Dvi istorijos apie vieną sukriukę
Žvejai turi begalę stereotipų. Tarkim, dauguma spiningautojų sakys, kad raudona spalva patinka ešeriams, bet salatį tik baido. Na, nežinau... Tai, jog ji gundo ešerius, aš ir pats ne sykį rašęs. Kad salatis bėga nuo raudonai padažytų blizgių ar voblerių – ginčyčiausi. Gal šio plėšrūno raudoni akcentai ir netraukia, tačiau vargu ar gąsdina. Bet ne apie ešerius ar salačius kalbėsiu, o apie lydekas...
Lydekoms, mano nuomone, raudoni akcentai patinka. Todėl didelei daliai joms skirtų voblerių raudonai (vyšnine spalva ar oranžine – ta pati mergelė, tik kita suknelė) nudažau papilves ar „pagurklius“. Tačiau tai – tik štrichai, akcentai, nes, mano supratimu, visiškai raudonas masalas yra ne pats geriausias pasirinkimas.
Veikiausiai tokių voblerių ar vartiklių mažai atrastumėte. Yra labiau išreikštų paraudusių šio tipo vilioklių, tarkim, visiems gerai žinomas ir, beje, niekada neprarandantis kibumo „raudongalvis“ vobleris, kuris anksčiau buvo itin populiarus ir iki šių dienų įtrauktas į kai kurių firmų spalvinių variantų katalogus.
Apie raudonas sukriukes turėjau labiau negatyvią nuomonę. Gal ne visai neigiamą, tačiau ties didelių abejonių riba. Lygiai taip pat vertinau ir įvairias hologramas, kurias irgi vienu metu lipino ant sukriukių lapelių, kas netingėjo.
Beje, jūs gal mažiau sekate visas tas žvejybines tendencijas, tačiau mano darbas toks jau daug metų, tad nevalia žiopsoti, užsiciklinti ir bent jau teoriškai privalau būti informuotas apie įvairias naujoves žūklės rinkoje.
Pasakysiu tiesą – spininginių masalų gamyboje irgi yra mados, kaip įprastiniame gyvenime. Tarkim, šiuo metu visi nešioja siaurėjančias kelnes, trumpus švarkus, tačiau po kelių metų kelnės veikiausiai praplatės, o švarkai pailgės. Taip ir gaminant voblerius arba sukriukes – hologramos, 3D, matinės ar blizgios spalvos, labiau ryškios ar daugiau natūralios – kažkas iš paminėtų „apipavidalinimo“ variacijų kurį laiką dominuoja, po to ateina eilė kitiems spalvinimams, tada vėl grįžtama prie ankstesnių variantų, žodžiu, viskas kaip ir visur.
Suprantama, technologiškai stumiamasi į priekį, dėl to net kalbos neturėtų būti, kadangi, pavyzdžiui, apie 3D vizualizaciją dar visai neseniai niekas net nepagalvotų.
Jei nemėgstu kai kurių spalvinių variacijų, nereiškia, kad jų nesu bandęs, nes žūklėje žodžiai „gražus“ ar „negražus“ negalioja. Kita vertus, išbandai ir įsitikini.
Taigi bandžiau aš kažkada sukriukes su akį rėžiančia raudona holograma ir nelabai ką pagavau. Keletą ešeriukų, kai kitomis panašiomis sukrėmis, tačiau kitaip dažytomis, rezultatus tais kartais pasiekiau geresnius. Jau net nepamenu, kokio gamintojo ar gamintojų tie masalai buvo, tai nutiko daugiau nei prieš penkiolika metų.
Išdalijau raudonas hologramines sukriukes draugams ir bičiuliams,. Bet porą pasilikau – gulėjo mano masalinėje su nuostata „gal kada, jeigu visai nekibs...“
Kūlverstis
Sykį vasarą sutarėme su bičiuliu pažvejoti Nemune žemiau Vilkijos, ten žinojome salą, kuri atsirasdavo gerokai nusekus upės vandeniui, o žemiau jos pakliūdavo salačių. Labai specifinė vieta, kur gero kibimo galima būdavo sulaukti tuomet, kai kitur Nemune žuvys masalus ignoruodavo.
