Apie didelį ešerį. Žūklės taktika
Sunku pasakyti, koks šiais laikais ešerys yra didelis. Jei prieš kelis dešimtmečius tokiu galima buvo vadinti svėrusį pusę kilogramo ir daugiau, tai dabar, manding, gabaritai sumažėjo. Vėlgi – kiekvienas žvejys vertina iš savo varpinės. Galbūt nustatykime šiam straipsniui ribą, kuri veikiausiai tenkins daugumą meškeriotojų – ešerys nuo 300 g iki..., atsižvelgdami dar į tą faktą, kad meškeriojame iš po ledo.
Regis, žieminėje žūklėje turėtų daugiau bendrų tendencijų apibrėžiančių vienų arba kitų žuvų gaudymą nei vasarinėje – juk dabar viskas padengta ledu ir žvynuotosios tupi gilesnėse telkinių vietose, koncentruojasi ir pan. Tad ar tu gaudysi jas dideliame ežere, ar tetos Onutės baloje, ar tvenkinyje – vienas ir tas pats.
Bet taip tik regis, nes iš tiesų niekas nesikeičia, jei lyginsime su žūkle atviro vandens sezonu, kadangi net tos pačios rūšies žuvys, atsižvelgiant į jų dydį bei amžių, turės savus kaprizus, o kiekvienas telkinys bus vis kitoks.
Ešerys šiuo atžvilgiu – irgi jokia išimtis. Mažiausiuosius ešeriukus mes galėtume prilyginti pūgžliams, kurie kimba net tada, kai nieko daugiau nepagausi. Bet tai tie vadinamieji „žoliniai“, kurie (veikiausiai nustebinsiu) dažnai plaukioja po vieną arba po kelis, juos net kai kurie ichtiologai mėgina priskirti atskiram porūšiui. Kiti tos rūšies mažyliai grupuojasi, tai – vos kelių metų ešeriai, kurie gali užaugti iki maksimalaus dydžio, bet šitie – įnoringesni. Na, o tie vidutiniokai veikiausiai sudaro didžiausius būrius, dažniausiai gaudomi, tačiau jau turi savo charakterį ir ne visada kimba arba kimba ne visada taip, kaip norėtųsi. Bet palikime minėtus ešerius ramybėje, dabar kalba eina apie jų tėvus ir senelius.
Vandens telkiniai, kaip žinote, skirstomi į atskiras kategorijas, netgi patys paprasčiausi ežerai nepanašūs savo gyliu, plotu, dugno struktūra, jie irgi grupuojami, tad kalbėti, tarkim, apie Platelių ir kokio nors karjero didelį ešerį kaip apie vieną ir tą patį laimikį, būtų, švelniai tariant, nesolidu.
Prioritetas smulkiam maistui
Kadangi žiemos pradžioje dažniausiai žvejoju nedideliuose tvenkiniuose, o jie, beje, pakankamai anksti užšąla, tai ir dabar rašydamas orientuosiuosi į tų vandens telkinių žvynuotųjų gyventojų gaudymą.
Nedideli pratakūs tvenkiniai turi labai savitą ekosistemą, nes čia praktiškai niekada netrūksta deguonies. Turiu omenyje tuos gilią žiemą pasitaikančius žuvų „dusimus“ tiesiogine ir perkeltine prasme. Perkeltine – kada žvynuotosios krenta į tokią būseną, kai nieku gyvu jų suvilioti nepavyksta. Mažuose nepratakiuose telkiniuose taip neretai nutinka, bet, pabrėšiu, kada žiema išties yra ta tikroji žiema.
Nedidelius pratakius tvenkinius aptraukus pirmajam ledui, galima stebėti gana įdomų reiškinį – daugelis žuvų koncentruojasi jų aukštupiuose. Gana keista, nes čia, kaip minėjau, deguonies bado nėra, tad kokio galo jos ten būriuojasi?
Išties man netgi sunku atsakyti, bet manyčiau, kad staiga pakitus aplinkos sąlygoms (juk ledas uždengė vandens paviršių!) aukštupių aplinka daugiausiai panaši į tą neseniai buvusią – čia daugiausiai visžalių augalų, ledas plonesnis dėl labiau judančio vandens, sekliau, tad po vandeniu yra šviesiau, o ir deguonies kiekis praktiškai nepakitęs, nes vėliau jo vis tiek sumažės netgi užšalusiose upėse.
