Ar sunku išmokti spiningauti? Pirma dalis

Negaliu ginčytis, kartais pasitaiko, jog netgi pirmą dieną atėjęs prie vandens visai „žalias“ spiningautojas nušluosto nosį šio žūklės būdo asams. Be abejonės, žvejyba irgi yra savotiška loterija, o juk „Teleloto“ aukso puodą laimi ne kiekvienas. Deja, tai veikiau legendomis apaugusios retos išimtys, nei pastovūs atvejai, kaip ir tas posakis, kad „naujokams sekasi“.

Daug dažniau būna, kuomet pradedantysis spiningautojas ilgai ir nuobodžiai diena iš dienos svaido masalus, bet savo pirmąją žuvį ištraukia tik praėjus nemažam laiko tarpui. Kai kam netgi kantrybės pritrūksta ir spjauna į tą, pasako jo, bereikalingą laiko švaistymą, nusprendęs, kad ne į visus panelė Fortūna veidu atsisukusi.

Iš tiesų ši romėnų laimės deivė čia nieko dėta, nes turint net ir pačią geriausią spiningavimo įrangą, reikia dar ir nuoseklumo, užsispyrimo, o svarbiausia – elementarių šio žūklės būdo strategijos bei taktikos pradmenų paisymo. Įsisavinus minėtus minimalius reikalavimus, jau vėliau bus galima tobulinti ir tokio žūklės būdo techniką, susikurti savitą gaudymo stilių bei, atsižvelgiant į aplinkybes, įsijausti į kiekvienos plėšrūnės kailį. Tačiau visa tai dar tik bus, ateis nepastebimai kartu su patirtimi.

Beje, labai dažnai spiningavimo naujokas pradeda ne nuo A, o nuo Z, todėl ir tenka ilgai laukti gerų rezultatų. Turiu omenyje, kad šiais laikais kas antras „šviežiai keptas“ tokio žūklės būdo „bandytojas“ pirmiausiai eina prie upės gaudyti lašišų, šlakių, blogiausiu atveju savo ego bando patenkinti viliodamas lydekas ar sterkus. Trofėjinio dydžio, suprantama. Jei jau sukišai tokią krūvą pinigų žūklės įrangai, aprangai, tai terliotis su kokiais nors ten sprindiniais ešeriais... Ne, ne, tikrai ne.

Žvejyba yra ne tik poilsis, bet dar ir darbas. O juk dirbant galva, kitos kūno dalys mažiau pavargsta. Tad šis straipsnis labiau skirtas tiems, kurie dar nėra „įsirašę“ į dažnai pagaunančių spiningautojų gretas arba visai neseniai išbandė savo laimę svaidydami į vandenį blizges, voblerius bei kitus masalus, tačiau geidžiamo laimikio taip ir nepagavo. Kita vertus, kai kurie patarimai galbūt jau išsitrynė iš atminties spiningavimo meistrams, nes žinau iš savo praktikos, jog toliau nuėjus ima pasimiršti kelio pradžia.

Kad pirmieji spiningavimo žingsniai būna sunkūs ir nevykę, galiu tik patvirtinti. Pamenu savo sužvejotą pirmąją žuvį plūdine meškere, bet dar geriau atsimenu, kada pagavau pirmąją lydeką spiningu.

Buvau dar paauglys, nors pagal savo amžių pakankamai patyręs meškeriotojas. Lydekų irgi sužvejojęs, tačiau gaudydamas gyva žuvele. O, štai spiningas – dar nebandytas žūklės būdas. Bet labai rimtas – dėdės gaudo ne kokias nors aukšles ar kuojas, tačiau lydekas, sterkus, salačius ir net šamus.

Bene pusę metų vargau, kol išmokau deramai užmesti blizgę su inercine rite. Šiuo metu tokių spiningautojai nenaudoja (smagiai pasijuokčiau, kaip naujos kartos žvejai „barzdas“ painiotų), o tada kitokių paprasčiausiai niekas negamino. Jau galėjau pasigirti, kad, visą dieną spiningavęs, nė sykio nesupainiojau valo.

