Žieminio sterko gaudymas
Kaip matote iš straipsnio pavadinimo, neminiu ledo, bet vis tiek akcentuoju žiemą. Natūralu, nes pažvelgus pro langą šiuo metų laiku nebūtinai pamatysite apšarmojusius medžius, baltus laukus ir snaiges, niekam jau nenuostabu, kuomet žvilgsnis tik liūdnai užkliūva už pilko vėlyvam rudeniui ar ankstyvam pavasariui būdingo peizažo.
O jei ir aplink nubalę, dar nereiškia, kad rytoj toji tikrai žiemiška aplinka išliks. Faktas, kad taip besikeičiant orui ledo nėra arba jis pernelyg plonas ir padengęs tik stovinčio vandens telkinius. Upės tai sustoja, tai neša lytis, netgi visiškai nuo jų išsivalo ir vėl ima stingti...
Tokios mūsų krašte klimatinės realijos ir prie jų tenka taikytis tiek žuvims, tiek žvejams. Kai kam tai sekasi, o kai kam ir ne.
Tarkim, poledinės žūklės mėgėjams šitokie orai sukelia depresiją, tačiau mėgstantys spiningauti dėl to visiškai nesielvartauja. Ypač gaudantys lašišas ir šlakius, nes nuo sausio pirmos dienos jie be problemų gali vilioti savo mėgstamą laimikį.
Tačiau kuriam laikui palikime šitas žuvis ramybėje, mano duomenimis, kai kurios jų, deja, sausio pirmosiomis dienomis dar nebuvo išneršusios, kadangi užsitęsęs šiltas ruduo, ilgai laikęsis žemas upių vandens lygis išmušė iš ritmo net ir Baltijos jūros migrantes. Todėl ir straipsnis ne apie lašišines žvynuotąsias, bet apie sterkus.
Nebūtinai dideli masalai, nebūtinai palei dugną
Rašinyje per daug nesigilinsiu į sezoniškumą, veikiau probėgomis kliudysiu žiemos laikotarpį, tai nebus pagrindinis akcentas, nes bandysiu paneigti arba patvirtinti kai kuriuos techninius sterkų žūklės niuansus. Nors gal tiksliau su šių plėšrūnų žūkle susijusias dogmas, klišes ar kaip nors kitaip vadinamas plačiai paplitusias žvejybines nuostatas.
Viena jų skelbia, kad sterkų dydis mažai priklauso nuo masalo dydžio. Dabar nekalbu apie visokius mini ar mikro vilioklius. Tiesiog yra tradiciniai 7–9 cm dydžio guminukai, vobleriai ir jais faktiškai bet kuriuo metų laiku spiningautojai pagaus tiek vos „telpantį“ į minimalų žūklės taisyklėse nurodytą 45 cm dydį sterką, tiek ir rekordinį šios rūšies plėšrūną. Tiesos tame yra, tačiau su tam tikromis išlygomis.
Sterko bėda, o gal kaip tik laimė, kad jis nors ir yra ešeržuvių šeimos atstovas, savo žabtų, kitaip nei ešerys, plačiai neatveria. Galbūt šiam plėšrūnui to nė nereikia, nes juk viskas priklauso nuo medžiojamų aukų rūšies, jų dydžio. Todėl šiltesniuoju metų periodu, anksčiau išdėstytas mintis išties galima laikyti kone taisykle.
Tačiau vanduo atšąla ir padėtis keičiasi iš esmės. Tuomet, kiek rodo praktika, yra visiškai kita situacija – net ir mažesni sterkai mieliau kimba siūlant jiems nuo 10 cm dydžio guminukus, o stambų šios rūšies plėšrūną daug sunkiau sugundysi minėtų „klasikinių“ dydžių silikoniniais viliokliais.
Tai nėra kokia nors naujiena, žvejai puikiai žino, kad vėsiame vandenyje vėlų rudenį, žiemą visos plėšrūnės nori stambesnių aukų, nes vienu kąsniu gali ilgam užpildyti savo skrandį – mažiau energijos medžioklei, tačiau daugiau kalorijų kūnui.
Visgi gaudant sterkus yra vienas „bet“. O jis liečia konkrečius vandens telkinius ir konkrečius masalus. Atvėsus vandeniui dideli guminukai šiems plėšrūnams labiau tinka ežeruose, tvenkiniuose, tačiau ne upėse, kur, kaip ir vasarą, įvairių dydžių sterkai ir toliau puikiai kimba ant tų standartinių dydžių silikoninių vilioklių.
Tikrai neteigsiu, jog didesniais guminukais tėkmėje nepagausim stambesnių sterkų, bet tokio ryškaus skirtumo, kaip spiningaujant vėlų rudenį ir žiemą stovinčio vandens telkiniuose, nepajusime.
