Ar sunku išmokti spiningauti? Trečia dalis

Ir vieni, ir kiti žvejai dažniausiai žuvis gaudo būtent vasarą, pavasario pabaigoje, rudens pradžioje. O juk tokiu metų laiku nereikalinga kažin kokia speciali žūklavimo apranga vaikštant krantais. Netgi braidant, kuomet vanduo yra šiltas, galima apsiauti basutes ir lįsti į upę, ežerą su šortais ar maudymosi kelnaitėmis. Beje, kartais taip elgiuosi ir aš, nors ir turiu ne vieną porą bridkelnių.

Gaudant nuo kranto pakanka trumpų aulinių batų. Nors tai, galima sakyti, jau yra specialus apavas, todėl jį ne kiekvienas turi, ir eina prie vandens pamėtyti spiningą su sportiniais bateliais ar sandalais, apsirengę irgi kaip pakliuvo. Kartais labai „ne į temą“, nes balti marškinėliai ir raudona kepurė vargu ar praslysta pro akis akylesnei žuviai. Iš aprangos bei apavo nesunku suprasti – ar tai daug metų gaudantis žuvis meškeriotojas, ar šiaip mėgėjas kartais pažvejoti, galbūt žūklautojas, kuris tik bando tapti rimtu žveju.

Ir tai yra normalu, juk net, jei esi iš tų paskutinių minėtų meškeriotojų rato, juk nepulsi pirmiausiai pirkti firminės aprangos, o po to įrangos. Gal kas nors elgiasi priešingai, bet apie išimtis žadėjau nekalbėti. Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos...

Žuvaujant iš valties

Tai, kas buvo aprašyta anoje rašinio dalyje paskutiniame skyrelyje, gali atsitikti ir gaudant iš valties. Tačiau žvejojant dideliame gylyje yra ir kitų niuansų. Saulėtą dieną po valtimi ant dugno nusidriekia tamsus šešėlis. Lydekoms – tai gera vieta pasalai, nes jos atakuoja iš tamsos į šviesą. Beje, aštriadantės taip elgiasi itin dažnai, kadangi laimi brangaus laiko akimirką ir netikėtai užklumpa auką. Juk apakinta saulės pastaroji nemato plėšrūnės, bet už tai lydeka kuo puikiausiai regi priešas saulės nušviestą plotą.

Ilgesnį laiką vienoje vietoje stovinti valtis gali sugundyti grobuonę pakeisti netoli esančią pasalos vietą ir įsitaisyti tiesiog po pačiu laivu. Regis, puiku, nes laimikis atplaukė pats ir jo net nereikia ieškoti. Bėda ta, jog pritrauktas prie valties masalas ima kilti į viršų, o plėšrūnė glaudžiasi dugne, todėl, šovusi aukštyn, nespėja, nesugeba jo kaip reikiant sugriebti.

Patarimas gali būti labai paprastas – vilioklį stenkitės palei dugną traukti iki pat valties. Jam artėjant leiskite spiningo viršūnėlę žemyn, kad masalas kuo ilgiau išbūtų gylyje. Dar geriau – jei žvejojate guminukais, pabandykite keliolika sekundžių pašokdinti masalą dugne ties valties bortu. Yra buvę atvejų, kuomet visai nemenkos plėšrūnės čiupo tokiu būdu joms siūlomus silikoninius vilioklius.

Nors lydekos įvardijamos, kaip dugno grobuonės, tačiau ne visuomet jos medžioja tik pačiuose žemiausiuose vandens sluoksniuose. Būna dienų, kada dantytosios aktyviai persekioja savo aukas viduryje vandens arba net prie pat paviršiaus. Giliau nardinami masalai tuomet lydekų negali sudominti, kadangi jie plaukia po grobuonių pilvais. Šių plėšrūnių rega orientuota taip, kad jos gerai mato priešais save arba kas dedasi tam tikru kampu virš jų. Kiti jutiminiai organai nukreipti irgi panašia kryptimi, todėl galimybių, kad lydekos pastebės žemiau jų traukiamą vilioklį yra labai nedaug.

