Žūklė dugnine upėje. Pavadėliai
Trečia diena Nemune vienoje vietoje kasryt ateinu žvejoti karšių. Gaudau juos dugnine be šėryklėlių, nes nematau prasmės kabinti papildomų detalių paprastoje sistemėlėje, kadangi metu masalą tokiu atstumu, kad be problemų galiu ten numesti ir jauko rutulius. Dvi dienas neprastai kibę plačiašoniai staiga užsiožiuoja ir nebenori ragauti masalo. Tas masalas – perlinė kruopa ir 2 – 3 „dzikeliai“. Galima bandyti ir kuo kitu, tačiau šioje upės atkarpoje vietiniai meškeriotojai nuo seno kruopomis šeria karšius, tad toks pasirinkimas geriausias. Pats vidurvasaris, todėl masalas nedidelis, nors šiaip jau stambiems karšiams kartais ir naktiniai sliekai neprošal... Tądien grįžtu namo tuščiomis.
Ketvirta diena lygiai taip pat nežada nieko gero, nes kibiausios paryčio valandos jau praėjusios, bet neturėjau nė menkiausio žuvies grybštelėjimo. Gal kažką keisti sistemėlėje? Nes masalus jau bandžiau siūlyti įvairesnius – dėl to rezultatai nepagerėjo.
Žuvaudamas tiek plūdine, tiek dugnine laikausi vienos ir tos pačios taisyklės, kai pavadėlis yra tik 0,01 – 0,02 mm plonesnis už pagrindinį valą. Pavadėlis – sąlyginai neilga atkarpa (priklausomai nuo sistemėlių, varijuoja nuo 0,30 iki 1,8 m) ir jau savaime suprantama, kad jis bus silpnesnis už pagrindinį valą. Net jei jie ir būtų vienodo diametro – dėl mažo ilgio sumažėja pavadėlio tąsumas, ties surišimo vietomis su pagrindiniu valu ir kabliuku jis tampa silpnesnis.
Mano pasirinkimas šiuo atveju toks: pagrindinis valas yra 0,18 mm, o pavadėlis – 0,16 mm. Gal plonokas stambiems karšiams upėje, tačiau čia tėkmė menka, masalą metu netoli, dugninė lanksti, žodžiu, net ir 2,5 kg plačiašonį įveikti galima be didesnio vargo.
Sistemėlę dėl specifinių dugno sąlygų (staigus šlaito nuolydis į 2,5 m gylį) pasirinkau elementariausią – ant pagrindinio valo laisvai slankioja 18 g slyvutė, už jos – suktukas ir pririštas 1,2 m ilgio pavadys. Masalą metu maždaug 45° kampu pasroviui, tėkmė dar kažkiek dugnu paridena svarelį, tad mano kruopa su musės lervomis atsiduria ten, kur tekantis vanduo nustumia ir stambesnes jauko daleles.
Keisti nutariu pavadėlį. Per tas keturias dienas vanduo upėje beveik nekilo, nelijo, saulė žibina, tad gal praskaidrėjusiame vandenyje ir karšiai tapo atsargesni?
Rišu 0,14 mm pavadį, ilginu jį iki 1,5 m. Užmetu meškerę ir jau po 15 min. traukiu į krantą riebų karšį. Tiesa, dabar tenka žuvį ilgiau varginti, elgtis atsargiau, bet dėl to žūklės malonumas nemažėja. Pagaunu ir dar vieną karšį, galiausiai desertas – 1,5 kg meknė...
Kaip matote iš pasakojimo, pavadėlis kartais gali būti labai reikšminga visos sistemėlės detalė, kuri ir lemia meškeriojimo sėkmę. Jei kalbėčiau apibendrintai, pasakyčiau, kad pasirenkant pavadėlius dugninėms, reikia atsižvelgti į kai kuriuos reikalavimus – pavadėliams skirtas valas turėtų būti minkštas ir tąsus.
Minkšta gija leis laisvai judėti net ir visai lengvam masalui padugnėje, jei žuvausite didesnėje tėkmėje, vilioklis plevens srovėje labai natūraliai virš dugno. Tokia gija bus gera, kada masalas gulės nejudomai dugne, o atsargi žuvis bandys ragauti tai, kas ant kabliuko – minkštas valas neleis įtarti apgaulės net ir tuomet, kada bus įsitempęs.
Fluorokarbonas, kaip ir paprastas monofilamentinis valas gali būti minkštesnis arba standesnis. Ant minkštų valų būna užrašas „soft“, bent jau fluorokarboninių – beveik visada. Tarkim, Lucky John „Fluorocarbon Soft“, kurį aš naudoju, tas minima net valo pavadinime.
Tąsi gija yra gera keliais aspektais. Pirmasis, kai trauki žuvį ir ji būna šalia kranto, jau ranka ar graibštu pasiekiama, tačiau, sukaupusi paskutines jėgas, daro paskutinį ir dažnai itin smarkų, staigų bandymą pasprukti. Ypač tokius netikėtus manevrus mėgsta ūsoriai, šapalai. Pagrindinis valas tuo metu būna beveik visas susuktas, dugninė pakelta stačiau, todėl žuvies šuolio jėga tenka pavadėliui ir ritei. Tąsus – amortizuojantis, o standus pavadėlis gali ir neišlaikyti.
Antrasis variantas, kada net kibimo momentu trūksta pavadėlis. Man taip nutiko ne sykį, kai žvejodavau jau minėtus ūsorius ir šapalus. Jie masalą kartais griebia labai staigiai, o kai meškerykočio viršūnė standi, svarelis sunkus, pagrindinis valas smarkiai įtemptas – silpnas arba (ir) netąsus pavadėlis momentaliai trūksta. Įdomu tai, kad pinta gija plyšta taip pat „sėkmingai“.
Pavadėlis turėtų būti kiek įmanoma mažiau matomas. Jei pagrindinio valo spalva mažai ką reiškia, tai prie kabliuko esanti gijos atkarpa atsargiai žuviai gali pasirodyti įtartina, kuomet ji išsiskirs bendrame dugno fone. Todėl geriausiai rinktis skaidrius arba vos pilkšvus, rusvus, žalsvus monofilamentinius valus arba fluorokarbones gijas, kurios mažiausiai regimos vandenyje. Kartais pavadėliams specialiai naudojamas pintas valas, bet tokio reikalauja ypatingos sistemėlės.
Pavadėlių ilgiai priklausys irgi nuo sistemėlių, kuriomis gaudysite. Kai kuriais atvejais (mano minėtu) su pavadėlių ilgiais galima smarkiai varijuoti, kai kada yra fiksuotos jų atkarpos – ilgos arba visai trumpos. Bet čia jau būtų kito straipsnio tema, kada nagrinėsiu sistemėles.
Romualdas Žilinskas
