Žūklė plūdine įsibridus. Apie plūdę ir sistemėlę
Nors ši žūklė ir specializuota, nes taip žvejoju tik didžiosiose mūsų upėse Nemune bei Neryje, tačiau yra nepaprastai naši. Tai ne koks nors naujas žvejybos būdas, o veikiau primirštas senas. Negalima teigti, kad mūsų meškeriotojai jį visiškai ignoruoja, bet taip gaudo vis mažiau žvejų, dažniausiai „seni vilkai“ didesnių miestų ribose.
Atvirai pasakius, tokia žūklė turi vieną didelį nepatogumą – visą laiką žvejys mirksta vandenyje įsibridęs iki dvišakumo. Malonumas nedidelis, ypač kada vanduo yra šaltas (tikriausias būdas pasičiupti prostatos uždegimą), bet laimikis (stambus ir gausus!) atperka visą riziką.
Prieš žvejybą – tinkamai pasiruošti
Tačiau nereikėtų bijoti vyrus kankinančių ligų, jei turi įsigijęs geros kokybės neoprenines braidymo kelnes. Neoprenas apsaugo nuo drėgmės, o kartu ir sulaiko kūno šilumą. Dabar įvairių tokio tipo bridkelnių galima nusipirkti praktiškai bet kurioje žūklės prekių parduotuvėje, jos nėra itin brangios.
Galima apsiauti ir membranines – pastarosios dar patogesnės, nors kainuoja, priklausomai nuo modelio, jau daugiau. Tiesą sakant, membraninių braidymo kelnių kainos priklauso ne tik nuo gamintojo, kadangi garsi firma garantuoja ir atitinkamą kokybę, tačiau ir nuo medžiagos pralaidumo orui – kuo pralaidesnės yra bridkelnės, tuo dažniausiai ir brangesnės. Bet vėlai rudenį, pavasarį, kada vanduo šaltas, o meškeriotojas juda mažai, oro cirkuliacija jau atsiduria antrame plane.
Sakyčiau, kad storesnės membraninės bridkelnės šiuo atveju yra netgi savotiškas pliusas. Na, bent jau moki už jas pigiau, svarbu, kad būtų tvirtos ir po vieno sezono nepradėtų leisti vandens. Tačiau straipsnis ne apie tai, nes lyginti įvairias braidymo kelnes, pasakoti apie jų privalumus ir trūkumus jau reikėtų atskirame rašinyje.
Visgi dar pasakysiu, kad žūklei braidant geresnės bus tos bridkelnės, kurios turi talpesnes, patogesnes kišenes. Nors dabar praktiškai visi žvejai velkasi ir liemenes, kurios dėvimos tam, kad susidėti įvairius smulkius žūklės aksesuarus.
Tačiau telefoną, dokumentus ir panašius daiktus rekomenduočiau krautis būtent į braidymo kelnių skyrelius, jei tik jie yra užsegami ir visiškai nepralaidūs vandeniui. Ir dar papildomai apsaugoti drėgmei nepralaidžiais specialiais dėkliukais. Jų irgi rasite žūklės prekių parduotuvėse.
Aš taip kalbu ne tik todėl, kad pasitaiko atvejų, kada per giliai įsibrendi. Tačiau netgi paprasčiausias lietus, o labiausiai užsigrūdinusiems – ir šlapdriba, gali išmirkyti telefoną ir kreditines korteles taip, kad po to prakeiksite tą ir visas būsimas žvejybas.
Kai kurie šiuolaikiniai žūklautojai, įsibridę viduryje upės, ant specialių į dugną įsmeigtų strypų pasideda masalų dėžutes, pritvirtina tinklelį žuvims. Patogu, ką ir besakysi. Galbūt iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog gaudydamas plūdine toli nuo kranto meškeriotojas nuolat juda ir padėklas, ant kurio galėtų išsidėstyti masalus bei jauką, jam nereikalingas. Tokia nuomonė yra klaidinga, nes dažniausiai žvejys pasirenka vieną vietą ir gaudo žuvis iš jos nejudėdamas.
