Ant mažų upių ledo
Žiema atėjo, po to vėl išėjo, labai tikiuosi, kad sugrįš ir gali būti, jog pavasaris užtruks, todėl nuo ledo pažvejosime į valias. Panašių žiemų būta ir anksčiau, tad šitoks variantas yra visiškai įmanomas.
Taip pamąstęs visgi ryžausi rašyti šį straipsnį, kadangi esant šiltai žiemai, jis, ko gero, būtų bevertis.
Meškerioti žiemą nedidelėse upėse yra vienas malonumas. Ilgėliau pašalus dauguma žvejų tupi ant didelių stovinčio vandens telkinių ledo, gręžioja eketes kur nors mažuose tvenkiniuose, jiems gerai žinomuose ežerėliuose arba žvejišką laimę bando Kuršmarėse. Tačiau meškeriotojai pamiršta, kad nedidelės lėtesnės tėkmės upės, o taip pat vidutinio dydžio lėtesnių upių aukštupiai irgi yra puikios žūklavietės.
Viena to malonumo priežastis labai paprasta – čia retai besutiksi kolegą meškeriotoją. Nebent vietiniai žvejai dar pramindo sniegą virš mažesniųjų upių ledo, bet jei jos yra toliau nuo gyvenviečių – sunku net rasti ribą tarp vandens ir kranto. Aišku, kalbu apie tokį laikotarpį, kai būna daug sniego, bet juk ir jo dar galime sulaukti – kalendoriuje žiema vos prasidėjo.
Mažų upių turime daug
Vieną iš privalumų jau minėjau – čia žvejys turi mažai konkurentų. Pažiūrėkite, kas dedasi kur nors Kauno mariose ar kitame vandens telkinyje, kur savaitgalį susirinkusių meškeriotojų masę vos ledas atlaiko. Kam nepatinka žvejoti pečius suglaudus, stengiasi atitolti nuo meškeriotojų skruzdėlyno. Bet jei tas vienišius staiga atranda žuvų susitelkimo vietą, netrukus jį apspinta dar bent tuzinas kolegų.
Šiuo atveju „kolega“ skamba gana dviprasmiškai, nes meškeriotojai puola šalimais gręžti eketes ir „pionierius“ jau nebeturi galimybių pasitraukti kur nors į šoną, jei žvynuotųjų pulkelis atitolo nuo jo eketės. O juk taip ir būna, nes žuvys net ir žiemą retai visą dieną kimba tik toje pačioje skylėje. Tereikia pakisti slėgiui, debesuotumui ar tiesiog paros metui, ir tų pokyčių paveiktos žvynuotosios nusileis į didesnį gylį, o gal, atvirkščiai, pakils, kur sekliau.
Pabrėšiu – dabar žiema, ir tokia jų migracija gali būti tik keliolikos metrų pasislinkimas į vieną ar kitą pusę. Meškeriotojas tai žino, ir veikiausiai po kurio laiko vėl atrastų nuo eketės nutolusį būrį. Deja, čia sėdi kiti žvejai, ir dabar jau jie lupa laimikį po laimikio.
Mažoje upėje, kur nėra daug kitų meškeriotojų, žvejys gali labai sėkmingai visą dieną „lipti žuvims ant kulnų“. Kita vertus, ir tas „lipimas“ nėra sudėtingas, tai juk ne beribės Dusios ar marių platybės.
Nedidelėse upėse žuvys koncentruojasi labai kompaktiškai ir praktiškai visada lindi kokiame nors nedideliame plotelyje, kur yra gilesnė to telkinio duobė. Daugelis meškeriotojų mano, jog žvynuotosios artėjant žiemai sprunka iš intakų į „motinines“ upes, nes ten visada yra giliau, o neretai ir tėkmė lėtesnė. Kai kurios – taip, migruoja į didesniąsias upes, tačiau dauguma jų vis dėlto pasilieka.