Kai vanduo Nemune „sėda“ ant salos nubristi galima net su bridbačiais, nereikėjo net bridkelnių, todėl paėmiau į žūklę sūnų. Jis tuomet buvo dar visai pyplys, bet slieką ant kabliuko užmauti mokėjo, spiningu naudotis – irgi. Žinoma, kaip ir visiems vaikams kantrybė ne „geležinė“ – jei per valandą niekas neužkimba, ima zyzti, kad nusibodo. Todėl rekomenduotina tokius meškeriotojus pratinti žvejoti aukšles, kuojas, karosus, kol patys nepanorės kitokių žuvų pagauti.
Taigi zyzk man nezyzęs, nunešiau ant pečių į salą, įgrūdau į rankas spiningą – žuvauk, nes mes žvejosim iki sutems.
Kad žvejys būtų kaip lygus su lygiais, daviau pasirinkti masalus pačiam. Žinoma, iš tos masalinės, kur gulėjo tie viliokliai, kuriuos galima ir nutraukti, bet kurie daugiau ar mažiau tiktų pagal spiningo užmetimo svorį. Pasiėmė kažkokius du voblerius ir vieną minėtą raudoną holograminę sukriukę – ją ir užsikabino ant karabino.
Mes su draugu įsibridome iki juosmens ir mėtom voblerius į sraunią rėvą, o mano atžala „vargsta“ kitame gale salos (ji, beje, gana didelė, bet visiškai lėkšta, plika – lyg blynas) ir svaido skersai upės vagos blizgutę. Aš vis per petį pažvelgiu, ar pradedantysis žvejys nesugalvojo akmenų vietoj masalo pamėtyt – na, ne.
Kaip ir spėjau, po valandos sūnui atsibodo, numetė ant žemės spiningą, prisėdo ant stambesnio riedulio ir žaidžia mobiliuoju telefonu. Tegul – svarbu man netrukdo.
Praėjo kelios valandos, saulė beveik pasislėpė už priešais krante esančios kalvos. Mes išsitraukėme po salatį, dar spėjau surengti žuvų fotosesiją.
Sūnus ir toliau įnikęs į telefoną. Sakau: „Gal bandyk dar kelis sykius spiningą užmesti, nes čia tavo pusėj salos mačiau, kaip aukšles kažkokia plėšrūnė vis pavaiko.“
Paklausė – vėl žvejoja. Mes su draugu dar bandome salačius gundyti, nes vakarėjant Nemunas atgijo, žuvys akivaizdžiai suaktyvėjo. Kadangi stovim šalia rėvos, o sala gana didelė, tai per vandens šniokštimą prastai girdisi – su vaiku galiu susikalbėti tik šalia priėjęs.
Pasuku galvą ir prieš akis iškyla vaizdas: sūnus šaukia (nors aš negirdžiu), jo spiningas sulenktas lanku, įsispyręs į akmenis, meškerykotį vos išlaiko, bet ritę bando sukti. Negana to, aiškiai regiu, kaip priešais jį Nemune apie 3 kg lydeka daro „žvakę“ po „žvakės“ – tas vaizdas stovi ir dabar mano akyse.
Šiaip jau gana keista, kad tokio dydžio lydeka kūlversčiais virš vandens vartytųsi, na, bet pasitaiko...
Aš giliai įsibridęs, todėl užtrunka laiko išsikapanoti iki salos, bėgu į kitą jos galą rėkdamas: „Nieko nedaryk, nesuk ritės, tik laikyk spiningą!“ Taip šaukiu, nes pavadėlis volframinis, ritės būgnelis gerai sureguliuotas, lai lydeka neria į Nemuno gelmes, nes valo pakaks. Tačiau gija – vos 0,16 mm storio, monofilamentinė, tad jei imsi žuvį traukti forsuotai – amen, nutrūks.
Deja, mano žodžių neišgirdo, o gal nepaklausė, juk ar gali žvejys imti ir leisti užkibusiai žuviai laisvai nerti tolyn? Žodžiu, trūko valas, kada man liko iki sūnaus kokie dešimt metrų – nespėjau...
Pirmąsyk sūnų mačiau žūklėje tokį susijaudinusį, jis santūresnis nei aš, emocijos mažiau išraiškingos, bet: „O, tėti, jei būčiau tą lydeką ištraukęs...“
Nuraminau. Pasakiau, kad žvejams pačios didžiausios žuvys visada pasprunka, taip nutikę man, mano draugui, žodžiu, visiems meškeriotojams. Grįžtant nupirkau kalną ledų, kad atvėsintų žvejybinį įkarštį.
