Žuvų kibimo maniera

Kiekviena žuvų rūšis turi savo kibimo manierą ir patyręs žvejys dažnai gali atspėti kokia žvynuotoji kėsinosi į masalą, net jei ji ir nepakliuvo ant kabliuko. Visgi net ir „dantis pravalgę“ meškeriotojai žvynuotųjų kibimą identifikuos, manyčiau, maždaug 80 proc. tikslumu.

Taip nutiks todėl, kad kibimo pobūdį apsprendžia ne tik savotiškas žuvies charakteris, bet ir daugiau žvejybinių veiksnių. Visų pirma, tai būtų vandens telkinio tipas. Tas pats karšis, karosas arba karpis labai skirtingai gali nardinti plūdę tekančiame arba stovinčiame vandenyje. Dar daugiau – konkretus telkinys, nes vienur tos pačios žuvys dažniau maitinasi vienokiu, kitur kitokiu maistu, yra įpratusios prie žmonių arba ne, atsargesnės ir ne tokios atsargios, tad visos šios, iš pirmo žvilgsnio smulkmenos, turės didesnę arba mažesnę įtaką plūdės parodymams.

Antras faktorius – plūdės forma, jos tipas. Jei mes gaudome su slankiojančia, sakysim, waggler tipo plūde ir su pritvirtinta prie valo nejudomai, kai kurios žuvys net ir tame pačiame vandens telkinyje ją galbūt nardins visiškai kitų stiliumi, nes šis išsireiškimas yra veikiau bendrinis. Kita vertus, gali ir visiškai nenardinti plūdės, o judinti, traukti tolyn, trūkčioti...

Faktas, kad priklausomai nuo plūdės bei žūklavietės pobūdžio, kurį apsprendžia tėkmės stiprumas, gylis, augalijos kiekis ir pan., mes konstruosime vienokias arba kitokias sistemėles. O jos irgi gali kardinaliai paveikti plūdės parodymus. Beje, visi suminėti faktoriai turi reikšmę ir pasirinkto gaudymo plūdine metodui, nes žvejys gali meškerioti pusdugninės principu, prilaikant plūdę, laisvai leisti masalui plaukti ir t. t.. Gali ir pasirinkti vis kitokį gaudymo gylį, o tai vėlgi savo ruožtu vienaip arba kitaip įtakos, kaip žuvis elgsis rydama masalą ir to elgesio indikatorius bus plūdė.

Taip pat nepamirškite masalų. Tos pačios žuvys gali mėgti ir sliekus, ir perlines kruopas arba tešlą, bet ragauti skirtingus masalus vis kitaip. Be to yra metų laikai, netgi paros valandos, kada žvynuotosios bus aktyvesnės arba visai vangios. Natūralu, jog soti arba nenusiteikusi maitintis žuvis masalą ragaus kitaip, nei alkana. Veikiausiai rasčiau ir dar daugiau priežasčių, kurios įtakos kibimą, bet dabar geriau pakalbėsiu apie konkrečias žuvis, taip bus aiškiau.

Karšis. Jei skaitytume grožinę-žvejybinę literatūrą, kur aprašoma plačiašonių žūklė, būtinai rastume labai išsamų aprašymą, kaip kur nors ramiame upės užutekyje arba ežere, kuomet karšis griebia masalą, plūdė visu ilgiu iškyla ant vandens paviršiaus, gulasi, po to vėl atsistoja, o tada neria į gelmę, meškeriotojas kerta, ant kabliuko spurda stambus bronzašonis gražuolis....

Dalis tiesos tame aprašyme yra. Bet tik dalis, nes, jei mes ilgai lauksime viso šio proceso, t. y. to momento, kai plūdė po visų kilimų-nusileidimų galiausiai ners, nieko nepešime, nes žuvis veikiausiai bus išspjovusi masalą. Ne visada, nes galbūt ji vilioklį iš tiesų įris iki skrandžio gelmių, visgi daugumoje atvejų pajus apgaulę ir, numovusi nuo kabliuko jo turinį, plauks į šalį. Todėl tas delsimas yra visiškai nereikalingas.

Pakanka plūdei pakilti ir jau aišku, kad karšis laiko gerklėje masalą, tada palaukiame maždaug 2 s ir, jei tik plūdė vėl negrįžo į pradinę padėtį, nes smulkūs karšiukai mėgsta ją kilnoti lyg erzindami žvejį, pakertame. Aišku, tas mano nurodytas laikas veikiau optimalus variantas, nes gali būti, kad karšį dėl kokių nors mano anksčiau išvardytų priežasčių teks pakirsti greičiau arba išlaukus ilgesnį laikotarpį.

