Apie šlakius, lašišas ir geriausią masalą
Visada laikiausi nuostatos, kad jei šuo apkandžiojo žmogų, reikia kaltinti ne šunį, o šeimininką. Tebūnie šitas posakis lieka pasvarstymui, ką tuo noriu tuo pasakyti, bet galiu užtikrinti skaitytojus, kad savo gyvenime esu gaudęs bei pagavęs ne vieną, ne dvi, net ne tris lašišas, šlakius, upėtakius ar kiršlius.
Jei upėtakių ir kiršlių žūklė man paliko didelį įspūdį, tai migruojančių lašišų ir šlakių gaudymas ypatingai nesužavėjo. Taip – laimikiai neeiliniai, šiuo metu itin „madingi“, žuvys yra ypač kovingos, bet faktiškai kai kurias kitas žvynuotąsias spiningu suvilioti gerokai sudėtingiau. Tai yra mano nuomonė, gal kas turi kitokią.
Todėl nesu aš visiškas diletantas šių žuvų žūklėje, nors ir nesu jos didelis gerbėjas. Vėlgi, mano supratimu, jei gaudoma vien tai, kas, kaip minėjau, „madinga“ ir populiaru, jei žvejybinė abėcėlė pradedama ne nuo A, bet nuo Z, o tai reiškia, ne nuo žuvų pažinimo, jų biologijos studijavimo, tačiau nuo įrangos, masalų, firmų gamintojų žinojimo ir tai tampa progresuojančia tendencija, mūsų šalyje atsiranda vis daugiau pseudo meškeriotojų.
Nesiginčysiu – vieno laimikio tikslinis viliojimas gali ugdyti profesionalumą tos žuvies žvejyboje. Tačiau kitų žuvų ir jas meškeriojančių, kitokių žūklės būdų ignoravimas bei žiūrėjimas iš aukšto į visa, kas „kitaip“, man kvepia snobizmu. Kur toji skiriamoji riba baigiasi ir prasideda dažnai būna sunku pasakyti, bet tikrai žinau, jog ji priklauso nuo žūklautojo charakterio ir elementaraus žmogiškumo, o į pastarąją sąvoką telpa labai daug.
Jei jau pradėjau ta tema, išsisakysiu iki galo. Žvejui mėgėjui turėtų būti keliami aukštesni reikalavimai nei yra dabar.
Aš vėl apie tai, kad šitaip tituluojamas žmogus ne tik turi turėti meškerę ir masalus (pagaus žuvį ar ne – to žvejo problema), bet privalėtų bent jau žinoti pagrindinius Mėgėjų Žūklės taisyklių punktus, kažkiek nutuokti apie žuvų biologiją, nes kitu atveju jis – tik žuvų gaudytojas. Juk nevardysim į facebook įkėlusio postą, kuriame rastume viename sakinyje po kelias klaikias gramatines klaidas, rašytoju, poetu ar žurnalistu. Bet niekas nepaneigs, kad kažkiek rašyti jis visgi moka.
Gal nuvilsiu šiuo straipsniu, kadangi pasakosiu, kaip sužvejojau pirmąsias šios rūšies žuvis. Bet pažadu ateityje apie tai dar rašyti, pasidalinti savo patirtimi, galbūt pakalbinsiu ir profesionalesnius lašišažuvių gaudytojus. Kita vertus, tada buvo pradžia, kuomet pas mus vėl atsigavo lašišų populiacija ir jas meškeriotojai ėmė gaudyti tikslingai.
Dabar vargu ar „atgaminsiu“ atmintyje tuometines žūklės taisykles, bet lašišas AM leido gaudyti su tam tikrais apribojimais, nors draudimų taisyklėse neprirašė tiek daug, kiek jų rastume dabar. Pagal nuotraukas aš galiu matyti netgi tikslią aprašomos žūklės datą, tačiau lai lieka nedidelė intriga...
Tuo metu kažkodėl dauguma lašišų ir šlakių gaudytojų šias žuvis viliodavo mažesnėse upėse, taip pat Neries aukštupyje. Nors spėju, kodėl taip – lašišas dažniausiai žvejojo Vilniaus spiningautojai, kauniečiai – daug rečiau, bet ir jie važiuodavo į minėtas vietas. Nežinau, kaip buvo Žemaitijos regione, bet, kiek pamenu, tenykščiai lašišautojai dažniausiai tenkinosi Minija.
Nemune lašišas meškeriojo gal vienas kitas spiningautojas, o apie tokį masinį jų gaudymą toje upėje nebuvo net kalbos. Rėvos, kuriose dabar trinamasi petys į petį, patikėkit, darbo dienomis būdavo visiškai tuščios, netgi savaitgaliais, priklausomai nuo oro, ten galėdavai sutikti iki trijų spiningautojų arba žuvaudavai visiškai vienas. Muselininkas tuose vandenyse – retas „paukštis“, galima sakyti, kad „egzotinis“.