Pabrėšiu, kad dabar kalbu ne apie spalvinius masalų variantus, guminukų tipus (tvisteris, riperis, vabzdžių imitacijos...), pravedimo techniką ir panašius dalykus, o tik apie vilioklių gabaritus.
Spiningaujant, velkiaujant vobleriais jų dydžiai praktiškai ištisus metus beveik nekinta net ir ežeruose bei tvenkiniuose. Na, gal kokie porą centimetrų ir prisideda, bet tik tiek. Ir tai ne visuose, reikėtų žiūrėti į konkretų telkinį.
Upėse, kiek rodo mano praktika, 7–9 cm modeliai universalūs būna bet kuriuo metų laiku. Įdomu tai, kad lydekoms, bent jau velkiaudamas, antroje rudens pusėje, žiemą siūlyčiau vadinamąsias „malkas“.
Beje, žūklaujant upėse subyra ir kita teorija, kuri teigia, jog sterkai vėlų rudenį ir žiemą pasitraukia į pačias giliausias vandens telkinių duobes.
Esmė tame, kad ežeruose ir tvenkiniuose gelmėje būna šilčiau nei seklumose, čia vandens temperatūra visada pastovi. Be abejo, plėšrūnams rasti maisto tuo metu giliai irgi lengviau, tad nėra prasmės plaukti į seklesnius vandenis. Tačiau upėse vanduo nuolatos maišosi, jis tokiu metu bus vienodai šaltas praktiškai bet kokiame gylyje.
Dieną sterkai išties trauksis į duobes, į vagą, bet tai susiečiau su apšvietimu, nes šie plėšrūnai nemėgsta ryškesnės šviesos, jiems mielesnė prieblanda arba netgi tamsa. Atvėsęs vanduo būna skaidresnis nei vasarą, be to tada upes drumsčia dar ir liūtys, kurios plauna krantus, tad sterkai šaltesniuoju metų laiku ieško mažiau apšviestų dugno plotų.
Bet vos tik ima temti, šie plėšrūnai artėja prie krantų, beje, ši tendencija pastebima ir vasarą. Ką ten jie dabar randa, ko ieško – nežinau, veikiausiai plaukioja šalia krantų ne tuščiai, faktas tas, jog naktimis juos gaudydavau žiemą neretai vos keli metrai nuo sausumos pakraščio.
Dar daugiau – sterkai tamsiuoju paros laiku kitąsyk kibdavo viduriniuose vandens sluoksniuose. Viliodami blausiaakius grobuonis silikoniniais masalais mes paprastai džigaujame baksnodami guminukais dugną. Taip darydavau ir aš, ir be laimikio nelikdavau. Tačiau pagaudavau tikrai ne visada, kitąsyk tai būdavo tik sunki, šalta ir veltui praleista naktis...
Žinoma, žuvaudamas vobleriais irgi ne kiekvieną kartą sugundydavau sterkų. Manding, kad priklausomai nuo oro, noro ar man nežinomų veiksnių jie pakildavo aukščiau, atplaukdavo arčiau arba, kas labiau būdinga šioms žuvims, upės vagoje leisdavosi į pačią padugnę.
Visgi plačiai paplitusiai teorijai, kad plėšrūnai, o ir apskritai visos žuvys šaltame vandenyje vengia stiprios srovės galiu tik pritarti. Taip, sterkų sužvejodavau ten, kur būdavo vienalytė neskubi tėkmė arba, jei jie užkibdavo arti krantų, vandenį stumdydavo nelabai stipri sūkuriuojanti grįžtamoji srovė.
Kad akys „nevarvėtų“ ir sterkas tinkamai pasikirstų
Dabar rašau ir žiūriu pro langą. Matau, kaip krinta šlapios snaigės, kurios dieną virs į lietų. Jei taip tęsis iki sutemų ir Nemunu, Nerimi neplauks ledo lytys, ižas, bus puiki proga bandyti vilioti sterkus. Ir gundyti juos būtent netoli kranto.
Nors kitąsyk net ir nešant tėkmei ižą įmanoma spiningauti. Na, taip – galbūt sąlygos bus ekstremalios, žiedelius, valą prisieis valyti pirštais nuo ledokšnių, kas keli užmetimai, pirštai stings iki absoliučios nejautros, tačiau dėl „švento“ reikalo galima ir pakentėti.
Jei jau prakalbau apie valą... Pintukas yra nepakeičiamas žvejojant sterkus. Jų žabtai nors ir siauri, tačiau labai kieti, tad praktiškai visada rezultatyviai pakirsti šiuos plėšrūnus galima tik su pinta gija. Ir kuo stambesnis sterkas, tuo kietesni jo nasrai, tuo lengviau jis atsipurtys nuo prastai įsmigusio kabliuko. Bet tai – jau šiuolaikinio spiningautojo abėcėlė.