Tačiau masalą nuo savęs pasroviui atleidžia labai toli, neretai tiek, kad vos įžiūri plūdę. Tad tokią žūklę galima vadinti judria, nors pats meškeriotojas, kaip sakiau, nebraidžioja, o stovi. Ir, beje, gana ramiai, nes kulnų braukymas į upės dugno žvirgždą ar akmenis gali išbaidyti laimikį. Kad taip būna, patvirtina faktas, jog didesnė dalis stambesnių, o kartu ir atsargesnių, žuvų neretai pagaunamos per pirmąją žūklės valandą.
Galimi du tokio meškeriojimo variantai. Pirmasis, kuomet viliojamos tokios žuvys, kurių nereikia ar nebūtina jaukinti. Tai dažniausiai žiobriai, ūsoriai, strepečiai, meknės, šapalai. Nors paskutiniosios dvi žvynuotųjų rūšys irgi greitai įjunksta į prievilus, tačiau dabar sau leisiu jas priskirti būtent šiai grupei žuvų.
Jei atvirai, tai jaukinimas leidžia tikėtis gausesnio laimikio visada, tik mūsų žūklautojai nėra pratę berti prievilo, tarkim, ūsoriams ar žiobriams. Na, o žvejojant kuojas, plakius, karšius, tai beveik būtina, prie to mes jau įpratome.
Jaukas tokiai žūklei parenkamas rupus, o dar geriau – sudarytas vien iš stambių prievilo komponentų. Daugelis mūsų meškeriotojų, kurie gaudo būtent šitaip, nelipina rutulių, bet paprasčiausiai beria į vandenį žirnius, kukurūzus arba kviečius su kruopomis. Tai yra labiau vasarinis jaukinimo variantas, nors būna perspektyvus ir kitais metų laikais. Gal tik visai priartėjus žiemai jau pageidautinas smulkesnis jaukas.
Taip jaukinu ir aš. Galbūt prievilas sulipintas į rutulius ir būtų geriau, bet tąsytis didelį jauko kiekį ir stovėti įsibridus nėra galimybių. O žirnius arba kviečius susipili į per petį permestą drobinį maišelį, specialiai tam padarytas ant juosmens tvirtinamas talpas arba tvirtini ant kuoliukų įsmeigtų į upės dugną. Tačiau ten netilps, kaip, tarkim, žuvaujant nuo kranto 10 ar 12 l jauko – tiek vasarą gaminuosi vienai žūklei.
Žodžiu, susiberi žirnius, kukurūzus ar kviečius į „terbą“ ir kas kažkiek laiko švysteli jauko saujelę pasroviui. Nebaisu, kad tėkmė prievilą nuridens toli – plūdę taip pat nuo savęs nuplukdai net 50 m ar daugiau.
Žinoma, daug ką reiškia jos dydis bei spalva, nes mažytės plūdės su plona antenėle iš toli neįžiūrėsi. Laimei, visada jauti kontaktą su plūde (apie tai dar rašysiu) ir kitąkart greičiau ranka pajunti nei akimis pamatai, kad žuvis griebė masalą.
Plūdė
Kadangi jau pradėjau kalbėti apie plūdes, tęsiu šią temą. Gal pasirodys keista, bet didesnės nei 6 g plūdės aš beveik nenaudoju. Nelabai seniai rašiau straipsnį visiškai priešingą, kur aptariau meškeriojimą toli nuo kranto būtent gaudant sunkiomis plūdėmis, tačiau tai – kas kita, skaitykite ir suprasite.
Jei stovėčiau krante ir masalą siųsčiau vagos link, tuomet tikriausiai tektų imti ir 10 g ar plūdresnę plūdę. Dabar apsiriboju gerokai mažesne, o neretai netgi 3–4 g plūdele. Tačiau jos antenėlė turėtų būti ilga ir storoka.
Tačiau šiuo atveju irgi negalima perlenkti lazdos, nes prilaikoma arba užmetama su ilga antenėle plūdė kartais „užsiskersuoja“ ir susipainioja su virš jos esančiu valu. Jei plūdė atrodo tinkama, tačiau turi per trumpą ar per ploną antenėlę – ne bėda. Ant tokios antenos galima užmauti spalvoto plastikinio vamzdelio atraižą, svarbu tai neturėtų didelės įtakos jos plūdrumui. Tokiu būdu pernelyg blankią antenėlę paverčiu ryškesne.
