Didieji lapkritiniai ešeriai
Šąlant vandenims daugelis plėšrūnių sustiprintai maitinasi: ruošiasi žiemos periodui – tada dėl smarkiai kritusios vandens temperatūros jų aktyvumas gerokai sumažės. Kaip jau įprasta sakyti ir tai tiesa, kuo vanduo tampa vėsesnis, tuo stambesnius masalus grobuonės stengiasi griebti.
Teorija, kad mažesnėmis pastangomis sumedžiota stambesnė auka leidžia sutaupyti žiemai reikalingų kalorijų, yra paremta ir žvejybine praktika. Visgi kai kurios plėšrios žuvys elgiasi visiškai priešingai.
Iš ešerių fiziologijos
Pavyzdžiu galėtų būti ešeriai. Mes jau ir šiaip rainuotuosius daug sėkmingiau gaudome smulkiais masalais, dažnai mikrotvisteriais arba nulinio dydžio sukriukėmis, sumeškeriojame tada ir pakankamai stambių egzempliorių, nes šie plėšrūnai yra mailiaus rijikai. Medžiodami būriais jie puola smulkių aukų pulkelius ir per vieną išpuolį gali praryti po keletą žuvelių.
Kalbant vaizdingiau, jiems tokiais atvejais tenka tik dažniau išsižioti, o skrandžio turinio kiekis vis tiek būna toks pats, kaip ir prarijus vieną stambesnę auką. Visgi sulig metais, kada dryžuotieji pasiekia pusės kilogramo ar didesnį svorį, jų maitinimosi taktika keičiasi. Ir tai lemia du pagrindiniai dalykai.
Pirmiausia, norint pasisotinti jau tenka sunaudoti tikrai daug energijos, kad deramai užpildytum padidėjusį skrandį – jei anksčiau pakakdavo trijų ar keturių mailiukų dienai, tai dabar tokios smulkmės reikia bent tuzino.
Antroji priežastis ta, jog tų didžiųjų ešerių nėra daug, nes atitinkamą dydį pasiekia tik nedidelis dryžuotųjų procentas. Vienus mes patys išgaudome, kiti tampa lydekų, sterkų, šamų aukomis. Tad iš to skaitlingo šimtgraminių ešeriukų būrio po kurio laiko lieka tik keletas tikrai stambių egzempliorių. Dabar jau taip sėkmingai apsupti ir iš visų pusių netikėtai, sukėlus paniką, užpulti mailiaus pulką nebeišeina – tiesiog trūksta tokio veiksmo dalyvių.
Galbūt yra netgi trečioji priežastis, kuri labiau genetinė, nes praktiškai visų rūšių stambiausi individai tartum atsiriboja nuo panašių į save ir pasirenka vienišių gyvenimus. Na, gal ir perdėjau, nes dryžuotieji visgi linkę rinktis panašių į save draugiją, bet, kaip jau minėjau, dabar jų bus ne kelios dešimtys arba visas šimtas, o vos keli egzemplioriai.
Vis šiltėjantis klimatas mums leidžia spiningauti kartais net iki Naujųjų metų, ir tą klimato kaitos privalumą kažkada įpusėjus rudeniui išnaudodavau ir tebeišnaudoju su kaupu. Dažniausiai gaudydavau lydekas ir sterkus, bet ešerių irgi pasitaikydavo. Ir pakankamai didelių, ne menkesnių nei 400 g, nes pradedant spalio pabaiga mano dirbtiniai masalai vis didėdavo. Papuldavo dryžuotieji ant kabliuko atsitiktinai, tačiau po truputį ėmiau susidaryti nuomonę, kad ir tikslinė stambių ešerių žūklė ko gero būtų visai įdomi ir rezultatyvi.
Beje, nenustebkite dėl kai kurių žodžių, tarkim, „kažkada“ ar pan., nes rašau nuo pat pradžių, būtuoju laiku, t. y. to meto, kada žvejybinės patirties gaudant kai kurias žuvis konkrečiais būdais bei masalais buvo gerokai mažiau nei dabar. Ypač ežeruose ir mažesniuose tvenkiniuose.
