Viduržiemio ešeriai
Koks bebūtų ledas – storas ar plonas, tačiau viduržiemy žuvys vis tiek kibs prasčiau nei žiemos pradžioje ar jos pabaigoje. Kadangi poledinėje žūklėje ešeriai yra pagrindinis meškeriojimo objektas, tai dabar kalbėsiu tik apie juos.
Taigi, kaip sakiau, dabar ešeriai kimba prasčiau, gerokai atsargiau, net nepalyginsi, kas buvo prieš mėnesį. Kuomet žiema yra kaip žiema, ledas užkloja telkinius jau gruodį ir nenutirpęs laikosi iki viduržiemio, tokį žuvų aktyvumo kritimą galima paaiškinti deguonies kiekio stygiumi vandenyje, kas, suprantama, neigiamai veikia žvynuotųjų apetitą.
Tačiau net panašią žiemą, kokia yra ši, nutinka tas pats – ešeriai tampa vangūs ir į masalus kai kuriomis dienomis apskritai nereaguoja. Tokią išvadą žvejys padaro po nevykusios žūklės. Ir tai pakankamai logiška – jei nieko nesumeškeriojo, nors ir taikė tokią pačią žūklavimo taktiką, siūlė tokius pačius masalus, kaip vakar, užvakar, kada vis tiek pagaudavo šį bei tą, reiškia, jog žuvys nenori maitintis.
Paskui bestuburius
Visgi yra vienas niuansas, kuris galbūt pakeistų tokią nuomonę. Viduržiemyje ešeriai gana dažnai pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius ir, jei pritaikysime jiems tinkamą masalą, galimai visai neprastai pažuvausime. Bet meškeriotojai dažnai įpratę žvejoti pagal tą pačią schemą – jei praeitas dienas žuvys kibo tik ten ir masinant jas tik taip, tai šiandien reikėtų išbandyti lygiai tokį patį jų gaudymo planą.
Šiuo metų laiku dienos dar trumpos, jos tik pradeda ilgėti, todėl pabandžius vakarykščią meškeriojimo taktiką ir nieko nesuviliojus, galima nebent spėti paieškoti kitų vietų ar (ir) išbandyti kitus masalus. Deja, irgi be naudos. Suprantama, nes gaudyta remiantis ankstesnių dienų patirtimi – prie pat dugno, o žuvys veikiausiai buvo pakilusios gerokai aukščiau.
Jau esu rašęs apie vertikaliąją ešerių migraciją. Paprastai šie plėšrūnai kyla nuo dugno nepriklausomai nuo deguonies kiekio. Žinoma, tokiu metų laiku jis išties sumenksta, bet ne visur ir ne tiek, kad žuvys būtų dėl to priverstos tolti nuo dugno, kad neuždustų. Juolab, kada žiema labiau kalendorinė, o ne ta tikra, kuomet ledo pluta būna pusės metro storio.
Tokio „pakilimo“ priežastis – ešerių maistas, nes dauguma įvairių smulkių vėžiagyvių viduržiemį labiau koncentruojasi aukštesniuose vandens sluoksniuose. Nežinau, kaip tada elgiasi dugne gyvenantys gyviai. Galbūt, tarkim, uodo trūklio lervos, įsirausia giliau į dumblą ir tampa sunkiau ešeriams pasiekiamos. Juk, pavyzdžiui, karšiai, stambios kuojos kaip tik viduržiemyje pasitraukia į gilesnes vietas, kur dugnas nuklotas nemenku minkštų nuosėdų sluoksniu.
Tačiau šitos žuvys įpratusios knistis dumble, tad veikiausiai be problemų išsikapsto sau maisto. O gal jos gilumoje randa kitokio ėdesio (sakysim, moliuskų), kuris ešerių netenkina.
Bet kokiu atveju, tai patvirtina ir ichtiologai, ešeriai seka paskui tuos mažus plaukiojančius bestuburius. Ir čia susiduriame su paradoksalia situacija, kuri liečia būtent vandenyje esantį deguonį.
Įvairios verpetės, dafnijos ir kiti panašūs zooplanktoniniai organizmai esant aukštam atmosferiniam slėgiui irgi plaukia aukštyn link viršutinių vandens sluoksnių.
Kuomet slėgis kyla, paprastai būna giedros dienos, tuo metu žiemą dažniausiai šąla. Krentant slėgiui neretai iškrenta krituliai, tada galimi net smarkūs atodrėkiai.
Betgi per atodrėkius tirpstantis sniegas arba net ir lietus „sotina“ ledu padengtą vandens telkinį deguonimi, viršutiniuose vandens sluoksniuose jo tada būna neabejotinai daugiau. Mąstant logiškai, tuomet ešeriai, jei jau kalbėjome apie viduržiemio deguonies stygių, pakiltų aukščiau – lengviau atsikvėptų. Tačiau viskas nutinka priešingai – kuo labiau spaudžia šaltis, kuo daugiau plieskia saulė, tuo arčiau ledo galima aptikti ešerius, o esant atodrėkiams jie kažkodėl nyra gilyn.
