Didžiulių šapalų karalijoje. Taktika ir įranga
Straipsnių ciklą apie Šešupės šapalus pradėjau tarsi ne nuo to galo, nes paprastai rašiniuose mes pirmiausiai rašome, kur rasti žuvis, kokią žūklės taktiką naudoti, o tik po to pasakojame, kokiais jaukais jaukinti ir masalais gaudyti. Kita vertus, instrukcijų apie eiliškumą niekas nekūrė, tiesiog taip labiau įprasta. Bet kokiu atveju dabar kalbėsiu apie tai, kas dar liko nepasakyta...
Niekada neperku vienos dugninės. Gal todėl, kad praktiškai visada žuvauju dviem kotais. Nebent pasirenku aktyvų gaudymo būdą, be jaukinimo, tačiau tokiu atveju tai dažniausiai būna nedidelio užmetimo svorio picker tipo meškerykotis.
Šešupė – ne Nemunas
Tačiau šis variantas Šešupėje netiks. Nors, atvirai pasakius, nebandžiau, o tik spėlioju. Šapalus galima meškerioti aktyviai dugnine, tačiau visada gaudydavau vienoje vietoje laukdamas atplaukiančių žuvų, nes žinodavau upės ruožus, kur šapalai turėtų kibti.
Visai Šešupės nepažįstančiam meškeriotojui, manyčiau, tai gali nepasiteisinti ir tada iš tiesų tektų pavaikščioti paupiais, kol rastų šapalų būriavimosi vietas. Ir nueiti galbūt net keliolika kilometrų, nes, kiek pastebėjau, jei jau yra šapalų kokioje nors tos upės atkarpoje, tai jie iš ten nesitraukia metų metais, nebent po smarkių ledonešių ar dėl žmonių veiklos kažkaip kardinaliai keičiasi krantų, dugno reljefas, gyliai.
Kita vertus, netgi ir tame pačiame ruože šapalai kitąsyk tupi tai sekliau, tai giliau, tai arčiau kranto, tai beveik vagoje. Sunku pasakyti nuo ko viskas priklauso, aš kažkaip bendrų tendencijų neįžvelgiau, bet vandens lygis tikrai koreguoja šių žuvų buveines jau vien todėl, kad stambūs egzemplioriai į labai seklias vos pusmetrio gylio vietas atplaukia tik labai trumpam. Jie pasipliuškena, o tai gali akivaizdžiai matyti, veikiausiai ten nustveria kokio mailiaus ar kitokio maisto ir dingsta.
Kiek sykių bandžiau prieiti arti ir užmesti jiems panosėn masalą dugnine arba plūdine meškere – veltui – pamato žmogų ir dingsta... Spiningaujant čia irgi savi niuansai, bet dabar kalbu apie žūklę dugninėmis.
Žodžiu, Šešupės šapalai yra gana baikštūs, čia ne tie, kur plaukioja upėse vidury miesto ir jiems nė motais, kad šalia vaikai maudosi arba pusės veršio dydžio šunys po vandenį braidžioja. Galima suprasti, kadangi paprastai žuvaudavome pasienio zonoje, kur kitame krante yra jau Kaliningrado sritis ir žmonių pakrantėse ten ne tiek ir daug.
O ir Šešupė nėra labai plati, vanduo gana skaidrus, tad akylai žuviai visi dvikojai ir keturkojai judantys padarai gerai regimi. Kad taip yra galima įsitikinti net ir pajaukintoje vietoje, nes paprastai masalą šapalai griebdavo arčiau priešingo kranto, kitąsyk – vos metras nuo anapus esančios sausumos.
Šešupė teka pro riebią Suvalkijos žemę, tad tas vandens skaidrumas – sąlyginis, kadangi po liūčių upė gali būti net labai drumsta. Tačiau tada jau neverta važiuoti ten šapalauti, nes vietiniai šapalai kimba vangiai. Būdavo, paskambina minėtas aname straipsnyje Rimas, paaimanuoja, kad vanduo „kakavinis“ ir laukiam iki išskaidrės. Geriau jau užsitęsusi sausra, tada kitose upėse kibimas – ne itin koks, o Šešupėje – geras.
Kas įpratęs žuvauti Nemune ar Neryje gana sunkiai suvoks, kad siaurose upėse dugno nuolydžiai, seklumos ir pagilėjimai daug ryškesni išilgai upės srauto ir kažkokių žymesnių pakitimų nuo kranto iki kranto čia mažai. Upės dalis bus arba savotiškas lovys, kur ryški vaga, galbūt ji pasislinkusi į vieną kraštą, gali būti išplatėjusi abipus krantų sekluma. Tik ten kur salos yra kitaip, nes vienoje pusėje jų gali būti labai gilu, o kitur gali bristi iki kelių. Nors, aišku, taip yra ne visose Šešupės ruožuose, bet visumoje – būtent taip.
Taigi, pasišeri žuvis, sėdi, lauki. Kadangi Šešupėje nė sykio nežvejojau vienas, paprastai būdavome dviese, trise ar net keturiese, tai išsiskirstom kas sau. Toli vienas nuo kito nenutolstam, bet ir nežuvaujam šonus suglaudę. Be to juk visi po 2–3 dugnines užsimetę, įrankiai susipainiotų.
Ir labai dažnai nesistengiam vaikščioti krantais ar šūkauti. Būdavo, kad atsivežam šašlykinę, papietauti ar vakarieniauti kartu susėdam, bet toliau nuo vandens. Suprantama, yra nutikę, kad visgi prireikia draugo pagalbos, kadangi ne aukšles gaudai. Čia ir graibštas su ilgu kotu labai praverčia.
Stambių šapalų gudrybės
Yra dar toks niuansas, kaip stambaus šapalo traukimas. Šios žuvys, kiek pastebėjau, tikrai nekvailos, bet kiekvienoje upėje jų įpročiai gali skirtis. Pakirstas Šešupės šapalas dažniausiai pasileidžia pasroviui. Gerai, jei esi upės tiesiojoje, krantai mažai krūmais apaugę.
Jei ne, problema gana didelė, nes neretai tenka paskui šapalą krantu paeiti, kadangi laimikis glunda prie artimesniojo kranto ir pradžioje kiek turi jėgų neria išilgai. Tuomet stengiasi lįsti į žolynus, kur jam visai puikiai sekasi apie lūgnių ar povandeninių žolių stiebus apipainioti valą.
Todėl ir pėdini paskui šapalą krantu, nes kitaip išsitraukti nėra šansų. Gal, jei žuvautum su labai kietais meškerykočiais, storais valais galėtum traukti forsuotai ir neleisti žuviai laisvai manevruoti.
Bet tada vargiai ar sulauktum kibimo, nes Šešupės šapalai nors ir čiumpa masalą labai agresyviai, tačiau vengia kibti, jei pavadėlis labai storas. O ir pajutę pasipriešinimą ragaujant masalą – jį išspjaus. Vietiniai šapalai, tiesiogine ta žodžio prasme, kala be jokių ceremonijų. Man yra per pirmąsias žvejybas nutikę taip, kad po to pirmojo smūgio išsitraukdavau meškerę jau be kabliuko – nuplėšia vienu timptelėjimu. Tai, beje, būdinga ūsoriams.
Tokiu atveju tenka derinti valo diametrą (jei labai storas – nekibs) bei jo tvirtumą (ploną tiesiog nuplėš). Optimalus variantas – 0,17–0,18 mm, nors vietiniai meškeriotojai žuvauja su storesniais pavadėliais. Rišu tokius, nes naudoju ilgesnes dugnines ir su lankstesnėmis viršūnėlėmis. Ir pavadėlį renkuosi tąsų, minkštą.
Gal tokio pločio upėje ir nereikia ilgų kotų, nes nesunkiai gali masalą nusviesti į rusų krantą ir pakabinti ant ten augančių medžių, buvo ir tokių nutikimų, kai gaudydavau naktimis. Tačiau ilgas meškerykotis padės traukiant šapalą, kai jis įlįs į žoles. Tada gali statesniu kampu jį varginti ir mažiau valo bus žolynuose.
Kita vertus, ilga dugninė ir labiau amortizuoja, nesvarbu, kad kotas fast akcijos (jau rašiau apie akcijas – viskas ten taip neapibrėžta...). Visgi lanksti viršūnėlė turi daugiausiai įtakos, nors persistengti su jos plonumu bei lankstumu nereikia, nes bus sunku valdyti užkibusią žuvį.
Beje, šapalas ne iš tų žvynuotųjų, kurios dažnai pasikerta pačios, čia ne koks ungurys ar ešerys, net ir ne žiobris, jo platūs žiomenys ir gerklės forma tokie, kad kabliukas net ir giliai nurytas pats neįsminga. Aišku, pasitaiko visko, tačiau, jei lygintume apskritai, yra būtent taip, nesvarbu, kad kratys dugninę imi tokio lygmens, jog įrankis krenta nuo atramų – vis tiek reikia kirsti.
