Apie ištrauktą ir neištrauktą žuvį
Tęsiu rašinį apie tai, kaip reikia traukti žuvis. Stambias ar vidutines – ne taip ir svarbu, nes toks laimikio vertinimas šiuo atveju labiau priklauso nuo turimos įrangos tvirtumo.
Aišku, žuvies pasipriešinimas labai priklauso nuo jos rūšies, metų laiko, telkinio tipo, kadangi srovė upėje neretai pagelbėja žvynuotąjai ir sumaišo „kortas“ žvejui. Pasakoju bendrais bruožais...
Neužmirškite, kad yra ritė
Labai keista, tačiau kažkodėl tik nedaugelis žvejų vargindami užkibusią žuvį beveik neišnaudoja ritės galimybių. Tačiau tik visiškas žioplys priveržia ritės stabdžius iki galo, todėl ta tema neverta net kalbėti.
Meškeriotojai paprastai sureguliuoja stabdžių mechanizmą taip, kad užkibus stambesnei žuviai ji galėtų smarkiau truktelėjusi nuo būgnelio nuvynioti dalį valo. Bet tai ir viskas, nes traukimo metu žvejai dažniausiai vengia stipriau veržti stabdžius arba juos atlaisvinti. O kartais taip elgtis tiesiog būtina. Jeigu valas nėra labai plonas ir silpnas, tuomet itin stambi žuvis nesunkiai traukia nuo būgnelio giją ir šis veiksmas jos beveik nevargina. Tokiu atveju reikėtų suveržti stabdžius. Žinoma, atsižvelgiant į valo tvirtumą, meškerykočio akciją.
Pritraukus ilga meškere prie kojų žuvį, sunku ją paimti ranka ir todėl tenka laikyti meškerę arba spiningą beveik stačiai. Dabar jau koto lankstumu pasitikėti negalima ir visa apkrova, staigiai pasipriešinus laimikiui, tenka valui bei ritei. Jei ligi tol žuvis tik lenkdama meškerykotį sugebėdavo išvynioti dalį gijos, tai pritraukta prie pat, ji nejaus koto amortizacijos ir ritės stabdžiai gali nespėti atleisti valo. Atsargiai – apsidrauskite ir šiek tiek daugiau atpalaiduokite stabdžių mechanizmą. Kaip taisyklė dauguma žuvų pabėga dažniausiai tada, kuomet atrodo yra ranka pasiekiamos.
Kaip vieną iš priežasčių, kodėl žvejai nepasinaudoja rite – jie paprasčiausiai nepasitiki savo įrankiu. Reikalas tas, kad manipuliuojant ritės stabdžiais galima gerokai nudegti, nes per smarkiai juos priveržus žuvis nutrauks valą. O pernelyg atlaisvinus – galbūt laimikis įlįs į šiekštyną.
Todėl reikia jausti kiek galima veržti ar atlaisvinti stabdžius. Tai įmanoma tik su patikima ir gerai žinoma, išbandyta rite, nes jei ji visiškai nauja ir į tokią padėtį papuolėte pirmą sykį – galima perlenkti lazdą. Tuomet tikrai geriau nereguliuoti stabdžių. Nors dažniausiai meškeriotojai tiesiog pamiršta turį dar vieną galimybę, kaip galima greičiau susidoroti su užkibusiu laimikiu.
Negaliu teigti, jog galiniai ritės stabdžiai veikia blogiau nei priekiniai, jie yra netgi patogesni už pastaruosius, bet visgi mažiau patikimesni. Papuolusios smėlio smiltelės ar vanduo gali užstrigdyti galinių stabdžių mechanizmą ir taip man yra atsitikę ne kartą. Tiesa, žuvaujant su pigiomis ritėmis. Priekiniai stabdžiai šiuo atveju paprastai veikia be priekaištų.
Prieš porą metų internetinėje erdvėje netgi kilo ginčas šia tema, kai kurie meškeriotojai tvirtino, kad galiniai stabdžiai lygiaverčiai priekiniams ir jie yra tokie pat patiki.
Pasakysiu viena: beskaitydami straipsnį, pažiūrėkite į žūklės parduotuvių asortimentą. Ar daug ričių su galiniais stabdžiais randate? Jei kažkada neinercines rites kai kurie žvejai pagal stabdžių sistemas netgi skirstė į skirtas spiningui, plūdinei ir dugninei (pastarosios dvi būdavo su galiniais), tai dabar jau nebėra ką skirstyti. Gamintojai praktiškai beveik atsisakė tokių ričių, jų žvejams siūloma labai mažai.
Nebūtina žuvį traukti į paviršių
Turbūt dauguma žvejų žino – skaitė ar draugai jiems patarė, jog traukiant užkibusį karšį reikia jį stengtis iškelti į vandens paviršių, paguldyti ant šono ir tuomet laimikį bus galima parvilkti į krantą it kokią lentą. Bet toks patarimas nėra visai tikslus.
Esmė tame, kad kol karšis dar nenuvargęs jį bus sunku priversti kilti į aukštesnius vandens sluoksnius. O forsuoti įvykių negalima, nes taip smarkiai nudegsite – visgi ir ši žuvis nėra jau toks silpnas priešininkas. Taip pat turėkite omenyje, kad karšis karšiui nelygus ir upiniai plačiašoniai, ypač užkibę srovėje, ne taip lengvai pasiduoda. Taip pat labai šaltame arba pernelyg šiltame vandenyje žuvys būna silpnesnės, o esant optimaliai temperatūrai jos parodo ką gali.
Įpratę gaudyti karšius meškeriotojai galvoja, kad ta pati taktika yra pritaikoma ir traukiant kitas žuvis. Tai irgi klaida. Net ir didelė lydeka sugeba pusės metro gylyje atsispirti nuo vandens ir padaryti garsiąją „žvakę“, kuomet ji išlekia iš vandens stačia, stojasi ant uodegos ir krato galvą.
Jei ši plėšrūnė bus giliai, neleiskite kilti jai į paviršių ir tuomet aštriadantei neatsiras progos pademonstruoti tokio triuko. Kada jaučiate, jog lydeka šoka, leiskite meškerykočio viršūnę žemyn ir įtempkite valą – taip „užgesinsite žvakę“. Iššokti į orą gali ne vien šios plėšrūnės, bet ir kai kurios kitos žuvys, tad kažin ar gerai bus visas stengtis kelti į paviršių. Žuvis bus ramesnė tuomet, kada ji nematys meškeriotojo. Tai faktas, kadangi pritraukta artyn ji visada priešinasi iš paskutiniųjų, o tolumoje neretai leidžiasi lengviau tempiama.
Jei lašiša, ūsorius, sazanas paprastai išsyk įjungia aukščiausią pavarą, tai šamas, šapalas yra sunkiau nuspėjamos žuvys. Visgi sunkiausiai prognozuoti lydekos veiksmus, nors ją nepriskirčiau prie aršiausiai besipriešinančių žuvų. Kartais pakirtus šios rūšies plėšrūnę netgi sunku suprasti, kokių išties gabaritų yra lydeka. Dažniausiai taip nutinka po neršto, kada grobuonės pavargusios ir tarsi apspangusios.
Yra buvę ne sykį, kad tiesiog jauti, jog lydeka stambi, bet pasiduoda traukiama gana lengvai, vedi kaip ėriuką už pavadžio. Tačiau iki tol, kol nepriartėja prie kranto ir nepamato, nepajunta žvejo. Retsykiais lydeka susivokia, kas nutiko... tik krante. Pasitaikė ir tokių atvejų – su plonu valu prisitrauki sau palei kojas (tai reikia daryti švelniai, neforsuojant įvykių, vengiant staigių judesių, stipresnių timptelėjimų), išimi iš vandens, po to žuvis lyg atsibunda...
Kai kurie meškeriotojai netveria savame kailyje norėdami kuo greičiau išvysti savo laimikį ir įvertinti jo dydį, todėl ir stengiasi žuvį bet kokiu būdu kelti į paviršių. Šitaip elgdamiesi galite laimikio niekuomet neišvysti – bus proga skėsčioti rankomis – gal kas ir patikės.
Nepozuoti, lyg prieš fotokamerą
Esu matęs labai manieringai traukiančių žuvis žvejų. Jei jau kas nors stovi šalia ir stebi kovą, toks meškeriotojas tiesiog neriasi iš kailio norėdamas parodyti, kokia ta kova yra sunki. Deja, tokie pozavimai kartais baigiasi labai liūdnai...
Meškerykotį besipriešinant stambiam laimikiui geriausiai laikyti taip, kad galima būtų išnaudoti visas koto galimybes. Paprastai kampas tarp žuvies ir meškerykočio turėtų būti apie 45–70°. Kaip matote, paklaida gana didelė, bet neaišku kokio linkio kotu jūs gaudote.
Jei tai yra labai lankstus ir minkštas meškerykotis, jį galima kelti ir aukščiau, bet kietą kotą, kurio daugiau dirba tik pati viršūnė, geriau laikyti žemesnėje padėtyje. Kuomet spiningo ar meškerės viršūnę laikote labai nuleidę, gali įvykti nemalonus nutikimas – žuvis staiga ners gilyn ir visa jėga bei svoriu dar žemiau nulenks kotą, nes jūsų ranka gali nevalingai pasiduoti žemyn. Tada valas be meškerykočio amortizacijos slinks tiesiai pro žiedelius, ritės stabdys neatlaikys tokios apkrovos arba labai staigaus judesio ir gija nutrūks. Kažkada per savo nepatyrimą esu turėjęs tokių skaudžių pamokų. Juk būna, kad neįvertini žuvies dydžio bei jėgos, o ji, atrodo, tik to ir telaukė.
Žvejai yra susiskirstę į dvi stovyklas ir pastoviai tarpusavyje ginčijasi, kaip geriau laikyti meškerykotį – šonu traukiamai žuviai ar tiesiai priešais save. Nesu nei vienų, nei kitų šalininkas, o elgiuosi pagal aplinkybes. Svarbiausia išnaudoti visus koto privalumus ir suspėti reaguoti į laimikio atliekamus manevrus. Todėl prireikus galiu meškerykoti kreipti kaip tik man atrodo patogiau, ypač kada kotas nėra labai ilgas.
Visgi pernelyg dažnai, be būtino reikalo keisti meškerykočio padėties nepatarčiau, nes tais momentais žuvis pajunta didesnį ar mažesnį tempimą, arba valo atsipalaidavimą. Ją traukti reikia ritmingai, traukimo jėgą didinti ar mažinti pamažu, o ne lankstyti meškerę ir nepozuoti, lyg prieš fotokamerą.
Daug reikšmės turi valo rūšis. Pinta gija yra visiškai netąsi, tad traukiant žuvį apkrova tenka tik meškerykočiui ir ritei. Gaudant pintu valu daug dažniau atlenkiami kabliukai, lūžta suktukai, atsilanksto segtukai ir žiedeliai, o tokios žvynuotosios, kaip ešeriai nusipurto nuo kabliuko, nes jų lūpos plonos. Monofilamentiniai valai gali gerokai skirtis savo savybėmis tarpusavyje, nes yra tokių vienagyslių gijų, kurios savo standumu beveik prilygsta pintiems valams. Visus tuos niuansus reikia turėti omenyje ne tik traukiant, tačiau ir pakertant laimikį.
Faktas, kad jei žvynuotoji masalą čiupo toli nuo meškeriotojo, jūsų kotas „minkštas“, o valas tąsus, tai ir pakirsti tenka smarkiai, staigiai, naudojant daugiau jėgos. Bet kuomet žuvauji pinta gija ir timpteli kibimo metu plačiu bei stipriu mostu, nenuostabu, kad trūksta net ir ilgiausias tvirtas bei minkštas fluorokarboninis pavadėlis.
Beje, nuo labai staigaus judesio (būtent staigaus, o ne stipraus) labai greitai trūksta pavadėliai iš pinto valo. Įdomu tai, kad jų storis, nurodytas tvirtumas neturi jokios reikšmės. Kadangi čia yra straipsnis, bet ne filmuota medžiaga, negaliu parodyti, kaip galima dviem (taip – dviem!) pirštais nutraukti bet kokio storio pintą giją. Jei gaudytumėte kotais, kurie visiškai neturi amortizacijos, ritės stabdžiai būtų priveržti, patikėkit, net ir 50 kg atlaikantys pinti valai pakirtimo metu galėtų trūkti kaip siūleliai. Laimei, kad žuvys žvejojamos ne kuolais, o meškerykočiais.
Juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis
„Eini didelių žuvų gaudyti?“. Tokius ir panašius pašmaikštavimus dažnai išgirstu iš draugų ir pažįstamų. Tegul, nes juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis. Taip kai kurie meškeriotojai kalba, kada tik atėjus žuvauti su plūdine ar dugnine krante pamato mane montuojant ilgakotį graibštą.
Tačiau kuomet jiems patiems užkimba stambi žuvis ir aš su tuo pačiu graibštu padedu ją ištraukti, kažkodėl pasako ačiū. Arba pritariamai palinguoja galva, kai pamato, kada aš pats traukdamas laimikį su juo lengviau susidoroju. Galėčiau parašyti bent penkis panašaus ilgio straipsnius pasakodamas, kaip ir kada man pravertė toks graibštas.
Kartais šis įrankis sudaro papildomų problemų, nes eidamas kur nors toliau esi priverstas jį neštis – dar vienas daiktas, dar daugiau svorio. Bet dažniausiai to nesigailiu. O mašinos bagažinėje šiam įrankiui visada atsiranda vietos.
Žvejodamas iš valties irgi visada turiu po ranka graibštą. Ir braidydamas su spiningu neretai nešiojuosi specialų trumpakotį neskęstantį graibštelį. Tokius paprastai naudoja muselininkai. Patikėkit, net ir jie labai praverčia.
Tačiau turėti graibštą, dar yra ne viskas. Man keisčiausia, kuomet išsidėstęs daiktus ir užmetęs meškeres žvejys palieka šį įrankį kur nors toli ant kranto arba apskritai jo nepasiruošia. Jei žuvaujate atsisėdęs, patogiai įsitaisęs, tai ir graibštą pasidėkite taip, kad jis būtų ištiestos rankos atstumu. Yra net ir jam skirti specialūs stoveliai, tačiau tai jau įranga veikiau žvejams sportininkams, kurie žuvauja nuo specialių platformų, bet ne eiliniam žvejui.
Kada užkimba stambi žuvis, galima stebėti labai įdomų vaizdelį – meškeriotojas ją viena ranka traukia ir apgraibomis kita ranka bando sudėti graibštą. Tuomet geriau jau apskritai jį palikti kur gulėjusį, nes tik pabloginsite situaciją ir, darydami du darbus išsyk – montuosite graibštą ir trauksite laimikį – veikiausiai nepadarysite nei vieno.
Ir nekiškite graibšto traukiamam laimikiui po nosimi, apie tai užsiminiau jau pirmame straipsnyje, nebraukite juo iš tolo – taip gaudomi drugeliai, o ne žuvys. Žvynuotąsias reikia įvesti į graibštą, bet ne priešingai. Tada staigiau kilstelėkite ir „turinys“ bus jūsų.
Tai keli patarimai, kuriuos įsisavinus galima bus dažniau pačiupinėti ištrauktą žuvį. Žinoma, jei jūs labiau linkęs skėsčioti rankomis ir turite patiklius klausytojus, galite šių patarimų ir nepaisyti. O ji BUVO to-o-o-kio dydžio...
Romualdas Žilinskas