Kad naktį reikia ryškaus valo džigaujant, sakyčiau, kad tai daugiau reklaminis blefas. Dieną arba vakarėjant, kol prieblanda, nesiginčysiu, galima orientuotis pagal pintą giją ar guminukas pasiekė dugną. O visiškoje tamsoje arba ir šviečiant miesto krantinių, tiltų žibintams akys nelabai galės šį momentą identifikuoti. Nežinau, gal yra kokie labai ryškiai šviečiantys fosforu dengti pinti valai, bet net ir tokie bus pernelyg ploni, kad tamsoje įžiūrėtum.
Tačiau pats sterkas naktį gerai mato, nors metalinį pavadėlį, judant spininginiam masalui, vargu irgi ar įžiūri. Arba paprasčiausiai nekreipia dėmesio. Visgi fluorokarboninis pavadėlis bus geriau – minkštesnis, lengvesnis, ne taip varžo masalą.
Jei jau norite guminuko darbą, gal net kibimą identifikuoti vizualiai, nusipirkite spiningą su tamsoje šviečiančią viršūne, tokių kotų galima rasti. Tačiau net tokiu atveju akys „išvarvės“. Nematau prasmės išradinėti dviračio, kuomet yra standus, jautrus spiningas, man tada niekuomet nekyla panašių problemų. Jis, beje, užtikrintai pakirs ir sterką.
Norėčiau dar grįžti prie silikoninių masalų. Dideliems guminukams reikalingas atitinkamas galvakablis – kabliukas turėtų būti irgi didelis, su ilgu koteliu. Jau ne pirmame rašinyje užsimenu, kad tokių galvakablių pas mus reta. Bet žvejai jų turi – vieni atsiunčia iš užsienio internetinių parduotuvių, kiti galbūt randa ir mūsų žūklės reikmenų prekybvietėse.
Įdomiausia, jog didelis galvakablio kabliukas ne visada garantuoja sėkmingą pakirtimą. Daug geriau sterkas pakertamas tuomet, kada prie galvakablio yra pritaisyta sistemėlė su trišakiu, dvišakiu ar vienšakiu (gali būti nors ir ofsetinis) kabliuku, kuris įsegamas riperiui į uodegos strampą. Tai veikiausiai tiesiogiai susiję su tuo, kad sterkas nemėgsta plačiai atverti žabtų, gal yra kažkokios kitos priežastys, nespėliosiu, tiesiog konstatuoju faktą.
Neseniai esu rašęs straipsnį apie galvakablius ir ofsetines galvutes, kur daug „pliusų“ sudėjau kalbėdamas apie stand up arba kitaip erie tipo galvakablius. Kartais džigaujant jie turi privalumų, bet kitąsyk geresnės bus mums įprastos šrato formos galvutės.
Ir ne užmetimo nuotolyje šįsyk esmė, bėda tame, kad akmenynuose stand up galvakabliai dažniau kabinasi už akmenų nei „šratiniai“. Taip nutinka dėl to, kad jie plokštesni, kampuoti ir tėkmė tokius galvakablius labiau pagrūda po akmenimis. Kita vertus, lygiame dugne tenka naudoti sunkesnius, nes (lemia galvučių forma) juos srovė paprasčiausiai smarkiau stumia, plukdo.
Jei norime, kad masalas greičiau nuskęstų, labiau „priliptų“ prie dugno, geresni bus šrato formos galvakabliai.
Tai, jog džigaujant sterkai labiau nori ilgiau vandens storymėje išsilaikančio guminuko, ta prasme, silikoninio masalo su kuo lengvesniu galvakabliu ar ofsetine galvute, gali būti tiesa, bet kartais – ir ne.
Ne taip retai pasitaiko dienų ar naktų, kuomet šie plėšrūnai pageidauja kaip tik agresyvaus tokio tipo vilioklio daužymo į dugną. Kažkada „juodai“ patikėjęs šia teorija stebėdavausi, kad šalimais Nemune žvejoję spiningautojai kitąsyk pagauna po kelis sterkus, o aš nė vieno, nors naudodavau identiškus guminukus ir, kas, mano galva, buvo „progresyviau“, netgi spiningavau maksimaliai lengvais galvakabliais. Taigi ne viskas auksas, kas aukso siūlais siuvinėta – vėliau jau supratau nesėkmių priežastį...
Berašant ima temti. Kaip ir tikėjausi, sniegas į smulkų lietų pavirto, vėjo nėra, turint omenyje, kad dabar žiema, oras gana švelnus. Eisiu ruoštis žvejybai. Nebūtinai sterkų, šįsyk – kas paklius. Deja, fotografuoti žiemos naktimis yra tikras „mazochizmas“, nes šalta, tamsu ir jei dar sninga arba lyja... Tiesa, pirmiau „fotomodelį“ sužvejoti reikia.
Romualdas Žilinskas