Dar geriau anteną daryti kelių spalvų, nes tada net iš tolo galima orientuotis ir kiek giliai ji yra panirusi. Retai, bet pasitaiko, kad žuvis tik pritupdo plūdę ir plaukia paskui ją įrijusi masalą.
Vėlgi – ir čia galimi tie lazdos perlenkimo variantai. Nes marga tarsi jūreivio marškinėliai plūdės antena bus iš tolo labai sunkiai įžiūrima.
Geriausia plūdės forma yra apverstas lašas. Tokias paprastai naudoja boloninių meškerių gerbėjai. Jos yra ne tokios jautrios, kaip priešingos formos. Galima naudoti nebūtinai vien tokias, prisipažinsiu, kad jas aš nelabai ir mėgstu, visgi pageidautina, kad jos būtų nuo pusės savo kūnelio storesnės į viršų, bet ne į apačią. Pastarosios labiau tinka stovinčiuose vandenyse, lėtoje tėkmėje arba gaudant tada, kai masalas neliečia dugno.
Taip pat pageidautina, kad plūdė turėtų metalinį, o ne plastikinį kylį. Ir geriausiai – ilgą, nes tada bus stabilesnė. Šiuo būdu meškeriojant atsargias žuvis paprastai rekomenduojamos plūdė su plastikiniu kyliu, kadangi ilgiau išlaiko žvejo prilaikytą vilioklį virš dugno, kuomet ji po prilaikymo atleidžiama – plūdės kylis ilgiau būna horizontalioje padėtyje.
Tačiau turi ir minusą – prilaikant masalą srovėje tokios plūdės gali verstis ant šono, kur yra labai dideli tėkmių netolygumai (skirtumas tarp mums nematomos žemiau esančios srovės ir paviršinės tėkmės), pučia smarkus priešpriešinis vėjas ir panašiai. Ir taip nutinka būtent po prilaikymo. Gal sudėtinga man visa tai paaiškinti, pasakysiu tiek – plūdės su metaliniais kyliais bus stabilesnės bei lengviau valdomos.
Kai kurie meškeriotojai įpratę žuvis gaudyti su stick tipo plūdėmis, kurios faktiškai ir yra skirtos žūklei greitoje tėkmėje, jos antenos vietoje turi raudonai dažytą kauburiuką. Visgi aš niekaip prie šių plūdžių neįprantu.
Kita vertus, nors jos ir geresnės vėjuotą dieną, bet man atrodo pernelyg jautrios nelygiame dugne, kai masalas kabinasi už grunto akmenų, o tas „kauburys“ pametamas iš akių banguojant, maišantis srovėms. Jis gerai matomas tada, kai į jį žiūri iš aukštai, t. y. statesniu kampu. O dabar žuvaujame įsibridę ir kitąsyk gana giliai, plūdę plukdome labai toli, tad regos kampas būna labai nedidelis.
Bet tai – kiekvieno meškeriotojo pasirinkimas, stick plūdės yra irgi geras variantas, nebūtina meškeriojant vadovautis tik mano nuostatomis.
Sistemėlė
Žuvaujant dideliame gylyje ir nemenkoje srovėje labai svarbus yra visos sistemėlės subalansavimas. Toli nuo kranto žuvų ieškome prie pat dugno, tad ir masalas turėtų slinkti dugnu. Bet būtina, kad jis plauktų visos sistemėlės priekyje, t. y. priešais plūdę. Tokį efektą pasiekiame lengvai prilaikydami plūdę. Tuomet po vandeniu esanti valo atkarpa srovės veikiama išsitiesia, o pavadėlis su kabliuku plaukia padugne, bet priekyje visos sistemėlės.
Kadangi mėgstu rišti ilgus pavadėlius (0,5 m ar ilgesnius), yra tikimybė, kad masalas pakils gerokai aukščiau dugno negu norėčiau. Dėl to maždaug 5–7 cm nuo kabliuko užspaudžiu 0,1–0,2 g svarelį.