Jei remtumės ichtiologiniais šaltiniais, tai pamatytume, kad pagal skirstymą mažose vidutinės tėkmės upėse yra iki 28 žuvų rūšių, kur 20 rūšių nurodytos kaip ten gyvenančios nuolat. Didesniosiose (Dubysa, Šventoji, Minija, Žeimena) randamos net 34 žvynuotųjų rūšys, o 20 iš jų yra laikomos nuolatinėmis tų vandenų gyventojomis. Tiesa, tasai upių dydis yra gana santykinis, nes, tarkim, Dubysos aukštupys niekuo nesiskirs nuo Virintos ar Grūdos žemupio. Aš nekalbu apie tikras upėtakines upes (vėlgi ichtiologiniu vertinimu), tokias kaip Ūlą, Šerkšną, Siesartį, nes iš esmės jos skiriasi gal tik žuvų įvairove, na, gal yra truputį sraunesnės, jei imtume visą upę apskritai. Todėl netgi pastarąsias galima įtraukti į aprašomų šiame straipsnyje upių sąrašą.
Nereikia užmiršti, kad dauguma šių upių užšąla tik iš dalies arba tam reikia itin speiguotos žiemos, nors net tada čia lipti ant ledo pavojinga. Bet yra dar ir lėtos tėkmės upės, kuriose esama ruožų, užšąlančių labai greitai. Pasak mokslininkų, tai Nevėžis, Būka, Mūša, Lakaja ir dar keletas panašių upių. Tiesa, skurdesnė šių upių gyventojų sudėtis – randama iki 22 rūšių, o nuolat gyvena 16 rūšių žuvys. Tačiau žiemą tos upės mums kaip tik įdomesnės, nes būtent čia daugiau sutinkama šaltuoju metų laiku aktyvių žvynuotųjų. Na, bet aš pernelyg įsibėgėjau kalbėdamas apie tuos ichtiologinius vertinimus, grįžtu prie esmės.
Specifinės žūklavietės
Nekalbėsiu apie Minijos ar Nevėžio žemupį, nes apie tai daug kartų rašyta, rašysiu ir dar, nes tos upės itin mėgstamos meškeriotojų. Todėl ten žvejų ne ką mažiau nei kokiame nors gerai meškeriotojams žinomame ežere arba Kauno mariose. Mano „taikiklyje“ – upių atkarpos, kurių plotis iki 10 m arba net ir perpus mažesnis.
Kaip ir sakiau, čia taip pat pasilieka kai kurios žuvys. Žiemą jos netgi labai aktyvios, gali būti, kad gerokai aktyvesnės nei stovinčio vandens telkinyje, kadangi upėje jos praktiškai nejaučia deguonies bado. Netgi esant „mirusiam“ mėnesiui, vasariui, kada paprastai ledo danga labai stora, o šaltis – itin didelis ir žvynuotosios dar nejaučia artėjančio pavasario, tėkmėje jos visai noriai maitinasi, ypač ties povandeninių šaltinių versmėmis, įtekančiais upeliais.
Tiesa, žuvų susibūrimo vieta turėtų būti specifinė: ryškus upės pagilėjimas, lėtesnė tėkmė. Suprantate, kad turiu omenyje arba duobę, arba vagos kraštą kur nors už kranto iškyšulio, kur yra atbulinė tėkmė, ir pan. Tokia tikėtina žūklavietė gali būti vos už metro nuo kranto, ir tai daug kam pasirodys net labai keista. Nieko keisto, kai upės plotis vos keli metrai, o pagrindinė tėkmė yra išgraužusi kurio nors kranto pakraštį.
Ant popieriaus mintys visada gula sklandžiau nei atliekamas darbas, kurį darai tikrovėje. Todėl rasti, kur yra pagrindinės žuvų susitelkimo vietos – gana sudėtinga. Na taip, orientyrą mes turime – dugno pagilėjimas ir lėta ar lėtesnė tėkmė, bet kaip ją aptikti, kai viskas padengta ledu?
Čia visada laimi tas meškeriotojas, kuris yra žvejojęs toje upėje atviro vandens sezonu. Jei ne – teks daug sniego išminti, kol rasi tinkamą vietą žūklei. Įdomu tai, kad kitąsyk netgi kelios panašios vietos atrodo tinkamos meškerioti, bet dėl kažkokių mums dar nežinomų priežasčių vienoje iš jų bus gausu žuvų, o kitose – nepagausite nieko ar vos kokį nors vienišą pūgžliuką. Lygindamas tai su meškeriojimu didelėse upėse, o juo labiau ežeruose, tvenkiniuose, galiu pasakyti, kad mažose upėse rasti žuvų susitelkimo vietą yra daugiau nei pusė atlikto darbo, kadangi žvynuotosios čia ne tokios išrankios siūlomiems masalams.
