Žiobrius – dugnine. Svarbūs, bet mažiau pastebimi niuansai
Tęsdamas straipsnį apie žiobrių gaudymą dugninėmis, noriu pabrėžti, kad ne vien užmetimo svoris ir meškerykočio viršūnėlių jautrumas yra svarbios detalės šioje žūklėje. Ne ką mažesnę įtaką sėkmingai žvejybai turi ir dugninės ilgis, į ką veikiausiai dauguma žvejų net neatkreipia didesnio dėmesio.
Faktas, kad ilgas meškerykotis bus patogesnis žuvauti didžiosiose mūsų upėse, kadangi ten masalą dažniausiai tenka sviesti gana toli. Bet tikrai ne visur ir ne visada. Jei Nemune, ypač jo žemesnėje dalyje tai yra natūralu, tai, tarkim, Neryje žiobriai žvejojami tiek visai šalia kranto, tiek beveik pačiame upės viduryje.
Skirtingoms upėms – skirtingų ilgių dugninės
Nerį vis akcentuoju ne todėl, kad toje upėje dažniausiai žuvauju, bet ji išties yra labai įvairiapusiška savo krantų ir dugno reljefu. Vargu ar bent viena mūsų didesnė upė gali vieno kilometro atkarpoje būti tokia skirtinga.
Pakanka vagai priglusti prie kranto ir mes žiobrius viliosime prie pat savo kojų, bet už šimto metrų toji vaga staiga šauna į upės vidurį ir masalą jau tenka sviesti kuo toliau ir iš visos jėgos, kad galėtume sugundyti geidžiamą žuvį. Ir taip yra pačiame Neries žemupyje, nors būtent žemupiuose upės būna stabilesnės, ten susiformuoja daugiau arba mažiau vienodas vandens srautas, ne taip smarkiai varijuoja gelmės.
Aišku, kiekviena upė yra savita, to nė nereikia sakyti, nes jos panašios tik dviem aspektais – turi du krantus ir teka iš viršaus į apačią.
Bet jei pažiūrėtume, tarkim, į Nevėžį, Šventąją, Jūrą, pamatytume, kad tos upės savo žemesnėje dalyje yra gana gilios, lyginant su jų vidurupiu ar juo labiau aukštupiu. Šių upių krantai aplinkui statoki, tėkmė teka maždaug vienodu vidutiniu greičiu.
Arba Dubysa, kurios žemupys yra palyginti seklus, srovė greita, tokios atkarpos dominuoja šios upės žemupyje, kuris smarkiai skiriasi nuo vidurupio.
Tačiau Neris turi daug veidų ir net nežinia, kuris iš jų tikrasis. Todėl vargu ar galima būtų Neriai surasti kažkokią universalią dugninę, nes čia gali būti pati patogi ir labai trumpa, ir maksimalaus ilgio meškerė, viskas priklausys nuo konkrečios žūklavietės.
Trumpos dugninės parankesnės, kuomet tenka žvejoti po medžiais, nes ne sykį teko matyti meškeriotojus karstantis į karklus ar gluosnius ir laužančius jų šakas, nes visa sistemėlė bemetant pasikabino virš galvos. Kuomet randi žūklavietę tarp tankių krūmų, trumpesnis meškerykotis irgi yra privalumas, bet tada, kai vandens lygis būna žemas.
Paradoksalu, tačiau ilga dugninė jautresnė už trumpą net ir naudojant tokias pačias viršūnėles, kadangi ji dar ir šiek tiek linksta per visą savo ilgį. Ja patogiau varginti žuvis, bet tik tuo atveju, kuomet ilga meškerė nėra per daug liauna, ne smarkiai išreikštos parabolinės akcijos, nes tada bus priešingai – geresnė varginimui jos trumpesnė modifikacija. Suprantama, dabar lyginu vienodo testo meškerykočius.
