Apie vieną žalią šliužą

Spiningauju Nemune. Masalų pasiėmęs tiek, kad perpetinis krepšys jau seniai pečius nuspaudė, todėl, kai tik sustoju kokioje nors, mano manymu, perspektyvesnėje vietoje ilgiau juos pamėtyti, nusiimu ir pasidedu krepšį prie kojų. Šiandien nebraidau, nes ši Nemuno atkarpa visai tinkama gaudymui nuo kranto – priekrantė gana gili. Ten jau už kokių penkių metrų gylis siektų iki pažastų, po to dugnas leidžiasi į pačią vaga gana nuožulniai, bet vienodai, žodžiu, geriau užsimojęs gali nusviesti vilioklį į didžiausias gelmes. Tačiau taip toli nematau prasmės svaidyti savo guminukus ir voblerius, kadangi po lietaus lydekos atplaukė arčiau kranto. Nereikia būti dideliu žūklės ekspertu, kad tai suprastum – nuolat šen bei ten netoli kranto jos pavaiko žuveles. Kad ten tikrai „jos“ irgi nesunku nuspėti – smulkmė kas kažkiek laiko vis pažyra į šalis tuose pačiuose vandens ploteliuose.

Lydeka yra pasalūnė, todėl ji, net ir laikinai pakeitusi medžioklės vietą, vis tiek glaudžiasi kur nors už žolių kupsto, dugno nelygumo, akmens, o nesivaiko aukų kaip pakliuvo. Kuomet žuvelės priartėja šuolio atstumu, plėšrūnė atakuoja visą jų būrį. Jei nenutvėrė nė vienos, bando dar sykį, ir dar, kol galiausiai kažką sučiaumoja. Pakartotiniai bandymai gali kartotis kas kelios minutės, čia priklauso nuo to, kiek aplink sukinėjasi smulkmės. Kuomet lydeka praryja savo auką, ji, jei yra aktyvi, nurimsta gal tik kokiam pusvalandžiui. Tada vėl ten pat matosi grobuonės išpuoliai. Na, nebent į nasrus sau įsigrūstų palyginti stambią žuvį.

Šiandien lydekos nusitaikiusios į aukšles, gal kuojas, smulkius šapaliukus, bet kokiu atveju į paviršiuje plaukiojančias aukas, nes „šaudo“ nuo dugno į viršų itin ryškiai – kai kada net iš vandens iššoka kokia nors smulki žvynuotoji, o ramią tėkmę prarėžia stambios žuvies nugara. Todėl ir masalus naudoju atitinkamus: negiliai neriančius ir nedidelius, labiau natūralių spalvų voblerius. Tačiau nesėkmingai – tas lydekų sujudimas tęsiasi visą rytą, o aš neturėjau nė kibimo.

Bandau gaudyti guminukais. Maunu juos ant lengvų galvakablių kabliukų ir stengiuosi traukti ramiai, tarsi nieko neįtariančias vangias žuvytes. Ir vėl išbandau visą šūsnį įvairių silikoninių masalų, pakeičiu kelis galvakablius – nieko...

Tarp tu guminukų akis rėžia anądien įsigytas 6 colių ilgio šviesiai žalias „kirminas“. Jei tiksliau, tai būtų Lucky John 3D Slug 6,0 į mažą gyvatėlę panašus bene 15 cm dydžio silikoninis masalas. Teoriškai labiausiai tinkamas gaudyti drop shot metodu, nors ant pakuotės ir pavaizduotas pamautas ant galvakablio, pritaisytas prie kažkokios sistemėlės. Bet man tie brėžiniai nelabai imponuoja, tad nė nesigilinau. Taip yra todėl, kad nepabandęs nelabai jais tikiu. Kita vertus, uodega to žalio „šliužo“ siaura, be jokio „pelekėlio“, jau išsyk matosi, kad paprasčiausiai sukant ritę jis nedirbs. O aš noriu lėtai traukiamo ir tuo pat metu žaidžiančio masalo...