Dar vienas teigiamai nuteikiantis dalykas yra tai, kad jei daugumoje ežerų žvejai gaudo kuojas, ešerius, plakius, rečiau – karšius, raudes, lydekas, tai čia prie visų šių žuvų, pridėkite žiobrius, strepečius, aukšles, šapalus, meknes. Tiesa, karšį galite „nurašyti“ – šios rūšies žuvų, juolab didelių, tokiame siaurame plote vargu ar sužvejosite.
Beje, apie pagrindinį poledinės žūklės objektą – ešerį... Jei kur nors ežere juos traukiate be atvangos, bet keiksnojate, kad kimba smulkūs, tai čia – nustebsite – gali papulti itin svarių kuprių. Nedaug vienoje vietoje, bet užtat kokie!
Dar keletas svarbių „smulkmenų“
Kalbėdamas apie upių duobes aš neminėjau skaičių, t. y. konkretaus gylio. Tai dariau specialiai, kadangi kiekvienoje upėje jis gali būti skirtingas.
Visgi apibendrinus galima pasakyti, kad tinkamoje žieminei žūklei upės atkarpoje, o ji gali tęstis kelis kilometrus ar tik kelis šimtus metrų, kur yra tvirtas ledas, dažniausiai būna apie 0,7–1,0 m vidutinis gylis. Seklu? Be abejo.
Todėl 1,2 m dugno nuolydis jau yra kažkas panašaus į duobę, o jei gylis 1,5 m ar daugiau – tikra duobė. Duobės dažnai susidaro ties upių posūkiais, kadangi čia tėkmė graužia priešingą krantą. Tačiau tokiu atveju trūksta dar vieno esminio žuvingai vietai būdingo elemento – lėtos srovės, nes būtent čia ji kaip tik bus labai smarki. Bet taip yra tik teoriškai, nes upė dažnai kaitalioja savo vagą, ir gali būti, jog išgraužos palei krantą likusios, tačiau pagrindinis srautas nukrypęs nuo jų.
Taip pat gilios vietos garantuotai bus ten, kur upė yra suspausta stačių krantų. Bet negaiškite laiko – čia tėkmė tikrai bus tik labai smarki.
Dar viena vieta, kur būna duobių, tai – rėvos. Tiksliau ne pačios rėvos, bet keliolika ar keliasdešimt metrų, priklausomai nuo upės pločio, už jų arba prieš jas. Jei einate ledu ir kas kažkiek laiko vis gręžiate eketes ieškodami dugno pagilėjimo, bet randate ryškų sėklių, tai gali būti ženklas, jog duobę praėjote arba dar ji bus priešakyje. Galimi ir abu variantai.
Taip pat yra duobių, apie kurių kilmę sunku spręsti. Galbūt čia kažkada buvo bebrynas, gal dar kas nors – nenoriu nusikalbėti spėliodamas, tačiau tiesa ta, kad jos neįeina nė į vieną anksčiau paminėtą apibūdinimą. Nepaisant to, tokios duobės gali būti net labai gilios.
Žuvys paprastai laikosi pačioje duobėje, kartais jos ten ir kimba, visgi dažniausiai žvynuotosios maitinasi ties smarkesnės ir lėtos tėkmės riba. Čia gana dažnai būna ir nedidelis šlaitelis, nuolydis į duobę, bet ne visada, nes ledas gali koreguoti pagrindinės tėkmės kryptį. Ties ta riba geriausiai ir žvejoti. Būna, kad nukrypimas į šalį vos 10 cm neatneša laimės, o teisingai pasirinkus, kur išgręžti eketę – žuvys kimba viena po kitos.
Nors gylis, kuriame meškeriojame, nedidelis, bet žuvys upėje nėra tokios baikščios, kaip tokio paties gylio stovinčiame vandens telkinyje. Būna, kad tik išbirbinus eketę ir nuleidus į vandenį masalą, jį kaipmat atakuoja žvynuotoji.
Visgi geriau pragręžti iš karto kelias eketes, juolab kad tenka ieškoti tos „stebuklingos“ vietos, kur susilieja greita ir lėta tėkmė. Galimas dalykas, kad šiandien išgręžtos laimingos eketės po kelių dienų bus visiškai nerezultatyvios. Apie tai jau sakiau – ledas koreguoja tėkmės kryptį ir po didelio atodrėkio, kuris upėse ypač gerai juntamas, toji „kibi riba“ pasislinks vieno ar kito kranto link. Tačiau pagrindinį orientyrą visgi turite – čia yra duobė, o joje – žuvų.
Kadangi daugumą laimikių nedidelėse upėse sudaro ne ešeriai, o karpinės žuvys, tai teoriškai jas būtų pravartu pajaukinti. Bet tik teoriškai. Nesakau, kad to daryti neverta, tiesiog dažniausiai jaukinimas, bent jau man, labai žymaus efekto nedavė. Jei bandysite, tada naudokite šėryklėles, iš kurių tėkmė skalauja uodo trūklio lervas. Jas derėtų nuleisti ant dugno 3–4 m aukščiau prieš srovę išgręžtoje eketėje, lygiagrečiai eketei, kurioje žvejosite.
Tiesa, yra buvę, kad pavasariop gerai kibo šapalai, juos jaukinau, tačiau eketes jaukinimui gręžiau už kokių 8–10 m, o į vandenį mėčiau nedidelius suvilgyto ir nestipriai suspausto batono rutuliukus.
Prie visų tų „smulkmenų“ reikėtų priskirti žvejo aprangą ir grąžtą. Jei žvejodami ežeruose velkatės kostiumus, kurie yra ne tik pakankamai pralaidūs prakaitui, tačiau dar ir labai šilti, nes galbūt teks vienoje vietoje ilgai tupėti, tai žūklaujant mažose upėse apie ilgalaikį sėdėjimą pamirškite. Todėl renkitės ir atitinkamus drabužius, patogesnę vaikščiojimui avalynę.
Grąžtus taip pat imkite lengvesnius, nepamirškite dėl visa ko įsidėti atsarginių peilių pakeitimui. Mažose upėse gali nutikti labai nemalonus dalykas. Gręži, gręži, staiga pamatai, kad iš ledo skylės ne vanduo pasipila, bet žvyras. Nieko nuostabaus – pataikei į visišką seklumą arba bandai prabirbinti ledą virš salos...
Ir blizgėmis, ir avižėlėmis
Taigi išgręžėm keletą ekečių vietoje, kurioje manome esant žuvų. Pirmiausia rekomenduočiau išbandyti vertikaliąsias blizgutes ir (ar) balansyrus. Jei ten yra įsitaisiusi lydeka, ji paprastai netrunka apsireikšti. Mažose upėse aštriadančių pakanka, tik jos dažniausiai kimba smulkios. Visgi net ir „peiliukas“ turi pakankamai aštrius dantis, kad pajėgtų nukąsti valą. Beje, lydekų veikiausiai jau nebus galima žvejoti, tai draudžia taisyklės, bet jas paminėjau dėl kitos priežasties.
Plonas volframinis pavadėlis netrukdo blizgės žaidimui ir nelabai gąsdina ešerius. Manding, jis yra geriau nei storas fluorokarbonas. Visgi apie pavadėlius rašau tik tiems žvejams, kurie iš tiesų pabijos lydekų dantų, nes aš pavadžių žiemą pastaruoju metu nebenaudoju.
Stambūs ešeriai, jei tik duobėje nėra lydekų, taip pat jaučiasi čia šeimininkai ir siūlomą masalą atakuoja vieni iš pirmųjų. Visgi net ir jie gali būti apatiški ir užkibti tik po kurio laiko – jei ešerius įerzinsite arba, kintant meteorologinėms sąlygoms, rainuotųjų plėšrūnų skrandžiai pareikalaus maisto. Tad su blizgėmis verta padirbėti ilgėliau, bandyti siūlyti įvairesnius šios rūšies masalus.
Net jei niekas blizgučių ir negriebia, jos gali būti kaip savotiškas testavimo įrankis nustatant ar duobėje tikrai yra žuvų. Kaip sakiau, žvynuotųjų koncentracija tokiame nedideliame plote, o tiksliau – tūryje, kartais būna labai didelė. Žaidžiant blizgute kartais net jauti, kaip valą kliudo žuvys, kitąsyk netgi karpinės žvynuotosios smulkesnius tokio tipo masaliukus ima baksnoti. Nekimba tai nekimba, reiškia, kad laikas traukti smukesnio „kalibro“, bet patikimesnį „ginklą“.
Jei blizgiaudamas paprastai naudoju 0,14–0,16 mm valą, tai gaudydamas avižėlėmis jį imu gerokai plonesnį – 0,10 mm, o antroje žiemos pusėje – ir 0,08 mm diametro. Ir, tiesą pasakius, rizikuoju, bet apie tai vėliau.
Nors valas yra pakankamai plonas, bet pačios avižėlės sunkesnės nei naudotinos stovinčiame vandenyje, didokos, nesvarbu, kad volframinės. Priežastis elementari – visgi čia yra tėkmė, kartais – gana greita, o masalą reikia virpinti taip, kad jo žaidimo ritmo neveiktų vandens srautas. Smarkesnėje srovėje geriau tinka populiarieji šrateliai, avižos formos avižėlės, kur ramiau – „skruzdės“, „kriaušės“, nors tie patys šrateliai geri ir čia.
Su avižėlių spalvomis reikėtų eksperimentuoti, bet metalo blizgesio masaliukai, nesvarbu – balto, geltono ar vario, praktiškai visada kibesni už dažytus. Dabar kalbu apie upę, nes apie stovinčius vandenis galbūt kalbėčiau kitaip.
Kitąsyk labai geidžiamos būna itin blizgios nikelio spindesio avižėlės. Kiek pastebėjau, geriau ne tamsintos, o būtent – blizgesnės, net jeigu jos varinės ar geltono metalo. Beje, esant saulėtam orui, menkai sniego dangai – taip pat. Ant kabliuko geriausia nekabinti nieko arba, jei jau negalite žvejoti be masalų, nerti uodo trūklio arba musės lervas. Pastarosios pageidautinos raudonos arba ryškiai geltonos.
Jei jau gaudote su gyvais masalais ant avižėlės kabliuko, tuomet siūlyčiau pasirinkti šią gana savotišką avižėlių žaidimo techniką, kurią pats neretai tokiais atvejais naudoju.
Nuleidžiu masalą iki pat dugno, kelis sykius stukteliu į gruntą. Po to, kiek leidžia eketės plotis, bandau avižėlę vedžioti horizontaliai prieš tėkmę ir pasroviui pakėlęs masaliuką vos porą centimetrų nuo dugno, darau ilgas pauzes ties eketės kraštu. Srovėje taip žaisti sudėtinga, bet dėl šios priežasties ir renkuosi sunkias, apvalesnių formų avižėles. Visgi toks manevras ne visur įmanomas, paprastai pasiteisina ramesnėse upės vietose.
Kitas būdas yra universalus. Tiesiog stuksenu į dugną, po to vos pakėlęs virpinu, vėl stuksenu, vėl virpinu, darau 3–4 s. pauzę, tada kartoju viską nuo pradžių...
Dažniausiai čia žuvys kimba prie pat dugno, bet pasitaiko, kad masalus griebia ir viduriniuose vandens sluoksniuose arba visai prie pat ledo. Taip daro aukšlės, kuojos, strepečiai. Todėl nesulaukus kibimo arti dugno, verta patikrinti ir aukštesnius vandens sluoksnius.
Ne visur vienodos žuvys
Išvardinau daug žuvų, bet nereikia galvoti, kad vienoje duobėje bus susirinkusios visos jų rūšys. Nors ir minėjau, kad ešerys nėra pagrindinis laimikis, bet jei imtume skaičiuoti tik žiūrėdami į žvynuotųjų rūšinę sudėti, tada padėtis būtų jau kita – šie plėšrūnai pagal skaičių pirmautų. Esmė ta, kad ešerių gali būti ir sraunesnėse vietose, ir praktiškai ramiame užutėkyje, tad jų pagauni vos ne visada, juolab kad ešeriai gundosi ir blizge, ir avižėle.
