Vidurvasario šešėliuose
Pats vasaros vidurys, saulė įkopusi į aukščiausią savo tašką, danguje nė debesėlio ir eiti žvejoti atrodo visiškai beprasmiška. Pernelyg karšta, kad galėtum be perstojo mojuoti spiningu, dabar norisi tik pūkštelėti į šalimais esantį vandens telkinį, atsigaivinti šaltu alumi ir gulti į pavėsį. Suprantama – čia vėsiau ir saulė į akis nežibina. Bet taip yra ne tik žmonėms, pavėsyje, t. y. šešėlyje, tokiu metu lindi ir žuvys.
Kažkada, kai dar buvau beūsis paauglys, vasarą žvejoti eidavau ne tik anksti ryte arba vakare, tačiau gerai išsimiegojęs kartu su draugais važiuodavau į miesto pakraštyje telkšantį karjerą. Ten buvo ešerių valdos.
Pasitaikydavo pagauti įvairaus dydžio dryžučių, bet drąsiai galiu tvirtinti, kad be kilogramo ešerių namo negrįždavau, tačiau įdomiausiai, jog žuvis vienodai sėkmingai gaudydavau nuo vėlyvo ryto iki pavakario ir geriausias kibimas neretai būdavo per patį vidurdienį, kuomet oras nevėjuotas, saulėtas ir labai šiltas.
Ešeriai po lieptais
Mano žvejybinė įranga tilpo į nedidelę kuprinę. Nieko keisto, nes įrankiai – kelios žieminės meškerėlės, kurias ir dabar žvejai „balalaikomis“ vadina. Masalas – įvairios avižėlės, kibiausios iš jų būdavo didokos blizgaus balto metalo, apvalios plokščios arba stambaus lašo formos. Ant jų kabliukų kabindavau šoniplaukas, kurias vaikai vadino „vėžiukais“, jų nesunkiai prisirinkdavau tame pat karjere tarp žolių ar tiesiog saujomis į krantą mesdamas dugno smėlį.
Ešerius viliodavau nuo ilgų lieptų. Kažkada prie karjero buvo ištisas poilsiaviečių kompleksas ir miesto valdžia ponių iš Rusijos, nes čia paprastai ilsėdavosi kažkokių partinių darbuotojų žmonos, noru ar bandydami įsiteikti surentė kelis plačius ir toli į karjerą nutįsusius lieptus, kurie, beje, poilsiautojoms visiškai nerūpėjo. Jos dieną pliuškendavosi šaltame karjero vandenyje, kaitinosi saulėje, o ant tų medinių statinių įsitaisydavo paauglių būrelis, kurių tarpe, kaip minėjau, būdavau aš.
Ir nors moterys maudydavosi visai šalia lieptų, tai visiškai nebaidė ešerių. Persisvėrus per „tiltelio“ turėklus galėjai matyti, kad po mediniu statiniu šešėlyje (to karjero vanduo tais laikas buvo ypatingai skaidrus, pakankamai skaidrus jis yra iki šiol) susirinkę tuntai dryžuočių. Dažniausiai ešeriai stovėdavo sustingę viduriniuose vandens sluoksniuose neįprastose pozose – pakreipę savo kūnus maždaug 45° kampu galva į viršų.
Mes nuleisdavome savo masalus tiesiog nuo lieptų kraštų ir panašiai kaip žiemą virpindavome avižėles. Dažniausiai po kokių 10–15 minučių kurio nors plėšrūno nervai neišlaikydavo ir iššokęs iš po liepto ešerys čiupdavo masalą.
Tačiau vakarop situacija keisdavosi, nes po „tilteliais“ susibūriavę ešeriai dingdavo ir imdavo aktyviai vaikyti mailių paplūdimiuose nė nekreipdami dėmesio į besimaudančių gausą. Bet tada žūklę baigdavome, vyniodavom meškeres ir važiuodavom namo – su savo įranga gaudyti ešerius buvo beprasmiška.
Apakusios aukos
Tik nesupraskite iš tos ilgos ir gal kiek sentimentalokos įžangos, kad siūlau karštą vasaros vidurdienį imti į rankas žiemines meškerėles ir pulti žvejoti ešerių. Nors kodėl ne, manau, jog jei rastumėte panašią vietą jų veikiausiai pagautumėte.
Visgi kalba ne apie tai, noriu pasakyti, kad plėšrūnai tokiu metų ir dienos laiku nebūtinai lindi kur nors giliose ežero duobėse ar upės vagoje, jų galima rasti ir priekrantėje. Ir ne tik rasti, tačiau ir suvilioti.
Visiškai natūralu, kad lydekos, nors paprastai tai būna iki pusantro kilogramo plėšrūnės, net nesiruošia palikti savo medžioklės vietos, o tik pasitraukia į kur nors šalimais esantį šešėlį. Ir nebūtinai tas šešėlis bus nuo medžių, kokių nors lieptų ar šokinėjimui į vandenį skirtų bokštelių, jį gali suteikti koks nors stambesnis akmuo, vandenžolių kuokštas, kerplėša ar bet koks didesnis po vandeniu esantis daiktas, kurio mes nė nepastebime.
Tereikia plėšrūnei priglusti prie jo iš priešingos saulei pusės ir galima ramiai laukti vakaro, kuomet lygiai taip pat išsislapsčiusios nuo saulės smulkios žuvelės ims kursuoti aplinkui ir galima bus pradėti medžioklę. O kodėl pradėti? Jei koks nors apspangęs žuveliokas praplauks palei pat nosį šuolio atstumu jį irgi galima praryti.
Viena vertus, plėšrūnė šiuo metu yra pasyvi, kita vertus, ji nėra kokioje nors anabiotinėje būsenoje ir, jei auka lengvai pasiekiama, tiesiog pati prašosi į gerklę, tai kodėl gi tos žuvelės neprarijus?
Be to lindėdama šešėlyje lydeka puikiai kontroliuoja aplink esančią situaciją, kadangi pati yra nepastebima, o ir šiaip jau margašonė plėšrūnė būdama pasalūne turi maskuojamąją kūno spalvą, tad grobuonei praplaukianti pro šalį žuvis matoma saulėje puikiai, ji netgi pati meta šešėlį. Žuvelės regą nedideliame gylyje ir skaidriame vandenyje slopina saulė, ypač kada žvynuotoji nardo tarp nevienodai apšviestų dugno ruožų. Tad apspangusią auką lydeka pamato ir sučiumpa be problemų.
Išvada ta, kad radus panašią vietą ir tinkamai pasiūlius masalą mes nesunkiai galime suvilioti tų plotų šeimininkę.
Kaip žuvys pakrantes keičia
Kur tupės lydeka, kokiame gylyje labai priklausys nuo vandens lygio. Bet aš čia dabar jau kalbu konkrečiai apie upę ir su kitu pavyzdžiu noriu peršokti bene pusę amžiaus ir grįžti į šias dienas, o konkrečiai – į vakarykštę žūklę.
Nuo vėlyvos popietės meškerioju Neryje plūdine. Buvau ir ryte, kibimas ne kažin koks, o antroje dienos pusėje jis visai nusilpo. Kimba tik nedideli šapaliukai. Šalimais žuvauja statybininkas iš Baltarusijos. Kalbamės, aptarinėjam politinius įvykius ir, suprantama, žūklės subtilybes skirtingose šalyse.
Man užkimba „eilinis“ neūžauga šapalas, vynioju valą, staiga iš po kojų (tiesiogine ta žodžio prasme) šauna lydekaitė, bando stverti į krantą traukiamą, jau pusiau iš vandens pakeltą žuvį, bet kažkaip nevykusiai – nudrasko tik kelis šapaliuko žvynus. Suprantama, veiksmas vyksta daug greičiau nei aš spėju dabar parašyti porą žodžių, bet tas išpuolis nelieka nepastebėtas ir greta žuvavusio meškeriotojo.
„Ta pati, – sako. – Aš jau trečią vakarą čia šeriu konservuotais kukurūzais, o ji lyg pagal grafiką tokiu laiku ima siautėti ir išbaido man visas žuvis. Kurį laiką aprimsta, po to vėl pradeda...“
Iš tiesų nieko čia nuostabaus. Dabar vandens lygis aukštas, apsemtos tankios pakrantės nendrės, jų ilgi lapai nusvirę virš vandens arba net guli ant upės paviršiaus. Išsyk po žaliąja juosta toje vietoje dugnas leidžiasi kone į 1,5 m gylį, tad plėšrūnė lindi tarsi po kokiu stogu šešėlyje ir laukia, kada į jaukimvietę atplauks smulkesnės žuvys.
Ir nestebina tai, kad šapalą atakavusi lydeka savo medžioklę pradeda konkrečią valandą. Veikiausiai esu jau rašęs, bet pasikartosiu, kad priklausomai nuo upės krypties gali būti taip, kad viename jos krante žuvys gerai kibs tik vakarais, o kitame – tik rytais. Tai šimtą sykių įsitikinau praktiškai.
Tas Neries krantas, kuriame žvejojome, „kibus“ vakarais arba labai anksti ryte iki pasirodant saulei. Priešingame krante viskas vyksta atvirkščiai. Ir taip todėl, kad saulė rytais kyla įstrižai anos upės pusės, o vakarais leidžiasi ties pakrante, kur mes meškeriojome.
Dar prieš porą metų čia nuo tankių karklų šešėliai į vandenį imdavo kristi vėlyvą popietę ir žuvys gerai kibdavo antroje dienos pusėje. Sakau „dar prieš porą metų gerai kibdavo“, kadangi miesto meras sumąstė paskelbti šūkį „Atverkime upes miestui!“ ir jį įgyvendindamas plikai nušniojo visas Neries pakrantes – nepaliko nei krūmelio.
„Atsivėrusi“ upė tapo panaši į asfaltuotą gatvę su žemais kelkraščiais, kurie ir yra tos minėtos nendrės – susidarė puikios sąlygos kai kuriuose Neries ruožuose galutinai uždumblėti priekrantėms, želti vandenžolėms ir veistis visokiems kraujasiurbiams mašalams. Deja, žuvys nekalba, merui pasiskųsti negalėjo, kad tokios sąlygos jų netenkina ir tyliai išplaukė į mažiau „atvertas“ vietas – daugumos žvynuotųjų kibimas, lyginant su ankstesniais metais sumažėjo kelis kartus, žuvų rūšinė sudėtis pasikeitė, nors minėta tendencija čia maitintis vakarais visgi išliko.
Beje, „atvėrimo“ logika man liko nelabai aiški dėl vieno elementaraus dalyko – grožėtis vandeniu karštesnę vasaros dieną gali tik iš tolo, nes ant pliko kranto sėdėdamas saulės smūgį gausi. Na, bet grįžkime prie šešėlių...
Sala – puiki vieta žvejybai
Sėslūs plėšrūnai-pasalūnai, kaip minėjau, savo vietų nepalieka, jei aplinkos sąlygos staiga kardinaliai nepasikeičia, nors ir stengiasi slėptis nuo saulės, bet judresni: salačiai, šapalai, meknės, ešeriai migruoja nuo kranto iki kranto. Sterkai – taip pat. Beje, kad pastarieji grobuonys pasirenka karštymečiu visiškai sau neįprastas vietas, svarbu, jog ten būtų galima pasislėpti nuo saulės, tikrai nesitikėjau.
Žinau salą Neryje, nuo kurios, jei tik įmanoma užbristi (deja, tik ne šįmet), vidurvasarį paviršiniais lengvais vobleriais galima pagauti salačių, iki 5 cm dydžio modeliukais susigundo meknės, rečiau šapalai. Suviliotum toje upės atkarpoje žuvų ir nuo kranto, bet esmė tame, kad nusviesti tokius masalus į reikiamą vietą įmanoma tik iš salos.
Gal prieš dešimt metų, jau nepamenu tiksliai, su sūnumi spiningaudami nuo ryto nuėjom pakrante gal tris kilometrus, tačiau rezultatas – nulinis. Nors jau vidurdienis, bet sugundžiau savo atžalą bristi į salą. Vandens lygis buvo neaukštas, povandeninius takus žinojau gerai, todėl nukakom ten nesunkiai.
Vos nubridus sūnus gal trečią kartą užmetė nedidelį voblerį ir prieš pat salą ištraukė apie 0,5 kg salačiuką. Paleidom, suprantama, bet pradžia nuteikė optimistiškai.
Mėtom masalus toliau, taikom skersai tėkmės į sraunumas priešingo kranto link. Praėjo gal pusvalandis, tačiau daugiau nė kepšt. Sala šone už mūsų. Atsisuku atgal, metu prie pat salos prieš srovę ir traukiu voblerį išilgai jos su mintimi, kad gal ten šešėlyje, nes salos krantai aukštoki, apaugę žole, saulė šviečia iš priešingos pusės, prigludusi kokia nors lydekaitė.
Tereikėjo kelių ritės apsukų ir – op – turiu! Keistai kažkaip spurda – ne lydekiškai. Varginu laimikį ir jaučiu, kad visai nemenkas. Ir ką jūs manot – daugiau nei poros kilogramų sterkas. O juk ten gylis iki juosmens ir dugnas smėlėtas, net su dumblo priemaiša, tėkmė aprimusi. Sakyčiau, kad toliau, kur akmenys ir srovė, bet šalia kranto... Atsitiktinumas?
Visai ne, nes po to pagavome dar po vieną sterką toje pat vietoje. Tiesa, mažesnius, gal po 1 kg svorio, bet niekaip nepatikėčiau, kad tokioje vietoje jų būtų... O žūklės pabaigoje sūnus suviliojo dar ir 0,8 kg šapalą, aš – nedidelį salatį. Irgi ten pat – salos šešėlyje. Kokia žuvų įvairovė!
Pasakojau draugams, tie netiki, sako, kad toje Neries atkarpoje ir tokio dydžio sterkų nebūna, juolab sumeškerioti keletą viduryje dienos... Laimei, jog fotoaparatą nešiojuosi.
Į tą salą vasaromis, jei vanduo smarkiai nepakilęs, nubrisdavau dažnai. Ir praktiškai visada ką nors pagaudavau. Ir netgi ten jausdavosi tai, ką pasakojau: rytais žuvys geriausiai kibdavo viename salos krašte, vakarais – kitame, nors, regis, tai yra specifinis sausumos darinys, aplinkinis dugno reljefas irgi nepanašus į priekrančių, bet tie rytiniai-vakariniai kibimo ciklai buvo juntami ir čia.
Todėl negulėkite pavėsyje šaltą alų gurkšnodami, o griebkit spiningus ir eikite ieškoti šešėlio, kur plėšrūnės pasislėpusios. Kaip matote iš paskutinio pasakojimo, gal net visu būriu.
Romualdas Žilinskas