Kita vertus upiniai karšiai gali elgtis visiškai kitaip. Jei meškeriosime įlankose, kur tėkmė menka arba jos beveik nėra, situacija iš esmės bus identiška žūklei ežere arba tvenkinyje. Tačiau didesnėje srovėje arba kitąsyk ir vidutinio dydžio tėkmėje plačiašonis gali net nekelti plūdės, o ją tiesiog skandinti be jokių ypatingų patrūkčiojimų. Žuvaujant pusdugnine bus vėl kitokie variantai. Dabar karšis dažnai tiesiog atpalaiduoja plūdę, ją paguldo (beje, taip gali nutikti ir srovei svarelį užnešus ant dugno iškilumo), o po to pastaroji ima čiuožti vandens paviršiumi ir galbūt netgi panyra. Sakau „galbūt“, nes paprastai jau nebelaukiu šio momento ir kertu plūdei pradėjus „važiuoti“.

Karosas. Kaip judės plūdė kibimo momentu vandens paviršiuje, labai daug priklauso nuo šios žuvies dydžio. Paradoksalu, tačiau būtent mažesnieji karosiukai yra aršesni ir jie plūdę nardina be didesnių ceremonijų, nebent ji yra didelio plūdrumo. Apskritai gaudant karosus rekomenduotini subtilesni įrankiai, nes ši žuvis mėgsta „žaisti“ su masalu jį ragaudama. Todėl galimos įvairios variacijos, kada plūdė tai vos panirs, iškils, paplauks į šoną ir panašiai. Žvejai šitokius karosų „išsidirbinėjimus“ vadina „nervų galandimu“, bet, jei nori pagauti šią žuvį, teks susitaikyti ir su jos charakteriu.

Beje, karosų poelgius apsprendžia ir masalo padėtis dugno atžvilgiu. Kada vilioklis vos liečia dugną arba kabo virš jo, paprastai plūdė niurkčioja, bet jei sliekutis arba kruopa guli dugne ant ilgesnio pavadėlio, karosas elgiasi panašiai kaip karšis – plūdė tai pakyla, tai vėl grįžta į savo pradinę padėtį. Jos čiuožimas į šoną būdingas tada, kuomet karosai yra alkani, aktyvūs, tada nereikia net laukti panirimo, nes jo veikiausiai ir nebus.

Jei karosai ilgai murkdo plūdę, verta sutrumpinti pavadėlį net iki 10–15 cm. Tai, beje, patartina daryti ir gaudant karšius, nors pastarieji, kitąsyk dėl tokio „patrumpinimo“ gali visiškai atsisakyti masalo.

Lynas. Lyno kibimas yra daug kuo panašus į karoso, jį nesunku supainioti, juolab šios dvi žuvų rūšys dažnai gyvena ir maitinasi viena šalia kitos. Todėl iš naujo aprašinėti tai, ką jau užrašiau, nematau prasmės.

Visgi yra vienas esminis skirtumas. Lynas gana dažnai „apčiupinėjęs“ masalą palieka jį ramybėje, apsuka ratą, o po to vėl grįžta prie to paties vilioklio. Tai gali kartotis net keletą kartų. Todėl ištraukti meškerę po neužtikrinto kibimo nerekomenduočiau. Galimas daiktas, kad auksašonis dar sugrįš, dar bandys žvejo kantrybę, kol galiausiai pasiryš kabliuką su visu jo turiniu ryti ir plūdė užtikrintai nirs į vandens telkinio gelmę. Išimtiniais atvejais plūdę lynas gali nardinti ir iš karto, bet taip veikiau jau elgsis tekančiame vandenyje gyvenantis šios rūšies atstovas, nors pirmieji pavasariniai lynai neretai taip daro daugumoje vandens telkinių.

Kuoja. Meškeriojant kuojas labai daug kas priklausys nuo to, kur žvejosite ir kokiu masalu. Jei vandens telkinys meškeriotojų yra mažai lankomas, žuvys pakankamai drąsios, neišlepintos jaukų ir masalų gausos, jos kimba pakankamai užtikrintai. Tuomet vaizdas būna maždaug toks: du arba trys plūdės truktelėjimai žemyn ir plūdė visiškai pradingsta iš žvejo akiračio. Tada ir pakertame. Beje, taip dažniausiai būna meškeriojant nedideliais masalais, ypač kada jie – augalinės kilmės: kruopos, grūdai...

Visiškai kita situacija susiklosto šalia miesto tekančioje upėje. Dabar jau kuojos dar daugiau nei karosai gali išvesti žvejį iš kantrybės. Plūdė staiga neria, bet dar greičiau iškyla į vandens paviršių, o meškeriotojas paprastai tokį jos manevrą tik palydi akimis arba nespėja sureaguoti pakirsdamas. Be abejonės masalo ant kabliuko jau nėra arba jis apkramtytas, tad tenka mauti naują. Toks įspūdis, kad kuoja įsibėgėjusi čiupo vilioklį ir iš karto jį išspjovė.

Ir, tiesą sakant, tas įspūdis ne apgaulingas, būtent taip ir nutiko, kadangi rausvapelekės labai jautrios plūdės plūdrumui ir, pajutusios didesnį pasipriešinimą, kaipmat išspjauna tai, ką turėjo gerklėje. Vienintelis „vaistas“ tokiais atvejais yra naudoti kiek įmanoma lengvesnes plūdes ir mažesnių gabaritų masalus. Beje, nereikia galvoti, kad šitaip elgiasi tik mažos kuojytės, tai gali būti solidžios puskilograminės „mamos“.

Ir dar. Kuojos beveik niekada nekelia plūdės, tai labiau būdinga raudėms, kurias ežeruose daug kas painioja su kuojomis.

Raudė. Ši kuojos pusseserė turi labai išraiškingą kibimo manierą – ji traukia vandens paviršiumi plūdę, tačiau jos neskandina. Tiesa, šias žuvis mes paprastai gaudome aukštesniuose vandens sluoksniuose, o jei ir giliau, tuomet vis tiek dažniausiai masalo neguldome ant dugno.

Tačiau raudės gali kibti ir visiškai nuo dugno, taip nutinka tuose telkiniuose, kur gaudome, tarkim lynus, nes jos mėgsta panašius vandenis, panašias vietas. Tada raudonakių kibimo maniera būna tikras galvos skausmas meškeriotojams, kadangi savo neužtikrintu kibimu plūdės „šokiai“ prilygsta karoso ir kuojos vangiam kibimui kartu sudėjus.

Bet gali būti visiškai priešingas scenarijus. Kovo mėnesį, kai tik Nevėžis išsivaduoja iš ledų ir smarkiai ištvinsta, šios upės įlankėlėse ramesniame vandenyje galima labai sėkmingai pameškerioti pačių įvairiausių žuvų. Tai trunka neilgai. Bet esmė tame, kad visos ten pagaunamos žvynuotosios tarsi susigrūda į vieną didelį būrį ir netgi kimba panašiai. Jos tada labai azartiškai skandina arba traukia plūdę (žiūrint kaip nureguliuosi sistemėlę), kerti nė nežinai, kas bus ant kabliuko: kuoja, plakis, ešerys ar... raudė.

Karpis. Visi kažkodėl galvoja, kad karpiai lyg kokie ešeriai ryja masalą labai giliai ir plūdę nardina akimirksniu. Taip nutinka, visgi, nustebinsiu – retokai. Tiesiog šiais atvejais mes tikrai matome karpio kibimą ir garantuotai žuvį pakertame.

O dabar veikiausiai nustebinsiu dar sykį – gana dažnai karpių kibimo žvejai tiesiog nejunta arba galvoja, kad masalą pačiupinėjo kokia nors smulki žuvelė. Storalūpiai turi labai įdomią masalo rijimo manierą, ji, beje, panaši į lyno – vilioklį šios žuvys labai staigiai su vandens čiurkšle labai staigiai ir giliai įtraukia į gerklę, bet tuojau pat ir išspjauna, jei pajunta ką nors įtartino. Ir gerokai dažniau būtent išspjauna nei nuryja, nes karpiai itin atsargūs bei gudrūs.

Krante sėdintis žvejys pamato tik stambokos plūdės virptelėjimą ir... nieko. Na, galbūt kelis virptelėjimus, kurie, jo nuomone, ir yra smulkmės bandymas „pabučiuoti“ masalą. Tačiau tereikia masyvią plūdę pakeisti gramine plūdele ir vaizdas pasikeis kardinaliai. Dabar bus galima matyti, kaip plūdė dingsta po vandeniu ir vėl staigiai iškyla. Jei pataikysite laiku pakirsti, žuvis garantuotai bus giliai prarijusi kabliuką. Na, bet, čia jau reikia tikrai geros reakcijos.

Dar viena karpio elgsenos keistenybė. Pasitaiko, kad ši žuvis čiumpa beskęstantį masalą ir tada plūdė čiuožia vandens paviršiumi lyg kimbant raudei. Šis variantas jau yra neblogas, kadangi taip kimbantį storalūpį galima pakankamai sėkmingai pakirsti.

Aprašiau tik keletą iš mūsų vandens telkiniuose gyvenančių ir gaudomų žuvų, pasirinkau tas, kurias dažniausiai meškeriojame plūdine. Beje, karpius irgi, juos paprastai komerciniuose tvenkiniuose vilioja žvejai „pradinukai“ arba atvažiavę su šeimomis meškeriotojai. Daugelio žuvų nepaminėjau, vienos jų galbūt neturi labiau išreikštos kibimo manieros, kitos, tarkim, šapalas, žiobris, strepetys kimba pakankamai savitai, kad galėtum atspėti, kas kėsinasi į masalą, tačiau šiam kartui pakaks.

Romualdas Žilinskas