Beje, antroje giedros dienos pusėje tai ypač juntama. Todėl dar viena nuoroda – jei ešeriai tąsyk ryte dar kibo arčiau dugno, o po to nustojo reaguoti į masalus, galbūt net neverta ieškoti kitų telkinio plotų, o popiet bandyti gerokai aukščiau pakelti avižėlę ar blizgę? Taip man yra nutikę ne kartą ir ne du. Darsyk tenka apgailestauti, kad šviesus paros metas dabar trumpas – kol susivoki, kur šuo pakastas, žiūrėk, jau ir sutemo...
Jei man reikėtų rinktis...
Taigi jei reikėtų rinktis, kokiame vandens telkinyje tokią kaip ši žiema žvejoti ešerius, aš veikiausiai ruoščiausi meškerioti nedideliuose ežeruose, tvenkiniuose, galbūt netgi karjeruose. Gal kas nors pagalvos, kad logikos tame mažai, nes juk sausio antroje pusėje, vasarį mažuose ledu padengtuose telkiniuose žuvys apskritai gali prarasti apetitą.
Taip, gali, kuomet ledas storas ir žiema (nuobodžiai kartojuosi) yra kaip tikra žiema. Tačiau dabar sąlygos kitokios ir taikausi prie jų.
Dideliame ir giliame ežere vandens storymė irgi didelė. Noriu pasakyti, kad nuo ledo iki dugno gali būti dešimt metrų ar daugiau. Ešeriai šiuo metų laiku bet kokiu atveju neplaukios būriais priekrantėje, juos teks susirasti toliau nuo kranto.
Didelis vandens telkinys turi ir didelį plotą. Bet dar labiau paieškas apsunkins jau minėta ešerių migracija nuo dugno aukštyn – juk yra skirtumas aptikti žuvį, tarkim, dešimties ir trijų metrų vertikalėje.
O jei dar ta žuvis vangi... Bet neišsigąskite, čia ne Teleloto, galimybių turite gerokai daugiau.
Aišku, net ir nedideliame ežere ar tvenkinyje nebus lengva. Paieškos taktika visiems žinoma iki „negaliu“ – eini, gręži, merki masalą į eketę, juo pažaidi, vėl eini, vėl gręži... Susiaurinsime plotą – pradedam ieškoti toliau nuo kranto, geriausiai ten, kur yra ryškus sausumos kyšulys, nendrynai, nuo jų bandom laimę nutolę kokius dešimt metrų ežero ar tvenkinio vidurio link.
Kuomet sargelis kažkurioje eketėje sulinkčiojo, dar ne faktas, kad aptikome ešerių būrį, galbūt pasitaikė koks pavienis „žolinis“ ešeriukas. Jei iš skylės ištraukėme bent tris, tada taip, po kojomis veikiausiai bus žuvų tuntas. Didelis būrys ar nelabai – čia jau kitas klausimas.
Gręžiam 3–4 eketes apie tą laimingą skyle ratu, maždaug 3–5 metrų atstumu. Taip nustatysime, į kurią pusę pasiduos ešeriai, kuomet iš eketės ištrauksime paskutinį.
Kada taip nutinka ir kažkurioje šalia esančioje eketėje vis dar užkimba ešerys, tuomet puslankių nuo jos išbirbinam irgi kokias tris eketes – vėlgi tam, kad matytumėm, kur link patrauks dryžuoti plėšrūnai. Geriausiai, aišku, kada aplinkui ekečių kažkas prigręžė dar anksčiau ir jos neužšalusios. Jei skylių labai daug, ledas prakiurdytas tankiai, gali būti, kad šita vieta dažnai lankoma ešerių (kas be ko – ir žvejų), reiškia pataikėme reikiamu „adresu“.
Kaip rasti tinkamą žūklei horizontą, turbūt nereikia net pasakoti – keli avižėlę nuo dugno aukštyn arba leidi nuo ledo žemyn – išbandai įvairius vandens sluoksnius. Virpinimas, pauzių trukmė jau būtų atskira kalba.
Rašant visa tai labai paprasta, realybėje – sudėtinga, nes juk reikia žuvų ieškoti ne tik į plotį, bet dar ir į aukštį.
Kas kaip įpratęs
Veikiausiai atkreipėte dėmesį, kad labiau akcentuoju avižėles. Galima lygiai taip pat bandyti blizges, švytuokles, tačiau pradedančiam meškeriotojui visgi siūlyčiau avižėles. O ir patyrusiam žvejui, manding, šiuo metų laiku jos bus kibesnės. Kokios? Klausimas ne visai teisingas, reikėtų klausti: su papildomu masalu ar be jo?
Galima bandyti ir taip, ir taip. Bet tuomet skirsis gręžiamų ekečių skaičius. Esmė tame, kad žuvaujant su bemasaline avižėle teks daugiau judėti paskui ešerių būrį. Kuomet meškeriosime ant avižėlės kabliuko užnėrę „matilį“ arba kelis, galbūt labiau sušalsime pirštus, bet patausosime energiją.
Beje, galima ir jaukinti, tada dryžuotieji ne taip greitai pasitrauks į šalį. Viduržiemis netgi palankus šiuo aspektu – ešerių pulkas ne toks judrus, kaip anksčiau arba kaip bus vėliau, tad jaukas neprapuls.
Jaukinimas paprastas lyg du centai – bežūklaudamas vis mesteli į eketę kelias uodo trūklio lervutes. Geriau ne gyvas, o šaldytas, smulkesnes, nei veri ant kabliuko. Suprantama, tai nereiškia, kad ešerius jaukinimui skirtos lervos privers ties viena ekete būti visą dieną, bet veikiausiai jie užtruks ten ilgiau.
Meškeriojant bemasaline avižėle vargo daugiau, tačiau skiriasi žuvų dydžiai – paprastai pagaunamos stambesnės. Kad sakau tiesą, įsitikinsite palyginę tuo pat metu šalimais, bet kitokiu principu meškeriojančių žvejų laimikius.
Geriausios avižėlės nuo 2 iki 5 mm dydžio, kabliukas Nr. 12–16. Kalbu apie volframinius masalus. Jei žuvaujate bemasaliniu variantu – geriau smulkesnės avižėlės, jei naudojate uodo trūklio lervas – tiks ir didesnės. Formos pačios įvairiausios, nors našiausios turbūt bus „šratukai“, „skruzdėlytės“ ir „lašeliai“.
Skaitant susidarys įspūdis, kad rašau apie „nieką“, nes masalų asortimentas labai jau platus. Išties taip ir yra, bet čia ne vaistai nuo kosulio, receptą išrašyti sunku, nes nežinau, su kokia avižėle esate įpratę meškerioti, kokia labiausiai pasitikite. O tai labai svarbu, kadangi daug ką lems masalo virpesiai, jo animacija, ypač kada gaudai bemasaline avižėle.
Visgi bent jau aš pasirinkčiau labiau ištęstas avižėles, nes jos turi kitokį nei apvalios, labiau viduržiemį ešerius viliojantį žaidimo braižą – yra judresnės. Kita vertus, labai agresyvus žaidimas – ne šitam metų laikui. Tačiau plastiškas judresnių masalų virpinimas, derinant tuos judesius su ilgesnėmis pauzėmis, kai tokio tipo avižėlė dar ir pati šiek tiek „kraiposi“, patinka viduržiemio ešeriams. Bent jau nedideliuose vandens telkiniuose, nes juk rašau apie žūklę juose.
Bet vargu ar kas gero gausis, jei valas bus storesnis nei 0,10 mm. Smulkūs masalai, vėlgi tai labiau liečia žūklę bemasalinėmis avižėlėmis, tinkamai animuos, kada žuvausime 0,06–0,08 mm gija. Voratinklis, ne kitaip, tačiau to reikalauja tiek žūklės sąlygos, tiek ir atitinkamo dydžio bei svorio viliokliai. Geresni tamsūs – juodi arba „tamsinto“ sidabro. Bet čia jokiu būdu nėra taisyklė, o tik apytikslė nuoroda.
Mažoms avižėlės reikia ir tinkamo sargelio. Vėlgi klasika – lavsaninis, geriau trumpesnis nei ilgesnis, nes tokiu lengviau išvirpinti avižėlę. Jo atsilenkimas, užkabinus masalą, turėtų būti iki 30 °. Priminsiu, kad lavsanas lavsanui nelygus, iš šios medžiagos pagaminto sargelio (plokštelės) storis gali būti didesnio ir mažesnio diametro, jis būna siauresnis ar platesnis, todėl lankstumas gali smarkiai skirtis.
Ant firminių sargelių pakuočių dabar dažnai būna nuorodos, kokios masės masalams jie tinkamiausi. Visgi nuorodos yra tik apytikslės, kartais jų diapazonas gana platus, juolab, kad sargelio lankstumui įtakos turi netgi šimtoji valo dalis, neaišku su kokio diametro gija žuvausite. O ir valai, jokia paslaptis, kitąsyk neatitinka deklaruojamo storio.
Bent jau aš kai kuriuos sargelius pasitrumpinu, pašlifuoju švitriniu popieriumi, papildomai dažau, išsibandau namuose, tačiau ne žūklėje.
Esu matęs meškeriotojus, kurie visai sėkmingai žaidžia smulkiomis avižėlėmis su palyginti ilgais sargeliais. Bet tada jie laiko meškerėles nulenkę strypais žemyn. Na, kaip kam patogu, kaip kas įpratęs...
Šiam kartui būtų tiek.
Romualdas Žilinskas
