Žūklė upėje dugnine. Signalizatoriai ir švieselės
Kam reikalingi dugninei signalizatoriai, jei žuvies kibimą parodo linkčiojanti meškerės viršūnėlė? Siūlau įtempus akis bent porą valandų žiūrėti į vieną tašką, be to dar aukštai užvertus galvą, ir, manau, po to tokio klausimo niekam nebekils. O jei žuvauji ne su viena dugnine, bet dviem ar trimis – juo labiau – žmogus akių pakaušyje juk neturi...
Kažkada signalizatorius konstruodavau pats. Visų ir dabar žinomų tipų: varpelius, kuriuos tvirtindavau prie skalbinių segtukų, „beždžionėles“ (jos iš tiesų vadinamos indikakatoriais kibimui), kurias darydavausi iš vaikiškų barškučių, pakabinamus ant valo svarelius ir pan. Pamirškim tai, nes paprasti specialūs signalizatoriai dugninėms, o dar ir kartu komplekte su švieselėmis, kainuoja tikrai nedaug ir jų žūklėje dažnai reikia. Beje, švieselės praverčia net nebūtinai naktį, kadangi smarkiai apniukusį vakarą arba labai ankstyvą, rūke paskendusį rytą jos taip pat padės lengviau susiorientuoti kimba žuvis ar ne.
Yra ir brangių signalizatorių, kuriuos dažniausiai naudoja karpininkai arba profesionalūs žvejai sportininkai gaudantys dugninėmis, bet apie tokius bus atskira šneka, kadangi žvejojame upėje ir nelabai rekomenduočiau naujokams žvejams pradėti abėcėlę nuo Ž raidės. Žinoma, čia jau kiekvieno meškeriotojo pasirinkimas. Tačiau naudojant šiuos modernius įtaisus kyla viena problema – jau akcentuota tėkmė. Kada už valo kabinasi praplaukiančios šiukšlės, kai svarelis kartas nuo karto pasislenka dugnu – tie jautrūs signalizatoriai ima pypsėti. O sureguliuoti šiuos įrenginius „upės režimu“ ne visada pavyksta. Tiksliau – ne visus, dažniausiai tik tuos, kurie yra patys brangiausi. Nustatoma, tarkim, kad signalizatorius reaguotų į žuvies kibimą tik po to, kai laimikis trūktelės tokia jėga, jog išsivynios ne 1 m, kaip ežere, bet 10 m valo. Arba (ir) tenka kabinti labai sunkius kibimo indikatorius. Tačiau labai energingai gali kibti tik itin stambios žuvys arba tos, kurios įryja masalą giliai, pačios pasikerta ant kabliuko.
Manding, kad panašūs įrenginiai tinka karpių, šamų, vėgėlių žūklei. Kaip ir viskas, jei kokios vienos žvynuotosios dar nepraleidau. O mums reikia universalesnių, nes kuojos arba karšio kibimo upėje su tokiais signalizatoriais nepastebėsime. Todėl absoliuti dauguma žvejų perka vadinamuosius „skambaliukus“, kurie prisispaudžia tarsi mano minėti skalbinių segtukai arba dugninės viršūnėlės blanką apgaubia minkštos plastmasės įtaisu, kokį matote Balzer firmos pagamintuose specialiuose laikikliuose. 
Ir pirmieji, ir antrieji turi savų minusų ir savų pliusų. Jei žnyplių principu prispaudžiame signalizatorius, jie smarkaus pakirtimo metu gali nulėkti kur nors už nugaros į krūmus arba tankią žolę – neberasime. Užmetimo momentu dar blogiau – skries į vandenį paskui masalą. Todėl tenka juos nepamiršti nuimti bent jau užmetant dugninę, o užmetus – vėl kabinti. Yra tokių, kurie laikosi tvirtai, bet juos tenka prisegti ne ant pačios viršūnėlės galiuko (o juk jis labiausiai virpa, kai kada – tik jis, jei žuvis kimba labai atsargiai), kadangi kartais valas persimeta per tokį signalizatorių, įsipainioja į ant spyruoklių pritvirtintus varpelius ir galite sulaužyti viršūnėlę traukdami žuvį arba sviesdami masalą. Pastarosios bėdos dažniausiai išvengiame naudodami antro tipo signalizatorius, kurie nekliudo valui slankioti tarp žiedelių ir tvirtai prisispaudžia prie viršūnėlės blanko. Nebijokite, šitokie signalizatoriai netrukdys ir dugninės viršūnėlei linkti, ji nelūš ties tvirtinimo vieta, jei trauksime žuvį ar mesime sunkų svarelį – man dar taip nėra nutikę. Bet net ir šie, mano nuomone, nėra idealūs, nes neretai jų tvirtinimo ertmės per plačios plonai viršūnėlei, dėl ko tokio tipo signalizatorius tenka tvirtinti apatinėje viršūnėlės dalyje, kur ji yra storesnė, todėl labai atsargių kibimų irgi galime nematyti. Kita vertus, ne visi jie turi įmontuotus barškučius arba tie barškučiai yra vos girdimi. Visgi tokio tipo signalizatoriai vienareikšmiškai patikimesni – bent jau neišmėtysi. Jie man geresni ir žuvaujant naktimis, kadangi gali būti be tų barškučių – tamsoje net pakaušiu matai, kaip sulinkčioja dugninės viršūnėlė su neonine šviesele. Aš, tiesą pasakius, nemėgstu triukšmo, nervina, kai ramią naktį tenka permetinėt dugnines, o jos barška, tarška... Labai vėjuotomis dienomis nerekomenduočiau kabinti signalizuojančių barškučių. Gūsingas vėjas linguos dugninės viršūnėles tik dar smarkiau, o jūs reaguosite į „netikrus“ kibimus, be reikalo blaškysitės, nesusikaupsite. Tada nori nenori, teks spoksoti į dugninės viršūnėles ir (ar) apsiriboti vos viena meškere, nebent kibs labai stambios ir energingai nusiteikusios žuvys.
Romualdas Žilinskas
