Ešeriai ir mėlynos sukriukės fenomenas
Įpratome, kad lietuviška vasara nenuspėjama, tačiau vienas dalykas kartojasi nuolatos – kažkuriuo metu įsivyrauja sausi ir karšti orai. Tokiu metu vandens lygis upėse krenta, vanduo pasiekia šiltos arbatos temperatūrą, išskaidrėja.
Paprastai taip nutikdavo jau birželio mėnesį, bet šįmet tas laikotarpis vėluoja, nes vasaros pradžioje pliaupė lietūs, „kakavinis“ upių vanduo plovė krantus. Ir viena, ir kita žvejams yra neparanku, bet žuvauti įmanoma. Kadangi beveik esu tikras, kad upėse vanduo vis tiek nuseks ir išskaidrės, tai rašau būtent tam atvejui.
Rėvų ešeriai dažniausiai nepalieka
Kur ieškoti žuvų, kai upių krantai ima artėti vienas prie kito ir vanduo sušyla? Aišku, kad greitoje tėkmėje. Ne visos žvynuotosios ten plaukia, nes yra tokių, kurioms šiluma, deguonies stygius, augalijos tankynė ir panašūs nepageidaujami veiksniai – nė motais. Suprantama, kad tai bus lynai, karosai ir panašios karpinės žuvys. Bet palikime jas plūdinės meškerės gerbėjams, o mes pabandykime spiningu suvilioti ešerį.
Ešeriai nėra iš tų labai greitą srovę mėgstančių žuvų, tačiau nusekus upėms neretai atplaukia į rėvas. Ir kartais taip sekliai, kaip elgiasi šapalai, meknės. Įsivaizduokite gylį, kur gali braidžioti nesušlapdamas tarpukojo, o ten – ešerių pulkas. Nekalbu apie degtukų dėžutės ešeriukus, bet tokius, kurie sveria bent po 100 g.
Tai, kad dryžuotieji plėšrūnai patraukia dabar į seklias sraunumas – man jokia naujiena, šitokią jų elgseną pastebėjau dar tada, kai pasirodė pirmieji vobleriai ir mano spiningavimo taktika pakito. Nors kalba bus ne apie voblerius ir ne apie tai, kodėl žvejoti tuomet pradėjau kitaip, o sukriukes, kadangi rėvose dažniau ešeriai kimba ant besisukančių blizgučių.
Pasitaiko, kad visgi nedidelis vobleris jiems patinka labiau, bet tai – išimtis, retą dieną taip nutinka. Manyčiau, kad jei ešeriai plaukia maitintis į seklius vandenis, tuomet, vertinant laimikių skaičių, santykis tarp sukriukės ir voblerio būtų maždaug 3:1 pastarosios naudai.
Sukriukė turi vieną didelę ydą – traukiant greitoje tėkmėje prieš srovę ji kyla į vandens paviršių. Dėl šios priežasties rėvose spiningautojai labiau linkę gaudyti žuvis vobleriais, nes pastarieji bet kokiu atveju išlaiko juose užprogramuotą panirimo gylį. O ir žuvauti paprasčiau, nes gali tokius masalus mėtyti išilgai ar skersai tėkmės, jie nirs daugiau ar mažiau vienodai. Žinoma, pasroviui daugiau, bet kuomet voblerio panirimo gylis yra kokie 30–50 cm, vargu ar labai reikšmingai jis kis.
Ešerių gaudymas rėvose turi tą niuansą, kad, jei žinai arba radai, kur dryžuoti plėšrūnai kimba arba gali kibti, meti tiksliai į tą vietą ir kibimas gana dažnai beveik garantuotas. Nereikia galvoti, kad ešeriai bus pasklidę po visą užrėvio plotą (dauguma jų maitinasi būtent ten), taip rainuotieji plėšrūnai daro „sukilimo“ metu, dažniausiai – anksti ryte, rečiau – vakare. Tačiau tai trunka neilgai, gal kokį gerą pusvalandį, gal valandą, bet ne ilgiau.
Gana keista, kad esant kitokioms sąlygoms, tarkim, aukštesniam vandens lygiui, prastam skaidrumui, šaltesniam vandeniui, tose upių atkarpose pakliūva tik pavieniai egzemplioriai arba apskritai nepagauni ešerių. Kur jie dingsta, kuo maitinasi – bala žino, manding, kad paprasčiausiai šių žuvų ten tada nėra, ešeriai migruoja į kitus plotus, o čia apsilanko, kai vanduo nusenka.
Sekliose rėvose ešeriai neretai būna visą dieną. Arba bent jau dalis tų, kurie į sraunias seklumas, kaip sakiau, atplaukia pusvalandžiui ar valandai pusryčiauti arba vakarieniauti. Nesvarbu, kad vidurdienio saulė tirpina smegenis, bet ešeriai vis tiek kimba, reikia tik rasti tinkamą masalą.
