Voblerių kabliukai – keisti ar palikti?
Kažkada, kai pasirodė pirmieji vobleriai, praktiškai visiems šiems masalams tekdavo keisti kabliukus. Vienų trišakiai būdavo neaštrūs, kitų – minkšti, ploni ar per stori, masyvūs, sunkūs, tokie dideli, kad aiškiai matėsi: jie trukdo viliokliui normaliai dirbti. Tiesą pasakius, ypač prastus kabindavo mažiau žinomi voblerių gamintojai, nors kitąsyk ir rimtesnių firmų masalų kabliukai neatitikdavo reikalavimų – pastarosios, kaip taisyklė, savo gaminius tiekdavo su pernelyg mažais trišakiais.
Pakeisti kabliuką nesunku. Problema glūdi visai kitur. Vobleris yra bene jautriausias masalas balanso pažeidimams, o pritaikyti geresnį, bet to paties svorio ir dydžio trišakį, yra labai sunku. Neatitinka ne tik masė, bet ir kotelio ilgis, plotis tarp kotelio ir smaigalio, ir pan. Kuo mažesnis yra vobleris, tuo pakeitus kabliuką, gaunamas didesnis disbalansas, nes smulkūs masalai paprastai gaminami itin preciziškai. Kita vertus, didelis vobleris irgi nemenkai nukenčia, nes jo trišakiai, palyginti su viso masalo kūno mase ir dydžiu, taip pat turi įtakos masalo judesiams.
Paprastai nekokybiški kabliukai būna pagaminti iš lengvo ir trapaus ar per daug lankstaus metalo, todėl netgi stambesnė kietesniais žabtais žuvis gali juos nulaužti arba atlenkti. Kai kurie trišakiai, kuriuos galima nusipirkti atskirai, nors ir yra labai aštrūs, tačiau būna sunkūs, padaryti iš storos vielos. Bėda ta, kad pakeitus minėtus prastus kabliukus masyvesniais, mažesnis vobleris gali net normaliai nebežaisti.
Nors kai kada pervertiname kabliukų keitimo pasekmes ir be reikalo baiminamės, kad vobleris praras judesių patrauklumą. Jis veikiau pakeis savo tipą. Tarkim, plaukiantysis taps lėtai skęstančiu, lėtai skęstantis arba neutralaus plūdrumo – greitai grimztančiu. Tačiau iš esmės masalo žaidimas nepakis. Vėlgi, taip yra ne visada ir tenka kiekvieną voblerį bandyti atskirai. Yra buvę atvejų, kuomet naujais užkabinti trišakiai masalą padarė tik kibesnį. Paprastai smulkiai virpantys vobleriai (jie juda nedidele, bet tankia amplitude) labiausiai nukenčia nuo kabliukų keitimo, jei pakeistieji bus sunkesni. Tačiau galima rasti lengvesnių ir tvirtesnių, aštresniu, tokiu atveju šie masalai galbūt žais tik dar geriau. Arba priešingas variantas – agresyviai dirbantys vobleriai animuos plastiškiau, jei pakabinsime sunkesnius kabliukus. Kai kuriomis žūklės sąlygomis tai gali būti tik pliusas.
Kai kurie nedidelių japoniškų voblerių kabliukai yra labai ploni ir iš tiesų per silpni, nors patys masalai – aukščiausios kokybės. Analogiškos problemos kartais būna ir vidutinio dydžio minnow tipo viliokliuose. Manyčiau, kad tokie vobleriai pritaikyti gaudyti ten gyvenantiems ežeriniams upėtakiams arba dar kokioms kitoms žuvims, ir azijiečiai nekalti, kad mūsų lydekos bei sterkai turi kietesnius žabtus.