Bet tai – tik spėlionės, kadangi galbūt viską lemia maisto kiekis ar dar kas nors, ko aš nežinau, neįvertinu. Tačiau faktas, jog storėjant ledui tvenkinio žuvys trauksis vis gilyn, toliau nuo krantų, ir kažkuriuo laikotarpiu jų maksimali koncentracija bus ties viduriu vandens telkinio, o pačiame viduržiemyje didžiausia tikimybė suvilioti žvynuotąsias ten, kur tvenkinys labiausiai išplatėja, yra didžiausios gelmės.
Ir būtent visa tai, ką sakiau, labiausiai liečia tuos didžiuosius ešerius, kurie po ledu maitinasi ne vien įvairiais dugno gyviais, vandens storymėje plaukiojančiais vėžiagyviais, bet ir toliau sau sėkmingai ryja smulkias žuveles. Kaip matote, pirmiausiai paminėjau vabzdžių lervas ir vėžiagyvius, po to tik žvynuotųjų mailių. Ir neatsitiktinai, kadangi žiemą būtent pirmosios rūšies maistas vyrauja net ir didelių ešerių racione, o smulkios žuvys pakliūva į jų nasrus tada, kai plėšrūnai tampa labiau aktyvūs.
Visa tai tarsi prieštarautų nuostatoms, kad šaltame vandenyje dideliam plėšrūnui reikalinga ir didesnė auka, nes taip jis sutaupo nuolat minimas brangias kalorijas. Pamirškite, taip buvo rudenį, o dabar – žiema bei ledas, „taupymas“ vyksta kitu principu – geriau žvirblis rankoj, nei jautis lankoj.
Pagal tokį principą ir renkamės masalus, kuriais norime suvilioti stambius ešerius. Jei kažkoks žvejys laksto po tvenkinį ir jų ieško gręžiodamas eketę po eketės bandydamas dideles vertikaliąsias blizges bei švytuokles – jo problemos, nebūtina sekti to meškeriotojo pavyzdžiu. Kalbu ne vien apie masalus, kadangi skylių birbinimas lede, su mintimi „O gal stambūs ešeriai paklius ant duobės šlaito ne 2,5 m, bet 2,8 m gylyje...“, man, regis, yra beprasmis ir net nerekomenduotinas.
Pasakysiu kodėl. Stambūs ešeriai yra tamsos mėgėjai. Ne, ne tokie kaip sterkai, kuriuos mes įpratę vadinti „prieblandos plėšrūnais“. Čia visai kas kita. Dideli ešeriai atsargūs ir žiemos laikotarpį jie supranta, kaip tamsą po ledu. Arba, kaip jau rašiau straipsnio pradžioje, tam tikrą apšvietimą, kaip tai būna esant pirmam ledui tvenkinių aukštupiuose. Beje, jei ten ledas skaidrus kaip stiklas ir seklu, nėra nė 1,5 m gylio – didelių ešerių vargu ar pagausite. Vidutiniokų galbūt paklius. Niekada nesakau niekada, kalbu apibendrintai.
Tai štai, kada tas minėtas žvejys atveria lede vieną skylę po kitos ir apšviečia dugną, stambūs ešeriai, jei tik jie mažiau aktyvesni ir patys „nelipa“ ant kabliuko, neš kudašių neatsisukdami iš tos vietos.
Aš netgi patarčiau sniegu apipilti eketę, jei tik vieta seklesnė. O ir skyles lede gręžti ne kas metrą, bet kas penki ar dešimt – juk net ir šlaito nuolydžio nebūtina ieškoti tiesiojoje, galima paeiti toliau, tam tikru kampu išilgai duobės krašto.
Blizgės ir gaudymui, ir viliojimui
Nuspėti ar dideli ešeriai yra aktyvūs ir ar verta jiems siūlyti blizges, švytuokles galima pagal vieną neabejotiną požymį – jie maitinasi sekliau nei įprasta tam metų laikui ir tam vandens telkiniui. Tarkim, bandai laimę tvenkinio giliausiuose plotuose ir aptinki, kad ešeriai kimba ne duobėje, ne ant jos apatinių kraštų, bet ties kalnelių viršumi. Arba pakilę į aukštesnius vandens sluoksnius. Dabar tikrai yra geras momentas juos gundyti švytuoklėmis ir blizgėmis.
