Žūklė plūdine įsibridus. Gaudymo technika, įranga, masalai
Kaip ir žadėjau, tęsiu pasakojimą apie meškeriojimą plūdine meškere įsibridus. Faktiškai tokia žvejyba naudojama tol, kol upės nepasidengė ledo pluta ir yra vienodai perspektyvi visą atviro vandens sezoną.
Praeitame straipsnyje kalbėjau apie plūdes, sistemėlę, netgi suktuką, tačiau pamiršau paminėti kabliukus. Jie nebus kažkuo ypatingi – tinka visi, kuriuos naudojate meškeriodami plūdinėmis, o jų dydis priklauso nuo masalo dydžio.
Tik norėčiau priminti vieną gerai žinomą faktą – kabliukai su ilgesniais koteliais geriau pakerta žuvį (daugiau rezultatyvių pakirtimų), tačiau atsargioms žvynuotosioms, jei yra dideli, gali pasirodyti įtartini. Bet žuvaujame tėkmėje, čia žuvims nėra kada žvalgytis, juolab vargu ar tenai bus lynų, karosų, tad visgi patarčiau rinktis kabliukus su ilgesniais koteliais.
Ilga meškerė – privalumas
Pirmiausiai derėtų apibūdinti žūklės techniką, tada bus aiškiau, kodėl būtent tokie įrankiai reikalingi. Tiksliau priminti, kadangi pirmame straipsnyje šią tema užsiminiau, tačiau neapibendrintai. Tam tereikės tik keliolikos sakinių, kadangi tokia žūklė nėra kažkuo labai išskirtinė.
Paprastai naudojami du gaudymo būdai – su masalo prilaikymu ir be jo. Pradėsiu nuo antrojo: užmeti, leidi plūdę pasroviui, stebi jos parodymus. Masalas metamas skersai tėkmės ar kažkiek pasroviui, bet plūdė galiausiai vis tiek susilygina su įsibridusiu meškeriotoju ir po to galima atleidinėti vilioklį tolyn tik tiesiąja.
Valas visada laikomas įtemptas, tačiau tik tiek, kad netrukdytų plūdei laisvai judėti kartu su tėkme. Gylis nustatomas atsižvelgiant į žūklavietę, kad ant pagrindinio valo esantis labiausiai nuo plūdės nutolęs svarelis vos liestų dugną arba būtų porą centimetrų virš jo.
Antruoju būdu viskas vyksta taip pat, bet yra esminis skirtumas – kas kažkiek laiko, o tai gali būti ir 10, ir 5, ir 25 s, plūdė lengvai prilaikoma, pageidautina vienodais laiko tarpais. Tiesiog pirštu prispaudi giją prie ritės būgnelio ar meškerės blanko (kas kaip įpranta), tuo metu plūdė stabteli, valas su pavadėliu ir kabliuku bei masalu pakyla nuo dugno ir atsiduria už plūdės.
Paprastai žuvis kimba tuo metu, kada plūdę prilaikome, t. y. masalo pakilimo metu. Neretai pasitaiko, kad plūdė nė neneria, kibimą jauti ranka ir automatiškai kerti. Plūdės prilaikymai padeda tuomet, kai žvynuotosios yra ne tokios aktyvios ir maitinasi aukščiau dugno.
Todėl ir meškerė gaudant įsibridus reikalinga ilga. Gylis žūklavietėje gali būti 2,5–3,5 m ar dar giliau, tad užmesti nejudomai pritvirtintą plūdę galėsime tik meškerykočiu, kurio ilgis ne mažesnis nei 4,2 m. Tai standartinės sudurtinės match tipo anglies pluošto meškerės. Aš gaudau ilgesne – 4,5 m. Bet dar geriau turėti 5–6 m geros kokybės boloninę meškerę.
Su ilgesnėmis boloninėmis bus jau vargas, nes vėjuotą dieną tenka stovėti viduryje upės, kur gali pūsti smarkus vėjas, o įrankio ant stovėlių irgi nepasidėsime. Meškerykočiai tokio tipo žūklei reikalingi kietesni ir jautrūs, kas yra būdinga greitos akcijos kotams.
Kažkada „nurašytos“ „Nevskaja“ inercinės ritės labai tinka tokiai žūklei. Ne, ne, jums nereikės vaikščioti į kokį nors žvejybinį muziejų ir prašyti parduoti eksponatus. Aš čia taikau veikiau sau, nes tokių ričių tebeturiu. O skaitytojai gali nusipirkti paprastų inercinių šiuolaikinių, kurių žūklės prekių parduotuvėse rasite.
Galbūt tokiomis ritėmis mažai dabar kas gaudo, bet garantuoju, kad vis populiarėjant boloninėms meškerėms arba tokio tipo žvejybai, jos įgis didesnę paklausą. Taip jau atsitiko daugelyje užsienio šalių.
Šio tipo ritės yra geros todėl, kad viena ranka įmanoma reguliuoti valo atleidimą nuo būgnelio ir jo pristabdymą. Nykščiu prispaudi ritės briauną, atleidi pirštą ir tiek to mokslo... Su paprasta rite plūdė prilaikoma daug tolygiau nei su neinercine rite.
