Romualdas Žilinskas