Sakysite, kad gylyje irgi kimba. Žinoma, net nesiginčysiu, bet turėjau omenyje labai didelį aktyvumą. Stambūs ešeriai lygiai taip pat sėkmingai gali būti viliojami pačioje giliausioje duobėje šiais masalais, bet vargu ar bus dažnas kibimas, kuomet juos galima traukti vieną po kitos iš tos pačios eketės kas penkiolika minučių. Kita vertus, dideli plėšrūnai nesitelkia į labai gausius būrius, nors ir vėl – žiūrint kiek jų vandens telkinyje yra, apie kokių gabaritų ešerius kalbėsime.
Jei esame visapusiški žvejai ir vienodai gerai mokame meškerioti avižėlėmis bei blizgiauti, tuomet nešiojamės abiejų tipų žūklės įrangą – juk dėžėje ji daug vietos neužima. Tokių meškeriotojų yra nemažai. Bet čia stebiu neteisingą požiūrį į tų stambiųjų ešerių gaudymą. Jei žuvaudamas avižėle žvejys ištraukė vieną, antrą, trečią didelį ešerį, jis meta avižėles ir ima plėšrūnus gundyti blizgėmis arba švytuoklėmis, neva dabar gal užkibs dar stambesnis laimikis, juolab pastarasis gaudymas leis greičiau pasiekti atitinkamą gylį, bus galimybė pagauti daugiau. Deja, tik veltui prarandamas laikas.
Geriau jau elgtis priešingai – kuomet dideli ešeriai gerai kimba ant didelio vilioklio, jie dar geriau kibs ant smulkaus. Nebūtina, žinoma, taip daryti, bet įdomumo dėlei pabandykite ir tuo įsitikinsite.
Todėl dar grįžtų prie to lakstančio ir gręžiojančio lede eketes žvejo. Jei per pusdienį jis taip ir nesugebėjo suvilioti nė vieno padoraus egzemplioriaus, reiškia ne taip meškeriojo – galbūt būtų pakakę plėšrūnams pasiūlyti avižėlę ir jie kibtų. Beje, avižėlė avižėlei nelygi, čia irgi tas pats variantas – pradedi nuo stambesniųjų ir „minimalizuojiesi“.
Įdomu tai, kad smulkesni ešeriukai gali elgtis priešingai. Arba jei jau gerai kimba ant blizgių, tai taip pat gerai griebs ir avižėles. Dabar iš tiesų našesnė žūklė bus blizgėmis ir švytuoklėmis, kadangi toks gaudymas greitesnis, mobilesnis. Neretai, kada stambūs ešeriai apatiški, jie užkimba tik ant labai lėtai virpinamų smulkių avižėlių. Gaudoma „baltos žuvies“ stiliumi, kai reikalingi plastiški avižėlės kilnojimai, tankūs virpinimai nedidele amplitude. Būna, kad didieji plėšrūnai griebia tik ramiai kabančią arba vos dugną liečiančią mažą avižėlę. Žinoma, dabar kalbu apie gaudymą su uodo trūklio lervomis. Man yra nutikę, kad tikrai svarūs tos rūšies plėšrūnai čiupdavo tik ant papildomo pavadėlio pakabintą kabliuką su viena uodo trūklio lerva. Reiškia, ešerių aktyvumas buvo gal ir ne „nulinis“, tačiau išties labai menkas.
Taip žvejojant imi suprasti, jog stambus ešerys galiausiai tarsi sunkiai apsisprendžia griebti masalą, ilgai dvejoja. Juk avižėlės virpinimas tikrai nejuntamas, nematomas dideliu atstumu, o tai reiškia, kad plėšrūnai neatplaukė iš toliau suvilioti masalo virpesių arba blyksnių, jie buvo po kojomis, tačiau nenorėjo kibti. Na, beveik nenorėjo...
Galimas ir kitas scenarijus. Stambūs ešeriai yra vidutiniame aktyvume, jie maitinasi, tačiau ne žuvelėmis, o tik smulkiais vandens gyviais. Tuomet blizgės ir švytuoklės gali praversti kaip šių žuvų savotiški „viliotojai“, bet ne viliokliai, kadangi pastarųjų masalų žuvys gal ir negriebs. Ešerys juk smalsus, netgi dideli plėšrūnai neatsispiria tam vaikiškam smalsumui ir atplaukia pažiūrėti, kas ten virpa ir blyksi. Atplaukia, nors nečiumpa blizgių, bet tada galima įsiūlyti nors daug smulkesnio.
Tokiam ešerių „dėmesio patraukimui“ labiausiai tinka agresyviai žaidžiančios didesnės blizgės ir švytuoklės, jų spalvos turėtų būti blizgios, ryškios. Na, viskas tarsi reklamoje...
Romualdas Žilinskas