Tačiau užmesti masalą su inercine rite reikia įgudimo. Man sunku aprašyti veiksmą, kuomet kairės rankos pirštais nuo ritės būgnelio nutraukiama užmetimui reikalinga dalis valo ir paleidžiama metimo metu. Rekomenduočiau kur nors internete peržiūrėti, kaip tai atlieka užsienio plūdininkai arba pastovėjus ant kranto įdėmiai pasekti patyrusius mūsų žvejus, pasimokyti iš muselininkų. Vyresniosios kartos meškeriotojai tikriausiai dar tebepamena, kaip reikia užmesti masalą inercinėmis ritėmis, bet jaunimui tai bus naujiena.
Valas – svarbi įrangos dalis
Kadangi šitaip meškeriojant reikalingas pastovus kontaktas su plūde, meškos paslaugą dažnai padaro kietas valas, kuris ilgainiui ima garankščiuotis ir nuo ritės būgnelio nusimeta vijomis. Tad rinkitės minkštą, neturintį „atminties“ valą.
Skęstantį, plaukiantį ar neutralaus plūdrumo? Atvirai pasakius, neteikiu tam didelės reikšmės, nes meškerioju pakankamai ilga meškere. Tačiau kas gaudo tik minimaliai ilgais meškerykočiais (tie minėti standartiniai 4,2 m match), o plūdę nori atleisti nuo savęs labai toli, turėtų atkreipti dėmesį į monofilamentinės gijos plūdrumą. Aišku, galima žuvauti ir fluorokarbonine, bet dabar kalbu apie daugumą meškeriotojų.
Plūdrus valas, jei pučia šoninis vėjas, gali trukdyti kontaktui su plūde, nes jį vėjas ries lanku, bus sunku valdyti mažai apkrautą svareliais plūdę, laiku reaguoti į pakirtimą. Tačiau skęstantis, jei jis yra labai sunkus, dėl vandens pasipriešinimo irgi nebus pats geriausias pasirinkimas, nutiks panašios bėdos. Tad gal geriausiai imti tą neutralų...
Jau du sezonai gaudau su Daiwa Tournament SF, tad galiu pasakyti, jog šiai dienai tai yra vienas geresnių valų. Kad tai puikus produktas galite įsitikinti čia pat parduotuvėje. Paimkite minėtą valą ir bet kurį kitą, ir tvirtai suspaudę dviejų pirštų nagais patraukite tarp jų. Daiwa Tournament SF beveik nesusigarankščiuos, o kitas valas susisuks vijomis.
Po to taip pat tvirtai darsyk suspauskite tas pačias valo atkarpėles dviem pirštais (ne nagais) ir kelis kartus įtempę patraukite tarp jų – bandykite išlyginti. Turintis atmintį valas liks koks ir buvo susisukęs, o šis, nors ir ką tik susigarankščiavo, bet vėl visiškai išsilygins. Šis testas labai paprastas, bet kartu ir patikimas.
Dar vienas Daiwa Tournament SF privalumas yra patikimumas mazgų surišimo vietose. Esu žuvavęs su aibe įvairių gijų, patikėkit, skirtumai pagal šį rodiklį tarp jų yra labai dideli. Taip pat Daiwa Tournament SF suvyniotas į 150 m ritinėlius. Kažkada gamintų ir vis tebegaminamų monofilamentinių gijų „standartas“ – 100 m. Šiais laikais tokį kiekį patyrę žvejai pirktų nebent pavadėliams.
Atminkite, kad po kiekvienos žūklės reikia iš naujo perrišti sistemėles, kabliukus, neretai valas nutrūksta žūklės metu, tad to 100 m, žiūrėk, jau neužtenka sezono pabaigoje. Leisti tolyn plūdę gal ir nereikės daugiau nei 50 m, bet ką darysite, kai galutiniame taške nuplukdytą masalą griebs stambi žuvis ir pakirsta pasileis pasroviui?
Kadangi mano naudojamas valas yra tikrai labai tvirtas ir „ilgaamžis“, žūklaujant įsibridus dažniausiai naudoju 0,16 mm storio giją. Pavadėlį rišu 0,13–0,14 mm. Dažniausiai to pakanka, bet ne visada. Jei yra tikimybė susigrumti su stambiu ūsoriumi, galite naudoti kiek storesnį valą – 0,18–0,20 mm ir atitinkamai 0,16–0,18 mm diametro pasaitėlį. Žvejojant farvateryje ūsočių suvilioti kartais pasitaiko, nors šių žuvų pas mus ir nėra daug.
Pastaruoju metu vis dažniau rišu fluorokarboninius pavadėlius. Tiesą sakant, kada taip žuvauju, jų pagrindinė teigiama savybė – nematomas, praktiškai reikšmės neturi. Tačiau net ir aš „šiuolaikėju“. Nors iš tiesų – fluorokarboninius pavadėlius ėmiau pirmiausiai taikyti būtent lynams ir karosams, po to tiesiog pirkau tik tokius...