Antros pagal gausą būtų kuojos. Iš tiesų, jei randi, kur jos laikosi, tada gali pritraukti ne vieną dešimtį, kadangi pastarosios žuvys renkasi į didokus būrius. Jos mėgsta ramesnį vandenį, labai gerai, jei šalia yra visžalių augalų, kurie nenunyksta ir žiemą. Tiesa, kuojos paprastai suplaukia į gilesnes duobes, ten turėtų būti ne mažesnis nei 1,5 m gylis. Ešeriams pakanka seklesnių vietų, kur yra net ir nedidelis dugno įdubimas.
Gaudant kuojas, dažnai pasitaiko strepečių. Nors jų kibimas aršesnis nei kuojų, bet dažniausiai avižėlę čiumpa smulkūs strepetukai. Jei taip atsitinka, mažai galimybių, kad pagausite normalaus dydžio šios rūšies žuvį. Tuo jie skiriasi nuo kuojų, kadangi pastarųjų būryje gali būti įvairaus dydžio, todėl pirmosios užkibusios mažylės dar ne rodiklis, kad neužkibs ir gerokai stambesnės. Strepečių galima pagauti ir seklesnėse vietose, jiems nebūtinas tas santykinai didelis gylis.
Paprastai tose arba panašiose vietose, kurios patinka strepečiams, masalą gali apnikti gružliai. Suprantama, šios dvi žuvų rūšys kartu neplaukioja, bet ir nelabai vengia vienos kitų. Kartais, kai niekas nekimba, visai smagu avižėle gundyti ir gružlius – juk ne vasara, dabar ir žvejų akys mažesnės.
Žiobriai iš po ledo taip pat neblogai kimba. Tačiau jei straipsnio pradžioje minėjau 10 m ar mažesnį upės plotį, tai norint pagauti žiobrių, jau reikia orientuotis į 10 m ar didesnį – pačiame aukštupyje vargu ar užkibs ši žuvis. Na, nebent koks atklydęs tos rūšies jauniklis.
Beieškant duobių kartais tenka visai ne duobėje pagauti lydekų. Išgręži eketę ir, kaip įprasta, blizgute tikrini gylį. Matai, čia nėra nė metro, bet dar kurį laiką žaidi – o gal koks ešerys į seklesnius plotus atplaukė? Ir tikrai masalą čiumpa, bet... lydeka. Nedidelė, suprantama, nes tokiose upėse net ir šiltesniu metų laiku stambių beveik nepasitaiko.
Gaudant iš po ledo mažose upėse šapalai – ne naujiena. Tiesa, dažniausiai smulkūs ir retai telpantys į taisyklėse nurodytus „rėmus“. Kartais jie kimba pramaišiui su strepečiais, kuojomis, kitąsyk tik vieni.
Jei tai yra didesnės upės aukštupys, tuomet didesnė tikimybė šapalų pagauti kur nors vidurupyje. Tačiau nedidelėje upėje, t. y. nedidelės upės vidurupyje ar žemupyje – galimas daiktas, kad ir kilograminis šapalas nudžiugins ir griebs avižėlę.
Panašiai yra ir su meknėmis. Jų pagaunu mažiau nei šapalų, bet dažniau kimba didelės. Nežinau, kodėl taip yra, nes smulkių meknių taip pat turėtų būti. Tačiau kažkodėl mažesniosios masalais beveik nesigundo. Todėl meškeriojant avižėle ir plonu valu ne kartą teko likti tik su pakilusiu adrenalino kiekiu ir nutrauktu masalu.
Beje, meknės mėgsta pačias giliausias duobes, paplautus krantus. Sunku suvokti kas ten po ledu vyksta, kai vos 1,0–1,5 m nuo pakrantės medžio „įsegi“ tokią žuvį, kad net nepajėgi jos suvaldyti – plonas valas paprasčiausiai neatlaiko.
Kimba meknės kaip ir dideli šapalai – sulenkia sargelį kiek įmanoma, gali net akimirksniu valą nutraukti. Tiesa, patinka joms ir šiekštynai, o šito „gero“ mažose upėse tikrai netrūksta, todėl rizikuodamas nutraukti avižėlę bandai bent jau suvilioti ir pakirsti tą žuvį, po to – kas jau bus, tas... Ech, greičiau vėl pašaltų, nes pirmasis ledas nutirpo nė nespėjęs normaliai sutvirtėti.
Romualdas Žilinskas