Tačiau tokiu atveju vilioklius griebia labai nedideliame plotelyje, toks įspūdis, kad dryžuotieji plėšrūnai kažkur tupi šonus suglaudę. Užmeti masalą kairiau, dešiniau arba trauki arčiau, toliau nuo kranto – jokio kibimo. Pataikei teisingai pravesti – yra!
Beje, sukriukės pravedimas nebūtinai prieš tėkmę arba skersai jos. Kartais netgi geriau bandyti blizgutę traukti pasroviui. Būna dienų, kad tik taip patinka ešeriams.
Išskirtinė žūklavietė
Ilgai sukau smegenis bandydamas rasti kažkokį paaiškinimą, kuo ypatingos vietos, kuriose galima pagauti rėvose ešerių per pačią kaitrą. Galop supratau. Ir suprasti padėjo rėvose už akmenų ar šakų užsikabinę masalai.
Paprastai seklios rėvos didelėse upėse daugmaž panašios: dugnas iš smėlio ir žvyro mišinio, gali būti tik žvyras, kiaušinio didumo akmenys, bet apskritai gruntas yra gana lygus, švarus. Ta prasme, kad šiekštų ten mažai, nors, pasitaiko koks didesnis akmuo arba srovės atnešta išmirkusio medžio dalis – juk kitu atveju nereikėtų atkabinėti vilioklių. Tiesa, tas lygumas pasireiškia ir tolygumu, nes dažniausiai už akmenų juostos yra gilokas (pasitaiko iki 1,5 m ir daugiau) griovys, kur dugnas palengva kopia „į kalną“, tada tįsta visiškai lygi tarsi stalas atkarpa, o už jos arba vėl pagilėjimas, arba dumblas, smėlis, žolynai ir dar sekliau...
Pagauti ešerį išsyk už akmenų virtinės įmanoma tik su labai greitai nyrančiu vobleriu, kurį reikia traukti prieš srovę užlipus ant rėvos viršūnės, kada tiesiog prilaikai tėkmėje, žuvauji sau po kojomis, arba metant skersai upės srauto. Pastarasis variantas itin sudėtingas, nes faktiškai masalą reikiamoje vietoje vedi kokius du, tris metrus, po to vilioklį, tiesiogine ta žodžio prasme, išneša į seklumą smarki tėkmė.
Už rėvos „galvos“ ešerių galima rasti visada, bet kuriuo dienos metu, tačiau tai – pavieniai plėšrūnai, nors jie būna gana dideli. Pagrindinė ešerių koncentracija, kaip ir sakiau, yra nedideliame plotelyje, bet toliau nuo rėvos pradžios, ties viršutine kylančio dugno dalimi arba toliau esančioje lygioje atkarpoje.
Ten gylis menkas, tad, nubridęs atkabinti įstrigusio masalo, suvokiau kur šuo pakastas – ešerių pamėgti ploteliai, nors gal reikėtų sakyti „plotelis“, nes kaip taisyklė jis rėvoje būna vienas, yra lygiame dugne esanti vos 5–10 cm įduba, prieš kurią paprastai būna koks nors iš dugno išsikišęs stambesnis akmuo, didesnis žolių kupstas. Tose rėvų lygumose būna ir daugiau augalijos, bet ji reta – vienas kitas augalas, o čia, šioje vietoje – jau normalios žalios „kasos“.
Pasidarė aišku, kad tai tarsi savotiška poilsiavietė, kur ešeriai slepiasi nuo kaitrios saulės ir, prigludę duobelėje, neeikvoja energijos norėdami išsilaikyti smarkioje srovėje – vandens srautas pračiuožia žuvims virš galvų. Nepaisant to, ešeriai lieka ištikimi savo būdui – jie net ir vangūs galiausiai neištveria, griebia siūlomą masalą.
Net „klasika“ ne visada pasiteisina
O dabar apie masalus, nes smulkmeniški žūklaviečių aprašinėjimai, manding, daliai žvejų mažiau įdomūs. Gal jie turi savas vietas, žino panašias, o gal tiesiog nesureikšmina – skaitytojų minčių neskaitau.
Teko žvejoti įvairių firmų sukriukėmis. Kai kurie šios rūšies masalai nuvylė, kai kurie džiugino, kai kurių atsisakiau, o kitais gaudau ligi šios dienos. Vienos iš „patentuotų“ blizgučių, kurių konstrukcija, spalviniai variantai nekito dešimtmečiais, yra Mepps. Žinoma, laikui bėgant atsirado keletas kitaip dažytų šios firmos sukriukių, kurios vandenyse, kur aš dažniausiai žvejoju, pasirodė kibios, bet tai irgi galėčiau priskirti prie klasikos, kadangi jos savo amžių skaičiuoja ne dviem ar trimis metais.