Taigi, kažkur buvau skaitęs, jog ešeriai, vandeniui pradėjus dengtis ledu, išplaukia iš atvirų plotų ir slepiasi bei maitinasi po ledu. Net ir tada galėjau ginčytis, nes, mano nuomone, didieji kupriai užkandžiauja neužšalusiuose plotuose iki pat visiško ežero apledėjimo.
Nuspėti konkrečią žūklavietę sudėtinga
Baigiantis rudeniui ar jau prasidėjus žiemai dryžuotųjų ieškoti patarčiau ties skardžių šlaitais, nepriklausomai nuo to, ar jie toli nuo kranto. Čia veikiausiai didesnę įtaką turi duobės gylis, kur ešeriai neria ilsėtis, o pasiganyti atplaukia prie šlaitų. Staigus lyg nukirstas skardis nėra tinkamas jų žūklei, daug geriau yra savotiškais „laipteliais“ besileidžiantis žemyn šlaitas. Tose skardžio aikštelėse, pakopose ir tupi ešeriai.
Dažnai jie medžioja palyginti negiliai, kažkur ties 3–4 m gelme. Tai gana keista, nes buvau įsitikinęs, kad vėlų rudenį iki užšąlant telkiniui dryžuotieji pasirenka gerokai didesnius gylius, bent jau taip būdavo Kauno mariose. Nors gal taip ir yra, dryžuotieji tupi gana giliai, bet maitinasi tuo metu sekliau. Nors vėlgi – negaliu užtikrinti visu šimtu procentų, nes galbūt mitybinius niuansus lemia konkretaus vandens telkinio savybės, tokios kaip dugno reljefas, dažniausiai grobuonių medžiojamos žuvų rūšys ir panašiai. Svarbi detalė ir bendras telkinio gylis, tad lyginti Kauno marias su vidutinio ploto ežeru visai nederėtų.
Nemažą įtaką turi ir meteorologinės sąlygos. Ešeriai netgi vidurvasarį geriau kimba esant saulėtam, giedram orui, ko tikrai nepasakyčiau apie jų giminaičius sterkus. Tokiu metų laiku – juo labiau.
Paprastai saulė, ypač vėlų rudenį, asocijuojasi su slėgio pakilimu, o jis veikiausiai teigiamai veikia dryžuotųjų apetitą. Nors gal slėgis čia ir niekuo dėtas – ešeriai itin pasitiki savo rega, tad esant geram apšvietimui jie turi daugiau galimybių sėkmingai medžioti. Visgi skirtumas tarp vasarinio gaudymo giedromis dienomis ir rudeninės žvejybos yra.
Pirmuoju atveju dryžuotieji į aukštesnius vandens sluoksnius, seklumas atplaukia tik ankstyvais rytais ir vakarais, šylant orui jie nyra vis giliau, bet vis tiek maitinasi.
Rudenį yra atvirkščiai – kuomet diena giedra, be debesėlių, net ir stambūs kupriai nevengia seklių vandenų, čia būna nuo ryto iki vakaro, netgi, sakyčiau, kad per patį vidurdienį jie pakyla į aukščiausius vandens sluoksnius, o ryte ir vakare nyra giliau. Deja, diena lapkritį būna labai trumpa, o jei dar apniukę...
O kai apniukę, ešeriai „sėdi“ kažkur ties apatiniais šlaitų kraštais ir ten maitinasi arba ne. Todėl dabar dryžuotųjų kibimas sunkiai prognozuojamas, ir vienas iš teigiamų veiksnių būtent ir yra giedra diena.
Beje, vėjas taip pat turi reikšmės. Tačiau, kitaip nei vasarą, dabar jo kryptis mažiau veikia kibimą. Esmė ta, kad yra gerai jau pats vandens paviršiaus bangavimas, kuris gali būti netgi labai stiprus, ir tai skaidriame vandenyje žvejui leidžia lengviau apgauti ešerį. Idealu, jei kartais saulę vis užstoja vienas kitas debesiukas – staiga kintantis apšvietimas leidžia lengviau išsirinkti kibiausius masalus, nes ešeriai nespėja taip greitai persiorientuoti ir atskirti, kur yra tikroji auka, o kur tik jos imitacija.
Taip pat vėlų rudenį net ir šiaurės vėjas gali būti pakankamai šiltas lyginant su vandens temperatūra. Ne tiesiogine prasme, bet turint omenyje faktą, jog saulė įšildo ežero paviršių ir bangos maišo tą šiltą paviršinį vandenį su šaltesniu, esančiu gilesniuose sluoksniuose. Žinoma, jei dar ir pati giedra diena bus gerokai aukštesnės temperatūros už praėjusias apniukusias – laukite gero ešerių kibimo.
Bet grįžkime prie techninių dalykų.
Galvakabliai, valai, pavadėliai...
Sunkiausios galvutės, kurias naudodavau, buvo iki 16 g svorio. Nors dažniausiai gaudydavau su 10–12 g galvakabliais. Daug rašyta ta tema, bet turiu pakartoti – šrato formos galvakabliai man pasiteisino mažiau nei Stand up galvutės. Teisingai, jų aerodinaminės savybės yra prastesnės, tačiau šitokie galvakabliai turi du kitus privalumus.
Pirmasis yra tas, kad tokios formos galvutės skęsta lėčiau nei šratai. O antrasis – nukritęs ant dugno guminukas atsistoja maždaug 45° kampu, tad jei dugnas tamsus, dumblėtas, plėšrūnai masalą vis tiek mato. Be to, tokia guminuko poza yra natūrali, taip leidžia manyti faktas, kad daugiausia kibimų būdavo tuo metu, kai silikoninė žuvelė tiesiog atsistodavo ant dugno. Į minkštą dugną sminga tik sunkus šratas, tokio svorio galvakabliai su dideliu masalu gana greitai nuvirsta ir gula ant šono.
Norėčiau kai ką patikslinti. Stand up tipo galvakablių įvairovė gana didelė. Jei šratas, kaip pasakytų lietuvis spiningautojas, ir Afrikoje šratas, tai šiuo atveju toks posakis tikrai negalios.
Parinkau pavyzdžių, pažiūrėkite ir pamatysite, kad šio tipo galvutės pagal savo formą gerokai skiriasi. Kitoks ir kabliuko „įstatymo“ kampas. Jas vienija tai, kad tokios galvutės plokščios, turi savotišką platų „padą“, kuris leidžia galvakabliui stovėti dugne iškėlus kabliuką. Tad tuos mano minėtus 45° turėjo tik dauguma tuo metu naudotų galvučių, nes yra ir tokių, kur kabliukas įstatytas kone statmenai.
Kažkada ešerių žūklei naudodavau 0,20–0,22 mm storio paprastą monofilamentinį valą, net ir atsiradus pintoms gijoms. Tačiau praktika parodė, jog mažiau ešerių atsikabina žvejojant pintu valu. Tuo metu labai mėgau minkštokus spiningus, o paprastas valas taip pat turi papildomą amortizaciją. Žinoma, yra įvairių monofilamentinės gijos rūšių, kai kurios gijos labai menko tamprumo. Bet tokių irgi nenaudodavau, nors tas menkas tamprumas ir padidina jautrumą, t. y. galima geriau justi, ką masalas daro po vandeniu.
Kita vertus, „kietas“ monofilamentas labai garankščiuojasi, juo masalus užmeti ne taip toli, kaip su minkštesniu ir tampresniu, o tai svarbu gaudant nuo kranto. Tačiau ir vėl – besiblaškantis ant tampraus valo stambus ešerys pajėgia išjudinti savo plonose lūpose kabliuką ir taip pasprunka. Tad vienintelė išeitis yra minkštas, tačiau ne tamprus valas, o tam geriausiai tinka pinta gija.
Kada pradėjau spiningauti pintu 0,05–0,10 mm valu, nutrūkusių ešerių pasitaikydavo gerokai mažiau. Visgi itin kieti spiningai man kažkaip nelabai derėjo su pintu valu – ir vėl esmė plonose bei minkštose ešerių lūpose. Du kraštutinumai, kurie leidžia šioms žuvims atsikabinti nuo kabliuko – minkštas spiningas su tampriu valu ir labai kietas spiningas su visiškai netampria gija.