Arba labai dažnas variantas, kada ant mažų crank tipo voblerių užkabinti vos įžiūrimi trišakiukai su labai trumpais koteliais. Jau net menkai patyrusiam spiningautojui aišku, kad nuo tokio kabliuko žuvis, jei tik ją pasiseks pakirsti, paprasčiausiai nusipurtys betraukiama. Kita vertus, kada imi keisti kabliukus, pamatai, kad didesni susikabina tarpusavyje. Todėl kai kurie gamintojai atsisakė ant „mini“ voblerių kabinti trišakius ir didžioji dalis jų mažų masalų yra su paprastu vienšakiu kabliuku.
Kad mažas vobleris neišsibalansuotų, geriau vietoje dviejų nedidelių bandykite kabinti vieną didesnį trišakį. Jį galima tvirtinti ir ant masalo uodegos, ir papilvėje. Manyčiau, kad geriau po pilvu, nes taip vobleris išlieka stabilesnis. Gal tik žvejojant ešerius galima (jei nebus pažeistas masalo balansas) trišakį tvirtinti ant antrosios kilpelės, kadangi dryžuotieji turi įprotį čiupti vilioklį už uodegos.
Yra voblerių su trimis kabliukais. Pasižiūri, pabandai – vobleris puikus, pradedi žvejoti ir jau pirmoji pakirsta žuvis nusikrato masalo, nors, regis, jį buvo gerokai apžiojusi. Bėda ta pati – per maži, su trumpais koteliais kabliukai. Kabinkite vietoje trijų du didesnius kabliukus: vieną – už pirmos kilpelės, kitą – už uodeginės. Paprastai po tokių „operacijų“ vobleris nepraranda savo tikrojo žaidimo.
Dažniausiai keičiu (dar ir dabar) velkiavimui skirtų voblerių trišakius. Nors su tokiu pačiu modeliu, bet nekeistais kabliukais, visai sėkmingai žuvauju nuo kranto. Taip elgiuosi todėl, kad velkiaujant užkimba stambesnės plėšrūnės, spiningą retai kada laikai rankose ir laimikis paprastai pasikerta pats. Jei kabliukai vos mažesni – dalį žuvų prarasite. Galbūt nė nesuprasite, kad jos kibo – virptelėjo spiningo viršūnėlė ir viskas, atrodys: gal koks praplaukiantis šiekštas masalą kliudė... Ištrauki voblerį ir matai ryškius lydekos arba sterko dantų rėžius, reiškia, kad kibo, bet nepasikirto. Todėl neretai išsyk pasikeičiu originalius trišakius vieno numerio didesniais kabliukais. Žinoma, stengiuosi, kad didesni būtų daugmaž panašaus svorio kaip ir buvusieji.
Trišakių kabliukų spalvos turi mažai reikšmės. Na, nebent gaudant šapalus, upėtakius, nors irgi suabejočiau. Nereikia bijoti balto metalo kabliukų – jie tikrai netviska taip, kad plėšrūnė vengtų griebti voblerį. Masalus su raudonais kabliukais kai kada netgi mieliau čiumpa ešeriai, tą faktą seniai žinau, taip būna ir žiemą blizgiaujant.
Kartais galima nusipirkti už mažą kainą tikrai gerai dirbančių, kibių voblerių, bet gal jie todėl (ne vien todėl, paprastai jų firma gamintoja mums mažai žinoma) ir pigūs, nes ten prikabinti trišakiai, kurie nebent smigtų į vilnonę kojinę. Faktas, kad reikia keisti. Tačiau susiduriu su paradoksu – du kokybiški garsios firmos trišakiai kainuoja brangiau už patį masalą (beje, kuo didesni – tuo brangesni). Tenka ieškoti alternatyvos, kad kabliukai irgi būtų nebrangūs, nes kasmet tik jiems išleidžiu nemažą pinigų sumą. Kol kas geresnių, kaip „Cobra“ nežinau, jei imsime kainos bei kokybės santykį, tvirtumas – nerealus. O ir dydžių yra pačių įvairiausių...
Romualdas Žilinskas