Kuomet netoli valties masalas ima kilti į viršų, jis atsiduria plėšrūnės akiratyje. Ir vėl atsitinka panašiai, apie ką pasakojau. Vilioklis su pagreičiu kyla aukštyn ir lydeka tiesiog negali laiku susiorientuoti. Jos instinktas pulti suveikia, tačiau tam nėra nei laiko, nei patogios pozicijos ir „auka“ išsprūsta iš nasrų. Arba grobuonė nespėja jo net pražioti: padaro staigų posūkį vandens paviršiuje ir pradingsta...

Šiuo atveju masalo baksnojimas į dugną vargu ar padės. Reikėtų bandyti iš esmės keisti gaudymo gylį. Nebijokite eksperimentuoti – traukite blizgę, voblerį ar guminuką viduriniuose vandens sluoksniuose, arčiau paviršiaus, bandykite keisti masalą. Juk laimikis kažkur netoliese ir galbūt pasiseks jį sugundyti.

Ne viskas išsyk

Viena iš esminių pradedančiųjų spiningautojų klaidų – jie nori labai greitai išmokti žvejoti visais masalais išsyk ir pagauti visas žuvis, kurias tik galima sugundyti dirbtiniais viliokliais. Taip niekada nebus, nutiks veikiau priešingai, nes besiblaškydami normaliai neįvaldysite nei vieno masalo pravedimo visapusiškai, neperprasite nė vienos plėšrūnės gaudymo iki galo.

Nors, aišku, gyveni ir mokaisi, nė vienas mūsų nėra „daugiakovės čempionas“, kai kuriose rungtyse bus stipresnis, o kai kuriose – silpnesnis. Tačiau lig tol nebandytus vilioklius patyręs spiningautojas sugebės „įvaldyti“ daug greičiau negu naujokas, kadangi jie bus panašūs (dviračio čia neišrasi) į jam jau žinomus. Panašiai nutiks ir mėginant gaudyti dar negaudytas žuvis.

Noriu pasakyti, tiesiog patarti, pirmiausiai bandyti kažkokios vienos rūšies masalą mesti, vesti, traukti ir visaip kitaip techniškai juo manipuliuoti. Tada imtis sekančio, po to jau žuvauti su kitu ir dar kitu. Jei išmokote be problemų pagauti ešerį, dar nereiškia, kad taip pat sėkmingai gundysite lydeką ar šapalą. Kartais prireikia keleto sezonų, kol galiausiai suvoki, jog dabar jau gali rasti tinkamiausius masalus ir pritaikyti geriausius jų pravedimo būdus, kad sugundytum tą ar kitą žvynuotąją.

Iš tiesų yra du keliai gerai pakankamai greitai išmokti spiningauti. Pirmasis – koncentruotis į kažkurią vieną, o po to kitą žuvų rūšį, gaudant jas įvairiais viliokliais. Vėliau pereiti dar prie kitos plėšrūnių rūšies, ir taip pakopa po pakopos...

Antrasis – visą dėmesį, energiją sutelkti tik į vienokius masalus ir jų animavimo būdus, žvejojant įvairias žuvis. Vėliau bandyti perprasti kitų ir dar kitų masalų galimybes. Kuriuo keliu eisite – jūsų pasirinkimas. Kuris iš tų kelių geresnis, sunku pasakyti, tai priklausys nuo kiekvieno žvejo personaliai.

Kaip taisyklė, pradedantis spiningautojas nusiperka kelis voblerius, kelias sukriukes, kelis guminukus ir kelis kokius nors mažiau populiarius ir sunkiau valdomus vilioklius. Jais žvejoja visas įmanomas pagauti žuvis. O juk tie masalai skirtingų rūšių, jie iš principo visai kitaip animuojami, įvairių žvynuotųjų elgsena irgi skiriasi. Todėl žvejys paprasčiausiai susipainioja, nes negali, nepajėgia teisingai panaudoti tiek daug naujos informacijos, neturi reikiamų techninių įgūdžių.

Kita vertus, kiekvienai masalų grupei ar net pogrupiui yra gaminami specialūs spiningai. Dar daugiau – atskira įranga taikoma ir skirtingiems vilioklių traukimo būdams. Niuansų čia begalė, o galva viena. Tegul toji galva ir labai šviesi, nes jauna, bet joje vis tiek bus chaosas, maišalynė. Piniginė irgi yra tik viena, tad įrangos, masalų (tinkamų!) didelis kiekis atsiras vėliau, kai įgusite žuvauti.