Beje, o kodėl aš čia taip užsiciklinau į tą lėtą traukimą, natūralias spalvas, gal kaip tik reikia bandyti kažką visiškai priešingo? Čia tokia man mintis šovė, kuomet žvilgsnis užkliuvo už „kirmino“. Tada galima išmėginti ir tokį.

Veriu ant 12 g galvakablio tą žalią netipinį, kaip man atrodo, paprastam spiningavimui skirtą silikoninį vilioklį, metu, dar jam dugno nepasiekus imu... tvičinguoti. Gal juokingai skamba, tačiau jau esu bandęs tokio tipo masalus ir žinau, kad yra du būdai juos priversti žaisti, kai gaudai spiningu. Pirmasis, kuomet naudoji sunkesnę galvutę ir aktyviai džigauji, o kitas – naudoti lengvą galvakablį ir trūkčioti su pauzėmis, na, faktiškai tas pats, kaip tvičinguoti. Jei silikonas dar ir plūdrus arba lėtai skęstantis – juo geriau. Šitas, kiek menu, nes nusipirkęs įmečiau į kibirą su vandeniu, skęsta labai lėtai.

Ir ką? O tą, kad jau antrąsyk užmetus jį atakavo lydeka. Nespėjo tik sugriebti. Taip būna – šastelėjo kažkur prie pat kranto, padarė posūkį ir dingo. Tikiuosi nenuplaukė toli, bandysiu dar lėčiau traukti ir su lengvesniu galvakabliu. Neriu tą žalią „gyvatėlę“ ant 10 g galvutės kabliuko.

Porąkart užmetus – yra. Bijojau, kad nepasikirs, nes guminuko kūnelis ilgas, o kabliuko gylys tik prie masalo galvos kyšo. Bet griebė godžiai, nes ant kranto jau vartosi. Nelabai didelė, standartinė pusantrakilograminė.

Atsitiktinumas? Na, ne, nes po to dar vieną išsitraukiau. Irgi panašaus dydžio. Gal ir daugiau būtų kibusios, tačiau dangumi atplaukė švino spalvos debesis, pūstelėjo vėjas ir „nupūtė“ mano visas lydekas, nes jos staiga baigė savo puotą – Nemuno paviršius tik bangavo, bet ne taškėsi nuo bėgančių žuvelių...
Taigi, uždėjau pliusą Lucky John 3D Slug 6,0 guminukui. Dar vieną jau vėliau, kada jį išbandžiau aktyviai džigaudamas. 
Minusas – nepasiteisino gaudant ofsetinėmis galvutėmis. Net nežinau kodėl, gal, kad kūnelis pernelyg sukinėjasi į šalis. Bet čia spėlionės...

Privalumas, kurio nepaminėjau – dugne atsistoja stačias uodega į viršų ir kurį laiką būna tokioje pozicijoje, nors ir pamautas ant šrato formos galvakablio, net kietame dugne. Čia taip nutinka, kada darai pauzes. Aišku, ramiame vandenyje, nes tėkmėje ilgiau stačias neišbūna – visu kūnu virsta. Todėl patarčiau atkreipti dėmesį į pauzių trukmę, nes būtent tada žalią „šliužą“ dažniausiai ir bando atakuoti sterkai. Aišku, galite spiningauti raudonu – nežinau kokia spalva bus jums labiau prie dūšios, aš kokią turėjau, tokia ir gaudžiau. Jei rimtai – mano pasirinkimą veikiausiai nulėmė toks dalykas, kaip įsitikinimas – žaliai spalvintu pagavau tuomet, kai nekibo, todėl juo žvejojau ir po to daugiausiai. O kada ilgai žuvauji tuo pačiu masalu, vis tiek galiausiai pagauni. Tai tiek būtų apie tą žalią „šliužą“.

Romualdas Žilinskas