Minija – puiku, bet žvejybai tinka ir Alga
Buvo rugsėjo pirmosios dienos, atvykome su draugais prie Nemuno vėlai ryte, oras jau šilo, nes diena pasitaikė giedra. Aš bandžiau dabar gerai visiems lašišautojams žinomoje rėvoje gaudyti blizgėmis salačius, o bičiuliai nuėjo porą kilometrų žemiau prie ramesnių vandenų ir guminukais viliojo lydekas.
Pradžioje laimę išbandžiau vobleriais, bet nesėkmingai. Kadangi vanduo Nemune tądien buvo smarkiai pakilęs ir priekrantėmis praplaukiančios žolės, šiaip visoks šlamštas trukdė spiningauti, nutariau pamėtyti masalus į patį upės vidurį – galbūt salačiai pasitraukė vagos link?
Vobleriai tokiai žūklei netiko, tad ėmiausi žūklės vartiklėmis. Dažniausiai salačius gaudau balto metalo blizgėmis, bet po kurio laiko vis dar nesulaukęs kibimo, užsikabinau 28 g Zumpės varinę Miniją.
Beje, kuomet ją pirkau Vilniuje, pardavėjas (neprastas lašišažuvių gaudytojas, labai patyręs spiningautojas) tą vartiklę replėmis išlenkė taip, kad jos S raidės forma būtų dar labiau išreikšta. Pasak žvejo, tokiu būdu blizgė taps agresyvesnė, mažiau kils nuo dugno ir jis visuomet taip darąs, kada bando vartikles siūlyti lašišoms.
Pastarųjų sužvejoti tikrai nesitikėjau, paprasčiausiai pamaniau, jog galbūt salačiai tupi kur nors giliau ir taip dirbantis masalas juos sugundys, juolab vario spalva tokią giedrą dieną skaidriame vandenyje gali būti tinkama šiems plėšrūnams.
Užmetęs blizgę į upės vidurį jutau, kaip ji lėtai traukiama daužosi į dugno akmenis. O tai, atvirai pasakius, ir yra geriausias būdas išerzinti lašišą, nes pasak jas tada nuolat gaudančių, šios žuvys atakuoja masalą tuo atveju, kai jis plėšrūnes išerzina. Todėl ir vobleriai šių žuvų žūklei parenkami ryškių spalvų, agresyvių judesių.
Beje, aš rašau ne tik būtuoju laiku, tačiau ir stengiuosi atkurti tuometinių lašišautojų žvejybinę filosofiją. Nors ji, reikėtų pasakyti, mažai per praėjusį laiką kito.
Nepamenu gerai, berods, kokį penktą kartą užmetus mano spiningas perlinko ir pajutau, kad blizgę pačiupo tikrai ne salatis. Kadangi spiningavau 0,14 mm diametro pintu geros kokybės valu, labai neišsigandau ir gana greitai žuvį įveikiau. Na, ne tai, kad traukiau ir ištraukiau, teko žengti kelis žingsnius į patogesnę poziciją, neforsuoti įvykių, bet kova nebuvo labai įtempta.
Mano nuostabai blizgę stvėrė apie 4 kg sverianti šlakio patelė. Į žūklę nešuosi fotoaparatą, ta diena – ne išimtis, todėl ištraukęs į krantą daug nedelsiau ir visomis įmanomomis pozomis įamžinau laimikį.
Vėl atsistojau į tą pačią vietą ir ėmiau svaidyti masalą – prisipažinsiu, pagavo nenusakomas azartas. Po kokių dešimties minučių paskambino draugai: kaip sekasi? Sakau, pagavau šlakį, nufotografavau ir paleidau...
Bičiuliai, metę savo nesužvejotas lydekas, atėjo prie rėvos. Netiki, suprantama, kad aš tokią žuvį suviliojau. Bet įrodymai užfiksuoti fotoaparate, draugai (atvirai pasakius, spiningautojai šiaip sau...) tokių blizgių neturi, tad atsistoję šalia ėmė svaidyti kas guminukus, kas balto metalo lenkiškas vartikles. Pastarosios panašios į Wirek firmos Alga modelį, jei tokią blizgę žinote.
Kas įdomiausia, būtent vienam bičiuliui žvejojusiam ta tviskančia beveik plokščia balto metalo vartikle irgi užkibo šlakys. Šįsyk patinėlis, sprendžiant iš pirmo žvilgsnio, turėjo sverti apie 3 kg...
Grįžęs iš žūklės paskambinau pažįstamiems Vilniaus lašišautojams. Jie gal kiek ir nustebo, kad šlakiai kimba ir Nemune, sako, jei vanduo pakilęs, tai galimas daiktas, jog žuvų būrys prie tos rėvos užsilaikys dienai kitai. Ir dar paklausė: ar šlakiai šokinėja? Pagal jų pastebėjimus, jei lašišažuvės pasirodo vandens paviršiuje, faktas, kad toje vietoje šias žuvis gali gaudyti. Ir tai galioja bet kuriai upei, Nemunas ir Neris – ne išimtis.
Po to dar viena ir dar viena...
Praėjus gal savaitei spiningavau Neryje. Tai irgi mano pastovi vieta, kur kibdavo ir dabar tebekimba salačiai. Jau atvažiuodamas iš tolo pamačiau ten įsibridusį pažįstamą žvejį, bet kol nusileidau iki upės – spiningautojo jau nebebuvo.
Krante sėdėjo porelė pagyvenusių meškeriotojų, kurie bandė vilioti karšius. Persimetėm keliais žodžiais – žvejai pasakė, kad mano matytas spiningautojas čia „drožė“ nuo ankstaus ryto, tačiau nepagavo nė vienos žuvies. Tai man numušė ūpą, bet žūklavietės nekeičiau. Įsibridau ten pat, kur visai neseniai stovėjo kolega.
Senukams mano žūklavimas nelabai patiko – vienas spiningautojas ką tik braidė netoli jų plūdžių, dabar kitas žuvis baido... Nors man irgi nepatiktų, todėl visais įmanomais būdais bandžiau nuraminti meškeriotojus: aš esu toli nuo jų plūdžių, karšiai neišsigąs ir panašiai.
Pakreipęs galvą į sėdinčius krante žvejus, vis dar tebekalbėdamas ir beveik nebežiūrėdamas į vandenį, nusviedžiau blizgę kažkur į upės vidurį. Vieną kartą, antrą... Smūgis! Pakirtau, atsuku galvą į upę (kalbėjau juk su meškeriotojais) ir mano žvilgsnis užfiksuoja gal metrą virš vandens iššokusią žuvį, kuri tuojau pat nėrė pasroviui. Po to prasidėjo „linksmoji“ dalis – laimikis kiek leido jėgos bandė plaukti tolyn, veržėsi į upės vagoje esantį akmenyną...
Kadangi puikiai žinau tos vietos dugno reljefą, numačiau šį scenarijų ir kiek įmanoma neleidau žuviai pasprukti į akmenuotą seklumą. Kitaip nei praeitą sykį, šis šlakys buvo gerokai agresyvesnis, bet gal po kokių penkiolikos minučių jį vis tiek ištraukiau. Aišku, valas, kaip ir aną kartą nepritaikytas lašišauti, net plonesnis – 0,13 mm diametro.
Beje, karšininkai net nebuvo matę tokios žuvies. O labiausiai juos nustebino tai, kad ją nufotografavęs... paleidau. Iš žvejų akių mačiau, kad mane palaikė nevisapročiu.
Tiesa, šis šlakio patinėlis nors ir gerokai karingesnis už neseniai sužvejotą patelę, bet svėrė, mano manymu, mažiau – apie 3,5 kg. Ir vėl žuvį sugundė Zumpės Minija, tik lengvesnis modelis (21 g.) ir, kas šiaip jau turėtų prieštarauti lašišautojų kanonams, pagamintas iš balto metalo.
Po kelių dienų pagavau ir lašišaitę. Ji užkibo Neryje, tačiau jau kitoje vietoje. Svėrė apie 4,5–5,0 kg. Ir vėl varinė Minija...
Visgi nesu tikras ar mano paleistos atgal į vandenį žuvys išgyveno. Bent viena iš jų buvo itin nukraujavusi, nes blizgės trišakį teko krapštyti giliai iš gerklės.
Tais metais, kiek teko kalbėtis su kauniečiais spiningautojais, dauguma lašišų jie sužvejojo irgi blizgėmis, dažniausiai visai atsitiktinai. Labai gerai užsirekomendavo būtent toji jau tris sykius straipsnyje paminėta blizgė, tačiau pagaminta iš geltono metalo.
Iš surinktos informacijos išaiškėjo, kad tada tik iki rugsėjo vidurio buvo ištrauktos: viena 8 kg, dvi po 12 kg ir dvi po 15 kg lašišos. Tad mano laimikis – smulkmė. Beje, visos tos stambios žuvys – patinai, visi sužvejoti Nemune Kauno rajono ribose, tik viena lašiša pagauta Neryje netoli Jonavos. Aišku, kalbinau tik pažįstamus meškeriotojus, todėl nuo bet kokių išvadų susilaikysiu.
O kitais metais prasidėjo tai, kas vyksta ir dabar...
Romualdas Žilinskas