Kitą 0,2–0,3 g svarelį pritaisau tuojau pat už suktuko, kuris jungia pavadėlį su pagrindiniu valu. Sistemėlę sureguliuoju taip, kad šis svarelis liestų dugną.
Didžioji svarelių masė sukoncentruota viename gramzde – slyvelėje, kriaušės formos svarelyje, kuris yra pritvirtintas ant pagrindinio valo maždaug 2/3 ilgio žemiau plūdės. Šį gramzdą ant valo užmaunu pro jame esančią skylutę ir iš abiejų galų užspaudžiu 0,1–0,2 g švino šrateliais.
Tačiau visų be išimties švininių šratelių masių suma (suprantama, įskaitant ir slyvutę) teoriškai turi atitikti ant plūdės nurodytus duomenis. Taip subalansuota plūdė ramiame vandenyje būna panirusi iki antenėlės pradžios – optimalus balansas.
Visgi, kaip rodo mano ilgalaikė praktika gaudant upėse, šitoks balansas labiau tinka lėtoje srovėje arba stovinčiame vandenyje, taip pat ten, kur nėra sūkurių, bangų ir panašiai. Idealias sąlygas žūklei rasti labai sunku. Todėl bendrą svarelių masę derinu truputį mažesnę, priklausomai nuo pačios plūdės, paprastai 0,2–0,3 g, negu privaloma pagal nurodytą jos plūdrumą.
Nors tada plūdė tampa ne tokia jautri, bet nerodo klaidingų kibimų, kuomet dugnu slenkantis šratelis trumpam užkliūva už akmens ar kitokių dugno nelygumų. Tuomet ją ne taip veikia vėjo gūsiai, sūkuriai, plaukiančios žolės ir panašiai.
Sukoncentravus didžiąją svarelių masę vienoje vietoje, sistemėlė tampa jautri įvairiems pašaliniams veiksniams, kurie kliudo jai po vandeniu, taip pat neatspari visokiems srovės nelygumams. Todėl, mano nuomone, efektyvesnė yra sistemėlė, kurioje svarelių masė būna vienodai išsklaidyta valo atkarpoje tarp plūdės ir suktuko. Žuvies kibimą ji rodo ne ką prasčiau nei anksčiau minėtoji.
Tai gerai žinoma Kauno žvejams „grandinėlė“, kada vienodo svorio šrateliai tokiu pačiu atstumu išdėstomi ant valo. Tokią sistemėlę naudoju dažniau, nors ji turi vieną minusą – kartais susipainioja.
Taip gali nutikti ir dėl pernelyg mažo arba (ir) nekokybiško suktuko. Beje, vengiu ir labai smulkių, nes tokie dažniau stringa, nesisuka. Bet ir nerišu tokio suktuko, kokį naudočiau žuvaudamas dugninėmis. Suktuko dydis priklauso ir nuo valo, pavadėlio storio. Tik nepamirškite, kad suktukas taip pat turi savo masę. Tebūnie nedidelę, tačiau kitąsyk juntamą, kad turėtų įtakos sistemėlės balansui.
Reikėtų pasakyti, jog nebūtina svarelius rikiuoti nuo plūdės pradžios iki suktuko vienodais atstumais. Šiuo atveju jų prireikia daug, kartais net iki dešimties vienetų, nes jei ant gijos užspausime 3–4 vienodus masyvesnius šratelius didesniais atstumais, metimo metu, ypač gaudant prieš vėją, yra dar didesnė tikimybė supainioti valą.
Todėl galima juos pradėti kabinti maždaug nuo 1/2 valo atkarpos žemyn nuo plūdės. Paprastai vieną lengvą svarelį užspaudžiu virš suktuko, ji praktiškai suliečiu su suktuku, o ant pavadėlio prie kabliuko – dar lengvesnį.
Ir vėl mano straipsnis išsitęsė iki tokio lygmens, kad mažai kam užtektų kantrybės toliau skaityti. Todėl tęsinį, jei sudomino šitoks meškeriojimo būdas, galėsite rasti kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas