Didžiulių šapalų karalijoje. Jaukinimas ir masalai
Viena iš mano mėgstamiausių upių yra Šešupė. Paradoksas, bet pernai metais ten žvejoti taip ir neteko, šįmet irgi niekaip neprisiruošiau. Gal vėliau, gal... Darbai, reikalai, o laikas bėga, lekia ir nespėji susivokti – jau ir nebėra vasaros. Žinoma, galima ten žuvauti ir rudenį, pavasarį, bet apie viską nuo pradžios...
Šešupėje yra daug įvairių žuvų: lydekų, ešerių, karšių, upėtakių, net vietinių žiobrių populiacija egzistuoja, bet gal visų žvynuotųjų nevardysiu. Nes straipsnio tema – šapalai. O jie šioje upėje plaukioja tikrai įspūdingi.
Tiesa, negalėčiau tvirtinti, kad visose Šešupės atkarpose šių žuvų daugybė ir visur šapalai svarūs, bet ten, kur aš žuvaudavau, o išbandžiau keletą skirtingų ruožų – kibdavo būtent tokie, mažesnių nei 1 kg retai pasitaikydavo, o 2 kg egzemplioriai nestebindavo. Yra ir smulkių, nes juk pirmiausiai turi iki minėto dydžio užaugti, bet viskas priklauso, kaip ir kuo šias žuvis gaudysi.
Pirmosios žūklės Šešupėje
Su Šešupe susipažinau, jei taip galima išsireikšti, gal prieš porą dešimtmečių. Tiksliau, supažindino Rimas, kuris tose vietose gimęs, užaugęs ir yra tikrai geras meškeriotojas. Nuo tada prasidėjo kasmetinės išvykos į Suvalkiją, nors gal vietiniai veikiau sakytų – į Zanavykiją, nes tas kraštas dar ir skirstomas į atskiras sritis.
Paskambina Rimas ir praneša, kad jau galima atvažiuoti – turėčiau pagauti. Nesistebėkit, nes šapalai, kaip ir visos žuvys, tai kimba, tai nekimba, būna tokių laikotarpių, kuomet ilgai vargsi, kol sumeškeriosi, o pasitaiko, kad iš žvejybos grįši su labai gausiu laimikiu. Tarkim, per nerštą jie aprimsta ir toji nekiba gali tęstis, priklausomai nuo oro sąlygų, gana ilgai – iki kokių trijų savaičių, gal net mėnesio.
Spėju, kad šįmet taip ir yra, nes oras labai nepastovus, temperatūra šokčioja, vanduo upėse aukštas ir nelabai šiltas, tad šapalai irgi „pasimetę“. Apie jų bei kitų žvynuotųjų biologiją galite pasiskaityti Salmo internetinės parduotuvės skyrelyje „Visos žuvys“, ten bene tiksliausiai, plačiausiai (bet tuo pačiu ir glaustai) internetinėje erdvėje lietuvių kalba išdėstyta viskas, kas būtina žvejams žinoti apie žuvis. Todėl nesikartosiu.
Kai pažįsti tokį „gidą“ kaip Rimas, gali nebijodamas ruoštis į žūklę, esi garantuotas, kad tavo jaukai nebus be reikalo gaminti ir juos teks paprasčiausiai išpilti į upės vandenį aukšlių, kuojų ir kitos smulkmės džiaugsmui.
O Šešupės šapalus jaukinti vasarą reikia. Ir netgi labai gausiai. Tai man visada pasitvirtindavo šimtu procentų. Jei mes įpratę kibirais gaminti jauką, kuomet meškeriojame karšius, čia – tas pats variantas. Gal šiek tiek ir keista, nes Šešupė, kur mes žvejodavome, nėra labai plati ir gili.
Tad išties neįprasta, kuomet į palyginti siaurą upės juostą jau pradžioje žūklės suverti į vandenį trečdalį žvejybinio kibiro turinio. Ir aš kalbu ne apie kokius nors kibiriukus, o firminį plačiais kraštais indą, kuris patogus tuo, kad jame galima puikiausiai minkyti prievilą, drėkinti taip, kad drėgmė pasieks kibiro dugną – juk tokia forma pasirinkta neatsitiktinai ir toks kibiras naudojamas žūklės varžybų metu.
Vėlgi, pirmosios mano žūklės Šešupėje prasidėjo ir naudojant neįprastus masalus. Nors aš juos puikiai žinojau, naudojau nuo vaikystės, bet kažkaip tikslingai tokiais viliokliais šapalų negaudydavau, dažniausiai gundydavau ūsorius, nors, aišku, užkibdavo ir šapalų.
Kalbu apie nėgių lervas arba kitaip vingilius, kuriais žvejyba šiuo metu draudžiama, tai parašyta Žūklės mėgėjų taisyklėse. Todėl ta tema ir nesiplėsiu. Juolab, kad yra pakaitalų, jais taip pat žuvaudavome ir anksčiau, ir ne mažiau sėkmingai. Taip pat nekalbu ir apie varles, kuriomis šapalus gaudydavau anksti pavasarį ir rudenį, čia jau reikėtų atskiro straipsnio.
O tikroji šapalų žūklė prasidėdavo kažkur gegužės pradžioje, kartais net ir balandžio pabaigoje, bet tai būdavo pirmasis, t. y. priešnerštinis etapas, kai Šešupėje vandens lygis dar gana aukštas. Po to sekdavo mano minėta pertrauka ir prasidėdavo antroji „serija“, kuri gerokai ilgesnė už pirmąją, nes dabar šapalų žvejyba tuo būdu, kurį aprašysiu, tęsdavosi iki žymesnio vandens atšalimo, maždaug iki spalio mėnesio.
Jei pradžioje sezono žuvaudavome vien dugninėmis, tai vasarą kitąsyk bandydavom ir plūdinėmis meškerėmis, nors vėstant vandeniui – vis rečiau. Bendrai paėmus kokios trys ar keturios žūklės vykdavo gaudant dugninėmis ir viena – plūdine.
Daugiakomponentis „miksas“
Kadangi pradėjau kalbą apie jaukus, nesiblaškysiu, tęsiu. Jaukui paprastai darydavau „miksą“, kurį pasigamindavau iš parduotuvėse nusipirkto jauko, specializuotas „šapalinis“ arba skirtas upei, stambesnės granuliacijos būdavo geriausias, ir įvairių grūdinių kultūrų. Tiesa, firminius jaukus rinkdavausi geltonus arba raudonus, net nežinau kodėl, bet tokie šapalams patraukliausi.
Visgi didžiausią dalį sudarydavo konservuoti, geriausiai saldūs, kukurūzai, jų į prievilą dėdavau tikrai daug. Palyginimui – 1 dalis firminio jauko, 1 dalis kukurūzų košės ir 2 dalys grūdų, kurių pusė arba bent jau trečdalis – kukurūzai. Turėkite omenyje, kad tas kibiras yra 12 l, todėl kainuodavo jaukas tikrai nepigiai.
Kitos sudėtinės dalys varijuodavo pagal tai, ką turiu, kaip sugalvoju, žodžiu, pagal nuotaiką ir galimybes. Tai gali būti perlinės ir miežinės kruopos, šutinti kviečiai, žirniai. Bet rekomenduočiau imti kuo stambesnius priedus, tad kruopos – tik tam atvejui, jei neturi arba tingi virti žirnius ir kviečius.
Atskira kalba apie kukurūzų košę. Kukurūzų kruopų, kurios yra gana smulkios, jų pilna visuose prekybos centruose. Šį priedą aš apskritai mėgstu dėti į jaukus, nes žuvims jis patinka, o ir yra gana unikalus. Turiu omenyje tą faktą, kad kukurūzų kruopos bet kokiu atveju gerokai pasunkina prievilą, tačiau gali ir lipinti, ir skaidyti.
Jei jas apipilsime virintu vandeniu ir leisime pastovėti iki atvės – tai jau bus lipinantis priedas. Jei dėsime į jauką tiesiog iš pakuotės – bus skaidantis. Šapalams darydavau lipinančią variaciją, nes gaudydavau, suprantama, gana didelėje tėkmėje.
Vėlgi, galima gamintis ir skaidančią jauko „versiją“, kada kruopos tiesiog privilios šapalus, bet tada prievilą teks grūsti į šėryklėles, o aš žvejodavau be šėryklėlių. Nesakau, kad su šėryklėlėmis blogiau. Ir tai įrodė kiti mano pažįstami žvejai, su kuriais vėliau atvažiuodavau prie Šešupės, pats irgi bandžiau, bet aš šiuo atžvilgiu esu gana konservatyvus.
Naudojant šėryklėles tenka naudoti ir standesnius, tvirtesnius bei didesnio užmetimo kotus, kas turi įtakos žūklės taktikai, technikai. Tačiau apie ją ir įrangą – vėliau, jau kituose straipsniuose.
Žodžiu, imi viską, ką išvardijau, grūdi į kibirą, maišai ir gaunasi nei velnias, nei gegutė, o tai ir yra „miksas“. Faktiškai iš viso to išeidavo grūdų-kruopų mišinys, kuris apsivelia parduotuvėje pirktu jauku, kukurūzų koše, bet gana gerai limpa ir galima formuoti rutulius. Tiesą sakant, košė ir pats jaukas gal daugiau dėl to reikalingi, nes, kaip minėjau, žuvaudavau be šėryklėlių.
O toliau jau viskas vyksta tokiu principu: ateini prie upės, pasidarai jauko rutulius, nes prievilą kaip taisyklė pasiruošdavau namuose, ir apie trečią dalį kibiro turinio sumėtai ten, kur yra masalas. Bet čia reikalingas irgi šioks toks paskaičiavimas, nes jauko rutulių svaidymas tiesiai ant masalo gali būti klaida. Esmė tame, kad daug kas priklauso nuo upės gylio, tėkmės stiprumo ir grunto reljefo konkrečioje žūklavietėje.
Visus tuos grūdus ir kruopas vanduo greitai iš rutulių išplauna ir pakankamai smagiai bei toli neša lygiame žvirgždėtame dugne, dar smagiau ir toliau – jei yra tolstantis pasroviui dugno nuolydis. Šapalai, kaip žinote, mėgsta žvyruotą gruntą ir stiprią tėkmę. Bet ne visada, kitąsyk jie prisilaiko ramesnių vietų, kur yra šiek tiek dugno nuosėdų, augalijos, taip pat neretai šių žuvų būrys išsidėsto priešais dugno pakilimą, t. y. seklumą, upės vingiuose.
Tad jei gaudai lygumoje arba ten, kur dugnas leidžiasi, juolab, kai gylis kokie 2 m ar daugiau – reikėtų mesti jauko rutulius maždaug 3–4 metrus prieš masalą. Kitais atvejais gali sviesti daugmaž ten, kur yra svarelis, nes įskaitant dar ir metrinį pavadėlį, masalas bus pajaukinto ploto gale, jei žiūrėsime prieš srovę.
Vaizdžiai kalbant, veiksmas būtų toks: atplaukia šapalas, randa jauką, pirmiausiai jo smulkesnes jo daleles, vėliau ir stambesnes, ryja ir prieš srovę plaukia masalo link. Tada dugninės viršūnė – linkt, linkt... Na, netęsiu, čia jau beletristika.
Geriausias masalas Šešupės šapalams
Beje, apie kukurūzus. Kiek bandžiau šaldytus šutintus, o tokių kartais galima nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse, na, netinka jie nors tu ką... Gal jauke esančius šapalai ir suėda, nes „mikse“ yra daugiau sudedamųjų dalių, tad tas prievilas ir suveikia. Nenagrinėjau žuvų skrandžio turinio detaliai, kaip koks patologoanatomas, negaliu nieko garantuoti.
Kad šapalai jauko būna prisišveitę sočiai, matosi tik ištraukus laimikį – šios žuvys „atryja“ dalį prievilo nuiminėjant jas nuo kabliuko. Ko jau ko, bet kukurūzų košės ir parduotuvėje pirkto jauko – tikrai, nes smulkesnes jauko daleles lyg maži vaikai šios žuvys „atpila“. Bet kuomet šutintus, bet ne saldžius kukurūzus kabinsi ant kabliuko – pražilsi, kol sulauksi kibimo. Taip man nutikdavo Šešupėje, juk dabar kalbu apie ją.
Gal kaip nors kitaip šutinant kukurūzus arba juos pagardinus kokias atraktantais būtų geresnis efektas, nebandžiau. Tačiau konservuoti ir, ką pabrėžiau, ypač saldūs – puikiai tinka šapalų jaukinimui, ir žūklei. Beje, jauke gali būti ir konservuotų kukurūzų puselės, tai nėra svarbu.
Tačiau šaldytų žūklės parduotuvėse parduodamų žirnių ir kviečių vietiniai šapalai neignoruoja. Nors vis tiek geriau paruošti juos pačiam, čia irgi net neabejoju – išbandytą N kartų.
Kita vertus, išėmęs iš pakuočių, tuos šaldytus ir prieš tai šutintus grūdus darsyk paverdu, kad labiau suminkštėtų. Ir įmaišau medaus, rečiau – vanilės. Reikėtų pasakyti, kad medus turi antibakterinių ir konservuojančių savybių, todėl ir jaukas saulėtą tvankią dieną ne taip greitai genda. Tik nepilkite litro, pakanka maždaug šaukšto į puodą, tikslaus recepto „neišrašysiu“, nes medų dedu „iš akies“.
Kada prasideda šapalų kibimas, tuomet maždaug kas valandą vis įmetu keletą jauko rutulių į žūklavietę. Tie rutuliai bene kumščio dydžio – nesismulkinu. O kad jaukas veikia – irgi labai matosi, nes kitąsyk lauki, lauki, nusibosta, tada švysteli kokius 3–5 rutulius į upės tėkmę ir, žiūrėk, užkimba. Ir, kaip sakiau, bėga per žabtus prievilo turinys...
Aš vis apie jauką, o kas ant kabliuko? O ant kabliuko, kaip supratote, kukurūzas. Nors reikėtų sakyti daugiskaita, nes žuvaudamas dugnine veriu kukurūzinę „dešrą“. Rimtai kalbu – ant stambaus kabliuko užneriu 3–4 grūdus arba 5–6 jų puseles, bet prieš tai dar keletą nusmaukiu ant valo. Tas kąsnis atrodo įspūdingai, ne kiekvienas žmogus tiek sau į burną susigrūstų. Tačiau juk gaudau šapalus, bet ne šapaliukus.
Galima bandyti verti vos vieną kukurūzą ir taip yra buvę, kada šapalai užsiožiuoja. Tokiu atveju net ir rekordinis egzempliorius ris mažą masalą. Bet čia labiau išimtiniai atvejai arba kuomet žuvauju plūdine, tačiau apie ją – atskira kalba.
O šiaip būtent ta „dešra“ dažniausiai gaudau. Nes vienas ar du grūdai bus sučiaumoti smulkių šapaliukų, kuojų, karšių, netgi vietinių žiobrių, kurie išsigimę ne tik savo išvaizda (rudi kažkokie, vos didesni už sprindį...), bet ir požiūriu į masalus.
Aišku, užsivėrus ant kabliuko mažą masalą yra ką veikti, neliūdna, nes kimba kas nors iš žvynuotųjų giminės ištisai. O kukurūzų virtinė gali vandenyje pragulėti ir pusdienį. Bet jei jau ją šapalas čiups – tai labai įspūdingai. Šešupės šapalai godūs, jie, kai nutveria masalą, dugninę purto kaip pašėlę – lyg kokie Nemuno šamai. Neperdedu, nes iš tiesų gali nuo atraminių kuoliukų į vandenį įtraukti.
Bet tas „čiupėjas“ irgi nemenkas, čia suprantama. Tai dar viena iš priežasčių, kodėl žuvauju be šėryklėlių – mano dugninės su minkštesnėmis viršūnėlėmis.
Beje, vienas ar du kukurūzai, kaip taisyklė veriami ant mažesnio kabliuko. Ir tokiu atveju susiduri su žvejų nuolat keiksnojamu reiškiniu, kada sunku pakirsti šapalą, kadangi jo žiomenys platūs. Gaudant plūdine taip rečiau nutinka, bet dugnine – gana dažnai. Ir visa esmė trumpakočiuose mažuose kabliukuose, nes plūdinei naudoju jau kitos formos kabliukus – su ilgais koteliais.
Išbandžiau ir specialiai mažuose indeliuose parduodamus žūklės parduotuvėse konservuotus kukurūzus. Jie man išsyk „užkliuvo“, kadangi yra gerokai didesni nei vartojami maistui. Ir, reikia pasakyti, išmėginau netgi labai sėkmingai. Jie savo kibumu nė kiek nenusileido prekybos centruose parduodamiems, gal net buvo geresni. O kadangi didesnių gabaritų, tai nereikėdavo kabinti visos „dešros“, pakakdavo 2–3.
Tiesa, jų irgi būna įvairaus dydžio, kalbu apie pačius didžiausius, jie kone stambios sojos pupelės gabaritų. Buvau dar anksčiau tuos „pagerintus“ kukurūzus mėginęs, bet dabar kalbu konkrečiai apie Šešupę. Dar vienas jų pliusas – geriau laikosi ant kabliuko.
Šešupės šapalai gundosi ne tik kukurūzais. Jie kartais nori ir žirnių. Bet žirnius kažkodėl ryja tik tada, kai ant kabliuko kabini vieną, dabar tas „dešros“ principas nepasiteisina. Gal šapalams įtartinai atrodo toks masalas, tačiau tada ir kukurūzų virtinė nėra labai natūrali, nesuprantu...
Veikiausiai, žirniai, kaip ir tie vienas ar du kukurūzai, gerai tuomet, kada šapalai ne tokie aktyvūs. Aš taip spėlioju, nes retai žirniais Šešupėje šias žuvis gaudau, bandžiau vos keletą sykių, man kukurūzai praktiškai visada būdavo geriau.
Dar galima bandyti laimę sliekais. Yra nutikę, kad šapalai nenorėjo grūdų, bet kibo ant naktinių sliekų. O pavasarį ir rudenį šis masalas išties gali būti geriausias, bet dabar juk vasara.
Prirašiau daug, nežinau ar tai informatyvu, ne man spręsti. O apie Šešupės šapalų gaudymo taktiką, techniką, sistemėles, įrangą ir visa kita, kas ne mažiau svarbu, parašysiu kituose straipsniuose artimiausiu laiku – pažadu.
Romualdas Žilinskas