Reikėtų įterpti (tai tik „žvejybinei istorijai“), jog žūklavimas plūdine ir dugnine, kuomet kadaise naudodavome inercines rites, smarkiai skyrėsi. Kalbu apie masalo užmetimą. Plūdinę užmesdavome panašiai kaip museliautojai, t. y. nuvynioję nuo ritės būgnelio dalį valo. Dugninės švininius svarelius svaidydavome spininginiu principu.

Tačiau ir čia yra skirtumas – dugninei naudojami gramzdai sunkūs, meškerykočiai pakankamai ilgi, o spiningai trumpi, kieti, savadarbiai metaliniai, spininginiai viliokliai, lyginant su dugninės švininiais svareliais, gerokai lengvesni. Nors jau visai normaliai mokėjau žuvauti plūdine ir dugnine, bet spiningaujant teko vėl iš naujo „šlifuoti“ masalo užmetimo techniką.

Nupasakoti visa tai žodžiais neįmanoma, nes skirtumai tarp dabartinių ir tuometinių ričių yra milžiniški, tikrai ne tas variantas, kuomet paėmus faktiškai bet kurią dabartinę neinercinę ritę, su ja vienodai gerai gali svaidyti plūdę, voblerį ir dugninės svarelį.

Žodžiu, blizgių užmetimo niuansus „perkandau“, bet laimikio – kaip nėra, taip nėra. Vyresnis draugas spiningu jau kelias lydekas pagavęs, o man nesiseka.

Vieną vasaros rytą priemiestiniu autobusu nusikračiau į netoli miesto esantį Striūnos tvenkinį. Jį gerai žinojau, nes čia ne sykį žvejojau gyva žuvele. Ir pakankamai sėkmingai – tolimiausiame nuo plento telkinio gale kone visada karosais sugundydavau lydekų.

Svaidžiau blizgę visą ilgą vasaros rytą, net rankas pakirto. Juk ir spiningas, tai ne koks nors dabartinis pusantro šimto gramų japoniškas kotas, o iš špagos perdirbtas sunkus metalinis „kuolas“. Saulė jau aukštai įkopė, tad nusprendžiau grįžti namo. Eilinį kartą be laimikio. Bet kažkaip nejučia dar sykį (paskutinį!) nusviedžiau blizgę, tik pavargusiomis rankomis kažkaip nesėkmingai – ne tolyn nuo kranto, kaip maniau, jog pridera, tačiau išilgai plačios įlankos.

Persimečiau spiningą per petį, ritės nesuku, bet einu krantu – kvailioju. Blizgė plaukia palei kranto žoles visai negiliai. Taigi pėdinu tolyn, o kažkas kad trūktelės mano spiningą, vos pusiausvyros nepraradau. Lydeka užkibo! Jos nė pakirsti nereikėjo – griebė taip traukiamą masalą ir pati pasmigo ant trišakio.

Kadangi tais laikais spiningaudavome su storu valu ir iš vielos padarytais pavadėliais, ypatingų pastangų velkant dantytąją į krantą neprireikė. Berods, ji buvo arti dviejų kilogramų svorio. Nesvėriau, bet tokia atrodė. O gal sulig praėjusiais metais išaugo... Ne taip svarbu, esmė ta, kad aš ją sužvejojau. Pirmąją. Vėliau jau įsigudrinau pirmiausia išilgai kranto blizgę pratraukti – gal vėl kur nors palei žoles seklumoje aštriadantė tupi. Kartais taip ir būdavo.

Kam aš visa tai pasakoju? Ne todėl, kad lietingą sausio dieną savo saulėtą vaikystę prisimenu. Paprasčiausiai – tai turi ryšį su tolimesniu mano aprašymu.