Dar vienas svarbi detalė yra pavadėlis. Kai spiningaudavau su paprastu valu, jis būdavo visiškai nereikalingas. Nors... Ten, kur yra daug akmenų, šiaip įvairių kliuvinių, negali būti garantuotas, kad užkliuvus masalui valas trūks ties mazgu – kitąsyk jis pokšteli netoli spiningo viršūnės ir vandenyje lieka keliolika ar net keliasdešimt metrų gijos. Nuostolis žvejui, o ir vandenyje lieka dar vienas papildomas kliuvinys. Todėl žvejodamas su jau minėto storio valu visgi rišdavau maždaug 0,02 mm plonesnio valo atkarpą, kurią su pagrindine gija sujungdavau mažyčiu suktuku.
Pintas valas, nors ir labai plonas, gerai matomas vandenyje. Dabar jau vėlus ruduo, vanduo – it ašara, nesvarbu, kad lyja kelias dienas iš eilės, todėl tokios gijos vangesni ešeriai gali baimintis. Pavadėlis tokiu atveju dar labiau reikalingas. Tačiau čia susiduriama su kita problema, kuri, tiesą sakant, yra veikiau estetinio pobūdžio, nors kai kurie spiningautojai tai labai sureikšmina. 0,05 mm kokybiška pinta gija išlaiko maždaug 4 kg svorį. Tokį pat, kaip ir 0,16–0,18 mm monofilamentinis valas. Tačiau tokiu atveju pavadėlis atrodo gerokai storesnis nei pagrindinis valas.
Jei imsime fluorokarboną, pastarasis bus dar storesnis. Bet dėl to sukti galvos neverta, sakau, tai – tiesiog neįprasta ir prie to greitai priprasite.
Masalai ir jų spalvos
Masalus naudodavau didelius, apie tai jau užsiminiau. Dažniausiai tai būdavo tuo metu populiarūs Relax 10 cm dydžio Aqua Shad arba 12,5–15 cm Kopyto Shad riperiai. Dabar, suprantama, guminukų asortimentas išsiplėtė ir kaip vienus geresnių galima būtų paminėti 10,5 cm Keitech Easy Shiner 4, 11 arba 14 cm Lucky John Pro Minnow, itin geri, nes skaidrūs, su perlamutro blizgesiu yra 10 ir 12,5 cm Lucky John 3D Makora Shad Tail, puikūs blizgučių prisodrinti 10 cm Lucky John Long John ir pan.
Geriausios spalvos yra tos, kurios spindi perlamutru, šis blizgesys itin pasiteisina šaltame vandenyje. Taip pat vieni kibesnių pilkšvų, melsvų, vos rusvų atspalvių masalai. Kartais siūlydavau ir baltus riperius. Labai neblogų rezultatų pasiekdavau su, kaip aš vadinu, „murziais“, t. y. guminukais, kurie perima kitų masalų spalvas gulėdami šalia jų. Taip netgi „spalvinu“ specialiai.
Tarkim, baltai pilkšvą guminuką įdedu į dėžutę su tepalo spalvos masalais, jais dar apdedu iš viršaus, ir po kurio laiko tas masalas tampa neaiškių atspalvių deriniu. Deja, tai dažniausiai būna vienetiniai egzemplioriai ir, jei tą dieną ant kurio nors jų ypač kimba, o toks vilioklis nutrūksta, lygiaverčio pakaitalo dažniausiai neturėdavau. Beje, šiuo atveju nereikia man kalbėti būtuoju laiku, nes šitokią praktiką naudoju iki šiol, kaip ir tai, ką rašysiu šiame straipsnyje toliau.
Atskirų vandens telkinių ešeriai turi savus prioritetus, tas spalvas, atspalvius, kurie gali būti kibūs tik ten, o ne kur nors kitur. Bet yra ir tam tikrų dėsningumų – giedrą dieną reikalingi ryškesnėmis nugarėlėmis, kontrastingesni arba (ir) šviesiais šonais, pavyzdžiui, pieno spalvos, balto perlamutro guminukai.
Kadangi minėti masalai yra dideli, o ešeriai neretai turi nepageidaujamą įprotį tampyti guminukus už uodegėlių, tai tenka tvirtinti dar vieną papildomą trišakį. Ypač ant pačių didžiausiųjų.
Imu pinto valo atkarpėlę ir vieną jos galą pririšu prie galvakablio auselės. Kitą galą kartu su pritvirtintu trišakiu ištiesiu iki masalo uodegos ir įsmeigiu į ją kabliuką. Tai ir visas įmantrumas. Aišku, tikintis lydekų geriau jau pintą valą pakeisti minkšta plienine vielute, šiuo atveju ešerių kibimui metalas neturės neigiamos įtakos.
Kaip traukti guminuką
Užmetęs masalą leidžiu jam laisvai nuskęsti. Tuomet nedelsdamas pasuku ritės rankenėlę du tris kartus, tačiau ne taip staigiai, kaip džigaudamas. Vėl leidžiu guminukui kristi ant dugno. Šiuo metu valas būna įtemptas, kadangi neretai būtent tada gali sugriebti ešerys. Visgi tai daugiau laimės dalykas, nes plėšrūnas atakuoja masalą tik todėl, kad jis staiga atsidūrė jo akiratyje.
Po kelių sekundžių pauzės vėl du tris kartus pasuku ritės rankenėlę ir lėtai arba vidutiniu greičiu (priklauso nuo galvakablio masės) traukiu guminuką link savęs. Tarpais greitinu traukimo tempą, kartais vėl leidžiu masalui nukristi ant dugno.
Kibimas dažniausiai juntamas tarsi koks kliuvinys. Tai vėsaus vandens specifika, o ir ešeriai atakuoja masalus padugnėje. Tik kai atplėši laimikį nuo grunto, pajauti, jog tai ne kokos nors šiekštas, o pilnas energijos plėšrūnas. Tiesą sakant, kupriai netgi šaltame vandenyje yra pakankamai energingi, „pagalio“ traukimo scenarijus būdingesnis sterkams.
Įdomu tai, jog didieji ešeriai dažniausiai užkimba anksti ryte arba visai prieš sutemas. Tai nebūdinga tokiam metų laikui, nes jau šalta, neretai temperatūra nukritusi ir žemiau nulio bei, kaip minėjau, tokiu paros metu dryžuotieji tupi kur nors giliau nei dieną. Pavyzdžiui, lydekos tokiu metų laiku dažniausiai kimba po pietų, bet ne tokiu vėlyvu laiku, kaip ešeriai.
Stebina ir kitas dalykas. Juk ešerys yra labiau orientuotas į vizualinių jutiminių organų parodymus, tad sutemose jam turėtų būti sunku orientuotis, juolab ir masalai kitąsyk tinkamiausi tamsesnių atspalvių.
Pabaigai norėčiau pasakyti dar vieną pastebėjimą. Stambūs ešeriai būtent šiuo metų laiku linkę plaukioti nedideliais būreliais. Tai patvirtina tas faktas, kad pražvejojus visą dieną galima nepagauti nė vieno, bet radus gerą vietą iš ten ištraukiami trys keturi gražuoliai kupriai. Vasarą daug dažniau pasitaiko tik pavienių stambių egzempliorių, kurie paprastai plauko atokiau nuo mažesniųjų gentainių.
Daug ežerų ar tvenkinių, kur dar yra didžiųjų ešerių, nerasite. Bet jei pasitaikė ten pagauti bent vieną pusės kilogramo dryžuotį, labai tikėtina, kad panašaus dydžio ar net didesnių kuprių tame telkinyje yra ir daugiau. Kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose jie tiesiog neužauga iki maksimalaus dydžio, čia klesti smulkių ešeriukų populiacijos, o su mano minėtais masalais tokiuose vandens telkiniuose nėra kas veikti.
Romualdas Žilinskas