Pakilus vandeniui geriau naudoti ilgą meškerę, nes tokiu atveju įmanoma permesi masalą per apsemtų krūmų šakas, labiau seksis išlaviruoti su pakliuvusiu ant kabliuko laimikiu, jį bus galima toliau nuo kranto pakelti į aukštesnius vandens sluoksnius.
Stovint ant stačiai į vandenį besileidžiančio šlaito, vėlgi geresnė bus trumpa dugninė, jau vien todėl, kad pritrauktą prie kranto žuvį, jei nenaudojame graibšto, daug patogiau paimti į rankas. Pučiant stipriam vėjui irgi geresnė trumpa meškerė, juolab, kada žuvaujama su jautresnėmis viršūnėlėmis. Trumpa dugnine taikliau užmesime masalą.
Kada žiobriai kimba, ką aš daug sykių minėjau, savotiškomis „bangomis“ ir per valandą galima pagauti daugiau nei per visą likusią dieną, tai yra gana svarbūs dalykai, nes sutaupoma laiko.
Dugninės ilgis apsprendžia ir masalo padėtį vandenyje. Gal skamba keistai, tačiau apie tai dar kalbėsiu šiame straipsnyje, suprasite, ką turiu omenyje. Tik pirmiau reikėtų išsinagrinėti sistemėlę, kurią dažniausiai taikome bežuvaudami žiobrius.
Trijų modifikacijų paternoster
Suprantama, kad kalbu apie paternoster arba kitaip šoninio pavadėlio sistemą. Ji, kaip ten bebūtų, naudojama bene 90 proc. žvejų, nes išties yra našiausia žiobrių žūklėje. Na, bent jau paprasčiausia, nors ir turi keletą modifikacijų.
Tokią sistemėlę galima rišti ant naudojant trišakius suktukus, galima vieną suktuką tvirtinti tarp pavadėlio ir pagrindinio valo, galima nenaudoti jokių suktukų. Priminsiu, kad suktukas reikalingas tam, jog tėkmėje nesusipainiotų pavadėlis. Visos šios sistemėlės bus savaip geros.
Pirmuoju atveju prie vienos suktuko auselės rišamas pagrindinis valas, prie kitų dviejų – pavadėlis su kabliuku ir pavadėlis pririšti gramzdui. Antruoju ir trečiuoju atveju ant pagrindinio valo daroma kilpa, prie kurios bus tvirtinamas pavadėlis, o pagrindinio valo tąsa reikalinga pririšti svareliui.
Pirmąją sistemėlę (su trišakiu suktuku) rekomenduočiau žuvaujant ten, kur yra labai gilu, gana sraunu, bet tėkmė pakankamai vienoda, kada kabinami dideli ir sunkūs svareliai. Suprantama, kad kalbu apie Nemuną arba didesniųjų upių gilesnes žūklavietes.
Trečioji sistemėlė rečiau taikoma žiobrių žūklėje, nes ji labiau skirta ramesniam, seklesniam vandeniui, gaudant atsargesnes žuvis. Tačiau mažesnėse upėse, kur nėra itin didelės tėkmės, tokia sistemėlė tinka, juolab, kad ji neturi jokių „priedų“, kurie padidina pasipriešinimą vandens srautui. Taip, nes netgi mažas suktukas tokiu atveju gali lemti, jog jūsų svarelis bus, tarkim, ne 15 g, o 20 g. Turiu galvoje, kad apsieisite su subtilesniu įrankiu, kas, be abejonės, padidina žūklės malonumą.
Antroji sistemėlė, mano galva, yra universaliausia ir ne pernelyg apkrauta. Aš anksčiau dažnai gaudydavau su trišakiais suktukais, tačiau pastaruoju metu jų atsisakiau. Ir priežastis ta pati, kurią paminėjau kalbėdamas apie trečiąją sistemėlę – stengiuosi rišti kuo mažiau detalių, kurios didins pasipriešinimą vandens srautui. Kita vertus, išvengiu ir dalies mazgų, nes kiekvienas jų silpnina sistemėles, didina riziką, kad nutrūks valas.
Faktiškai antroji sistemėlė yra trečiosios atitikmuo, skirtumas tas, kad tarp pagrindinio valo kilpos ir pavadėlio yra įterptas nedidelis suktukas. Jis kabinamas ant pagrindinio valo kilpos, o į suktuko kilpelę įneriama pavadėlio galo kilpa arba pavadėlis pririšamas – mazgų skaičius nepadidėja.
Reikėtų tikriausiai pasakyti ir tai, jog ne visada pavadėlius nuo susisukimo apsaugo ir suktukai, nesvarbu paprasti jie ar trišakiai.
Nutinka taip, jog virš masalo tekanti srovė yra nukreipta į vieną pusę, bet apačioje ji keičia kryptį arba netgi sukasi atgal. To mes nematome, o tik suprantame, kai nuolatos išsitraukiame susuktą pavadėlį. Tokiais atvejais „vaistų“ nuo pavadėlio susisukimo nėra, nebent labai smarkiai sutrumpinsime patį pavadėlį.
Apie pavadėlių ilgius ir įvairius kampus
Kadangi jau prakalbau apie pavadėlio ilgį, pasakysiu, kad paternoster sistemėlėje standartas gaudant žiobrius, mano nuomone yra 70 cm. Nors kai kurie žvejai naudoja ir trumpesnius, iki 50 cm ilgio, bet aš kalbu, kaip žuvauju pats.
Kada žiobriai kimba vangiai, būna, kad pavadėlį prailginu net iki 1,20 m ar daugiau. Toks ilgis kai kam pasirodys nerealus, bet siūlyčiau pabandyti.
Atstumas nuo svarelio iki pavadėlio – sprindis. Tai irgi mano standartas, kurį kitąsyk taip pat keičiu, jei žiobriai ima ožiuotis. Tenka bandyti mažinti, didinti ir tada atrandi, jog tądien žuvys labiau kimba, kada minėta valo atkarpa yra mažesnė arba didesnė. Tai reiškia, kad žiobriai nori aukščiau arba žemiau nuo dugno pakilusio masalo.
Beje, didesnis atstumas tarp svarelio ir pavadėlio rekomenduotinas ten, kur dugnas yra labiau akmenuotas, pasitaiko žolių.
Galima tą nuotolį (arba kitaip pakėlimo kampą) padidinti arba sumažinti statant ant atramėlių nuleistą prie pat vandens arba pakeltą kone stačiai dugninę. Tačiau kampo poslinkiai jausis tik tada, kai užmetimo nuotolis bus nedidelis, kadangi kuo toliau yra masalas nuo kranto, tuo mažesniu kampu į vandenį tolyn tįsta valas ir tą kampą padidinti kartais net neįmanoma.
Va čia aš ir grįžtų prie to, kad dugninės ilgis gali turėti įtakos net ir žiobrių kibimui. Nebūtinai tik jų, apskritai bet kokių žuvų. Juk ilgą meškerykotį galima pakelti aukščiau, kam to reikia, aš ir aiškinu.
Veikiausiai kai kam sudėtinga suprasti visus tuos mano išvedžiojimus, gal patys nepagavote „kampo“, todėl reikėtų konkrečių pavyzdžių, paveikslėlių. Jie yra straipsnyje „Žiobrių gaudymas. Sistemėlės dugninėms“. Galbūt nelabai vykę paveiksliukai, tačiau pažiūrėję į vizualius pavyzdžius susidarysite bendrą vaizdą.
Dar ne viską papasakojau apie žiobrių gaudymą dugnine, liko nepasakyta apie valą ir pavadėlius, kabliukus, derėtų aptarti svarelius ir kitas smulkmenas, kurios svarbios žūklėje. Bet apie tai – kituose rašiniuose.
Romualdas Žilinskas