Nebūtinai toli ir giliai

Tikriausiai daug kam teko braidant ežere ar upėje išbaidyti prie pat kranto žolėse, už akmens ar kokio nors nuskendusio rąstigalio prigludusią lydeką. Jei gylis visai nedidelis, dažniausiai ten būdavo smulki aštriadantė. Tačiau ties sėkliaus ir duobės kraštu netoli priekrantės žolių galima pamatyti net poros kilogramų budintį lydį. Ir ne tik jį.

Šalia kranto mailiaus patykoti mėgsta šapalai, kartais atplaukia stambesni ešeriai, žodžiu, šiltuoju metų laiku rytais ar vakare čia būna ne vienas plėšrūnas. Bet spiningautojai dažnokai tuo nepasinaudoja. Žūklės alkis juos veja kuo greičiau prie vandens ir žvejys, traškindamas krūmus, mindydamas kranto žoles, vos ne bėgte skuba užmesti savo masalą į vandenį – juk galima prarasti tas pačias našiausias spiningavimo akimirkas. Pakelta galva ir tolyn įsmeigtos akys stebi į upės vidurį nukritusį masalą. O kas ten po kojomis?

Lažinuosi, jog kai kurie spiningautojai atėję prie vandens nė nepastebėjo, kad ką tik jiems iš po nosies spruko lydeka ar ešerys. Jei čia tupėjo šapalas ar meknė, tai jie, išgirdę žvejo žingsnius, seniai padus papustė.

Žinoma, visa tai neliečia upėtakiautojų, nes pastarieji lyg šešėliai upelių krantais slankioja, nes kitu atveju atsargią žvaigždžuvę, kaip savo ausis be veidrodžio matysi. Bet čia yra jau aukštesnis spiningavimo lygis ir iki jo ne visi užauga, nors pražvejoja didesnę dalį savo gyvenimo. Dabar kalbame apie paprastesnius dalykus.

Praktinis pavyzdys iš šių laikų. Prieš keletą metų didesnę dalį vasaros bent du sykius į savaitę ankstyvais rytais eidavau spiningauti į priešingą nuo mano namų Neries krantą. Atsikeldavau su tamsa, kol nukulniuodavau, imdavo brėkšti. Įsibrendu iki juosmens (ten aukšti krantai, bet lėkšta vandenžolėmis apaugusi priekrantė, švendrynai) ir, svaidydamas masalus, einu maždaug kilometrą pasroviui. Be laimikio retai kada grįžtu namo. Jis pats įvairiausias – pradedant šapalais ir ešeriais, baigiant lydekomis ir salačiais.

Vieną rytą (va, va, aš čia apie tą pakeltą galvą...) nuolatiniame žūklės pradžios „taške“, seklumoje vos metras nuo kranto, pastebėjau sprunkančią į upės gilumą meknę. Ir dar tokią nemenką. Būna, pasitaiko... Kitą rytą ir vėl tas pats – vos nusileidau prie vandens nuo stataus kranto skardžio, ta pati, o gal kita meknė, pastebėjusi mane nėrė tolyn...

Sekančioje žūklėje nutariau padaryti eksperimentą. Atėjau į tą pačią vietą, bet šįsyk nuo skardžio nusileidau labai tyliai, neskubėdamas, iki vandens nėjau, tačiau pritūpiau už kokių trijų metrų prie šalia augančio krūmo. Tada susidėjau spiningą, prisikabinau plaukiantį vos trisdešimt centimetrų panirimo gylio „čiubiką“ ir neatsistojęs praktiškai aklai nusviedžiau skersai upės. Kai vobleris priartėjo visai šalia kranto, liko gal tik koks metras – bumt! Tuomet, suprantama, jau teko atsistoti, nes kilograminė meknė pati į krantą nesiteikė iššokti.

Be abejo, daugiau toje vietoje tądien meknių nepagavau, nes, jei jų ir buvo, visos išsilakstė. Tačiau tą vasarą spiningaudamas tuo pačiu principu toje pačioje vietoje sugundžiau dar bent penkias panašaus dydžio meknes. Kas jas ten traukė, negaliu atsakyti.

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas