Apie ešeriams „skanius“ voblerius
Turiu įprotį – jei jau pradedu spiningauti kokias nors žuvis tam tikros rūšies masalais, „drožiu“ iki „pažaliavimo“, kol galutinai neįsisavinu tiek tos žvynuotosios gaudymo subtilybių konkrečiais viliokliais, tiek ir masalo galimybių gundant numatytą laimikį.
Nors galbūt čia reikėtų patikslinti – seniai išaugau iš trumpų meškeriotojo kelnių ir bendrą supratimą, kaip žuvauti, tarkim, vobleriais, sukriukėmis ar guminukais turiu. Čia veikiau kalbu apie tam tikrų masalų modelius.
Kita vertus, jei jau gaudau, sakysim, mažais vobleriais ar dideliais guminukais su sunkiais galvakabliais, imu ir atitinkamą įrangą, tad šalia tų „bandyminių“ masalų beveik visada dar sykį išmėginu ir gerai žinomus. Ir tame yra daug racijos, kadangi taip galiu palyginti jų kibumą, nes kitu atveju vargu ar galėčiau daryti išvadas. Juk galbūt žuvys apskritai taip žvejojant nekimba, o gal joms netinka tik kažkurie viliokliai. Manau, kad supratote, ką noriu pasakyti.
Pavyzdžiui, užpernai buvau įnikęs spiningauti ešerius sukriukėmis, nes bandžiau keletą tuo metu naujai pasirodžiusių ir dar mano nemėgintų besisukančių blizgių. Pernai nuo vasaros vidurio dryžuotuosius plėšrūnus „terorizavau“ 1 ir 2 colių kelių firmų riperiais. Šįmet šias žuvis gaudau praktiškai vien vobleriais.
Vėlgi, nereikia suprasti, kad šiais metais žvejoju tik ešerius (jiems tikrai neskiriu daugiausiai dėmesio) ir bet kokias žuvis gaudau tik vobleriais. Tačiau jei jau sugalvoju pamiklinti ranką viliodamas būtent dryžuotuosius, tada taip – dažniausiai minėtais masalais.
Veikiausiai nesunku suprasti, kodėl taip elgiuosi – juk rašydamas straipsnius nenoriu „nupėdinti į pievas“ su savo išvadomis ir patarimais. Nors gal taip nutinka, ne man spręsti.
Kasmet besikartojančios tendencijos
Žvejodamas ešerius spiningu matau tendenciją, kad mūsų didžiosiose upėse (apie Nevėžį nekalbu, tai išskirtinis vandens telkinys) ešeriai ant bet kokių dirbtinių masalų normaliau pradeda kibti antroje vasaros pusėje. Paprastai taip nutinka liepos viduryje arba jos pabaigoje. Pernai jie masalus pradėjo godžiau griebti paskutinę liepos savaitę, o šįmet ir užpernai maždaug kone dviem savaitėm anksčiau. Kas tai lemia – sunku spręsti: galbūt vandens lygis, jo temperatūra, gal vyraujantys tą mėnesį orai, gal...
Aš kalbu bent jau apie delno dydžio ešerius, kurie paprastai Nemune, Neryje ir kitose didesnėse upėse plauko būriais. Faktas, kad Nemune tie būriai bus didžiausi, kuo mažesnė, seklesnė upė – tuo dryžuotųjų grupavimasis menkesnis.
Vadinamieji smulkūs „žolinukai“ kimba be perstojo, stabiliai. Tiesa, jų vienoje vietoje daug ir nepagausi, jie išsimėtę po vieną ar kelis visų upių priekrantėse. Ne veltui ichtiologai šiuos ešerius laiko tarsi atskirą porūšį, nors tai nėra įteisinta.
Patys stambiausieji irgi dažniausiai būna vienišiai. Bet čia jau kalbu apie labai svarius ešerius, tai būtų maždaug nuo pusės kilogramo svorio individai, kurių pasitaiko ne kiekvienoje net ir vidutinio dydžio upėje. Nors gal yra, bet tai bus labai retas laimikis, nes tokio „kalibro“ plėšrūnai paprastai laikosi gelmėje ir tik kartais užklysta pavaikyti mailiaus į seklesnius vandenis, užkimba dažniausiai atsitiktinai.
Kalbant apie minėtą vasaros laikotarpį, prie kurio dar priskaityčiau ir rugsėjo pradžią, reikėtų pasakyti, kad ešerių aktyvumą labiau lemia ne paros metas, bet meteorologinės sąlygos.
Daug sykių yra buvę, kad anksti ryte ar vakare nepagauni nieko, tačiau per patį vidurdienį ešeriai kimba puikiai. Aišku, ne kažin koks malonumas žvejoti esant dvidešimt penkių laipsnių ar aukštesnei oro temperatūrai, tačiau kai žuvys čiumpa masalus, gal ta tvanka ir ne taip juntama. Ir būtent tvanka, kadangi trumpi, bet labai žymūs aktyvumo blyksniai vis pasireikšdavo artėjant audrai, kai nukrisdavo atmosferinis slėgis.
Įdomu, jog tuomet praktiškai nesimatydavo mailių besivaikančių ešerių, bet, jei žinai, kur jie būriuojasi, labai daug galimybių, kad iki prasidės audra ar lietus, pagausi tuziną ar daugiau tikrai padorių dryžuočių. Tada jau nevalia gaišti – meti, trauki, nes, kaip sakiau, aktyvumas padidės staiga, truks gal pusvalandį, gal pusantros valandos, staiga ir baigsis.
Kuomet nusistovi saulėti orai, slėgis būna aukštas, tada vasarą ešeriai kimba įprastu visoms žuvims grafiku – ryte ir vakare, kitąsyk net ir prietemoje. Tada galima ir akivaizdžiai matyti jų išpuolius, nes aplinkui šmirinėjančios smulkios žuvelės nuolat žyra į šalis, blaškosi vandens paviršiuje, virpina vandenį ir panašiai. Pučiantis nedidelis vėjas prailgina rytines kibimo valandas. Bet vakarėjant geriau kada jis nurimsta.
Paprastai upėse ešeriai kimba ties 1,0–1,5 m gylyje esančia nuo penkių iki penkiolikos metrų pločio ilgio dauba, kur yra akmenuotas, žvirgždėtas dugnas, ten teka pastovi vidutinio dydžio tėkmė arba srovė sukasi. Šalimais pageidautini seklūs, gali būti ir saikingai žolėti dugno plotai, nedidelė pusmetrio gylio rėva ir panašios vietos, kur paprastai tokiu metų laiku apstu mailiaus.
Kiek supratau, ešeriai čia atplaukia iš dar gilesnių vietų, galbūt kitu metu laikosi didelėse duobėse, ties vagos šlaitais, bet pakilus apetitui, atmigruoja į tas laikinas maitimvietes. Kartais jie išdrįsta medžioti netgi sekliau nei metro gylyje, bet tokiu atveju tai jau turėtų būti rėva, o ne sekli rami dumblina įlanka.
Remiantis lietuviška patarle, kad pagal Jurgį išsirenkama kepurė, tenka naudoti ir atitinkamai nyrančius voblerius, šiame straipsnyje kalbėsiu tik apie juos.
Svarbu teisingai išsirinkti masalą
Jei būna minėtas tipinis „ryto-vakaro“ kibimo variantas, kai slėgis aukštas ir ešeriai iš daubos sukyla į aukštesnius vandens sluoksnius, pasklinda ir į seklesnes šalia esančias vietas, juos labai sėkmingai žvejodavau šapalams skirtais plaukiančiaisiais, vos iki trisdešimties centimetrų nyrančiais vobleriais. Esu radęs vietų, kur dryžuočiai atplaukdavo maitintis į užrėvius, tad įsibrisdavau ant rėvos viršūnės, šiek tiek paeidavau iki vanduo siekdavo kelius ir leisdavau voblerius pasroviui. Arba juos užmesdavau, tai priklauso nuo konkrečios žūklavietės.
Praktiškai tai toks pats spiningavimas, kaip gundant šapalus, netgi traukimo technika tokia pati, masalai analogiški. Žvejodavau Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP, Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33F SP, Jackall Chubby 38F SSR, dar keliais modeliais, tame tarpe ir senais pagamintais iš balzos, rankų darbo, kaip mėgstu sakyti, „ekskliuzyviniais“ masalais.
Neakcentuočiau spalvinių variacijų. Na, galbūt kartais ešeriai norėdavo ryškesnių, kartais – blankesnių, kuomet apniukę arba prietemoje – su dominuojančia mėlyna spalva modelių. Man susidarė toks įspūdis, kad kibumą labiau lėmė pats masalo žaidimo braižas, virpėjimas, o spalvos, kas keisčiausia, nes jas nuolat pabrėžiu, bent jau šįmet nuėjo į antrą planą. To nei pernai, nei užpernai tikrai nebuvo. Netgi priešingai – ešeriai kibdavo tik ant taip ir ne kitaip nuspalvintų sukriukių ar guminukų.
Net nežinau, kodėl šįmet juntama savotiška anomalija, gal esmė vis besikeičiančiame vandens skaidrume, gal tiesiog neradau „pačių pačiausių“ piešinių, jų vis tebeieškau, juk vasara nesibaigė...
Vėjuotomis dienomis, o kaip sakiau, tai nebūtinai ankstyvas rytas ar vakaras, gali būti ir pats vidurdienis, imdavausi visiškai kitokios šių žuvų gaudymo taktikos, faktiškai netgi priešingos. Tada „krapštydavau“ ešerius nuo dugno. Jie stebėtinai konservatyvūs – jei vandens lygis juntamai nepakitęs, dryžuotieji plėšrūnai atplauks maitintis į man jau žinomas žūklavietes.
Tik klausimas, kada pradės kibti, nes galbūt tąsyk jie apskritai nereaguos į jokius masalus. Bet jei yra nors truputį aktyvesni, tuomet veikiausiai neatsispirs tankiai virpantiems ilgaliežuviams crank.
Kibios būdavo jau minėtų Lucky John Pro Haira Tiny ilgaliežuvės versijos Lucky John Pro Haira Tiny 33LBF PF, Lucky John Pro Haira Tiny ATG 33LBF PF, Illex Deep Diving Chubby 38 (tai tos pačios Jackall firmos gaminys), neseniai pasirodę ir man puikiai užsirekomendavę Lucky John Chubby 4DR F, dar keletas šio tipo voblerių modelių.
Kartosiuosi, bet darsyk pasakysiu, jog spalvinėse variacijos kažkokių ypatingų favoritų taip ir neradau – kaip kurios, kaip kada...
Abiem atvejais žvejai neprašaus pro šalį, jei bandys spiningauti Jackall Chubby 38SR arba Lucky John Chubby 4F. Lyginant su anksčiau minėtais dviejų rūšių modeliais, pastarieji masalai neria vidutiniškai giliai, nors galima sakyti, kad artimesni pirmiesiems voblerių modeliams. Visgi, manding, kad spiningaujant plonu valu, traukiant šiuos voblerius pasroviui ir skersai srovės, galima nunardinti iki pusmetrio.
Jei ešeriai aktyvūs ir medžioja paviršiuje arba yra irgi pakankamai alkani, bet maitinasi padugnėje, tokie masalai dryžuotus plėšrūnus dažnai priverčia nusileisti arba pakilti. Žinoma, geriausias variantas yra tikslus masalo pravedimo gylis, atsižvelgiant į plėšrūnų medžioklės horizontą, tačiau, kada gelmė yra vos pusantro metro, tai gal ne ypatingai svarbu.
Pastarieji modeliai man visada praverčia, kuomet ieškau naujų ešerinių žūklaviečių. Jie apskritai labai universalūs, vien šįmet šiais „čiubikais“ esu pagavęs net nežinau kiek šapalų, keletą meknių, lydekų, salačių, buvo užkibęs netgi šlakis, deja, nusipurtė nuo kabliukų...
Romualdas Žilinskas