Kuomet naujokas perka spiningą, jis nori, kad tas įrankis būtų universalus. Čia susiję būtent su tuo, ką jau sakiau. Tačiau universalaus koto nėra, negali būti visiems žinomiems spininginiams masalams, nes jiems reikia naudoti skirtingus animavimo principus.

Jei spiningas įvardytas „universaliu“, tuomet toks įrankis tiks vien tam paprastam traukimui, kuomet meti vilioklį ir suki ritę. Deja, tik tiek... Kai kuriems masalams to išties pakanka, kitiems – ne. Tarkim, nedideliais ilgaliežuviais crank tipo vobleriais ar sukriukėmis (ne visiems minėtų rūšių modeliams, nes dar yra toks dalykas, kaip masalo svoris, o tai tiesiogiai susiję su spiningo testu) bus galima žuvauti visai „padoriai“. Tačiau žuvaudami silikoniniais masalais galėsite naudoti tik vieną iš daugelio jų animavimo būdų. Ir veikiausiai ne patį geriausią.

Dar vienas dalykas. Niekada nemanykite, kad patys geriausi masalai (tai liečia ir įrangą) kainuoja brangiausiai. Tai netiesa. Galbūt jie kažkiek, kažkuria prasme, atsižvelgiant į kai kuriuos žvejybinius niuansus yra geresni už pigesnius, tačiau kibiausi viliokliai visada bus tie, kuriais mokėsite geriausiai naudotis ir juos pritaikyti pagal esamas žūklės sąlygas gaudydami konkrečias žuvų rūšis.

Pasitaiko, tai vadinamasis Merfio dėsnis, jog didžiausia žuvis užkimba tuomet, kada mažiausiai jos tikiesi ir nesi tam pasiruošęs. Tarkim, vilioji ešeriukus ir visai netipinėje sau vietoje staiga masalą „sega“ stambus šamas. Adrenalinas pasiekia aukščiausią padalą, trauki ir supranti, kad neturi jokių galimybių įveikti laimikį. Visgi kovoji iki paskutinės akimirkos. Šamas, suprantama, pasprunka, dar ir masalą nusineša.

Tačiau esmė juk ne tame – ištraukei ar paspruko. Tas įvykis iš atminties neišsitrins niekada, galėsi ir anūkams papasakoti. Ir tai netgi savotiškas paradoksas, nes lygiai tokia pati ar net didesnė tikslingai gaudoma ir pagauta žuvis daug greičiau pasimiršta. Žinoma, atsiminimuose pasprukęs laimikis kaip taisyklė bus bent porąsyk stambesnis nei realybėje, tačiau kas užginčys, kad tai netiesa, o ir pats jo nematei arba dėl adrenalino pertekliaus žuvis pasirodė nerealiai didelė. Bet čia detalės...

Baigdamas rašinį pasakysiu tai, nuo ko pradėjau – nuoseklumas, užsispyrimas ir kantrybė yra sėkmingos žūklės pagrindai. Pasitikėjimas savo jėgomis labai geras dalykas, bet ne esminis faktorius bandant įveikti itin plačius spiningavimo horizontus. Nors kai kuriais atvejais jis labai pasiteisina, pavyzdžiui, jei aplinkui niekam nekimba, dar nereiškia, kad ir jūs nieko nepagausite. Todėl, ignoruodami žvejų-asų prognozes, kad šiandien ne ta diena, ne tas oras, reikia spiningauti kitais masalais, kitokiu būdu, kitoje vietoje ir panašiai, žuvaujate taip, kaip mokate, ir... išties suviliojate laimikį.

Kita vertus, nereikia spiningavimo paversti sunkiu nemaloniu darbu, kuomet namo grįžti nepavilkdamas kojų. Aš, tarkim, pavargstu – pasėdžiu, pailsiu, kuomet išalkstu – pavalgau, jei, suprantama, nešuosi kuprinėje sumuštinį. Yra buvę atvejų, kada užsimanęs miego paprasčiausiai migtelėjau ant kranto. Galvojat, kad likau be laimikio? Nieko panašaus. Nesu fatalistas, bet tikiu, jog mano žuvis nuo manęs niekur nepabėgs...

Romualdas Žilinskas