Kuo vasara panaši į rudenį
Rašau kažkaip padrikai, nes vėl sugrįšiu prie kabliukų. Jie, gaudant toli nuo kranto, reikalingi tvirtesni – storesnės vielos. Tai vėlgi dėl tos pačios priežasties – net ir smulkų masalą gali sugriebti netikėtai stambus laimikis.
Suprantama, meškeriojant tikslingai kuojas arba žiobrius trūklio lervomis, jie netiks, bet tokiais atvejais atsitiktinis laimikis būna irgi labai retas. Daug dažniau (o tai labai malonu) neplanuota stambi žuvis užkimba vasarą arba rugsėjo, spalio mėnesį, kuomet naudojami pakankamai dideli masalai.
Įdomu, jog vasarą labai efektyvūs neretai būna paprasti mėšliniai sliekai. Bent jau pastaruosius du sezonus. Gal tai priklauso nuo vandens lygio, nes šilčiausiuoju metų periodu buvo aukštas, gal nuo kažkokių kitų veiksnių – neteorizuosiu. Kad rudenį paprastas sliekas yra masalas Nr. 1, jau ir taip aišku.
Kaip „slaptą ginklą“ galima bandyti laumžirgio lervas. Jas labai mėgsta šapalai, ūsoriai. Keista, nes šios lervos tūno priekrančių dumble ir natūraliomis sąlygomis upės viduryje žvirgždėtame lygiame dugne tokio maisto žuvys tikrai negali aptikti.
Kažkada esu bandęs žvejoti netgi mailiumi, bet kažkodėl šis masalas labiau pasiteisindavo gaudant dugninėmis. Mailiumi paprastai domisi dideli ešeriai bei šapalai. Atšilus orams, be abejonės, bandau visų rūšių augalinės kilmės masalus. Itin stambių šapalų ar karšių galima sulaukti ant kabliuko užnėrus žirnį. Žinoma, jei tokiu masalu ir jaukini.
Labai įdomi tokia žūklė būna naktį. Dabar būtina prie plūdės antenėlės pritvirtinti švieselę, kurių rasite bet kurioje žūklės prekių parduotuvėje.
Tik nesirinkite pačių ploniausių, kurios, nors gerai tvirtinasi prie plūdės antenėlės, netgi specialiai skirtos žūklei plūdine, tačiau yra per plonos. Bėda ta, kad tokios švieselės, toliau nuplukdžius plūdę, pranyksta iš akių, jos tinkamos žvejojant tik netoli užmetus masalą.
Todėl perku storesnes. Bet tada kita bėda – plūdė tampa pernelyg apkrauta ir tenka mažinti svarelių masę. Taip pat plūdės antenėlė gerokai pailgėja, tad neišvengiu ir valo „persimetimo“ per plūdę.
Visgi tai yra smulkmenos, nes tamsoje meškerioti itin įdomu. Karštymečiu didelė dalis karpinių žuvų neretai aktyviai maitinasi tik tamsiu paros metu, o dieną net ir viduryje upės į masalus reaguoja vangiai.
Priklausomai nuo paros laiko gerokai skiriasi ir žvynuotųjų rūšinė sudėtis. Naktimis, kaip taisyklė, ypač aktyvūs plakiai (ir dar kokie!), žiobriai (kalbu apie vasarą ir rudenį), meknės, ūsoriai bei... šamai. Iš tiesų kokie ten šamai – veikiau smulkūs iki 1,5 kg šamukai, tačiau kaip trūktelį valą, tai, atrodo, kad kimba kažin kokia didžuvė. Suprantama, paleidžiu tokius – tegul auga.
Pasitaiko naktį upės viduryje pagauti ir karšių. Bet kuojos būna retas laimikis, šapalai irgi kažkodėl nelabai kimba. Tai, sakyčiau, yra tokios žūklės specifika, nes gaudoma toli nuo kranto.
Tiesa, daug kas priklauso ir nuo masalo. Bet naktimis paprastai žuvauju sliekais, kartais net naktiniais, kuriuos maunu ant didelio kabliuko (beje, plakių tas nebaido). Pasitaiko, jog tamsoje bandau meškerioti ir augalinės kilmės masalais, tačiau tada suvilioti ūsorių mažiau galimybių, šis masalas labiau skirtas gundyti meknes bei karšius.
Vasarą laimikis žvejojant tokiu būdu būna stambesnis. Ne todėl, kad tuo metu apskritai kimba didesnės žuvys, bet todėl, kad upės nusenka ir žvynuotosios ima koncentruotis prie upių vagų. Dabar be baimės (ir saugant sveikatą) gali bristi toli nuo kranto.
Įdomu tai, kad vėlų rudenį susidaro identiška situacija, nors vanduo kaip tik labiau ištvinsta. Jei vasarą žuvys lenda į gelmę slėptis nuo kaitros, tai šįsyk priešingai – nuo šalčio. Arba gula į duobes žiemoti.
Radus tokias vietas galima labai rezultatyviai pameškerioti. Skirtumas gal tas, kad dabar geriau žuvauti šviesiu paros metu. Deja, dienos vėlų rudenį būna taip pat maža, kaip vidurvasarį nakties...
Romualdas Žilinskas