O labai standžią viršūnę šapalas jaus, krestels sykį kitą ir išspjaus masalą. Nors gal veikiau tik tuščią kabliuką, nes kas ant jo buvo – atsidurs šios žuvies skrandyje.
Kodėl žuvauju be šėryklėlių
Praeitame savo straipsnyje apie Šešupės šapalus žodžiais piešiau vaizdą, kas daugmaž nutinka jaukinant, kaip tas žuvų „lesalas“ pasiskirsto dugne. Tačiau tai buvo tik apytiksliai, tik bendrais štrichais, nes povandeninės srovės, ypač prie dugno, gali krypti į šoną, būti stipresnės ar silpnesnės nei atrodo žiūrint į upės paviršių. Ir, atkreipkite dėmesį, jos keisis priklausomai nuo vandens lygio.
Todėl jei prieš savaitę metamas jaukas, regis, guldavo kažkokiame konkrečiame dugno plotelyje, dabar jis galbūt bus nustumtas visai kitur. Jūs metate dugninę taip, kaip anąsyk, svareliai tokie patys, pavadėlio ilgis lygiai toks pats – viskas identiška, bet šapalai kimba, tarkim, kokie trys metrai toliau pasroviui nuo tos vietos. Čia labiau būdinga tiesiam mažai augalija apaugusiam upės ruožui, kadangi kur nors prieš salą ar už jos, šalia didelio vandenžolių miško mažai kas kis.
Todėl su keliomis dugninėmis žuvauti yra geriau – jas užmeti kas keli metrai į skirtingas vietas. Taip greičiau aptinki, kur tie šapalai maitinasi, o tiksliau – kur tėkmė nustūmė jauką. Žinoma, stengiesi užmesti ne padrikai, o su kažkokia mintimi, nes vis tiek kažkiek jauti, kaip ten tas vanduo galėtų prievilą plukdyti. Vėliau, kada rasi, kur geriausiai kimba, jau gali dugnines statyti vieną šalia kitos.
Regis, dabar problemą išspręstų šėryklėlės. Bet yra kiti niuansai. Šėryklėles vanduo labiau stumia nei švininį svarelį ir tada jas tenka naudoti labai sunkias. Atitinkamai veikia ir storesnį valą. Be to tokia šėryklėlė teškiasi į vandenį labai jau garsiai, o aš juk sakiau, kad čia šapalai baikštūs.
Ir betraukiant stambų laimikį, kuris būtinai plauks į žolynus, šėryklėlės labiau strigs kliuviniuose. Žodžiu, aš pasieinu be jų, bet yra vietų, kur šėryklėlės išties atneš daugiau naudos.
Vis pabrėžiu vietinių šapalų atsargumą. Įdomus momentas – jaukini, šeri, jau, atrodo, radai vietą, kur šios žuvys būriuojasi, o stambiausias šapalas dažniausiai užkimba ant tos dugninės, kuri yra nuo tavęs toliausiai. Tu prie jos nesėdi, nes... radai vietą, kur šapalai kimba.
Taip ir nepaminėjau pačios sistemėlės. Ji paprasta ir nuolat kartojama daugelyje mano straipsnių. Nors faktiškai čia dviračio neišrasi, tad gal ir nieko stebėtino. Kalbu apie šoninio pavadėlio sistemėlę arba paternoster.
Pavadėlis būna gana ilgas, kitąsyk rišu net 1,2 m ilgio, trumpesnio nei 70 cm nenaudoju šapalaudamas Šešupėje. Kartais, kai kibimas silpsta, pavadėlio ilginimas duoda naudos, nes veikiausiai tada šapalai labiau nori srovėje besiplaikstančio masalo, kuris galbūt labiau kyla nuo dugno. Kas ten vyksta po vandeniu, galiu tik spėlioti, esant nekibai bandau įvairius variantus ir randu būdą, kaip privilioti žuvį. Arba ne. Bet turbūt nėra buvę, kad iš Šešupės grįžčiau tuščiomis. Bent jau nepamenu.
Svarelio masę parenku pagal tėkmės stiprumą. Vėlgi, mano minėtos ilgos dugninės leidžia tą masę truputėlį sumažinti, nes mažiau valo guli vandenyje. Ir plonesnis valas turi įtakos, kad gramzdai bus lengvesni. Tai nemažas pliusas, juk šapalai čia, sakau gal trečiąsyk, tikrai baikštūs...
Dar ne viską papasakojau apie Šešupės šapalus, dar turiu ką pasakyti, tad laukite tęsinio. Beje, nuotraukos prie šio ciklo straipsnių daugiausiai yra būtent iš mano nupasakotų žvejybų, ne asociatyvios.
Romualdas Žilinskas