Jei atkreipėte dėmesį, pabrėžiau, kad „vandenyse, kur aš dažniausiai žvejoju“, nes kai kurie spalviniai variantai ir netgi sukriukių tipai (suprantama, vienas iš trijų – aglia, comet, long) gali labai skirtis atskiruose vandens telkiniuose savo kibumu, todėl niekada nesi tikras, jog ta arba ana blizgė bus geriausia bet kokiu atveju.
Kaip pavyzdys tas garsusis piešinys Black Fury, kuris tapęs klasika iki tokio lygmens, kad netgi kitos žvejybinės firmos šį spalvinį piešinį pritaikė saviems vobleriams. Taip dažytos sukriukės man būdavo... labai vidutiniškos. Kalbu atvirai, nevynioju į vatą. Kas įdomiausia, vobleriai (kitų firmų, suprantama) nuspalvinti Black Fury pavyzdžiu užsirekomendavo daug geriau. Netgi labai puikiai. Kažkoks paradoksas, tačiau taip jau yra.
Lygiai tą patį galiu pasakyti apie sukriukių tipus. Jei daugelis žvejų, kurie spiningauja upėse, tiesiog dievina comet, long, aš geresnių rezultatų pasiekdavau būtent su aglia modeliais, kalbu konkrečiai apie Mepps blizgutes.
Prieš kokius dešimt metų porai vasaros sezonų buvau trumpam sugrįžęs prie ultralight spiningavimo stiliaus. Tik šįsyk žvejodavau dažniausiai upėse ir praktiškai vien mini sukriukėmis, kurios, mano vertinimu, yra iki Nr. 1 imtinai. Tam buvo priežastis, nes teko išbandyti naujai pasirodžiusias kitų firmų sukriukes su volframiniais kūneliais. Reikia pasakyti, kad gaudžiau labai sėkmingai. Tačiau nepamiršau ir klasikos, tad masalų asortimentą tuo metu pasipildžiau mažiausiomis Mepps blizgutėmis. Iš jų išskirti galėčiau du spalvinius aglia tipo variantus – mėlyną ir žalią.
Mažytės sukriukės su volframiniais kūneliais iš tiesų pasirodė kibios, puikiai užsimeta, bet turi vieną ydą – jos labai greitai skęsta. Pernelyg, kai tenka gaudyti pačiais ploniausiais valais, kadangi žuvaujant su stora gija nedideliuose gyliuose, skaidriuose vandenyse vargu ar ką pagausi. Galiausiai – tai juk ultralight spiningavimas ir viskas tuo pasakyta. Kada greitai skęsta, tai greitai ir užsikabina už žolių, akmenų, šiekštų. Plonas valas, suprantama, silpnas, tad „laidodavau“ tuos volframinius „stebuklus“ vieną po kito. O jų kainos – kaip normalaus voblerio, tad brangus malonumas.
Pagrindinis laimikis būdavo ešeriai, šapalai, meknės. Nors pasitaikydavo ir normalaus dydžio lydekų. Tik salačiai pakliūdavo, deja, labai jau smulkūs. Bet aš jau nukrypau...
Taigi, kaip sakiau – alternatyvus kibus variantas, kurį nutraukdavau gerokai rečiau – Mepps žalia ir mėlyna. Ypač pastaroji. Ji būna itin kibi, kai vakarėja arba anksti ryte, giedrą dieną, kuomet saulės spinduliai ima smigti į vandenį nedideliu kampu. Šį faktą pastebėjau jau seniai.
Tas mėlynas Mepps sukriukės dažymas gana įdomus, nes mėlynumas yra gal net kažkiek perlamutrinis, gal kažkas panašaus į 3D, nes kai žiūri į sukriukę, gaunasi optinė iliuzija, kad blizgutės lapelis kažkoks „pilnaviduris“, sunku apibūdinti tą vaizdą.
Deja, Mepps dažo mėlynai tik viena spalva, ji tamsiai mėlyna, vidinė lapelio pusė – iš geltono metalo.
Kitas „deja“ yra tai, jog tokių sukriukių pas mus pirkti dabar mažai kur rasi. Kodėl – reikėtų klausti prekybininkų. Nors gal aš blogai ieškojau.
Apie „Vytauto“ kamščio spalvą
Bet dabar jau ir nebeieškau, originalai seniai rūdija upės dugne, nes pats galiu nusidažyti, tai man ne problema. Nesigauna tas firminis Mepps dažymas, tačiau daugiau ar mažiau panašus, kai parenki atitinkamą laką. Tad ėmiau eksperimentuoti, nes norėjosi išbandyti ir kitus mėlynus atspalvius.
