Balų valdovo kaprizai. Antra dalis
Kaip jau ir minėjau pirmoje rašinio dalyje, vienareikšmiškai apie karoso pomėgius jaukams ir masalams negalima kalbėti, nes kiekvienoje baloje gali būti vis kitaip – šios žuvys labai plačiai išplitusios ir greitai prisitaiko prie pačių įvairiausių gyvenimo sąlygų. Todėl logiška, kad jų skonis gali smarkiai skirtis. Tačiau elgsena daugiau ar mažiau panaši, nes tai jau „užrašyta“ tos žvynuotųjų rūšies genuose.
Geriausias karosų kibimas paprastai būna gegužės–birželio mėnesiais. Sekliuose greitai įšylančiuose nedideliuose vandens telkiniuose jie pradeda pilnavertiškai maitintis anksčiau, galbūt ir gerokai, visgi minėtu laikotarpiu šios žuvys masalus godžiai čiumpa visur be išimties. Panašiai nutinka baigiantis vasarai ir rudens pradžioje.
Dar vienas godumo „priepuolis“ būna per bobų vasarą. Gaila, bet tada jis tęsiasi neilgai. Kai kuriuose dideliuose telkiniuose karosai neprastai kimba ir iki lapkričio mėnesio (tarkim, Kauno mariose), nes „didelis“ vanduo ne taip greitai atvėsta, aplinkos sąlygos pastovesnės.
Daug kas priklauso ir nuo telkinių pratakumo. Paprastai būtent dideliuose tvenkiniuose jie greičiausiai auga, sparčiai pasiekia maksimalų dydį, čia pagaunami stambiausi egzemplioriai. Faktas, kad plėšrūnai, kurie išretina karosų gretas, bet tuo pačiu neleidžia jiems snausti ir be saiko daugintis, irgi daro teigiamą poveikį šių žuvų populiacijai.
Kol vanduo gerai neįšilo ir karosai yra vangūs, jų meškeriojimui reikalingi subtilūs įrankiai, neatsižvelgiant į šių žuvų gabaritus. Tuomet daug ką lemia dešimtoji ar net šimtoji valo diametro dalis, plūdės parenkamos kiek įmanoma mažesnio plūdrumo. Įdomu tai, kad panaši situacija gali susiklostyti ir karštą vidurvasarį.
O tuo „tarpiniu“ laikotarpiu paprastai pagaunami stambiausi egzemplioriai ir apskritai karosai būna mažiau išrankūs, ne tokie baikštūs. Kas nors pasakys, kad jie tokie niekada nebūna. Tačiau taip mano tie, kurie gaudo iki delno dydžio karosiukus, nes stambi žuvis, net nesvarbu kokios rūšies ji būtų, užaugo stambi, kadangi buvo ir yra atsargi.
Žvejybai ankstyvą pavasarį dugninės meškerės nedideliuose vandens telkiniuose – ne patys geriausi įrankiai, nors, kol vandens augalai nesuvešėję, regis, labai tiktų. Aišku, galima naudoti ir jas, jei pasirenki itin jautrią tos rūšies įrangą, tarkim, meškeres su swing tipo viršūnėlėmis, picker tipo dugnines, kurių galai sulinksta nuo menkiausio žuvies prisilietimo. Tačiau turint omenyje statistinį meškeriotoją, geriau jau bandyti laimę plūdine.
Akmuo į patyrusių meškeriotojų daržą
Kalbant apie šių žuvų maitinimosi stabilumą per parą, tenka susitaikyti su tuo faktu, jog jis vargu ar iš viso egzistuoja. Regis, kelias dienas nei oro temperatūra, nei debesuotumas, vėjo kryptis nekito, o karosai lyg susitarę visiškai nustoja kibti.
Žinoma, tokį reiškinį mes paaiškinti visada rasime kuo, bet abejoju, ar kitą sykį ši versija vėl pasiteisins. Kita vertus, be priežasties nieko nenutinka, net ir karoso kaprizai yra ne „iš lemputės“. Todėl ir tenka pripažinti, jog karosas yra labai paslaptinga ir sunkiai nuspėjama žuvis.
Kaip visada galėčiau papasakoti nemažai visokių istorijų ta tema, bet smarkiai neįsibėgėsiu. Sykį gegužės mėnesį su bičiuliu išsiruošėme žuvauti į vieną pakaunės tvenkinį, prigriebiau ir septynmetį sūnų. Atvažiavome jau gerokai išaušus, tad radome dar kelis meškeriotojus sėdinčius čia nuo ankstyvo ryto. Kaip jie sakė: „Nei bakst“.
Ir iš tiesų niekam visiškai nekibo, išskyrus... mano atžalą. Kuomet ištraukė pirmąjį apie 300 g svėrusį karosą, tai palaikėme atsitiktinumu. Tačiau kada išvilko (tiesiogine prasme) dar du tokius – tai buvo tarsi akmuo į šalimais meškeriojusių vyrų ir, be abejo, mano daržą. Kaip čia gali būti?
Nors meškerę sūnui suderinau aš pats, bet galbūt kažką padariau ne taip, kaip sau. Tokia buvo pirma mano mintis. Todėl paėmiau iš vaiko įrankį ir, tiesiai šviesiai kalbant, nukopijavau iki smulkmenų jo sistemėlę: prisitvirtinau identišką plūdę, tokio paties diametro ir ilgio pavadėlį, tokį patį kabliuką, netgi svarelius ant valo išdėsčiau centimetrų tikslumu. Manot padėjo? Aišku, kad ne, antraip nepasakočiau to įvykio.
O Martynas ištraukė dar du panašaus dydžio karosus, nors galėjo pagauti bent tris sykius tiek, deja, kantrybės ir patirties stoka neleido to padaryti. Įdomu dar ir tai, jog jam kibo meškeriojant bet kuriuo masalu – žuvys buvo pagautos ir musės lerva, ir slieku, ir perlinėmis kruopomis. Kažkokia mistika, ne kitaip...
Nors gal ir ne. Nes sūnus masalą metė į vieną ir tą pačią vietą, o mes – tik kažkur šalia. Galbūt jis pataikydavo tąsyk vangiems karosams užmesti vilioklius palei pat nosį. Kitokio paaiškinimo nerandu.
Tai, kas beveik visada pasitvirtina
Grįžtant prie bendrų karoso elgesio dėsningumų, reikia pasakyti, kad pavasarį jų neverta ieškoti dideliuose gyliuose – geriausios žūklavietės bus ten, kur pradeda kaltis pirmieji vandenžolių ūgliai, gana seklu ir, svarbiausia, ilgesnį dienos laiką vandenį šildo saulė. Tai meškeriojimo klasika – dažniausiai žvejojama nuo šiaurinio vandens telkinio kranto, jei tik čia yra sėklių.
Vasaros vidurdienį arba sutemus karosai neretai pakyla į vandens paviršių. Tačiau taip būna, jei nėra smarkaus vėjo. Naktimis tuomet reikalinga ir pakankamai aukšta temperatūra. Jei oras šiltas, karosai anksti ryte ir vakarėjant priartėja prie krantų netoli vandenžolių. Jeigu atvėsta – laikosi giliau. Nedidelis vėjelis (ne šiaurrytys) – neblogas ženklas, nes tokiu atveju šios žuvys gali kibti ir gerokai įdienojus.
Staiga pakilęs vanduo, o vasarą taip būna po stiprių liūčių, pagerina apetitą – tuomet stambių egzempliorių galima pagauti visai mažame gylyje prie kranto. Užsitęsus karščiams karosų aktyvumas slopsta, tada geriau juos žvejoti naktimis. Tokį meškeriojimą ypač mėgstu. Beje, sutemus karosai kimba labai specifiškai: plūdė tolygiu greičiu, kartais labai lėtai, kad vos gali suprasti, kitąsyk ir gana greitai, čiuožia vandens paviršiumi. Panašiai masalus čiumpa raudės, bet tai joms įprasta maniera.
Visada geros meškeriojimui vietos yra ties povandeniniu šlaitu, kur ryškesnis gylių pokytis, ypač jei šlaito viršus apaugęs augalais. Vėlgi žvejybinė klasika – lelijų ar lūgnių sąžalynai, o išsyk už jų – plauko karosai. Beje, paprastai ten ir yra dugno nelygumai arba kinta grunto pobūdis. Suprantama, renkasi karosai ir „languose“ tarp vandenžolių, nors kartais tokiose vietose gylis siekia mažiau nei 0,5 m.
Jei balos, tvenkinukai, karjerai apaugę nendrėmis, švendrais – tų augalų „kišenėse“ irgi mėgsta glaustis karosai, nes čia saulė plieskia į vandenį mažiausiai, dugne nuolat yra šešėlis. Kitaip nei lynai, karosai gana greitai atplaukia į šviežiai iškirstas aikšteles tarp šių vandenžolių, o išgąsdinti netrunka sugrįžti.
Ir dar. Jei viduryje dienos balų valdovai vandens paviršiuje ilsisi, visai nereiškia, kad tokiame gylyje kimba. Netgi tuomet, kai karosai čepsi ar judina plačius lūgnių, lelijų lapus rinkdami nuo jų apačios vandens vabzdžius ir lervas, sugundyti juos pačiame vandens paviršiuje vargu ar pavyks.
Nereikia lakstyti paskui žuvis, blaškytis – ramiai žvejokite pajaukintoje vietoje. Karosai į aukštesnius vandens sluoksnius pakyla trumpam, jie greitai vėl leisis į dugną ir knis dumblą, ras ir jūsų prievilą. Patikęs jaukas juos ilgam gali „pririšti“ prie numatyto ploto, o nuolatinis maitinimas privers ten pasirodyti konkrečiu paros metu.
Romualdas Žilinskas