Apie vienintelę Kriūkų lydeką
Tai pačiais metais rugsėjį paskambino vienos žvejybinės laidos vilnietis vedantysis ir pasiūlė kartu pažuvauti Nemune. Kadangi aš esu iš Kauno ir labiau žinau šalia esantį Nemuną, tai gal galime kartu pabandyti pagaudyti lydekų? O kur – tai jau mano nuožiūra...
Gerai, važiuojam – Kriūkų link. Kadangi savaitgalis, sūnui nereikia į mokyklą, mama irgi nori pailsėti, abu vyrai gali dumti savais keliais.
Diena pasitaikė saulėta, oras „minkštas“ – būk gamtoje prie vandens ir dar norėk. Norėjom visi, kurie atvažiavo tądien prie Nemuno. Tačiau dar labiau norėjom pagauti bent vieną lydeką, kadangi filmuojant laidą reikia laimikio. O ir aš negalėjau apsikiaulinti – kaip-ne-kaip buvau gidas.
Norai ne visada sutampa su galimybėmis – nepaisant puikaus oro, žuvys nekibo. Ne tai, kad nekibo, atrodė, jog Nemune jų apskritai nėra. Apvaikščiojom visas mano „patentuotas“ dambas, išbandėm įvairiausius masalus – tuščiai.
Susėdom, pasistiprinom, išgėrėm kavos, nutarėm dar porą valandų pažvejoti. Matau, sūnus pavargęs, nes ir jis ropinėjo kartu krantais, tėvo nurodymu keitė masalą po masalo ir „žegnojo“ upės vandenį.
Kai vėl pakilom žuvauti, sako: „Tėti, tu atsimeni tą raudoną blizgutę, kur man lydeka nukando, gal turi dar vieną?“ Turėjau – imk, negaila, vis tiek nekimba, bandyk. Daviau ir mažesnio užmetimo svorio spiningą. „Tėti, o aš galiu eiti, kur noriu? Ar būtinai turiu vaikščiot šalia jūsų?“
Paleisti vieną mažametį vaiką ties tomis giliomis dambomis gana pavojinga, tačiau surizikavau: „Eik...“
Tiesą sakant, man net įdomu pasidarė, kur jis eis. Nuėjo į priešingą pusę, iš tolo pamačiau, kad atsistojo šalia žolėto seklaus tarpdambio.
Ką veikė vėliau, jau nebežinau, nes, gėda prisipažinti, įsijaučiau aš pats į žūklę – taip ir vaikus pamesti galima...
Trumpindamas istoriją neišsitęsiu, pasakysiu tik tiek, kad galiausiai vėl susirinkom sutartoje vietoje prie vienos dambos, suprantama, visi be laimikio.
Ne visai visi – trūko mano sūnaus. Sunerimau – buvo pasakyta, kurią valandą grįžti, laikrodį turi. Šaukiu, pasilypėjęs ant kranto kalnelio.
Atsiliepia, girdžiu: eina, žvirgždas kitapus dambos grikši. Pasirodo ir... aiktelim. Yra ko – vaikas persikreipęs tempia ant „kukano“ užkabintą lydeką. Ne kažin kokio dydžio, kilogramo gal, bet mes juk nepagavome visai nieko. Juolab, lyginant su žvejo „gabaritais“, laimikis atrodo neprastai.
Bet kokia veido išraiška! Taip veikiausiai žiūrėjo Cezaris parklupdęs paskutinį galų sukilėlį. Po to žinovo tonu pareiškė: „Man atrodo, tau reikėtų daugiau tokių blizgučių nusipirkti – geras masalas.“
Na, taip – bent jau mano nuostata į raudonas sukriukes gaudant lydekas pasikeitė ir tokia liko iki šiol.
O sūnus... Jis retai žvejoja. Ir tai tik tada, kuomet įkalbu. Jau suaugęs – kiti reikalai, kiti prioritetai, kitoks požiūris. Nors gal ir buvo visada kitoks, tik to anksčiau nepastebėjau. Žinau viena – jis turi tą vadinamąją „žvejo sėkmę“, kuri yra neįgyjama, nepaveldima, bet tiesiog taip duota...
Romualdas Žilinskas