Ir, galiu pasigirti, radau dar vieną, kuris turi tiesioginį ryšį su mano straipsnio pradžia. Tai buvo šviesiai mėlyna spalva, jos atspalvis praktiškai toks pats, kaip „Vytauto“ mineralinio butelio kamščio. Tačiau apatinė lapelio pusė turi būti iš balto metalo. Netgi sukriukės kūnelis pageidautinas ne gelsvas, nes tik tokie yra Mepps, o balto metalo blizgesio. Irgi galima nudažyti.
Būdavo, ateinu apie dvyliktą valandą dienos (pats vidurdienis!) prie sraunios seklumos, saulė plieskia taip, kad net oda garankščiuojasi, upės paviršius ramus, regis, žuvys visiškai neturėtų maitintis.
Iš tiesų taip nėra. Jei randi (o aš jau seniai radęs), kur yra minėtoji ešerių poilsiavietė, rainuotuosius gali sugundyti. Bandau vienokias sukriukes, kitokias, nekimba. Bet tas „vytautinis“ šviesiai mėlynas variantas galiausiai sugundo ešerį. Ir paprastai ne vieną – pagauni kokius penkis-šešis ir gana.
Ne visada taip nutikdavo. Jei ne – einu namo. Faktiškai spiningauju valandą, bet ne ilgiau. Atvėstu namuose, išgeriu šaltų sulčių, palendu po vėsiu dušu, parašau kokį straipsnelį ir vėl tipenu prie upės. Dar valandą užtrunku. Jei dar nieko gero, vėl sugrįžtu prie vandens po kelių valandų. Paprastai vakarop vis tiek „pramušu“ nekibą.
Kils klausimas, kokio velnio einu žuvauti vidurdienį, jei didesnė galimybė pagauti ešerių anksti ryte ir vakare? Viena vertus – ne visada galiu tuo metu, o kita vertus – man įdomu žuvauti ir tada, kai daugelis meškeriotojų to nedarytų.
Kodėl bandau neišsyk su šviesiai mėlyna sukriuke? Nes man irgi smalsu, ar kibtų ant kitokios spalvos masalo, toji „vytautinė“ yra tarsi koks atsarginis variantas, kai labiausiai gali tikėtis kibimo. Be to kitąkart pradėdavau nuo šviesiai mėlynos, tik vėliau, jei ešeriai negriebdavo masalo, imdavau kitokias sukriukes.
Ir pastebėjau, kad tik retais atvejais tos kitos būdavo geresnės. Nebent vanduo pasidrumsdavo ir tuomet ešeriams labiau patikdavo trispalvės dažytos sukriukės. Arba firminės dengtos emale, arba mano paties nuspalvintos. Esmė – kontrastuojančių trijų spalvų derinys. Dar neblogos būdavo ir grynai balto metalo sukriukės.
Nors kalbu šiame straipsnyje apie ešerius, tačiau reikia paminėti, kad gaudant juos pakliūdavo ir šapalų, retsykiais meknių, pasitaikydavo ir koks nedidelis salačiukas. Vis smagiau, nei vienos rūšies žuvis žvejoti.
Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad dabar kalbu ne apie mini masaliukus, o jau didesnius – Nr. 2 ir Nr. 3 sukriukes. Ir yra skirtumas, kokių gabaritų sukriukes naudosi. Pasitaikydavo, kad ešeriai kimba ant abiejų dydžių blizgučių, tačiau būdavo, kad griebia, tik mažesnes arba tik didesnes.
Gal rašinys gaunasi kažkiek padrikas, bet dar paminėsiu ir tamsiai mėlyną blizgutę. Kaip ir sakiau, ją nusidažydavau. Reikia imti bet kokią, kurios lapelio apatinė pusė geltono metalo (gali būti ir varis, nors tai – prastesnis variantas) ir dengti tamsiai mėlynais dažais.
Tamsiai mėlynos sukriukės nebūtinai patikdavo ešeriams vakarais ar rytais. Jos gali būti pageidaujamos ir dieną, bet kuomet oras apniukęs.
Gaila, kad nuotraukose matosi ne visai tikros spalvos – išmaniųjų telefonų ekranėliai, kompiuterių monitoriai iškraipo realias spalvas, atspalvius. Na, bet vis tiek prie straipsnio sudėjau pavyzdžius.
Rašiau būtuoju laiku. Nes šįmet vasara ypatinga, netradicinė, tad laukiu. kol ji bus tokia, kaip pernai, užpernai ir dar anksčiau. Gal ir nebus. Tada ateis kita vasara. Gal teks ieškoti kitokių masalų, kitokių jų spalvų, kitų žūklaviečių. Bet juk tuo ir įdomi žvejyba – nuolatiniai ieškojimai...
O laimikiai anksčiau ar vėliau užkibs, tik nereikia nuleisti rankų.
Romualdas Žilinskas
